Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2016-03-31 · Civilinė byla Nr. 2A-160-186/2016

Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-05-08Vilniaus apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2016-03-31Lietuvos apeliacinis teismas
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-03-31
Bylos Nr.
2A-160-186/2016
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-01712-2013-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Danutė Gasiūnienė, Danguolė Martinavičienė, Egidijus Žironas
Atsakovas
R. P., M. T.-O.
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Tomega“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2A-160-186/2016Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01712-2013-2Procesinio sprendimo kategorija 2.5.1.6.1. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. kovo 31 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Danguolės Martinavičienės ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tomega“ ieškinį atsakovams R. P. ir M. T.-O. dėl 2013 m. sausio 14 d. sudarytos reikalavimo teisės perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, D. J. ieškinį atsakovams R. P. ir M. T.-O. dėl 2013 m. sausio 14 d. sudarytos reikalavimo teisės perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ginčas kilo dėl actio Pauliana instituto taikymo sąlygų egzistavimo.

Šalies argumentai

Ieškovė UAB „Tomega“ prašė pripažinti negaliojančia 2013 m. sausio 14 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartį, kuria atsakovas R. P. perleido atsakovui M. T.-O. 546 740,51 Lt dydžio reikalavimo teisę į skolininką D. J. (toliau – Reikalavimo perleidimo sutartis).

Nurodė, kad teismų sprendimais iš atsakovo R. P. ieškovei iš viso yra priteista 564 163,57 Lt (neskaitant procesinių palūkanų). Atsakovas R. P. gera valia priteistų sumų ieškovei nesumokėjo. Prisijungus I–os eilės išieškotojai D. P., skolininko R. P. turto aiškiai nepakanka ieškovės reikalavimams patenkinti. Ginčijamu sandoriu atsakovas R. P., siekdamas išvengti išieškojimo iš jam priklausančio turto ieškovės naudai, tikslingai sumažino savo turtą. Atsakovas M. T.-O. negalėjo nežinoti apie tai, kad sudaro nesąžiningą sandorį, nes jam atstovauja tas pats advokatas, kaip ir atsakovui R. P..

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gegužės 8 d. sprendimu ieškovės UAB „Tomega“ ieškinį patenkino – pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 2013 m. sausio 14 d. atsakovų R. P. ir M. T.-O. sudarytą reikalavimo teisės perleidimo sutartį, kuria perleista 546 740,51 Lt dydžio reikalavimo teisė; trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, D. J. ieškinį atsakovams R. P. ir M. T.-O. atmetė.

Teismas nustatė, kad atsakovas R. P. pagal įsiteisėjusį Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 9 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-520-560/2011 turi sumokėti kreditorei UAB „Tomega“ 322 500,53 Lt; pagal įsiteisėjusį Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 17 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-134-467/2013 UAB „Tomega“ naudai iš atsakovo R. P. solidariai su A. H. priteista 240 453,04 Lt skola, 5 procentai metinių palūkanų nuo 2010 m. gruodžio 28 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 1 210 Lt bylinėjimosi išlaidų. Šios sumos ieškovei nėra sumokėtos. Be to, teismas nustatė, kad atsakovo R. P. buvusi sutuoktinė D. P. 2013 m. sausio 18 d. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą dėl išlaikymo priteisimo trims nepilnamečiams vaikams. Šioje byloje ginčo šalys, neatskleisdamos teismui aplinkybių apie kreditorės UAB „Tomega“ reikalavimus atsakovui R. P., sudarė taikos sutartį dėl 129 600 Lt išlaikymo įsiskolinimo už tris metus priteisimo bei po 1 200 Lt mėnesio periodinių išmokų kiekvienam vaikui mokėjimo (arba 3 600 Lt kas mėnesį). D. P. tapo pirmosios eilės kreditorė su 133 320 Lt reikalavimu. Atsižvelgdamas į tai, kad skolininko turto priverstinio realizavimo pradinė kaina yra apie 250 000 Lt, iš kurių, pardavimo iš pirmųjų varžytinių atveju, beveik 2/3 dalys sumos atitektų pirmosios eilės išieškotojai D. P., teismas sprendė, kad skolininko R. P. perleista reikalavimo teisė gauti iš D. J. 546 740,51 Lt sumą iš esmės sumažino kreditorės UAB „Tomega“ galimybes atgauti skolą bei pažeidė jos interesus. Pasak teismo, jeigu priverstinis turto realizavimas varžytinėse vyktų pagal šiuo metu nustatytas rinkos kainas (rinkos kaina, kurią nustatė „Negrita“ už du sklypus, yra 304 000 Lt, tai pradinė varžytinių kaina pirmosiose varžytinėse būtų 80 procentų šios nustatytos vertės arba 243 200 Lt), ir jeigu turtas būtų parduotas, tai po pirmosios eilės išieškotojos reikalavimo patenkinimo ieškovei UAB „Tomega“ liktų mažiau nei 100 000 Lt, nes išieškotojos D. P. reikalavimas kiekvieną mėnesį padidėja 3 600 Lt suma. Teismas sprendė, kad visais atvejais, nepriklausomai nuo to, ar R. P. reikalavimo teisę perleido įskaitydamas 170 000 Eur arba 170 000 Lt paskolos grąžinimo prievolę, ar paskola iš viso nebuvo suteikta, ginčijamas sandoris iš esmės sumažino jo mokumą.

Pasak teismo, atsakovai žinojo, kad R. P. atžvilgiu yra įsiteisėję teismų sprendimai ir yra priimti bei teisme nagrinėjami nauji reikalavimai, todėl sudarydami 2013 m. sausio 14 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutartį veikė nesąžiningai ieškovės atžvilgiu. Atsakovo M. T.-O. nesąžiningumą rodo faktas, jog šį atsakovą atstovauja tas pats advokatas kaip ir atsakovą R. P., ir kad minėtas advokatas ir jo klientas R. P. apie naujus kreditoriaus BUAB „Degrita“, kurio teises perėmė UAB „Tomega“, reikalavimus žino nuo 2012 m. spalio mėn. iš patikslinto ieškinio. Teismas atsakovams taikė CK 6.67 straipsnio 4 punkte numatytą sutarties šalių nesąžiningumo prezumpciją, nes nustatė priešpriešinių įsipareigojimų disproporciją – atsakovui M. T.-O. iš atsakovo R. P. perėmus 546 740,51 Lt reikalavimo teisę į skolininką D. J., atsakovas M. T.-O. atsisakė savo reikalavimų į R. P. pagal 2008 m. vasario 5 d. sudarytą Paskolos sutartį, kuri yra negaliojanti arba yra galiojanti tik dalyje dėl 170 000 Lt paskolos sumos suteikimo. Be to, teismas konstatavo, kad yra ir kita actio Pauliano institutui taikyti būtina sąlyga – R. P. neturėjo teisinės pareigos sudaryti ginčijamą Reikalavimo perleidimo sutartį (CK 6.66 str. 1 d.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniame skunde atsakovas R. P. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 8 d. sprendimo dalį, kuria pripažinta negaliojančia 2013 m. sausio 14 d. atsakovų R. P. ir M. T.-O. sudaryta reikalavimo teisės perleidimo sutartis, bei iš atsakovo R. P. priteistos bylinėjimosi išlaidos, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškovės UAB „Tomega“ ieškinį atmesti. Skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ginčijamas sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Atsakovui priklausančio areštuoto turto pakanka atsiskaityti su ieškove. Dėl ginčijamo sandorio nesumažėjo kreditoriaus galimybė gauti savo reikalavimų patenkinimą iš skolininko (atsakovo) turto, todėl ieškovės pareikštas actio Pauliana ieškinys yra neproporcinga ieškovės interesų gynimo priemonė. Be to, atsakovas R. P. pagal ginčijamą sandorį perleido ne konkretų turtą, o reikalavimo teisę į pinigų sumą. Kol reikalavimo teisė nėra įgyvendinta, atsakovas R. P. nepadidino savo turto masės, o tai, ar tokia reikalavimo teisė galėtų būti įgyvendinta, priklauso tik nuo skolininko D. J. mokumo ir sąžiningumo. D. J. iki šiol vengia įvykdyti savo kaip skolininko įsipareigojimus. Tai patvirtina tiek paties D. J. veiksmai, tiek įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuotos faktinės aplinkybės. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. A2-10336-808/2015 atmestas J. P. ir D. J. prašymas dėl taikos sutarties patvirtinimo. Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-2183-262/2015 pagal D. J. ieškinį atsakovams M. T.-O. ir R. P. dėl 2011 m. liepos 25 d. Taikos sutarties pakeitimo (modifikavimo) pagal CK 6.204 straipsnį, kurioje D. J. prašo teismo sumažinti mokėjimą už R. P. perleistas bendrovės akcijas. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. N2-2045-614/2014 patvirtino taikos sutartį, sudarytą tarp E. V. ir D. J., kuria D. J. įsipareigojo sumokėti 177 000 Lt išlaikymą, kas apsunkina skolos išieškojimo galimybes kitiems kreditoriams. Teismas neįvertino, kad pripažinus sandorį negaliojančiu, taip savaime nebus užtikrinti ieškovės interesai gauti reikalavimo patenkinimą, dėl to nebus pasiektas actio Pauliana ieškinio tikslas.

2. Pagal actio Pauliana ieškinį sandoris gali būti ginčijamas tik tokia apimtimi, kiek yra būtina kreditoriui nukreipti jo turimą reikalavimo teisę į skolininką. Kadangi ieškovė turėjo 322 500,53 Lt reikalavimo teisę į atsakovą R. P., o šis perleido žymiai didesnę 546 740,51 Lt reikalavimo teisę kitam atsakovui M. T.-O., tai ieškovė galėjo ginčyti sandorį tik dėl 322 500,53 Lt perleistos reikalavimo teisės dalies, nes to pakaktų ieškovo reikalavimui padengti. Sandorio dalies nuginčijimas nedaro likusios sandorio dalies negaliojančia (CK 1.96 str.), dėl to nebuvo pagrindo pripažinti negaliojančia visą Reikalavimo perleidimo sutartį.

Atsiliepimas

Atsiliepime ieškovė UAB „Tomega“ prašo apeliacinį skundą atmesti; prijungti naują rašytinį įrodymą – antstolio 2015 m. balandžio 20 d. patvarkymą. Nurodo šiuos argumentus:

1. Ginčijamas sandoris sudarytas nukritus apelianto turto vertei, todėl šio turto nepakanka ieškovės reikalavimams įvykdyti. Apeliantas ir jo sutuoktinė D. P., siekdami išvengti skolos UAB „Tomega“ naudai išieškojimo, sudarė taikos sutartį dėl 126 600 Lt (36 665,89 Eur) sumos nepilnamečių vaikų išlaikymui, mokant po 1 200 Lt per mėnesį kiekvienam vaikui (iš viso trys vaikai). Teismas šią taikos sutartį patvirtino, nes apeliantas nuslėpė savo turtinę padėtį. Kadangi išlaikymo pareigos apeliantas nevykdo, tai išlaikymo skola padidėjo iki 55 473,24 Eur. Apeliantas pirmosios instancijos teisme nesirėmė jo ir D. J. ginčais, todėl apeliacinės instancijos teismas turėtų nevertinti šių apeliacinio skundo argumentų, kol reikalavimai D. J. atžvilgiu nėra nuginčyti įstatymo nustatyta tvarka.

2. Ieškovė nagrinėjamoje byloje nuo nesąžiningo skolininko gina ne 322 500,53 Lt dydžio reikalavimą, o 562 953,57 Lt reikalavimą (t. y. suma be priteistų procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų). Ginčijamo sandorio vertė yra 157 478,13 Eur (543 740,51 Lt). Taigi apelianto argumentai šioje dalyje prieštarauja byloje esantiems įrodymams.

Kitų atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str.). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2, 3 d.).

Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria Reikalavimo perleidimo sutartis pripažinta negaliojančia CK 6.66 straipsnio pagrindu, teigia, kad minėta sutartis nepažeidžia ieškovės kaip apelianto kreditorės teisių, taip pat mano, kad šiuo atveju nebuvo pagrindo pripažinti negaliojančia visą Reikalavimo perleidimo sutartį. Ginčo dėl kitų actio Pauliana taikymui būtinų sąlygų egzistavimo nėra, todėl apeliacinės instancijos teismas netikrina, ar pirmosios instancijos teismas jas nustatė teisėtai ir pagrįstai.

Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį, sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti neprivalo būti įrodytas skolininko nemokumas dėl jo sudaryto ginčijamo sandorio; pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes, sudarius ginčijamą sandorį, likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2007).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-520-560/2011 ieškovei UAB „Tomega“ iš atsakovo R. P. iš viso priteista 322 500,53 Lt (1 t., 23-29 b. l.). Taip pat nustatyta, kad įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-134-467/2013 ieškovei UAB „Tomega“ iš atsakovo R. P. solidariai su A. H. priteista 240 453,04 Lt skola (1 t., 41-45 b. l.). Taigi, priešingai nei teigia apeliantas, ieškovės reikalavimas jo atžvilgiu sudaro 562 953,57 Lt, o ne 322 500,53 Lt. Be to, abiejose minėtose bylose ieškovei priteistos procesinės palūkanos. Apeliaciniame skunde nenurodoma jokių argumentų, kuriais būtų ginčijamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl ieškovės reikalavimo dydžio. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad iki ginčijamo sandorio sudarymo momento būtų įvykdyta bent dalis kurio nors iš minėtų įsiteisėjusių teismų sprendimų. Dėl to sprendžiant, kokią įtaką Reikalavimo perleidimo sutartis turi ieškovės kaip apelianto kreditorės teisių pažeidimui, turi būti vertinama, ar sudarius šį sandorį likusio apelianto turto pakanka įvykdyti būtent 562 953,57 Lt dydžio reikalavimą.

Apeliantas nepagrįstai remiasi vykdomojoje byloje Nr. 0093/09/01371 antstolės P. K. patikslintame 2011 m. gegužės 27 d. turto aprašo akte nurodytomis dviejų jam nuosavybės teise priklausančių areštuotų žemės sklypų vertėmis, t. y. žemės sklypo (duomenys neskelbtini) – 336 000 Lt, ir žemės sklypo (duomenys neskelbtini) – 131 000 Lt (prijungtų vykdomųjų bylų kopijų 1 t., 4 l.). Kaip matyti iš vykdomojoje byloje Nr. 0093/12/04234 antstolės P. K. 2013 m. rugsėjo 13 d. priimto patvarkymo parduoti skolininko turtą iš pirmųjų varžytynių, minėtų dviejų žemės sklypų pradinė pardavimo kaina nustatyta atitinkamai 146 400 Lt ir 39 200 Lt (šių sklypų rinkos vertė 2013 m. rugpjūčio mėn. nustatyta atitinkamai 183 000 Lt ir 49 000 Lt) (prijungtų vykdomųjų bylų kopijų 1 t., 182-186 l.). Akivaizdu, kad pagal byloje esančius duomenis apeliantui priklausančio nekilnojamojo turto nepakanka ieškovės reikalavimams patenkinti. Duomenų, ar minėtas turtas buvo realizuotas ir už kokią kainą turtas buvo parduotas, apeliantas teismui nepateikė (CPK 178 str.). Byloje taip pat nėra pateikta jokių duomenų, kad apeliantas turi kokio nors kito turto, iš kurio būtų galima patenkinti ieškovės reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas priima ieškovės pateiktą naują įrodymą – antstolio D. K., perėmusios antstolės P. K. vykdomąsias bylas, 2015 m. balandžio 20 d. patvarkymą (4 t., 175-178 b. l.), kurį ieškovė gavo po to, kai pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą iš esmės (CPK 314 str.). Šis įrodymas patvirtina, kad vykdant išieškojimą iš apelianto turto, minėti areštuoti du jam priklausantys žemės sklypai nebuvo parduoti iš antrųjų pakartotinių varžytynių, išieškotojai šio turto neperėmė. Minėtu patvarkymu antstolis, atsižvelgdamas į tai, kad prie išieškojimo prisijungė dar vienas išieškotojas, nusprendė tęsti išieškojimą realizuojant skolininko turtą priverstine tvarka, ir įkainojo žemės sklypus pagal ankstesnius, t. y. 2013 m. rugpjūčio mėn. atliktus vertinimus (atitinkamai 53 000 Eur ir 14 191 Eur).

Pažymėtina ir tai, kad antstolis I. G., vykdydamas išieškojimą iš apelianto pirmos eilės išieškotojai D. P. dėl 133 320 Lt išlaikymo skolos, 1 372 Lt būtinų vykdymo išlaidų ir kitų vykdymo išlaidų išieškojimo, 2013 m. balandžio 15 d. patvarkymu prisijungė prie vykdomo išieškojimo ieškovės naudai (prijungtų vykdomųjų bylų kopijų 1 t., 314 l.). Kadangi ieškovė yra trečios eilės išieškotoja, jos reikalavimai iš areštuoto skolininko turto tenkintini tik po to, kai bus atsiskaityta su D. P.. Kaip matyti iš minėto antstolio D. K. 2015 m. balandžio 20 d. patvarkymo turinio, antstolis I. G. 2014 m. lapkričio 4 d. patikslintu patvarkymu nurodė išieškoti jau 55 473,24 Eur (191 537,99 Lt) skolą D. P.. Tai reiškia, kad apelianto skola pirmos eilės išieškotojai D. P. didėja, todėl tikimybė ieškovei išsiieškoti jos naudai priteistas sumas iš apelianto turimo turto dar labiau sumažėja. Šių aplinkybių visuma, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia pagrįstai manyti, kad ginčijamu sandoriu perleisdamas 546 740,51 Lt dydžio reikalavimo teisę atsakovui M. T.-O., apeliantas iš esmės sutrukdė ieškovei patenkinti savo reikalavimus ir tokiu būdu pažeidė jos kaip kreditorės teises.

Šios teismo išvados nepaneigia apeliacinio skundo argumentai, kad reikalavimo teisė D. J. atžvilgiu neturi jokios ekonominės vertės, kol ji nėra įgyvendinta, o tai priklauso nuo paties skolininko mokumo ir jo sąžiningumo; kad nuginčijus Reikalavimo perleidimo sutartį nebus pasiektas actio Pauliana ieškinio tikslas. Visų pirma, ginčijamu sandoriu perleista reikalavimo teisė yra turtinė teisė, t. y. jos turėtojas gali reikalauti iš skolininko D. J. sumokėti 546 740,51 Lt (158 346,99 Eur). Antra, reikalavimo teisės įgyvendinimas priklauso ne tik nuo skolininko, bet ir nuo paties kreditoriaus valios. Jeigu reikalavimo teisės turėtojas nesiima arba imasi nepakankamų priemonių šią teisę įgyvendinti ar ją apginti, tai nereiškia, kad tokia teisė yra bevertė. Ta aplinkybė, kad skolininkas D. J. imasi įvairių apelianto išvardintų veiksmų, kuriais siekia išvengti savo turtinės prievolės įvykdymo, taip pat nepaneigia šios reikalavimo teisės realumo. Trečia, pats ginčijamos Reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo faktas, jos šalių tikslas rodo, kad perleista reikalavimo teisė apeliantui turi tam tikrą piniginę vertę ir yra naudinga. Taigi apelianto veiksmai neatitinka jo pozicijos, kad ginčijamu sandoriu nebuvo perleistas turtas ir kad dėl šio sandorio sudarymo apelianto turtas faktiškai nesumažėjo. Dėl šių priežasčių nėra pagrindo teigti, kad pripažinus ginčijamą sandorį negaliojančiu nebus pasiektas actio Pauliana ieškinio tikslas – atkurti skolininko mokumą tam, kad būtų patenkintas kreditoriaus reikalavimas.

Kaip minėta, pagal bylos duomenis ieškovės reikalavimo teisė apeliantui sudaro 562 953,57 Lt, t. y. 163 042,62 Eur. Ši suma dar padidės antstoliui priskaičiavus priteistas procesines palūkanas. Tuo tarpu ginčijama Reikalavimo perleidimo sutartimi atsakovui M. T.-O. perleista mažesnė, t. y. 546 740,51 Lt (arba 158 346,99 Eur) dydžio reikalavimo teisė trečiojo asmens D. J. atžvilgiu. Taigi priešingai nei teigia apeliantas, perleistos reikalavimo teisės nepakanka visam ieškovės reikalavimui padengti. Nesant konkrečių duomenų, kiek kito apeliantui priklausančio turto lieka ieškovės reikalavimams įvykdyti, bei atsižvelgiant į tai, kad apeliantas turi pirmesnės eilės išieškotojų nei ieškovė, darytina išvada, kad teismas pagrįstai pripažino negaliojančia Reikalavimo perleidimo sutartį visa apimtimi.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovės pareikštą ieškinį, tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias actio Pauliana instituto taikymo sąlygas ir jas patvirtinančių įrodymų vertinimą, ir pagrįstai nustatė, kad ginčijamas sandoris pažeidžia kreditoriaus, t. y. ieškovės, teises. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą teismo sprendimo dalį, todėl skundas atmestinas, o skundžiamas teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Atmetus apeliacinį skundą, valstybei iš apelianto priteistina Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 15 d. nutartimi atidėta 2 659 Eur dalis žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.

Ieškovė prašo priteisti iš apelianto 434,40 Eur išlaidas už advokato pagalbą rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Šios išlaidos neatitinka bylos sudėtingumo ir advokato darbo bei laiko sąnaudų, todėl ieškovei iš apelianto priteistina jų dalis – 200 Eur (CPK 98 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo R. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2 659 Eur (du tūkstančius šešis šimtus penkiasdešimt devynis eurus) atidėtą dalį žyminio mokesčio už apeliacinį skundą valstybei.

Priteisti iš atsakovo R. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 200 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme ieškovei UAB „Tomega“ (į. k. 1667776392).

Teisėjai Danutė GasiūnienėDanguolė MartinavičienėEgidijus Žironas