Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. N. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų dėl neturtinės žalos priteisimo.

Pareiškėjas K. N. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN) neturtinės žalos atlyginimą – 7 000 Eur.

Byloje nagrinėjamas pareiškėjo skundas dėl tinkamos ventiliacijos, kamerų tipo patalpų natūralaus ir dirbtinio apšvietimo, pasivaikščiojimų kiemų įrengimo ir pasivaikščiojimo suteikimo neužtikrinimo, laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d.

Pareiškėjas teigia, kad nurodytu laikotarpiu atliekant laisvės atėmimo bausmę Vilniaus pataisos namuose jam buvo skiriamos drausminės nuobaudos už laisvės atėmimo bausmės režimo reikalavimų pažeidimus, kurias jis atliko kamerų tipo patalpose, kuriose neveikė ventiliacija. Nurodo, kad buvo drėgna, trūko natūralaus oro.

Teigia, kad kamerose apšvietimas buvo silpnas ir dėl to šios priežasties pablogėjo regėjimas. Skaudėjo akis, galvą, o skaitant bei rašant ašarojo akys. Nurodo, kad prieš atvykstant į Vilniaus pataisos namus nešiojo akinius -4,5 , tačiau dėl netinkamo apšvietimo kamerose regėjimas pablogėjo iki -8. Pareiškėjo teigimu dirbtinio apšvietimo lempos be apsauginio gaubto, lempos bei stiklai iškrenta, todėl gyvenamoji aplinka nesaugi.

Pareiškėjas nurodo, kad pasivaikščiojimo kiemeliai neatitinka higienos normų. Paaiškina, kad žiemos metu pareiškėjas būdavo išvedamas pasivaikščioti į kiemelį nuo 18 val. iki 19 val. ir dėl netinkamo apšvietimo lauke buvo tamsu, todėl anot pareiškėjo jis galėjo susižeisti, kadangi buvo slidu. Taip pat pažymi, kad vasaros metu buvo kiemelyje buvo daug šiukšlių, trūko oro, dėl skardinių stogelių kiemelyje buvo labai karšta.

Mano, kad laikotarpiu, kai jis buvo laikomas Vilniaus pataisos namuose, patyrė neigiamus išgyvenimus, dvasinius išgyvenimus, baimę, nepilnavertiškumo jausmą, todėl mano, kad dėl nurodytų aplinkybių jam kilo neturtinė žala, kurią prašo priteisti iš atsakovės atstovo Vilniaus PN.

Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujantys Vilniaus PN pateiktame atsiliepime (1 t., b. l. 6–10) su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad visose Vilniaus PN kamerų tipo patalpose įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, patalpose papildomai įrengtos inžinerinės ventiliavimo sistemos. Patalpose pagal poreikį ir esamas finansines galimybes nuolatos atliekami remonto darbai. Paaiškino, kad Vilniaus PN patalpų būklė visų pirma priklauso nuo pačių jose laikomų asmenų elgesio. Akcentavo, jog patys nuteistieji, gyvendami gyvenamosiose patalpose, netausoja Vilniaus PN turto, niokoja jį, sąmoningai blogina patalpų būklę, tame tarpe nuolatos gadina šviestuvus, ardo elektros instaliaciją, gadina kitą gyvenamosiose patalpose esantį inventorių. Vilniaus PN administracija įvairiais būdais kovoja su šiais reiškiniais, pagal finansines galimybes bei kuo įmanoma operatyviau šalina atsirandančius trūkumus, tačiau dėl objektyvių priežasčių neįmanoma užtikrinti, kad patalpose esantis inventorius nuolatos būtų tinkamos būklės. Pažymėjo, jog pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo.

Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 145 straipsnyje nustatytos nuteistųjų laikymo sąlygos kamerų tipo patalpose, pagal kurias kamerų tipo patalpose nuobaudas atliekantys nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti vieną valandą. Pažymėjo, jog Vilniaus PN griežtai laikomasi nuteistiesiems nustatytos pasivaikščiojimų tvarkos, kiekvieną dieną nuteistiesiems atliekantiems nuobaudas drausmės grupėje ar kamerų tipo patalpose suteikiami įstatyme nustatytos trukmės pasivaikščiojimai gryname ore. Atsakovės teigimu, pareiškėjo teiginiai, jog vasaros metu pasivaikščiojimų kiemuose karšta, o žiemą šalta yra absurdiški. Pažymi, kad natūralu, kad lauke (gryname ore) įrengtuose pasivaikščiojimų kiemuose esanti temperatūra yra analogiška lauke esamai temperatūrai. Teigia, kad įrengti pasivaikščiojimų kiemai, sumontuoti galingi lauko šviestuvai, užtikrina tinkamą šios teritorijos apšvietimą tamsiu paros metu. Taip pat pažymi, kad dėl Vilniaus PN kamerų tipo patalpose nuobaudas atliekantiems nuteistiesiems įrengtų pasivaikščiojimų kiemų pareiškėjas jau yra kreipęsis į Vilniaus apygardos administracinį teismą kitose administracinėse bylose.

Atstovės teigimu, reikalavimas dėl žalos, kuris kildinamas iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų: valstybės valdžios institucijų neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalą ir priežastinį ryšį tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos, visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė negalima. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Pažymėjo, kad pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas nepagrindė, kokiais paskaičiavimais jam atsirado neturtinė žala ir nepateikė jokių dokumentų ar teisės aktų, kuriais gali pagrįsti reikalaujamos neturtinės žalos atsiradimo sumą, todėl reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir turi būti atmestas. Pareiškėjo nurodytos sumos teisinis nepagrindimas įrodo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės.

Pareiškėjas pateiktame atsikirtime į Vilniaus PN atsiliepimą nurodė, kad su Vilniaus PN atsiliepimu nesutinka (b. l. 23). Paaiškino, kad jo teisės dėl apšvietimo buvo pažeistos.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Ginčas byloje kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d. buvo laikomas Vilniaus PN sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; LVAT 2017 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017; LVAT 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4543-520/2017; LVAT 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017).

Pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).

Pareiškėjas skunde teigė, kad Vilniaus PN kamerose neveikia ventiliacija, kameros vėdinamos per langą. Kamerose buvo drėgna, tamsu, neužtikrinamas natūralus ir dirbtinis apšvietimas. Pablogėjo regėjimas, skaudėjo akis, galvą, o skaitant bei rašant ašarojo akys.

Nagrinėjamu atveju aktuali Lietuvos higienos normos 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Lietuvos higienos norma 134:2015) nuostatos, kurių 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, o santykinė oro drėgmė – nuo 35 iki 65 proc. Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas). Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 punktas). Natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (15 punktas).

Įrengimo taisyklių 16.7 papunktyje nustatyta, kad kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas.

Pagal Įrengimo taisyklių 16.9 papunktį, kamerose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. Jei nėra galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai. Iš lauko ir vidinės pusės ant langų įrengiamos apsauginės grotos. Lauko apsauginės grotos gaminamos iš skersinių plieninių juostų, į jas įstatant ne plonesnius kaip 1,4 cm skersmens plieninius strypus. Įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas patalpas, įstatomi lygaus paviršiaus plieniniai strypai. Grotų akutė negali būti didesnė kaip 30 x 15 cm. Langų grotų tvirtinimo strypai į sieną įtvirtinami ne mažesniame kaip 20 cm gylyje. Iš lauko pusės ant langų gali būti įrengtas metalinis tinklas.

Įrengimo taisyklių 16.10 papunktyje nustatyta, kad kameros turi būti šildomos ir vėdinamos. Kameros vėdinamos per langus, išskyrus kameras, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Jeigu, eksploatuojant esamus inžinerinius tinklus, neužtikrinami šių Taisyklių 3 punkte nurodytose higienos normose nustatyti reikalavimai patalpų oro temperatūrai, santykinei drėgmei ir oro judėjimo greičiui, kameros gali būti aprūpinamos elektriniais oro šildytuvais ir ventiliatoriais.

Teismas minėtais atsakovės atstovo argumentais dėl kamerų vėdinimo ir apšvietimo neturi pagrindo abejoti. Be to, teismas pažymi, kad LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Pareiškėjas, teigdamas, kad kamerose buvo drėgna, nebuvo užtikrintas apšvietimas, skunde apsiribojo tik bendro pobūdžio teiginių išdėstymu. Be to, pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad pats būtų kreipęsis į Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentą (toliau – Vilniaus departamentas) dėl nurodytų pažeidimų ištyrimo. Iš atsakovės atstovės pateiktų Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, kad pareiškėjo išvardintose kamerose Nr. 1K, Nr. 4K, Nr. 5K, Nr. 20K, Nr. 21K, Nr. 11D (2 t., b. l. 32–36) patikrinimų nebuvo atlikta. Atsakovė atsiliepime nurodė, kad kameras galima išvėdinti per langus, langai atsidaro, o tai atitinka HN 134:2015 17 punkto reikalavimą. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo abejoti atsakove ir pareiškėjo teiginiai dėl drėgmės, apšvietimo ir ventiliacijos neužtikrinimo laikomi nepagrįstais ir neįrodytais. (duomenys neskelbtini)

Pareiškėjas byloje ginčą kelia ir dėl to, kad pasivaikščiojimo kiemeliai neatitinka higienos normų, nes, kai kuriuose kiemeliuose buvo šiukšlių. Taip pat pasivaikščiojimo kiemeliuose neužtikrintas tinkamas apšvietimas.

Pasivaikščiojimo kiemų įrengimo reikalavimai įtvirtinti Įrengimo taisyklių 18–21 punktuose. Iš byloje pateiktų Vilniaus PN pasivaikščiojimo kiemelių fotonuotraukų matyti, jog jie yra erdvūs, švarūs ir tvarkingi, užtikrintas tinkamas apšvietimas (b. l. 14–15). Vilniaus PN atsiliepime į skundą nurodė, kad nuteistiesiems yra nustatyta pareiga tvarkyti ir prižiūrėti savo darbo, gyvenamąją (miegamą) ir pasivaikščiojimo vietas (b. l. 28–32). Byloje nėra duomenų, kad Vilniaus PN pasivaikščiojimo kiemeliai buvo netvarkingi ar, kad juose buvo šiukšlių. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją su prašymais ar skundais dėl pasivaikščiojimo kiemelių atitikimo higienos normų reikalavimams. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir PĮVTT) 73.6 papunktis įpareigoja nuteistuosius tvarkyti ir prižiūrėti savo darbo, gyvenamąją (miegamą) ir pasivaikščiojimo vietas. Todėl teismas neturi pagrindo pripažinti, kad pasivaikščiojimo kiemeliai neatitiko teisės aktų reikalavimų ir tuo buvo pažeistos pareiškėjo teisės.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės nesudaro pagrindo pripažinti, kad Vilniaus PN ginčo laikotarpiu pareiškėjo atžvilgiu atliko neteisėtus veiksmus. Nesant vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo svarstyti kitų viešosios atsakomybės sąlygų buvimo klausimą, taigi pareiškėjo skundas dėl minėtų netinkamų kalinimo sąlygų atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo K. N. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.