Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.6.6.; 1.1.8.6.2.; 1.2.4.5.; 2.4.; 2.4.6.; 2.4.7.; 2.4.9.

2012 m. lapkričio 30 d.

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo atstovo pagal įstatymą V. D. apeliacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 27 d. nuosprendžio, kuriuo R. M., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 40 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymą, ir baudžiamoji byla nutraukta.

R. M. perduotas D. M. atsakomybėn pagal laidavimą be užstato.

Nustatytas 2 metų laidavimo terminas.

Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, atstovaujamos Šiaulių teritorinės ligonių kasos, civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. M. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už tai, kad jis 2011 m. spalio 14 d., apie 11 val., (duomenys neskelbtini), panaudodamas fizinį smurtą, tyčia, sudavė ne mažiau kaip 5 smūgius nukentėjusiajam nepilnamečiui M. D., gim. (duomenys neskelbtini), į veido sritį, padarydamas jam nosies kaulų lūžį su lūžgalių poslinkiu, kraujosruvas abiejų akių vokuose ir nosies nugarėlėje, dešiniame momenyje, viršutinio žandikaulio kairės pusės pirmo danties dalies kramtomojo paviršiaus nutrupėjimą, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes nosies kaulų lūžis su lūžgalių poslinkiu sutrikdo sveikatą ilgesniam negu 10 dienų laikotarpiui.

Apeliaciniu skundu nukentėjusiojo atstovas pagal įstatymą V. D. prašo Joniškio rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 27 d. nuosprendį pakeisti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 1 punktas) arba panaikinti ir priimti naują nuosprendį (BPK 326 straipsnio 4 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Teigia, kad teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 40 straipsnio 2 dalį bei nuosprendis prieštarauja BPK 1 straipsnyje nurodytai baudžiamojo proceso paskirčiai. Nurodo, kad byloje nebuvo visų sąlygų, leidžiančių atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nes R. M. ikiteisminio tyrimo metu (tai nurodyta ir kaltinamajame akte) kaltės visiškai nepripažino, nukentėjusįjį apkaltino nusikalstamais veiksmais, dėl to nukentėjusiojo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuris vėliau buvo nutrauktas. 2012-05-24 vykusiame teisiamajame posėdyje R. M. kaltės taip pat visiškai nepripažino ir nurodė, kad kaltu prisipažįsta iš dalies, nes kaltu yra tik tiek, kad gindamasis liko kaltas, o tik 2012 m. birželio 14 d. vykusio posėdžio metu, nedetalizuodamas padarytos veikos aplinkybių, pripažino savo kaltę ir tvirtino, kad labai gailisi dėl savo veiksmų. Mano, kad šie duomenys rodo, kad R. M. kaltę pripažino formaliai ir nesavanoriškai, t. y. verčiamas byloje surinktų įrodymų, bei deklaratyviai nurodė, jog labai gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir niekaip neprisidėjo prie teisingo sprendimo byloje priėmimo. Dėl šių aplinkybių apeliantas teigia, kad teismas, neįvertinęs R. M. parodymų duotų ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu, neteisingai nusprendė, kad R. M. pripažino kaltę padaręs nusikalstamą veiką bei dėl to galėjosi, nes mano, kad R. M. savo kaltę pripažino tik siekdamas išvengti teistumo, nuoširdžiai nesigailėjo, todėl tvirtina, kad nėra jokio objektyvaus pagrindo tokį jo prisipažinimą laikyti nuoširdžiu ir pakankamu BK 40 straipsnio taikymui. Taip pat skunde apeliantas nurodo, kad nebuvo pagrindo manyti, jog asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, nes teismas nenurodė, kokie konkretūs byloje surinkti duomenys leidžia manyti, kad R. M. ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, bei neatsižvelgė į bylos duomenų visumą. Teigia, kad teismas rėmėsi R. M. vidurinės mokyklos pateikta charakterizuojančia medžiaga, nors kaltininkas toje mokykloje jau seniai nesimokė, o nurodė, jog mokosi (duomenys neskelbtini) universitete. Teigia, kad padarytų nusikaltimų padarymo aplinkybių negali sumenkinti teigiama kalto asmens charakteristika. Taip pat nurodo, kad R. M. viešojoje erdvėje yra atvirai pareiškęs, jog jis yra „pats sau dievas“, lygina save su A. B. B. bei pasididžiuodamas demonstruoja šaunamuosius ginklus. Skunde taip pat apeliantas teigia, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog R. M. yra pilnametis, dažnai gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose, su laiduotoja negyvena, su ja labai retai bendrauja, todėl apeliantas mano, kad laiduotoja neturi akivaizdžios ir objektyvios galimybės daryti teigiamos įtakos R. M.. Dėl šių visų paminėtų aplinkybių, apeliantas mano, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog yra visos BK 40 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės atleisti kaltą asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

Skunde apeliantas taip pat teigia, kad teismas neatsižvelgė į nusikalstamos veikos ciniškumą, į tai, kad pats kaltininkas atvyko į nukentėjusiojo mokyklą, jo ieškojo, į tai, kad kaltininkas yra vyresnis už nukentėjusįjį, į tai, kokių neigiamų padarinių patyrė nukentėjusysis, kad nukentėjusiajam buvo sužalota gyvybiškai svarbi vieta – galva ir kad padariniai dėl tokio sužalojimo buvo jaučiami ilgą laiką, ateityje gali sukelti nepatogumų ir pareikalauti papildomų rūpesčių. Teigia, kad sprendimas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės yra išimtis iš BPK 1 straipsnyje įtvirtintos taisyklės teisingai nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį. Teismas nenustatė tokio sprendimo priėmimą pagrindžiančių išskirtinių aplinkybių atleisti kaltą asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, todėl mano, kad teismas pažeidė BPK 1 straipsnyje įtvirtintą reikalavimą teisingai nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį bei leidžia manyti asmens nebaudžiamumą.

Atsikirtimu į apeliacinį skundą atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės R. M. gynėjas prašo apeliacinį skundą atmesti, nes teismas atsižvelgė į padarytos veikos pavojingumo laipsnį ir kaltinamojo asmenybę, byloje yra visos sąlygos atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės: nusikaltimas nesunkus, R. M. kaltę visiškai pripažino, nuoširdžiai gailisi, atsiprašė nukentėjusiojo, administracine tvarka nebaustas, neteistas, yra aukštosios mokyklos studentas charakterizuojamas teigiamai, vasaros atostogų metu dirba JAV, užsidirba pragyvenimui ir studijoms, nusikaltimas padarytas atsitiktinai. Nurodo, kad laiduotoja yra nepriekaištingos reputacijos. Teigia, kad apelianto samprotavimai, kad R. M. darys naujus nusikaltimus yra nepagrįsti jokiais įrodymais, be to, apeliaciniame skunde nepateikta jokių įrodymų, kad nuosprendis prieštarauja baudžiamojo proceso paskirčiai.

Teismo posėdyje atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės R. M., jo gynėjas adv. S. Alysas bei prokurorė prašė nukentėjusiojo atstovo pagal įstatymą apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, kad kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir jais remdamasis padarė teisingas išvadas dėl R. M. padarytos nusikalstamos veikos, jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, taip pat, teismas, įvertinęs R. M. bei prašymą dėl laidavimo padavusio asmens D. M. asmenybes, teisingai ir pagrįstai nustatė, kad yra pagrindas atleisti R. M. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

Nukentėjusiojo atstovas pagal įstatymą skunde teigia, jog nėra visų BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą bei apeliantas abejoja, ar D. M. yra tinkamas laiduotojas.

Pagal BK 40 straipsnį asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės tik esant šio straipsnio antroje dalyje numatytų sąlygų visumai, t. y. asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką (baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą), visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką; bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta ir yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Kolegijai, kaip ir pirmosios instancijos teismui, nekyla abejonių dėl visų būtinų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų buvimo. R. M. padarė nesunkių nusikaltimų kategorijai priskirtą nusikaltimą, nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą, dėl jos padarymo pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi. R. M. yra aukštosios mokyklos studentas, charakterizuojamas teigiamai, vasaros atostogų metu dirba JAV, užsidirba pragyvenimui ir studijoms, be to, nebaustas administracine tvarka. Šios aplinkybės yra pakankamas pagrindas manyti, kad R. M. ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Apelianto teiginys, kad R. M. prisipažinimas ir gailėjimasis yra tik formalus, tėra subjektyvi apelianto nuomonė, be to, skunde apeliantas nenurodė, kokių svarbių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių R. M. nepripažino. Pagal teismų praktiką visiškas kaltės pripažinimas paprastai suvokiamas kaip asmens paaiškinimai, duodami ikiteisminio tyrimo pareigūnams ar teismui, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi šios veikos svarbiausi bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės. Visiškas kaltės pripažinimas dažnai būna susijęs ir su gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau jam nėra tapatus. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems ir pan. (LAT kasacinė nutartis Nr. 2K-P-82/2010). Nors ikiteisminio tyrimo metu ir teisme R. M. nurodė, kad kaltu prisipažįsta iš dalies, tačiau pripažino sudavęs smūgius nukentėjusiajam, išsamiai papasakojo nusikalstamos veikos aplinkybes, tokį savo elgesį vertino kritiškai, gailėjosi taip padaręs bei atsiprašė nukentėjusiojo. Pastebėtina, kad tokius pačius parodymus R. M. davė ne tik šioje baudžiamojoje byloje, bet ir byloje, kurioje jis buvo pripažintas nukentėjusiuoju dėl viešosios tvarkos pažeidimo (1 t. 140–142 b. l.). Be to, R. M. parodymus, jog jam taip pat buvo suduoti smūgiai, patvirtina ne tik specialisto išvadoje nurodyti duomenys, bet ir pats nukentėjusysis pripažino R. M. sudavęs atsakomuosius smūgius. Tai, kad R. M. tvirtino smūgius nukentėjusiajam sudavęs gindamasis, nelaikytina kaltės nepripažinimu, nes šis klausimas yra susijęs su teisiniu veikos vertinimu. Įvertinus šias paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad R. M. visiškai pripažino savo kaltę bei gailisi padaręs nusikalstamą veiką.

Byloje pareikštas Valstybinės ligonių kasų civilinis ieškinys yra pilnai atlygintas, nukentėjusysis M. D. ar jo atstovas pagal įstatymą civilinio ieškinio nepareiškė.

Apelianto argumentas dėl pagrįstų abejonių, ar asmuo nedarys naujų nusikalstamų veikų, paremtas vėlgi tik jo subjektyvia nuomone apie tai, kad R. M. nėra kritiškas savo padarytam nusikaltimui, nes viešojoje erdvėje yra pareiškęs, jog jis „pats sau dievas“, lygina save su A. B. B. bei pasididžiuodamas demonstruoja šaunamuosius ginklus, tačiau ši apelianto pateikta viešai prieinama informacija apie R. M. iš socialinio puslapio (duomenys neskelbtini) nepaneigia nustatytų R. M. teigiamai apibūdinančių objektyvių duomenų. Be to, iš bylos matyti, kad R. M. charakterizuojamas teigiamai tiek buvusios mokyklos auklėtojos, tiek ir darbdavio JAV, kur R. M. dirbo kelerius metus. Kolegija laiko, kad anksčiau aptartos aplinkybės bei R. M. teigiamai charakterizuojantys duomenys leidžia laikyti jį vertu teismo pasitikėjimo asmeniu ir atleisti jį nuo baudžiamosios asakomybės pagal laidavimą.

Taip pat nepagrįstas apelianto skundo argumentas, kad D. M. yra netinkamas laiduotojas. Pagal BK 40 straipsnio 3 dalį laiduotojais gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys. D. M. yra R. M. motina, ji neteista, neturi galiojančių administracinių nuobaudų, dirba (vykdo individualią veiklą), todėl pagal asmenines savybes ir veiklos pobūdį turi galimybę daryti teigiamą įtaką R. M.. Apylinkės teismas teisingai įvertino šias aplinkybes ir pagrįstai pripažino, jog D. M. yra tinkama būti laiduotoja, nes ji gali daryti R. M. teigiamą įtaką. Nors studijų metu ir vasaros atostogų metu, kai R. M. išvyksta dirbti į užsienį, jis būna atskirai nuo laiduotojos, tačiau tai nepaneigia, kad D. M. negali daryti teigiamos įtakos savo sūnui. Taigi, D. M. yra tinkamas laiduotojas.

Atkreiptinas dėmesys, jog pirmosios instancijos teisme kaltinimą palaikiusi prokurorė siūlė R. M. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, pats nukentėjusiojo atstovas pagal įstatymą neturėjo nuomonės dėl prašymo R. M. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (2 t. 14 b. l.).

Taip pat kolegija nenustatė, kad nuosprendis prieštarauja baudžiamojo proceso paskirčiai, nes įstatymas, reglamentuojantis asmens atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, buvo pritaikytas tinkamai, esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, sutrukdžiusių teisingai ir nešališkai išnagrinėti bylą nenustatyta. Taigi, skundžiamas nuosprendis, kuriuo R. M. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

atmesti nukentėjusiojo atstovo pagal įstatymą V. D. apeliacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 27 d. nuosprendžio.