Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Danguolės Martinavičienės ir Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo K. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 31 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-3421-340/2015 pagal ieškovo K. Š. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Saulėtekio klinika“ dėl baudos priteisimo, trečiasis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Lionet“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas K. Š. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Saulėtekio klinika“ 57 924 Eur (200 000 Lt) baudą, 8,4 procentų dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas paaiškino, kad su atsakove 2012 m. liepos 31 d. pasirašė akcijų pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – Sutartis). Pagal Sutartį ieškovas įsipareigojo parduoti atsakovei trečiojo asmens bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Lionet“ akcijas už Sutartyje numatytą kainą, o atsakovė, be kita ko, prisiėmė prievolę įvykdyti tarp ieškovo ir trečiojo asmens 2012 m. balandžio 3 d. sudarytą preliminariąją patalpų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 1 (toliau – Preliminari sutartis). Pagal šią sutartį trečiasis asmuo įsipareigojo parduoti ieškovui sutartyje nurodytą nekilnojamąjį turtą. Preliminari sutartis nebuvo įvykdyta dėl atsakovės kaltės. Todėl atsakovė turi sumokėti Sutarties 6.3 punkte numatyto dydžio baudą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. liepos 31 d. sprendimu ieškinį atmetė. Atlikęs pateiktų įrodymų vertinimą, teismas pabrėžė, kad Sutarties 4.7 punkte yra padaryta klaida, vietoje ieškovo nurodant UAB „Gėlių vaistinė“. Šią išvadą teismas grindė tuo, kad nepateikta įrodymų, jog trečiasis asmuo su UAB „Gėlių vaistine“ būtų sudaręs preliminariąją sutartį dėl to paties turto, nurodyto Preliminarioje sutartyje, pirkimo. Teismas nurodė, kad Sutarties 4.7 punkte vartojama sąvoka „užtikrinti, kad bus įvykdyta“ neaiški, t. y. nėra aišku, kokiais konkrečiais veiksmais atsakovė turėjo užtikrinti, kad Preliminari sutartis bus įvykdyta. Išklausęs ieškovo paaiškinimus dėl to, kaip turėtų būti aiškinama paminėta sąvoka, teismas padarė išvadą, kad atsakovei civilinė atsakomybė galėtų kilti tik tuo atveju, jeigu pagrindinė sutartis būtų buvusi nesudaryta dėl trečiojo asmens kaltės. Ištyręs pateiktus dokumentus ir šalių paaiškinimus, teismas konstatavo, kad trečiojo asmens prievolė pagal Preliminarią sutartį baigėsi, nes pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta per joje numatytą terminą (Preliminarios sutarties 1.2 punktas). Teismas pažymėjo, kad bylos šalys nepaaiškino, kodėl nebuvo sudaryta pagrindinė sutartis. Ieškovas taip pat nenurodė, kodėl nesikreipė į teismą dėl pagrindinės sutarties sudarymo arba baudos, numatytos Preliminarios sutarties 5.5 punkte, priteisimo iš trečiojo asmens. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad atsakovės civilinės atsakomybė už Sutarties 4.7 punkte numatytos prievolės neįvykdymą yra negalima.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniame skunde ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti iš atsakovės jo turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais: Teismas, pasisakydamas dėl Sutarties 4.7 punkto sąlygos aiškumo, neatkreipė dėmesio, kad atsakovės atstovas paaiškino, jog įsipareigojimas užtikrinti Preliminarios sutarties įvykdymą turėtų būti suprantamas, kaip atsakovės įsipareigojimas priimti sprendimą dėl patalpų perdavimo. Ignoruodamas nurodytą, teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 177 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 5 punktą. Neįvertinęs aplinkybių, susijusių su atsakovės ir trečiojo asmens sąžiningumu, teismas neatskleidė bylos esmės. Tiek pagal Preliminariąją sutartį, tiek pagal Sutartį apeliantas įgijo teisę reikalauti netesybų (baudos) mokėjimo. Pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta tik dėl atsakovės pasyvumo, t. y. vengimo sudaryti sutartį. Teismas netinkamai aiškino Preliminariosios sutarties 1.2 punktą. Tai, kad pasibaigė prievolė sudaryti pagrindinę sutartį, būtent ir reiškia, jog atsakovė turi sumokėti netesybas. Atsakovė turėjo įrodyti, kad išreiškė valią perduoti ginčo patalpas apeliantui. Tokių įrodymų pateikta nebuvo. Dėl to teismas nepagrįstai sprendė, kad neįrodyta atsakovės kaltė (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.256 straipsnio 4 dalis). Kitoje Vilniaus apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-3450-656/2015 nustatyta, kad nebuvo jokių teisinių kliūčių pagrindinės sutarties sudarymui. Atsakovės prisiimtas įsipareigojimas užtikrinti Preliminariosios sutarties įvykdymą pagal analogiją turėtų būti vertinamas, kaip turintis laidavimo ar garantijos požymių. Taigi apeliantas turi pasirinkimo teisę, kuriam iš skolininkų (atsakovei ar trečiajam asmeniui) reikšti reikalavimą sumokėti netesybas (CK 6.78 straipsnis, 6.81 straipsnio 2 dalis). Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė prašo skundą atmesti, priteisti iš apelianto jos turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai: Apeliantas nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės. Teismas tinkamai ištyrė visus įrodymus, įvertino jų visumą ir pagrįstai nenustatė apeliantės neteisėtų veiksmų. Teismas padarė klaidą, konstatuodamas, kad Sutarties 4.7 punkte minima Preliminarioji sutartis, o ne tarp trečiojo asmens ir UAB „Gėlių vaistinė“ sudaryta sutartis. Šis sandoris buvo panaikintas iki trečiojo asmens dokumentų perdavimo atsakovei. Taigi Sutarties 4.7 punkto nuostatos neteko reikšmės.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliantas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą patvirtina teismo padarytos teisės taikymo klaidos, t. y. netinkamai kvalifikuotos byloje nustatytos faktinės aplinkybės (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Įvertinusi apeliaciniame skunde išdėstytų teisinių argumentų ryšį su ginčo dalyku, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacine tvarka byloje tiriama, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovė neturi pareigos mokėti apeliantui Sutartyje numatytos baudos (CPK 320 straipsnis).

Dėl sutarčių aiškinimo taisyklių taikymo ir Sutarties 4.7 punkto sąlygos esmės

Kasacinis teismas, plėtodamas sutarčių aiškinimo ir jų nuostatų taikymo praktiką, ne kartą yra konstatavęs, kad, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Be to, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes. Pagal CK 6.193 straipsnio 5 dalį aiškinant sutartį taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo, sutarties vykdymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Teismui taikant įstatyme išdėstytus ir teismų praktikoje pripažintus sutarčių aiškinimo būdus, turi būti kiek įmanoma tiksliau išaiškinta išreikšta šalių valia joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje „POLFROST International Spedition Sp. z. o. o.“ prieš AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-194-686/2016, ir joje nurodytą kasacinę praktiką).Byloje nustatyta, kad pagal Sutartį (Akcijų pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 0731/2012) apeliantas pardavė atsakovei jam priklausiusias UAB „Lionet“ akcijas. Sutartimi atsakovė prisiėmė ne tik prievolę atsiskaityti už perkamas akcijas, bet ir kitų įsipareigojimų. Vienas iš jų numatytas Sutarties 4.7 punkte: „Pirkėjas [past. atsakovė] patvirtina, kad jam yra žinoma, jog tarp Bendrovės [past. UAB „Lionet“] ir UAB „Gėlių vaistinė“ yra sudaryta preliminari dalies Patalpų [past. nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini)] pirkimo–pardavimo sutartis. Pirkėjas įsipareigoja užtikrinti, kad bus įvykdyta anksčiau nurodyta preliminari sutartis“. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė nurodo, kad šiame Sutarties punkte kalbama apie UAB „Lionet“ ir UAB „Gėlių vaistinė“, o ne apelianto, sudarytą sutartį. Šio atsikirtimo, t. y. kad tarp UAB „Lionet“ ir UAB „Gėlių vaistinė“ buvo sudaryta preliminarioji dalies ginčo patalpų pirkimo–pardavimo sutartis, atsakovė nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis (pvz., UAB „Lionet“ sudarytų sutarčių registru ir pan.). Papildomai įvertinęs tai, kad Sutarties 10.3 punkte įrašyta, jog atsakovei yra žinoma apie Preliminariąją sutartį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai UAB „Gėlių vaistinė“ paminėjimą Sutarties 4.7 punkte pripažino rašymo apsirikimu (CK 6.193 straipsnis). Nagrinėjamu atveju aptartus Sutarties sąlygų neaiškumus pašalina tiek duomenys apie UAB „Lionet“ sudarytas preliminarias sutartis, tiek Sutarties sąlygų visuma ir jų tarpusavio ryšiai. Analizuodamas antrąjį Sutarties 4.7 punkto sąlygos sakinį, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad iš jo neaišku, kokius įsipareigojimus iš tiesų prisiėmė apeliantė, tačiau galiausiai, remdamasis apelianto paaiškinimais, atsakovės atsakomybę susiejo su UAB „Lionet“ kalte dėl Preliminariosios sutarties neįvykdymo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kilusius neaiškumus teismas turėjo pašalinti taikydamas sutarčių aiškinimo taisykles ir tinkamai motyvuoti pasirinktą Sutarties 4.7 punkto aiškinimo versiją. Nors teismas ginčo sąlygos turinio neaiškumus šalino formaliai remdamasis tik apelianto paaiškinimais, tačiau priėjo prie teisingos išvados, kad atsakovės civilinė atsakomybė už Sutarties 4.7 punkto pažeidimą faktiškai yra subordinuota UAB „Lionet“ neteisėtiems veiksmams. Iš Sutarties 4.7 punkto matyti, kad atsakovė įsipareigojo užtikrinti, kad bus įvykdyta Preliminari sutartis. Jeigu įvykdymo apibrėžties turinys abejonių nekelia – apibrėžtį galima perfrazuoti, kaip pagrindinės sutarties sudarymą (CK 6.165 straipsnio 1 dalis), tai žodžio užtikrinti reikšmė, ką akcentavo pirmosios instancijos teismas, kalbiniu požiūriu nėra vienareikšmė. Lietuvių kalbos žodyne pateikiamos tokios alternatyvios paminėto žodžio reikšmės: tikinti, tvirtinti, garantuoti, laiduoti (Lietuvių kalbos institutas. Lietuvių kalbos žodynas [interaktyvus]. http://www.lkz.lt/startas.htm). Taigi lingvistiniu (kalbiniu) požiūriu atsakovė pagal Sutarties 4.7 punktą patvirtino, kad rūpinsis pagrindinės sutarties tarp apelianto ir UAB „Lionet“ sudarymu, t. y. ne tik, kad nekliudys jos sudarymui, bet ir sieks tokio rezultato. Nurodytą pareigą atsakovė prisiėmė kaip UAB „Lionet“ akcininkė. Atsakovės ir UAB „Lionet“ ryšys suponuoja, kad atsakovė galėtų būti laikoma pažeidusia Sutarties 4.7 punktą, jeigu būtų nustatyta, jog ji, kaip įmonės akcininkė, tinkamai neveikė, kad jos valdoma įmonė nepažeistų preliminariosiosios sutarties, t. y. nepagrįsto vengimo ar atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį atvejai (CK 6.165 straipsnio 4 dalis, 6.193 straipsnio 1 ir 3 dalys). Netinkamas veikimas šiuo atveju apima tiek sąmoningą veiksmų, užkertančių kelią pagrindinės sutarties sudarymui, atlikimą (pvz., vienintelio akcininko sprendimą nevykdyti Preliminariosios sutarties), tiek neveikimą (pvz., UAB „Lionet“ turtui perleisti reikalingų sprendimų nepriėmimą). Nors atsakovės ir UAB „Lionet“ veiksmai, kaip viena iš civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.246 straipsnio 1 dalis), pagal Sutarties 4.7 ir 6.3 punktą formaliai turėtų būti atriboti, tačiau, iš dalies pritariant pirmosios instancijos teismo pozicijai, reikia pažymėti, kad atsakovei civilinė atsakomybė pagal Sutarties 4.7 punktą, pirmiau nenustačius UAB „Lionet“ neteisėtų veiksmų, galėtų kilti tik išimtiniais atvejais. Sutarties nuostatų aiškinimo kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantas iš esmės nemotyvuotai – ydingas plečiamo aiškinimo atvejis – iš Sutarties 4.7 punkto kylančią atsakovo prievolę kvalifikuoja kaip laidavimą ar garantiją. Ginčo prievolė yra asmeninė ir nepiniginė. Be to, ji savarankiška ir nepriklausoma nuo apeliantą ir UAB „Lionet“ siejusios prievolės. Vien tik Sutarties tekste vartojamų žodžių junginių reikšmių dviprasmybės nepakankamos pripažinti, kad pagal Sutartį atsakovės prisiimta prievolė turėtų būti priskirta laidavimo ar garantijos teisinių santykių rūšiai. Civiliniai teisiniai santykiai grindžiami sutarties laisvės principu (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Šalys yra laisvos sudaryti CK nenumatytas sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, svarbiausia, kad jos neprieštarautų įstatymui (imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei).

Dėl atsakovės veiksmų neteisėtumo ir jos civilinės atsakomybės sąlygų

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovė nepažeidė Sutarties 4.7 punkto. Anot apelianto, atsakovės neteisėti veiksmai – tai valios įvykdyti Preliminariąją sutartį neišreiškimas. Iš apelianto paaiškinimų galima spręsti, kad atsakovė elgėsi neteisėtai, nes UAB „Lionet“ neįvykdė prievolės sudaryti pagrindinę sutartį per Preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą. Pardvėjas (UAB “Lionet”) preliminariosios sutarties 1.1. punktu įsipareigojo pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutartį sudaryti ne vėliau kaip per 8 mėnesius nuo Preliminariosios sutarties pasirašymo. Preliminarioji sutartis buvo pasirašyta 2012 m. Balandžio 3 d. Jeigu šalys per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą pagrindinės sutarties nesudaro, tai prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia (CK 6.165 straipsnio 5 dalis). Šiuo atveju prievolė sudaryti pagrindinę sutartį baigėsi 2012 m. gruodžio 3 d.Preliminariosios sutarties neįvykdymo faktą patvirtina tiek šalių paaiškinimai, tiek Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-3450-656/2015, nustatytos faktinės aplinkybės, turinčios prejudicinę galią (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Nurodytoje byloje nustatyta, kad pagrindinė sutartis per Preliminariojoje sutartyje įrašytą terminą nebuvo sudaryta, bei teismo konstatuota, jog UAB „Lionet“ turi grąžinti apeliantui jo pagal Preliminariąją sutartį sumokėtą avansą. Apeliantas kreipėsi į teismą dėl sumokėto avanso išreikalavimo iš UAB „Lionet“, tačiau, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nepareiškė kitų pretenzijų (pvz., neįrodinėjo, jog sutartis nesudaryta dėl atsakovo kaltės, nereikalavo baudos sumokėjimo), nors tokią teisę turėjo pagal Preliminariąją sutartį (5.3 sutarties punktas). Apeliantas turėjo pasirinkimo teisę, kuriam iš ginčo teisinių santykių dalyvių – atsakovei ar UAB „Lionet“, reikšti reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo (CPK 13 straipsnis). Vis dėlto apelianto veiksmai byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste yra svarbūs vertinant jo pareikštų reikalavimų pagrįstumą (žr. 14–15 punktus). Nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde apeliantas nepaaiškino – neskaitant neinformatyvių minčių apie atsakovės pasyvumą, kokios aplinkybės jo nuomone įrodo, kad UAB „Lionet“ nepagrįstai vengė sudaryti pagrindinę sutartį (CPK 178 straipsnis). Apeliantas neįrodinėjo, kad UAB „Lionet“ neteisėtai atsisakė vykdyti Preliminariąją sutartį (pvz., nepateikė įrodymų, kad reiškė įmonei pretenzijas ir pan.). Juolab, apeliantas neatskleidė, kokį sprendimą turėjo priimti atsakovė, kurio nepriėmimas lėmė pagrindinės sutarties nesudarymą, tačiau to neatliko. Šie procesinės pozicijos trūkumai, kuriuos kaip vieną iš pagrindų ieškiniui atmesti nurodė pirmosios instancijos teismas, nepašalinti ir apeliaciniame skunde. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo, kad bylos šalys nenurodė Preliminariosios sutarties neįvykdymo priežasčių. Pagrindinės sutarties nesudarymo faktas pats savaime nėra atsakovės kaltės ar neteisėtų veiksmų įrodymas. Byloje nepateikta duomenų, remiantis kuriais būtų galima spręsti, kad atsakovė, kaip UAB „Lionet“ akcininkė, nepriėmė sprendimų, būtinų ginčo turtui perleisti, ar kad ji uždraudė tokius veiksmus atlikti UAB „Lionet“ valdymo organams. Reikalavimas taikyti kitai sutarties šaliai civilinę atsakomybę negali būti motyvuojamas abstrakčiais teiginiais, tačiau turi būti pagrįstas realiomis ir įrodytomis faktinėmis aplinkybės, sudarančiomis civilinės atsakomybės pagrindus . Kasacinio teismo jurisprudencijoje nurodyta, kad sutartinės prievolės neįvykdymas ar netinkamas įvykdymas nėra preziumuojamas (CK 6.246, 6.256 straipsniai), todėl ginčo atveju jį privalo įrodyti ieškovas, reikalaujantis taikyti sutartinę civilinę atsakomybę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ prieš UAB „Ivetra ir Ko“, bylos Nr. 3K-3-472-684/2015, ir joje nurodytą kasacinę praktiką). Šioje byloje apeliantas įrodinėjimo pareigos neįvykdė. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinio reikalavimus atmetė kaip neįrodytus. Patikrinusi apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal apeliacinio skundo pagrindus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pakeisti ar panaikinti sprendimo, remiantis apeliacinio skundo argumentais, nėra teisinio pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsakovė įrodymų dėl išlaidų, patirtų rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, nepateikė. Atsižvelgiant į tai, netenkinus apeliacinio skundo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atsakovei klausimas nesprendžiamas.Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 3 d. nutartimi apeliantui atidėtas 1 085 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimas iki sprendimo (nutarties) priėmimo. Kadangi apeliacinio proceso baigtis apeliantui nepalanki, atidėta žyminio mokesčio suma priteisiama valstybei iš apelianto (CPK 84 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš ieškovo K. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 085 Eur (vieną tūkstantį aštuoniasdešimt penkis eurus) žyminio mokesčio. Valstybei priteistos sumos mokėtinos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.