- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-10-13
- Bylos Nr.
- I-1525-428/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolanta Medvedevienė
- Pareiškėjas
- A. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu kreipėsi į administracinį teismą ir prašė priteisti iš atsakovo 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui.
Pareiškėjas skunde (b. l. 15-16, 23-24) nurodė, kad konvojuojant automobiliais nuolat be pagrindo buvo naudotos specialiosios priemonės- antrankiai. Vedant į teismo posėdžius ir teismo posėdžio metu buvo laikomas su antrankiais. Kauno apylinkės teisme buvo laikomas stikliniame narve su antrankiais. Viešas buvimas su antrankiais menkino pareiškėjo įvaizdį, sukėlė pažeminimą, bejėgiškumo jausmą. Pareigūnai turėjo kreiptis į posėdžio pirmininką dėl specialiosios priemonės naudojimo klausimo išsprendimo teismo posėdžio metu.
Atsiliepimas
Atsakovas teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b. l. 30-32) atsakovas nurodė, kad pareiškėjas iš Kauno tardymo izoliatoriaus į Kauno apylinkės teismą buvo konvojuotas 5 kartus: 2016-08-30, 2016-10-04, 2016-10-07, 2016-11-07, 2017-01-19. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjui antrankiai konvojaus automobilyje nebuvo dedami. Antrankiai konvojuojamiems asmenims uždedami automobilyje atvykus į paskirties vietą prieš išlaipinant. Dėl pareiškėjo laikymo posėdžio metu su antrankiais ir stikliniame narve pareigūnai neteisėtų veiksmų neatliko, kadangi vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 195 punktu nuo konvojaus viršininko pranešimo apie konvojuojamojo pristatymą į teismo posėdį ne konvojaus viršininkas, o teismo posėdžio pirmininkas sprendžia dėl antrankių nuėmimo ar uždėjimo.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau- Kauno AVPK) pareigūnų veiksmų, kai jis buvo konvojuojamas laikotarpiu nuo 2016-08-30 iki 2017-01-19, atlyginimo.
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima. CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (LVAT 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012 ir kt.). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) 3 straipsnyje nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, jog Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė privalo garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas V. prieš Lietuvą ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 str. reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus - jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje P. prieš Graikiją).
Nagrinėjamoje administracinėje byloje turi būti įvertinta, ar Kauno AVPK pareigūnai atliko kokius nors priešingus teisei veiksmus, nes, pasak pareiškėjo, jį konvojuojant specialiais automobiliais bei teismo posėdyje buvo naudojami antrankiai.
Administracinėje byloje esantys duomenys patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu iš kalinimo įstaigų Kauno AVPK buvo konvojuotas 5 kartus (2016-08-30, 2016-10-04, 2016-10-07, 2016-11-07 ir 2017-01-19) tam specialiai pritaikytais automobiliais (b. l. 34-58).
Pareiškėjas nurodo, kad be jokio pagrindo konvojavimo metu, teismo posėdžių metu buvo laikomas su antrankiais. Pareiškėjas taip pat nurodo, jog teismo posėdžio metu buvo laikomas teismo salėje stikliniame narve.
Pagal Taisyklių 221 punktą konvojuotojai prievartą (psichinę ir fizinę), specialiąsias priemones (antrankius, tramdomuosius marškinius ar surišimo priemones, lazdas, asmens apsaugai skirtas dujas, tarnybinius šunis ir kitas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytas priemones), šaunamąjį ginklą konvojavimo metu naudoja jų tarnybą ar tarnybinę veiklą reglamentuojančių įstatymų ir šių taisyklių nustatytais pagrindais.
Taisyklių 223 punktas įtvirtina, kad Viešojo saugumo pajėgų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų konvojuotojai antrankius arba surišimo priemones taip pat naudoja: ypatingojo konvojaus metu (223.1 punktas), konvojuodami konvojuojamuosius, kurie yra linkę pabėgti, užpulti konvojų, žaloti save ar kitus asmenis, taip pat įtariamus, kaltinamus ar nuteistus už labai sunkių nusikaltimų padarymą. Antrankiai šiems asmenims gali būti nuimti tik teismo posėdžio metu ir tik leidus šio posėdžio pirmininkui, taip pat konvojuojamąjį palydėjus į tualetą (223.2 punktas), konvojuodami konvojuojamuosius transporto priemonėmis, kuriose nėra įrengtų kamerų, kol konvojuojamasis bus nuvežtas į įstaigą ar kitą paskirties punktą. Jei tokia transporto priemone konvojuojami du ar daugiau konvojuojamieji, jie gali būti kartu surakinami antrankiais, vieno konvojuojamojo dešinę ranką prirakinant prie kito konvojuojamojo kairės rankos (223.3 punktas).
Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad pareiškėjas konvojavimo metu nebuvo surakintas antrankiai. Teismas neturi pagrindo abejoti Kauno AVPK, kadangi pareiškėjas nepateikė jokių duomenų patvirtinančių jo teiginius dėl antrankių panaudojimo jo atžvilgiu, taip pat byloje nėra jokių pareiškėjo skundų, kuriuos jis būtų pateikęs Kauno AVPK dėl jo surakinimo antrankiais konvojavimo metu.
Konvojavimo taisyklių 192 -193 punktuose nurodyta, kad konvojaus viršininkas, atvykęs su konvojumi į teismą, privalo: organizuoti specialiųjų automobilių, specialiųjų autobusų apsaugą; organizuoti konvojuojamųjų lydėjimą iš specialiųjų automobilių, specialiųjų autobusų į teismo posėdžių salę, pranešti teismo posėdžio pirmininkui apie konvojuojamųjų pristatymą į teismą, pateikti jam konvojavimo nurodymą ar posto žiniaraštį ir t.t. Nuo to momento, kai konvojaus viršininkas praneša teismo posėdžio pirmininkui apie konvojuojamųjų pristatymą, iki teismo posėdžio pabaigos konvojaus viršininkas vykdo teismo posėdžio pirmininko nurodymus dėl konvojuojamųjų apsaugos teismo posėdžio metu (Konvojavimo taisyklių 195 punktas). Iš aukščiau nurodytų teisės normų akivaizdu, kad nuo konvojaus viršininko pranešimo apie konvojuojamojo pristatymą į teismo posėdį, ne konvojaus viršininkas, o teismo posėdžio pirmininkas sprendžia dėl konvojuojamam uždėtų antrankių nuėmimo.
Taigi teismo posėdžio metu pareigūnai yra pavaldūs teismo posėdžio pirmininkui, todėl nuimti pareiškėjui antrankius buvo galima tik gavus jo leidimą. Kad atsakovas nevykdė teismo posėdžio pirmininko nurodymų duomenų pareiškėjas nepateikė. Šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad pareigūnai tyčia siekė sukelti pareiškėjui nepatogumus, jį pažeminti ar kaip kitaip jį išskirti iš kitų į teismo posėdžius konvojuojamų asmenų, nes, kaip ir minėta, buvo laikytasi Taisyklių reikalavimų, kurie jiems yra privalomi.
Be to, šios teisės normos kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu. Todėl pareiškėjo nurodyta aplinkybė, susijusi su neturtine žala, atsiradusia naudojant antrankius teismo posėdžių metu bei jo buvimu teismo posėdyje stikliniame narve, negali būti vertinama administracinio proceso tvarka. Dėl minėto teismo posėdžio metu priimto sprendimo nuimti ar nenuimti antrankių ir pareiškėją patalpinti stiliniame narve, pareiškėjas gali kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą (Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2014 m. balandžio 2 d. nutartis Nr. T-41/2014). Byloje nesprendžiama dėl pareiškėjo argumentų apie antrankių naudojimą teismo posėdžiuose bei apie pareiškėjo buvimą stikliniame narve.
Pažymėtina, kad pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės
Pagal Lietuvos Respublikos civilio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 22 straipsnį, ginčus, kylančius iš privatinės teisės reglamentuojamų santykių, taip pat ir žalos atlyginimo, priskirta nagrinėti bendrosios kompetencijos teismams.
Administraciniai teismai sprendžia bylas tik dėl valstybės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str., ABTĮ 17 str. 1 d. 3 p.). Administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams (ABTĮ 18 str. 1 d.).
Įvertinęs išdėstytas aplinkybes bei ginčo situacijos teisinį reglamentavimą teismas daro išvadą, jog Kauno AVPK nagrinėjamu atveju neatliko jokių teisei priešingų (neteisėtų) veiksmų, pareiškėjo teisių pažeidimų, tame tarpe kankinamo, nežmoniško ar žeminančio pareiškėjo orumą elgesio iš atsakovo pusės nenustatyta. Nenustačius vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – neteistų veiksmų (neveikimo), žalos atlyginimas negalimas, todėl pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo iš atsakovo yra atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.). Darydamas šią išvadą teismas taip pat pabrėžia, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo asmuo, turintis specifinį teisinį statusą (įtariamasis, kaltinamasis), todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas bei būtinas, siekiant apsaugoti kitų (jokių nusikaltimų nepadariusių) asmenų laisves bei teisėtus interesus. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu. Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi siekiant paskirtos kardomosios priemonės tikslų, o laisvės atėmimas (suėmimas) visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (ABTĮ 56 str.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 str., 88 str. 1 p.,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.