Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Jolantos Čepukėnienės, Kęstučio Jucio ir Reginos Pocienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. Z. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2017 m. lapkričio 21 d. nuosprendžio, kuriuo:

J. Z. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 9 (devyniems) mėnesiams, BK 284 straipsnį laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 5 dalimis, J. Z. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimat švelnesnę, ir paskirta subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 9 (devyniems).

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta subendrinta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir J. Z. paskirta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 10 (dešimt) mėnesių.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis paskirta bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 1 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme ir galutinė bausmė J. Z. paskirta laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 1 (vienam) mėnesiui, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas J. Z. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2017 m. liepos 20 d. iki 2017 m. liepos 21 d. (1 diena).

Iš J. Z. priteista (duomenys neskelbtini) teritorinei ligonių kasai 78,25 Eur M. T. gydymo išlaidoms atlyginti.

Nukentėjusiojo M. T. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir iš J. Z. priteista nukentėjusiajam M. T. 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. J. Z. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 181 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2017 m. liepos 20 d., laikotarpiu nuo 21.30 val. iki 22.15 val., (duomenys neskelbtini) mieste, aikštelėje ant požeminių garažų, esančių ties (duomenys neskelbtini) pastatu, stogo, šalia K. K. g. (duomenys neskelbtini) namo ir (duomenys neskelbtini) progimnazijos garažo, esančio K. K. g. (duomenys neskelbtini), neturėdamas teisėto pagrindo atvirai savo naudai vertė nepilnametį nukentėjusįjį M. T., gim. (duomenys neskelbtini), perduoti turtą – 250 Eur, panaudodamas grasinimus ir fizinį smurtą, o būtent: grasindamas sumušti nukentėjusįjį M. T., nužudyti jo tėtį, padegti namus, suduodamas nukentėjusiajam M. T. tiksliai nenustatytą skaičių smūgių, tačiau ne mažiau kaip 8 kartus rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, žibintuvėliu su elektros šoko įtaisu panaudodamas elektrošoką, trenkdamas stikliniu buteliu per galvą, taip padarė nukentėjusiajam M. T. sužalojimus: nosies kaulų lūžį, poodines kraujosruvas pakaušyje, abiejų ausų kaušeliuose, kairėje sprando pusėje, kaktoje, nosies nugarėlėje pereinančią į abiejų akių apatinius vokus, odos nubrozdinimus dešinėje kaklo pusėje, tai yra nesunkų sveikatos sutrikdymą.

2. Be to J. Z. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 284 straipsnį už tai, kad 2017 m. liepos 20 d., laikotarpiu nuo 21.30 val. iki 22.15 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) mieste, aikštelėje ant požeminių garažų, esančių ties (duomenys neskelbtini) pastatu, stogo, šalia K. K. g. (duomenys neskelbtini) namo ir (duomenys neskelbtini) progimnazijos garažo, esančio K. K. g. (duomenys neskelbtini), tyčia, įžūliu elgesiu, panaudodamas prieš nukentėjusįjį M. T. fizinį smurtą, suduodamas nukentėjusiajam M. T. tiksliai nenustatytą skaičių smūgių, tačiau ne mažiau kaip 8 kartus rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, žibintuvėliu su elektros šoko įtaisu panaudodamas elektrošoką, trenkdamas stikliniu buteliu per galvą, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

3.1. Apelianto manymu, apygardos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, neišnagrinėjo visų bylos faktinių aplinkybių, nenustatė jo tyčios susiformavimo momento, o jo kaltę grindė prielaidomis, todėl nepagrįstai pripažino jį kaltu pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, 284 straipsnį.

Motyvuojamoji dalis

5. Nuteistojo J. Z. apeliacinis skundas atmetamas.

6. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą paduoto apeliacinio skundo ribose, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio reikalavimų, ištyrė ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus, kuriais remdamasis nustatė faktines bylos aplinkybes ir teisingai J. Z. nusikalstamus veiksmus kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 2 dalį, 284 straipsnį. Skirdamas bausmes nuteistajam apygardos teismas bendrųjų bausmių skyrimo pagrindų, numatytų BK 54straipsnyje, ir bausmių bendrinimo taisyklių, numatytų BK 63 straipsnyje, 64 straipsnyje, nepažeidė.

7. Nuteistasis J. Z. apeliaciniame skunde prašo: 1) pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti; 2) sušvelninti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę; 3) taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir jam paskirtos bausmės vykdymą atidėti, nustatant griežtesnius įpareigojimus.

Dėl nuteistojo J. Z. prašymo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį

8. 1. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų reikalavimų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltės ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Vadovaujantis BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas yra tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas.

8.2. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie turėtų įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui, nepadarė ir nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, o J. Z. kaltę grindė tik prielaidomis.

8.6.7. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi šiuos faktinius duomenis, daro išvadą, jog jie vienas kitą papildo ir patvirtina pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytas faktines bylos aplinkybes, kad nuteistasis J. Z., neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai, grasindamas prieš nukentėjusiajam artimus asmenis panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti turtą ir panaudodamas fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, vertė M. T. perduoti nuteistajam turtą.

8.7.1. Byloje nustatyta, kad J. Z., veikdamas ypač įžūliai, mušė M. T. viešojoje vietoje - (duomenys neskelbtini) mieste, aikštelėje ant požeminių garažų, esančių ties (duomenys neskelbtini) pastatu, šalia K. K. g. (duomenys neskelbtini) namo ir (duomenys neskelbtini) progimnazijos garažo, esančio K. K. g. (duomenys neskelbtini). Jis tyčia nukentėjusiajam M. T. rankomis ir kojomis, buteliu smūgiavo į įvairias kūno sritis, šalia esant kitiems asmenims, kur bet kuriuo metu galėjo pasirodyti ir daugiau asmenų, nes šalia buvo parduotuvė, gyvenamieji namai, mokykla. Taigi jis smūgiavo nukentėjusiajam rankomis ir kojomis, buteliu, nors pastarasis nesipriešino. Matant kitiems asmenims, fotografavo sumuštą M. T. ir prašė filmuoti jo smurtinius veiksmus, kad paskui tai galėtų parodyti ir savo pažįstamiems. Šias aplinkybes patvirtino J. Z. pateiktame mobiliojo ryšio telefone ,,Samsung Galaxy S5“ rasta vaizdo medžiaga, kur fiksuotas nuteistojo smurtavimas prieš M. T., ir nukentėjusiojo fotonuotraukos, kur matyti M. T. su smurto požymiais (t. 2, b. l. 8-18) bei liudytojo D. D. parodymai, kad jis nuteistojo bijojo, todėl vykdė jo nurodymą filmuoti mušamą M. T. Tokie nuteistojo veiksmai patvirtina jo tyčios kryptingumą demonstruoti nepagarbą visuotinai priimtinoms elgesio taisyklėms, tam priešpastatant savo brutalius veiksmus. Taigi jo tyčia, mušant nukentėjusįjį, buvo nukreipta ne tik į svetimo turto užvaldymą jo prievartavimo būdu, tačiau ir į visuomenės rimties ir viešosios tvarkos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų. Kad viešoji tvarka ir visuomenės rimtis buvo sutrikdyta, patvirtina liudytojo D. D. parodymai, kad jie su P. F., būdami įvykio vietoje, bijojo J. Z. smurtinių veiksmų, ir 2017-08-02 tarnybinis pranešimas, kad įvykio metu telefonu moteris pranešė, jog per savo buto langą mato muštynes, ir į įvykio vietą iškvietė policijos pareigūnus. Patvirtino, kad įvykį matė ir daugiau asmenų.

8.7.2. Nagrinėjamu atveju nekyla abejonių dėl to, jog J. Z., kad ir dėl asmeninių savanaudiškų paskatų kilusio konflikto metu vartodamas fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį M. T. viešojoje vietoje kitų žmonių, tarp jų ir nepilnamečių asmenų akivaizdoje, sukeldamas jiems išgąstį, fotografuodamas sumuštą M. T. ir po to rodydamas šią nuotrauką nukentėjusiajam, filmuodamas M. T. mušimą, išreiškė niekinamą požiūrį į nukentėjusįjį, save priešpastatydamas jam, taip savo ypač įžūliais smurtiniais veiksmais demonstravo aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimą, taip jis savo veiksmais sutrikdė viešąją rimtį ir tvarką. J. Z. viešosios vietos pasirinkimas asmeniniams santykiams aiškintis, smurtavimas prieš nukentėjusįjį pašalinių žmonių akivaizdoje, nukentėjusiojo žeminimas, leidžia pagrįstai teigti, kad taip elgdamasis J. Z. veikė ir iš chuliganiškų paskatų. Jis suprato, jog dėl jo tokių veiksmų gali būti sutrikdyta viešoji tvarka bei rimtis ir, taip veikdamas, to siekė. Taigi jo nusikalstami veiksmai, nustatytomis aplinkybėmis demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, taip sutrikdant visuomenės rimtį ir tvarką, esant nusikaltimų sutapčiai teisingai kvalifikuoti ir pagal BK 284 straipsnį. Taigi pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas nuteistojo J. Z. veiksmus pagal BK 284 straipsnį, tinkamai taikė ir šį baudžiamąjį įstatymą.

8.8. Byloje nėra jokių faktinių duomenų, kurie patvirtintų, kad nuteistasis J. Z. sirgo ar serga kokiu nors psichinės sveikatos sutrikimu, dėl kurio kiltų pagrįstos abejonės, jog įvykio metu ar šiuo metu nuteistasis negalėjo ar šiuo metu negali suprasti savo veiksmų esmės ar juos valdyti. Tokių įrodymų nepateikė ir pats nuteistasis. Todėl apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad J. Z. privalo atsakyti už padarytus nusikalstamus veiksmus įstatymų nustatyta tvarka. Taigi nuteistojo argumentas, kad teismas turėjo tirti jo psichinę būklę, yra nepagrįstas.

Dėl nuteistajam J. Z. paskirtos bausmės ir Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio taikymo

9. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajam bausmės rūšį baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytus nusikalstamus veiksmus, sankcijos ribose, nustatydamas laisvės atėmimo bausmės trukmę, atsižvelgė į padarytų nusikaltimų pavojingumo visuomenei laipsnį. J. Z. padarė vieną sunkų ir vieną nesunkų nusikaltimus. Teismas įvertino jo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, nuteistojo asmenybę. J. Z. atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pripažino tai, kad jis nusikalstamas veikas padarė apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui, bei būdamas recidyvistu. Nors J. Z. yra jauno amžiaus, tačiau prieš tai teistas ne vieną kartą, yra recidyvistas BK 27 straipsnio 1 dalies taikymo prasme, nusikalto neišnykus teistumui, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Tai rodo nuteistojo akivaizdų abejingumą visuomenės saugomoms vertybėms, patvirtina jo asmenybės didesnį pavojingumo visuomenei laipsnį. Pirmosios instancijos teismas įvertino ir tai, kad J. Z. yra jauno amžiaus, prisipažino padaręs nusikaltimus ir nuoširdžiai gailisi. Šią aplinkybę teismas pripažino jo atsakomybę lengvinančia. Esant visoms išdėstytoms aplinkybėms, teismas jam paskyrė laisvės atėmimo bausmes, žymiai švelnesnes, negu įstatymo, reglamentuojančio atsakomybę už padarytus nusikaltimus, sankcijoje nustatytas šios bausmės vidurkis. Paskirtas bausmes pirmosios instancijos teismas, atlikęs sutrumpintą įrodymų tyrimą (BPK 273 straipsnis), taikydamas BK 64¹ straipsnio nuostatas, dar sumažino vienu trečdaliu. Bendrindamas bausmes už du padarytus nusikaltimus BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu bausmių apėmimo būdu teismas bausmių bendrinimo taisyklių taip pat nepažeidė. Teisėjų kolegijos manymu, bausmės, paskirtos už atskirus nusikaltimus ir subendrinta bausmė, esant nustatytoms aplinkybėms, tikrai nėra aiškiai per griežtos. Taigi, dėl apelianto skunde nurodytų argumentų, kad jis turi pastovią gyvenamąją vietą, planuoja dirbti ir mokytis, nori atlyginti padarytą žalą, į gyvenimą žiūrėti doromis akimis, švelninti pirmosios instancijos teismo paskirtas bausmes nėra pagrindo.

9.1. Apeliaciniu skundu nuteistasis J. Z. prašo taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir jam paskirtos bausmės vykdymą atidėti.

9.2. BK 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tos veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. BK 3 straipsnio 2dalyje sakoma, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis įstatymas turi grįžtamąją galią, t.y., taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, o BK 3str. 3 dalyje numatyta, kad baudžiamasis įstatymas, numatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę ar kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios.

9.3. Nusikalstamos veikos padarymo metu galiojo BK 75 straipsnio (2015 03 19 įstatymu Nr. XII-1554 patvirtinta, įsigaliojusi nuo 2015 03 24) redakcija, kuri lengvino nuteistojo teisinę padėtį, nes numatė galimybę atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą ir sunkius nusikaltimus padariusiems asmenims.

9.4. Šiuo metu galioja 2017-09-28 įstatymu Nr. XIII-653 patvirtinta BK 75 straipsnio 1 dalies redakcija, kuri jau nenumato galimybės atidėti laisvės atėmimo bausmių vykdymą sunkius nusikaltimus padariusiems asmenims.

9.5. Esant tokioms aplinkybėms, kolegija pasisako dėl BK 75 straipsnio (2015 03 19 įstatymu Nr. XII-1554 patvirtinta, įsigaliojusi nuo 2015 03 24) redakcijos, galiojusios inkriminuotų nusikaltimų padarymo metu. Vadovaujanti šiuo įstatymu, bausmės vykdymą galima atidėti asmenims, nuteistiems laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo išvada dėl bausmės vykdymo atidėjimo taikymo turi būti motyvuota. Teismas, priimdamas sprendimą dėl BK 75 straipsnio taikymo, turi vadovautis BK 41 ir 54 straipsnių nuostatomis, įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su kaltininko asmenybe, t. y. įvertinti nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, nusikalstamos veikos padarymo priežastis, sukeltas pasekmes, kaltininko polinkį nusikalsti.

9.6. Kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju, įvertinus visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padarytomis nusikalstamomis veikomis, tiek su paties J. Z. asmenybe, nėra pagrindo išvadai, jog nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo. J. Z. padarė vieną sunkų nusikaltimą (BK 181 straipsnio 2 dalis) ir vieną nesunkų nusikaltimą (BK 284 straipsnis), sužalojo nepilnametį asmenį. J. Z. anksčiau ne kartą teistas, naują nusikalstamą veiką padarė teistumui neišnykus, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Tokie faktai patvirtina J. Z. neteisėtų veiksmų dėsningumą, jo neigiamą požiūrį į valstybėje galiojančių įstatymų, bendrųjų elgesio taisyklių laikymąsi ir sudaro pagrindą išvadai, kad nuteistasis yra linkęs nusikalsti, reikiamų išvadų nedaro. Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijos nuomone, šiuo konkrečiu atveju, bausmės vykdymo atidėjimo skyrimas nuteistajam pažeistų teisingumo principą, bei nepasiektų bausmėms keliamų tikslų. Apeliacinio skundo argumentai, kad J. Z. yra jauno amžiaus, jo deklaruojamas noras, būnant laisvėje, pasitaisyti, mokytis, atlyginti padarytą žalą, vertinant visas aptartas aplinkybes, nesudaro pagrindo išvadai, kad šį kartą yra pakankamas pagrindas manymui, jog pastarasis padarys teigiamas išvadas dėl savo neteisėtų veiksmų ir daugiau nenusikals. Be to šios skunde nurodytos aplinkybės negali atsverti ir būti prioritetinės, lyginant su pagrindinėmis baudžiamosios atsakomybės nuostatomis bei įvykdyto nusikaltimo pavojingumu, kurį skirdamas realias laisvės atėmimo bausmes įvertino pirmosios instancijos teismas. Be to, remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsniu, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Šiuo konkrečiu atveju J. Z. yra nuteistas ir už sunkaus nusikaltimo padarymą, jo nusikalstami veiksmai smurtiniai, nukentėjusiajam sukėlę sužalojimus, todėl natūralu, kad iš to kyla tam tikros pasekmės vienokiu ar kitokiu būdu varžančios nuteistojo konstitucines teises bei laisves. Tai - jo paties netinkamo elgesio, nenoro laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių dėsningas rezultatas. Pažymėtina, kad kiekvienu konkrečiu atveju bausmė ir jos dydis kaltininkui parenkamas individualiai, atsižvelgus į visus šio klausimo išsprendimui reikšmingus duomenis. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismo išvada, kad bausmės tikslai bus pasiekti, paskyrus J. Z. realią laisvės atėmimo bausmę, yra pagrįsta. Toks apeliantui taikomas poveikis yra adekvatus ir proporcingas jo padarytų veikų pavojingumui, kaltininko asmenybei ir dėl jo nusikalstamų veiksmų atsiradusioms pasekmėms.

10. Esant šioms aplinkybėms, dėl nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų keisti ar naikinti pirmos instancijos teismo nuosprendį nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo J. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 150 straipsnio 4 dalį už tai, kad laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio mėnesio pabaigos iki 2016 m. gruodžio 11 d. apie 23.00 val., tiksliau nenustatytu laiku, name, esančiame (duomenys neskelbtini), savo ir nukentėjusiojo lovose, pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiojo mažamečio V. K., gim. (duomenys neskelbtini), būkle dėl mažametystės, grasindamas, jog jei nukentėjusysis nesutiks tenkinti kaltinamajam lytinės aistros analiniu būdu, pasakys močiutei, kad nukentėjusysis rūko, nebepirks jam daiktų bei neduos pinigų, taip atimdamas galimybę priešintis, ne mažiau kaip šešis kartus kišo savo lytinį organą mažamečiui V. K. į analinę angą. Šiais veiksmais P. P. tenkino savo lytinę aistrą analiniu būdu su mažamečiu nukentėjusiuoju V. K. prieš jo valią.

Nuteistasis P. P. apeliaciniame skunde prašo išnagrinėti jo bylą iš naujo ir paskirti jam mažesnę bausmę.

Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai yra netikslūs. Nukentėjusiojo parodymai apie tai, kiek kartų nuteistasis kišo savo lytinį organą jam į analinę angą, yra nevienodi, nes vienu atveju nukentėjusysis nurodė 3 kartus, kitu atveju – 6 kartus. Neteisingi yra ir liudytojos J. K. parodymai apie nukentėjusiojo seksualinio prievartavimo trukmę, nes liudytoja parodė, kad tokie veiksmai truko 2 mėnesius, o ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad nuo 2016 m. lapkričio mėnesio pabaigos iki 2016 m. gruodžio 11 d.

Apeliantas nurodo, kad jis yra neįgalus nuo vaikystės, augo vaikų namuose, iki suėmimo dirbo pagal verslo liudijimą, turi gyvenamąją vietą pas pusseserę, todėl prašo sumažinti bausmę.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo P. P. gynėjas prašė tenkinti nuteistojo P. P. apeliacinį skundą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo P. P. skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį patikrina, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Nuteistasis P. P. apeliaciniame skunde prašo iš naujo išnagrinėti bylą ir nustatyti tikslią jo nusikalstamų veiksmų apimtį ir trukmę, pašalinus nukentėjusiojo V. K. ir liudytojos J. K. parodymuose dėl šių aplinkybių esančius prieštaravimus. Taip pat prašo sumažinti jam skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę.

Apelianto prašymai netenkintini.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistasis be pagrindo reiškia nesutikimą su teismo atliktu bylos įrodymų vertinimo rezultatu, kuriuo remiantis byloje nustatytos jo apeliaciniame skunde ginčijamos aplinkybės – jo atliktų prieš nukentėjusįjį V. K. nusikalstamų veiksmų apimtis ir trukmė. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014; 2K-242/2014).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, priešingai nei nurodo apeliantas, teismas nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl apelianto ginčijamų aplinkybių, o kartu ir dėl jo kaltės. Teismo nustatytos nusikalstamų veikų aplinkybės, kurių apeliantas nuteistasis P. P. apeliaciniame skunde iš dalies nepripažįsta, nuteistojo P. P. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką įrodyta ikiteisminio tyrimo metu surinktais, teisiamuosiuose posėdžiuose ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais.

Apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, esminių BPK pažeidimų nepadarė. Aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir atliktas įrodymų vertinimas yra nepalankūs apeliantui nereiškia, jog teismas netinkamai įvertino įrodymus ir padarė neteisingas išvadas.

Pirmos instancijos teismas pagrįstai pripažino nuteistąjį P. P. kaltu, kad jis laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio mėnesio pabaigos iki 2016 m. gruodžio 11 d. apie 23.00 val., tiksliau nenustatytu laiku, name, esančiame (duomenys neskelbtini), savo ir nukentėjusiojo lovose, pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiojo mažamečio V. K., (duomenys neskelbtini), būkle dėl mažametystės, grasindamas, jog jei nukentėjusysis nesutiks tenkinti kaltinamajam lytinės aistros analiniu būdu, pasakys močiutei, kad nukentėjusysis rūko, nebepirks jam daiktų bei neduos pinigų, taip atimdamas galimybę priešintis, ne mažiau kaip šešis kartus kišo savo lytinį organą mažamečiui V. K. į analinę angą. Šiais veiksmais P. P. tenkino savo lytinę aistrą analiniu būdu su mažamečiu nukentėjusiuoju V. K. prieš jo valią. Kad nuteistasis P. P. nuosprendžio aprašomojoje dalyje nustatytomis aplinkybėmis padarė šią nusikalstamą veiką, patvirtina paties nuteistojo P. P. parodymai, nukentėjusiojo V. K., liudytojų J. K., A. G., S. P. parodymai, parodymų patikrinimo vietoje protokolas, specialisto išvada bei kiti rašytiniai įrodymai. Visi šie įrodymai išsamiai išdėstyti ir aptarti skundžiamame nuosprendyje.

Kaip matyti iš nuteistojo P. P. apeliaciniame dėstomų argumentų, iš esmės pats P. P. savo kaltės neneigia, jis pripažįsta seksualiai prievartavęs mažametį V. K., tik nurodo mažesnę nusikalstamų veiksmų apimtį (galėjo būti trys kartai, o ne šeši, nes nukentėjusiojo V. K. parodymai dėl skaičiaus, kiek buvo kartų seksualiai prievartaujamas, yra nevienodi) ir tai, kad netinkamus veiksmus su nukentėjusiuoju atliko ne vieną mėnesį, kaip nurodė ikiteisminio tyrimo metu liudytoja J. K.

Kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta, nes jie yra nepagrįsti ir prieštarauja byloje nustatytos faktinėms aplinkybėms. Šios apelianto skunde aplinkybės buvo tirtos pirmosios instancijos teisme ir teismui dėl šių faktinių aplinkybių, tai yra, kad P. P. laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio mėnesio pabaigos iki 2016 m. gruodžio 11 d., apie 23.00 val. ne mažiau kaip šešis kartus kišo savo lytinį organą mažamečiui V. K. į analinę angą, abejonių nekilo. Teismas nuosprendyje motyvuotai išsamiai paaiškino, kuo remiantis pripažįsta šias aplinkybes įrodytomis. Kaip jau buvo nurodyta, teismas pripažino, kad nustatytas nusikalstamų veikų aplinkybes, kurių apeliantas skunde iš dalies nepripažįsta ar ginčija, patvirtina nukentėjusiojo V. K., paties nuteistojo P. P., liudytojų J. K., A. G., S. P. parodymai, parodymų patikrinimo vietoje protokolas, specialisto išvada bei kiti rašytiniai įrodymai. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokių įrodymų vertinimu ir remiantis jais nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, teisiamajame posėdyje ištirtus ir įvertintus įrodymus bei patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą dėl nuteistajam P. P. nusikalstamų veiksmų apimties ir laiko. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl minėtų aplinkybių pagrindė byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma. Byloje esantys duomenys, kaip įrodymų šaltinis, teisėjų kolegijos įvertinimu, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso nustatyta tvarka. Įrodymai, kuriais pirmosios instancijos teismas pagrindė nurodytas aplinkybes, įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Kaip jau buvo nurodyta, teismo nustatytas nusikalstamų veikų aplinkybes, kurių apeliantas nepripažįsta, visų pirma patvirtina paties nukentėjusiojo V. K. parodymai. Apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo, nukentėjusysis V. K. be kitų aplinkybių parodė, kad P. P. jį pradėjo seksualiai prievartauti gruodžio mėnesį ir jį seksualiai prievartavo šešis kartus, kas antrą, trečią dieną (t. 1, b. l. 62-63). Parodymų patikrinimo vietoje nukentėjusysis taip pat patvirtino, kad jį P. P. seksualiai prievartavo šešis kartus, tik patikslino šių veiksmų pradžios ir pabaigos laiką. Jis nurodė, kad pirmą kartą buvo prievartaujamas 2016 m. lapkričio mėnesio pabaigoje – gruodžio mėnesio pradžioje, o paskutinis kartas buvo 2016 m. gruodžio 11 d., vakare, apie 23 val. (t. 1, b. l. 65-72). Nukentėjusysis V. K. iš esmės analogiškas aplinkybes nurodė ir jam artimiems žmonėms. Liudytoja S. P., pagal kurią nukentėjusysis V. K. buvo jos vyro anūkas, patvirtino, kad nukentėjusysis jai papasakojo apie patirtą seksualinę prievartą ir įvardijo šią seksualinę prievartą prieš jį naudojusį asmenį – P. P.. Taip pat nurodė, kad jai V. K. sakė, jog P. P. jam 6-7 kartus kišo savo lytinį organą į analinę angą. Liudytojai A. G. nukentėjusysis V. K. taip pat prisipažino, kad P. P. jį seksualiai prievartavo. Pagal liudytojos A. G. parodymus, jai kilo įtarimas dėl P. P. Šis nuolat kažką pirkdavo V. K., duodavo pinigų. Taip pat matė, kaip P. P. V. K. tai pabučiuoja, tai paglosto. Ji pasakė V. K., kad veš jį pas ginekologą ir V. K. prisipažino, kad P. P. jį seksualiai prievartavo. V. K. jai iš pradžių sakė, kad tai buvo tik vieną kartą, po to sakė, kad du kartus, tačiau ji iš vaiko pasakojimų, pagal tai, nuo kada P. P. pradėjo V. K. visokius daiktus pirkti, suprato, kad P. P. jį seksualiai prievartavo ne vieną ir ne du kartus, o žymiai daugiau kartų: 4-5 kartus ar dar daugiau kartų. V. K. apie visą tai kalbėjo labai nenoriai, reikėjo viską iš jo traukti. Jam buvo gėda. Atstovė pagal įstatymą ir liudytoja J. K., duodama parodymus pirmosios instancijos teisme, taip pat patvirtino, kad P. P. seksualiai prievartavimo V. K., tačiau detalesnių aplinkybių negalėjo pasakyti, nes kaip ji nurodė, V. K. yra uždaras ir jai nieko nesakė. Teisėjų kolegija, abejoti šių nukentėjusiojo V. K. parodymų dėl P. P. veiksmų apimties ir laiko, kada jis buvo seksualiai prievartaujamas, teisingumu, neturi jokio pagrindo. Nuteistojo P. P. apeliacinio skundo argumentai, kad V. K. parodymai dėl seksualinio prievartavimo skaičiaus yra nevienodi, kuriais, kaip galima manyti apeliantas bando paneigti skundžiamu teismo nuosprendžiu pripažintą įrodytą aplinkybę, jog P. P. ne mažiau kaip šešis kartus kišo savo lytinį organą mažamečiui V. K. į analinę angą, neatitinka tikrovės. Nukentėjusysis V. K. buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo, taip pat papasakojo įvykio aplinkybes parodymų patikrinimo vietoje metu ir jam artimiems žmonėms liudytojoms S. P., A. G., tačiau V. K. nurodytos aplinkybės apie P. P. nusikalstamų veiksmų apimtį iš esmės nesikeitė. V. K., apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo, ir duodamas paaiškinimus parodymų patikrinimo metu, nuosekliai tvirtino, kad P. P. jam 6 kartus kišo savo lytinį organą į analinę angą. Iš esmės panašų seksualinio prievartavimo skaičių nurodė ir liudytojos S. P., A. G. Ta aplinkybė, kad nukentėjusysis V. K. liudytojai A. G. neįvardino tikslaus seksualinio prievartavimo skaičiaus, liudytoja pati iš nukentėjusiojo V. K. pasakojimų suprato, jog jis buvo seksualiai prievartaujamas 4-5 kartus (ar dar daugiau kartų) nesudaro pagrindo nukentėjusiojo V. K. parodymų vertinti kaip prieštaringų. Iš liudytojo A. G. parodymų ir kitų faktinių aplinkybių matyti, kad nukentėjusiajam V. K. buvo labai sunku prisipažinti apie šiuos įvykius, jis nenoriai apie tai kalbėjo, liudytoja A. G. turėjo traukti iš jo kiekvieną žodį. Be to, V. K. yra mažametis vaikas, patyręs suaugusio žmogaus seksualinę prievartą. Jam dėl šių įvykių buvo ir gėda. Taip pat jis ir bijojo P. P. Visa tai rodo, kad V. K. buvo stresinėje situacijoje ir akivaizdu visa tai turėjo įtakos tam, kad V. K. iš karto po įvykių apie seksualinio prievartavimo aplinkybes kalbėjo vangiai ir nenorėjo pasakyti tikslaus seksualinio prievartavimo skaičiaus, bandydamas sumažinti P. P. neteisėtų veiksmų apimtį. Tačiau šios aplinkybės, kolegijos nuomone, nemažina nukentėjusiojo V. K. parodymų patikimumo ir nesudaro pagrindo netikėti nukentėjusiojo V. K. parodymais, jog P. P. 6 kartus kišo V. K. savo lytinį organą į analinę angą. Juo labiau, kad tokie nukentėjusiojo V. K. parodymai neprieštarauja ir paties nuteistojo P. P. pirmosios instancijos teisme duotiems parodymams. Kaip matyti iš byloje esančių nuteistojo P. P. apklausų, tokie nuteistojo P. P. aiškinimai dėl neteisėtų veiksmų skaičiaus (kad galimai buvo tik trys seksualinio prievartavimo atvejai) buvo ne visada. Nuteistasis P. P., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, savo kaltę dėl mažamečio V. K. seksualinio prievartavimo pripažino pilnai ir pats neneigė, kad jis šešis kartus kišo savo lytinį organą mažamečiui V. K. į analinę angą nuo 2016 m. lapkričio mėnesio pabaigos iki 2016 m. gruodžio 11 d. Taigi, nukentėjusiojo V. K. parodymai buvo įvertinti kitų byloje surinktų bei teisme ištirtų duomenų kontekste, atliekant išsamią jų analizę, o ne besąlygiškai jais patikint. Atsižvelgiant į tai, apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, susiję su nukentėjusiojo V. K. parodymų vertinimu nelaikytini pakankamais skundžiamą teismo procesinį sprendimą dalyje dėl nuteistojo P. P. nusikalstamų veiksmų apimties ir laiko, pripažinti nepagrįstu ir neteisėtu. Tai, kad nuteistasis P. P. apeliaciniame skunde pradėjo neigti kai kuriuos jam inkriminuotus veiksmus, tai yra, kaip galima suprasti iš jo skunde dėstomų argumentų, pripažįsta tik tris kartus seksualiai prievartavęs nukentėjusįjį V. K., rodo, kad jis, būdamas pilnametis, pilnai suvokdamas savo veiksmų esmę ir pasekmes, bando taip tik sumažinti savo neteisėtų veiksmų apimtį ir sušvelninti savo teisinę padėtį, kaip ir logiškai nepaaiškinant priežasčių sukelti abejones dėl teismo nustatytų aplinkybių (dėl nusikaltimo padarymo laiko), kurias iš esmės pats apklausų metu ir apeliaciniame skunde pripažino.

Todėl remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl P. P. pripažinimo kaltu pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, yra teisėtas ir pagrįstas.

Iš nuosprendžio taip pat matyti, kad teismas, skirdamas P. P. bausmę, atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Skiriant bausmę, teismas vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis apie bausmės paskirtį bei BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Skiriant bausmes, buvo atsižvelgiama ne tik į kaltininko atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, jų buvimą ar nebuvimą, jų reikšmę bei tarpusavio santykį, tačiau atsižvelgiama ir į kitas aplinkybes, išvardintas BK 54 straipsnio 2 dalyje. Tai yra nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, kaltės forma ir rūšis, kaltininko asmenybė ir kt. Teismas, atsižvelgė į tai, kad P. P. netrukdė ikiteisminiam tyrimui ir bylos nagrinėjimui teisme, apklausų metu pripažino visas esmines faktines nusikaltimo padarymo aplinkybes. Tai įvertinęs teismas nuteistojo prisipažinimą padarius nusikaltimą ir nuoširdų gailėjimąsi pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Jokių kitų P. P. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių teismas taip pat nenustatė. Taip pat teismas įvertino ir tai, kad P. P. padarė labai sunkų nusikaltimą, anksčiau buvo taip pat teistas už nusikaltimo žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui padarymą, teistumas neišnykęs, naują nusikaltimą padarė per ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės atidėjimo laiką, iki nusikaltimo padarymo dirbo, yra neįgalus, jam nustatytas protinis atsilikimas. Įvertinęs visas reikšmingas aplinkybes, teismas už nusikaltimo, numatyto BK 150 straipsnio 4 dalyje, padarymą skyrė mažesnę bausmę nei sankcijose numatytas bausmės vidurkis. Dar kartą atsižvelgti į tas pačias, skunde minimas aplinkybes (P. P. yra neįgalus, dirbo) ir remiantis jomis mažinti skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę kolegija nemato pagrindo. Taip pat teismas teisingai P. P. paskirtą bausmę subendrino vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi su Šiaulių apylinkės teismo 2016-12-21 nuosprendžiu paskirta neatlikta bausme. Todėl kolegija daro išvadą, kad nuteistajam ir pagal BK 150 straipsnio 4 dalį paskirta bausmė, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė negali būti laikomos aiškiai per griežtomis. Jas švelninti pagrindo nėra.

Įvertinusi visas aukščiau paminėtas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad nuteistojo apeliacinis skundas nepagrįstas, visos skunde minimos aplinkybės jau buvo teisingai įvertintos pirmosios instancijos teismo priimant apkaltinamąjį nuosprendį, nuteistojo veika kvalifikuota teisingai, paskirtos bausmės taip pat yra teisingos. Keisti nuosprendį nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo P. P. apeliacinį skundą atmesti.