Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-11-22 · Administracinė byla Nr. I-4227-789/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-11-22
Bylos Nr.
I-4227-789/2017
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02140-2017-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Rasa Ragulskytė-Markovienė
Pareiškėjas
J. M.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-4227-789/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02140-2017-0Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2; 55.1.3. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. lapkričio 22 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rasa Ragulskytė-Markovienė,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas 2017-06-26 pateikė teismui skundą, kuriame prašo priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 5 000 Eur neturtinės žalos.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2016-06-13 iki 2016-07-18 ir nuo 2016-07-22 iki 2016-11-18 Lukiškių TI-K neteisėtai apribojo jo teises, nes kalinimo sąlygos kamerų tipo patalpose neatitiko galiojančių teisės aktų reikalavimų. Nurodo, kad vidutinis kamerų plotas yra mažesnis nei 3,6 m² vienam asmeniui. Nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitarinis mazgas nėra atitvertas nuo gyvenamųjų patalpų. Teigia, kad kamerose buvo drėgna, tamsu, trūko oro, sienose buvo pelėsis. Nurodė, kad asmenų krata buvo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, pareiškėjo daiktai buvo dedami į nešvarias dėžes. Pareiškėjas teigia, kad patyrė žiaurų elgesį, didelius nepatogumus, pažeminimą, buvo sutrikdyta jo sveikata, galimos sveikatos sutrikdymo pasekmės ateityje.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad nuo 2010-04-11 įsigaliojusioje naujoje Lietuvos higienos normoje 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma 76:2010), patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241, ploto normos asmenims, laikomiems laisvės atėmimo vietose, nenustatytos. Lietuvos higienos norma 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, galiojanti nuo 2015-11-01, taip pat nenumato gyvenamojo ploto standartų. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 (Žin. 2010, Nr. 55-2731) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto. Paaiškino, kad tam tikrais laikotarpiais, kurie nurodyti atsiliepime, pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus kameros plotas. Pripažino, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus, tačiau Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.247 str. atlyginami tik tie nuostoliai, kurie kyla dėl neteisėtų veiksmų. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai veikė (neveikė) neteisėtai. Būtina nustatyti, ar toks veikimas ar neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinei atsakomybei kilti taip pat turi būti nustatytas ir žalos padarymo faktas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2016-06-13 iki 2016-07-18 ir nuo 2016-07-22 iki 2016-11-18.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 str. nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 str. nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 str. nekyla pareiga atlyginti žalą.

CK 6.250 str. 1 d. neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Taisyklės), patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194, reguliuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Taisyklių 11¹.2 p. nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 m².

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (EŽTT 2016-10-20 sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) konstatuota, kad pagal Konvencijos 3 str. nėra įmanoma nustatyti konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Europos Žmogaus Teisių Konvencijos (toliau – ir Konvencija), tačiau 3 m² daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 str. galimą pažeidimą. Atsižvelgęs į EŽTT 2016-10-20 sprendime Muršič prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), pateiktą išaiškinimą, teismas pažymi, kad, vertinant pareiškėjo kalinimo sąlygas pagal Konvencijos 3 str., kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neįskaičiuotini į bendrą kameros plotą. Iš Lukiškių TI-K atsiliepimo matyti, kad sanitariniai įrenginiai Lukiškių TI-K kamerose užima 0,56 m² (b. l. 13).

Įvertinęs šias aplinkybes, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal nacionalinės teisės reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas būtų mažesnis nei 3,6 m². Pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal Konvencijos reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas būtų mažesnis nei 3 m², neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto, t. y. 0,56 m².

Iš byloje atsakovės atstovo pateikto atsiliepimo matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2016-06-13 iki 2016-07-18 ir nuo 2016-07-22 iki 2016-11-18. Iš atsakovės pateiktų duomenų matyti, kad laikotarpiu nuo 2016-06-13 iki 2016-07-18 ir nuo 2016-07-22 iki 2016-11-18 pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose neatitiko nacionalinės teisės ir Konvencijos reikalavimų laikotarpiu nuo 2016-06-14 iki 2016-06-27 ir nuo 2016-06-29 iki 2016-07-17, iš viso 33 dienas.

Pastebėtina, jog EŽTT ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000-10-26 sprendimas byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001-07-24 sprendimas Valašinas prieš Lietuvą). Be to, pagal EŽTT praktiką vien teisės aktais nustatyto kalinčiam asmeniui kameros ploto neužtikrinimas, atsižvelgus į konkrečias aplinkybes, gali sudaryti prielaidas žalos priteisimui (EŽTT sprendimas Mandič ir Jovič prieš Slovėniją (pareiškimo Nr. 5774/10 ir 5985/10) ir Štrucl ir kiti prieš Slovėniją (pareiškimo Nr. 5903/10, 6003/10 ir 6544/10)). Manytina, jog toks aiškinimas taikytinas ir nagrinėjamu atveju. Ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų ir neužtikrinant jo teisės į aktuose nustatytą palatos plotą, pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad kameros yra apstatytos baldais, todėl laisvo ploto kamerose jam teko dar mažiau. Pažymėtina, kad teisės aktai nenustato reikalavimo, apskaičiuojant vienam kalinimo įstaigoje laikomam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, eliminuoti kameroje laikomų baldų užimamą plotą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2014-10-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1884/2014). Todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, į kamerų užstatymą baldais neatsižvelgiama.

Pareiškėjas skunde teigia, kad Lukiškių TI-K sanitarinis mazgas buvo atitvertas netinkamai, taip pažeidžiant pareiškėjo teisę į privatumą. Nurodė, kad jį galėjo stebėti Lukiškių TI-K pareigūnai. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Įrengimo taisyklės) 14.5 p. nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Pažymėtina, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Taigi teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo visada atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos bei įrengti karšto vandens tiekimo sistemą. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra pakankamai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje bei Lukiškių TI-K pareigūnams. Pažymėtina, kad 2009-03-12 sprendime byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15210/07) EŽTT konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas, laikosi ir LVAT (LVAT 2016-01-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016). Atsižvelgiant į nurodytas nuostatas, teismas konstatuoja, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą, todėl Lukiškių TI-K laikomas atlikęs neteisėtus veiksmus šiuo aspektu.

Pareiškėjas žalos atsiradimą kildina ir dėl to, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo drėgna, tamsu, trūko oro, sienose buvo pelėsis. Pažymėtina, kad nuo 2015-11-01 įsigaliojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Higienos norma 134:2015 (toliau – ir Higienos norma 134:2015), kuria pripažinta netekusia galios Higienos norma 76:2010. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2016-06-14 iki 2016-06-27 ir nuo 2016-06-29 iki 2016-07-17, todėl nagrinėjamu atveju taikoma Higienos norma 134:2015. Pažymėtina, kad tinkamos laisvės atėmimo vietų kondicionavimo sąlygos yra svarbus teisės į sveiką ir saugią gyvenamąją aplinką įgyvendinimo aspektas. Higienos normoje 134:2015 nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir / ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C (16 p.). Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 112, 112A, 264, 272, 275, 291, 315, 331, 336 ir 385. Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – ir Centras) pateiktuose patikrinimo aktuose nurodyta, kad patikrinimo metu išmatuota santykinė oro drėgmė ir temperatūra Lukiškių TI-K kamerose atitiko ir Higienos normos 134:2015 reikalavimus (b. l. 20). Pareiškėjas skunde nenurodė, ar kreipėsi į Centrą dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų kamerose Nr. 112, 112A, 264, 272, 275, 291, 315, 331, 336 ir 385. Byloje nėra pateikta jokių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų kamerose Nr. 112, 112A, 264, 272, 275, 291, 315, 331, 336 ir 385. Esant šioms aplinkybėms, teismas vertintina, kad pareiškėjas neįrodė, jog buvo laikomas netinkamomis sąlygomis šiuo aspektu.

Pareiškėjas žalos atsiradimą kildina ir dėl netinkamų asmens daiktų apžiūros sąlygų. Pareiškėjas skunde nurodė, kad, esant žemai temperatūrai, asmuo priverčiamas nusirengti ir daiktus sudėti į nešvarias dėžes. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005-07-04 įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (redakcija, įsigaliojusi nuo 2014-09-13) (toliau – ir Instrukcija) 152 p. nurodyta, kad suimtųjų ir nuteistųjų krata skirstoma į visuminę (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant). Ją atlieka tos pačios lyties kaip suimtasis ar nuteistasis asmuo. Apieškodami suimtojo ar nuteistojo kūną ir maisto produktus, kratą atliekantys pareigūnai privalo mūvėti pirštines. Instrukcijos 153 p. numatyta, jog suimtiesiems ir nuteistiesiems visuminė krata privalomai atliekama, be kita ko, atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos. Instrukcijos 154 p. detaliai numato visą procedūros atlikimo tvarką: visa asmens krata (išskyrus kratą, atliekamą uždarojoje zonoje, karceryje) atliekama atskiroje patalpoje. Prieš kratą pasiūloma atiduoti daiktus, kuriuos suimtiesiems ir nuteistiesiems turėti draudžiama. Po to nurodoma suimtajam (nuteistajam) paeiliui nusiimti kepurę (skarelę), nusiauti avalynę, nusirengti drabužius iki apatinių baltinių. Nurodytas teisinis reguliavimas suponuoja, kad, atliekant asmenų kratas, turi būti laikomasi, be kita ko, nustatytų higienos reikalavimų, užtikrinamos saugios ir tinkamos kratos atlikimo sąlygos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodyti argumentai, jog asmens ir jo daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, yra abstraktūs, pareiškėjas jų nedetalizavo, nenurodė, kuriuo metu tai vyko, kuriose patalpose buvo nesilaikoma nustatytų reikalavimų. Byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas teikė skundus Lukiškių TI-K dėl antisanitarinių sąlygų atliekant kratą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo skunde nurodomų aplinkybių nepakanka konstatuoti, kad, pareiškėjui atvykstant / išvykstant iš Lukiškių TI-K, kratos buvo atliekamos pažeidžiant aukščiau nurodytą tvarką. Esant šioms aplinkybėms, negalima konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų.

Kitų galimai netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų pareiškėjas nedetalizavo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė tam tikrus nepatogumus, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjui netinkamos jo laikymo sąlygos sukėlė sveikatos negalavimus. Įvertinus aukščiau nustatytas aplinkybes, tai yra, pažeidimo trukmę, atsižvelgiant į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, taip pat atsižvelgęs į naujausią LVAT praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, teismas konstatuoja, kad pareiškėjui priteistina 400 Eur suma yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl prašoma 5 000 Eur suma nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.

Lukiškių TI-K atsiliepime prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad patyrė dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas. Lukiškių TI-K teigė, kad turėjo parengti medžiagą, vykdydamas teismo nutartį. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimu Nr. 1039 patvirtintos Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 1, 2 p. nustatyta, kad ši tvarka reglamentuoja oficialių rašytinių, grafinių, garsinių regimųjų, kompiuterinės informacijos dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimą, kai pareiškėjų pageidavimu valstybės ir savivaldybių įstaigos parengia oficialių dokumentų kopijas, nes nėra galimybės susipažinti su šių dokumentų originalais. LVAT yra nurodęs, kad bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (LVAT 2016-01-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015). Atsižvelgiant į tai, Lukiškių TI-K prašymas priteisti patirtas išlaidas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 ir 2 p., 132 str. 1 d.,

nusprendžia:

Pareiškėjo J. M. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui J. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 400 Eur (keturis šimtus eurų) neturtinės žalos.

Netenkinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

Kitą skundo dalį atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Rasa Ragulskytė-Markovienė