- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-06-26
- Bylos Nr.
- I-3330-815/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01520-2019-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ernestas Spruogis
- Pareiškėjas
- A. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I
1. Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su 2019 m. balandžio 17 d. skundu (b. l. 1), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki 2019 m. balandžio 1 d. – Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo), neturtinės žalos atlyginimą – 20 000 Eur už kalinimą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) netinkamomis sąlygomis.
2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2008 m. balandžio 23 d. iki 2011 m. kovo 15 d. (toliau ir – vertinamas laikotarpis) buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose ir jo teisės dėl laikymo sąlygų buvo pažeidžiamos.
Pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis kamerose esančiais sanitariniais mazgais, kadangi jie nebuvo atskirti nuo kamerų gyvenamosios dalies ir net minimaliai neuždengti nuo durų, kuriose įrengti stebėjimo langeliai. Per šiuos langelius jį galėjo stebėti pareigūnai, įskaitant ir pareigūnes moteris. Pareiškėjas nurodo, kad dėl tinkamo sanitarinio mazgo neatskyrimo, kameroje visą laiką tvyrojo blogas kvapas. Pabrėžia, kad laikymo Lukiškių TI-K metu jam nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, todėl pareiškėjas jautė pakankamai gilius psichologinius išgyvenimus ir diskomfortą.
II
1. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai (toliau – ir Vilniaus PN) atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 9–14) nurodo, kad pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas, prašo skundą atmesti, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais.
2. Atsakovė nesutinka su pareiškėjo teigimu, kad Lukiškių TI-K kamerose jis buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, mano, kad pareiškėjo reikalavimai neapgrįsti. Prie atsiliepimo teismui pridėjo Lukiškių TI-K įskaitos pareiškėjo asmens kortelės kopijas, iš kurių matyti jo judėjimas, laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiai, kameros, kuriose jis buvo laikomas ir tuo metu kameroje buvusių žmonių skaičius.
3. Dėl senaties termino
Vilniaus PN atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl jam padarytų pažeidimų už laikotarpį, kurį praleido Lukiškių TI-K, nuo 2008 m. balandžio 23 d. iki 2011 m. kovo 15 d., su 2019 m. balandžio 17 d. skundu, ir nurodo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą. Vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pažymi, kad pagal bendrąją ieškinio termino eigos pradžios taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Todėl ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe, t. y. - asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą. Atsakovė, vadovaudamasi Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalimi, prašo pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-1027/2011).
4. Dėl kamerų remonto
Vilniaus PN paaiškina, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pažymi ir tai, kad suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužinėdami stiklus, klozetus, o taip pat ir griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan. Todėl pilnai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose tenka daryti pakartotiną remontą.
5. Dėl kamerų įrengimo
5.1. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ III skirsnyje yra nurodytas tardymo izoliatorių kamerų įrengimas. To paties skirsnio 14.6 punkte nurodyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Pažymi, kad visose kamerose gultai yra vienodi, be kopėtėlių, ir teisės aktai nenumato, kad dviejų aukštų gultuose būtų padarytos kopėtėlės.
5.2. Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose, kuriose buvo 2-4 lovos, yra įrengti stalai komplekte su dvejomis pasukamomis kėdėmis. Atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai yra tose kamerose, kuriose yra daugiau negu 4 lovos.
5.3. Kiekvienoje kameroje yra lentyna maisto produktams sudėti (konkreti lentynos tvirtinimo vieta gyvenamojoje kameroje nėra nustatyta), pakabos viršutiniams drabužiams kabinti priklausomai nuo lovų kiekio. Lovos matmenys yra apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 m²). Stalo matmenys yra apie 0,6 m x 0,5 (0,3 m²) gyvenamosiose kamerose, kuriose yra iki 4 gultų. Kitose gyvenamosiose kamerose stalai yra atitinkamo dydžio priklausomai nuo lovų skaičiaus. Kėdės matmenys yra apie 0,3 x 0,3 m (0,07 m²), suolai atitinkantys stalo dydį. Sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys yra apie 0,8 x 0,7 (0,56 m²). Toks gyvenamųjų kamerų įrengimas atitinka nustatytų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių nuostatas.
6. Dėl sanitarinio mazgo, privatumo užtikrinimo, pareigūnų elgesio
6.1. Vilniaus PN atsiliepime nurodo, kad Lietuvos higienos normos (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) 21 punkte yra teigiama, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, taip pat unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Pažymėtina, kad remontuojamose gyvenamosiose kamerose veidrodžiai įklijuojami tarp glazūruotų plytelių jiems skirtose vietose.
6.2. Atliekant gyvenamųjų korpusų kadastrinius matavimus sanitarinio mazgo vieta nebuvo matuojama, kadangi tai nėra atskira patalpa. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir PĮĮET) 16.5 punkte nurodyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Minėtame punkte taip pat numatyta, kad nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Įstaigos tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų (LR higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) reikalavimus.
6.3. Atsakovės atstovas pabrėžia, kad įstaiga neturi akredituotos įmonės atliktų matavimų, kuriose butų paskaičiuotas sanitarinio mazgo plotas. Plotą gali nurodyti apytiksliai padauginus minėtos sienelės ilgį iš atstumo nuo minėtos pertvaros iki kameros sienos. Gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Patalpos matmenys – apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m). Patalpoje įrengtas klozetas (apie 0,16 kv. m.) ir praustuvas (apie 0,2 kv. m.). Pažymėtina, kad TIĮET ir PĮĮET nereglamentuoja sanitarinio mazgo vietos ir plotos, sanitarinio mazgo pertvaros pločio ir ilgio bei praustuvės įrengimo aukščio sanitariniame mazge.
6.4. Įstaigos priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: 1) 2013 m. - gyvenamosiose kamerose Nr. 252 - Nr. 257; 2) 2012 m. - gyvenamosiose kamerose Nr. 386 - Nr. 395; 3) 2015 m. - gyvenamosiose kamerose Nr. 406 - Nr. 417; 4) 2016 m. - gyvenamosiose kamerose Nr. 418 - Nr. 426.
6.5. Kitose įstaigos gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m. aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.
6.6. Pažymi, kad Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362, 6 p. nurodoma, jog „laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų priežiūra – visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę“. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.
6.7. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių III skyriuje yra kalbama apie tardymo izoliatorių kamerų įrengimą. Šių taisyklių 14.2. punkte nurodoma, kad kamerose turi būti išorinės ir vidinės metalinės durys. Duryse gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis ir užsklendžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti. Langelio durys turi atsidaryti tiktai į koridoriaus pusę ir gali būti rakinamos. Vidinėse ir išorinėse duryse įtaisomi mechaniniai arba elektromechaniniai užraktai, kad jų negalėtų atsklęsti kameroje laikomi asmenys. Vidinių durų konstrukcija turi būti iš skersinių metalo juostų ir įstatomų į jas strypų. Išorinės ir vidinės durys turi atsidaryti tiktai į koridoriaus pusę, išorinėms durims įrengiamas atidarymo ribotuvas. Išorinių durų užraktas gali būti montuojamas į sieną. Minėtose taisyklėse nėra numatyta, jog kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.
6.8. Pažymi, jog įstaigos pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79 reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.
6.9. Pažymi, kad Lietuvos higienos normos (HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) 17 punkte yra teigiama, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Įstaigos kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pabrėžia, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.
III
2019 m. gegužės 27 d. pareiškėjas teismui pateikė atsikirtimą (b. l. 41-42), kuriame pateikė poziciją į atsakovės atstovo atsiliepimą ir nurodė, kad nesutinka su atsakovės pozicija. Pakartojo skunde išdėstytas aplinkybes, kad kamerose sanitariniai mazgai nebuvo atskirti nuo gyvenamosios patalpos, nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, dėl ko pareiškėjas išgyveno pakankamai gilius dvasinius išgyvenimus.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su atsakovės pozicija dėl ventiliacijos kamerose, nes grotos mažino galimybę vėdinti patalpas, pro grotas nepatekdavo grynas oras. Kameros buvo perpildytos, metalinės lovos drėko, atsirado pelėsis, buvo sunku kvėpuoti, pablogėjo pareiškėjo sveikata.
Atsiliepimas
Pareiškėjas atsikirtime prašė netaikyti senaties termino, skundą tenkinti, o Vilniaus PN atsiliepimą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,
konstatuoja:
I
Šioje administracinėje byloje, inter alia (lot. be kita ko), nustatyta:
1. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo apgyvendintas šiose kamerose, kuriose buvo laikoma nuo 1 iki 4 asmenų (raštas, b. l. 2):
– nuo 2008 m. balandžio 23 d. buvo laikomas kameroje Nr. 105, (plotas - 7.38 m² );
– nuo 2008 m. gegužės 14 d. buvo laikomas kameroje Nr. 200, (plotas - 7,56 m²);
– nuo 2008 m. gegužės 15 d. buvo laikomas kameroje Nr. 171, (plotas - 7,94 m²);
– nuo 2008 m. birželio 9 d. buvo laikomas kameroje Nr. 111, (plotas - 7,45 m²);
– nuo 2008 m. birželio 10 d. buvo laikomas kameroje Nr. 177, (plotas - 7,94 m²);
– nuo 2008 m. rugpjūčio 20 d. buvo laikomas kameroje Nr. 191 (plotas - 7,94 m²);
– nuo2008 m. rugsėjo 3 d. buvo laikomas kameroje Nr. 109 (plotas - 7,31 m²);
– nuo 2008 m. rugsėjo 4 d. buvo laikomas kameroje Nr. 191, (plotas - 7,94 m²);
– nuo 2008 m. spalio 13 d. buvo laikomas kameroje Nr. 107 (plotas - 7,38 m²);
– nuo 2008 m. spalio 14 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 191 (plotas - 7,94 m²);
– nuo 2008 m. lapkričio 5 d. buvo laikomas kameroje Nr. 111 (plotas - 7,45 m²);
– nuo 2008 m. lapkričio 6 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 147 (plotas - 7,94 m²);
– nuo 2009 m. sausio 29 d. buvo laikomas kameroje Nr. 120 (plotas - 7,38 m²);
– nuo 2009 m. sausio 31 d. buvo laikomas kameroje Nr. 236 (plotas – 5,49 m²);
– nuo 2009 m. vasario 6 d. buvo laikomas kameroje Nr. 241 (plotas – 6,8 m²);
–nuo 2009 m. vasario 18 d. buvo laikomas kameroje Nr. 94 (plotas - 7,94 m²);
– nuo 2009 m. birželio 2 d. buvo laikomas kameroje Nr. 88, (plotas – 7,44 m²);
– nuo 2009 m. birželio 9 d. buvo laikomas kameroje Nr. 90 (plotas – 7,94 m²);
– nuo 2010 m. balandžio 8 d. buvo laikomas kameroje Nr. 81 (plotas – 7,94 m²);
–nuo 2010 m. balandžio 28 d. buvo laikomas kameroje Nr. 91 , (plotas – 7,94 m²);
–nuo 2010 m. balandžio 29 d. buvo laikomas kameroje Nr. 81 , (plotas – 7,94 m²);
–nuo 2011 m. kovo 15 d. buvo laikomas kameroje Nr. 91 (plotas – 7,94 m²).
2. Vilniaus pataisos namų (Lukiškių skg. 6, Vilnius) Turto valdymo skyriaus 2019 m. balandžio mėn. pranešime „A. B. skundo“, be kita ko, nurodyta (b. l. 17):
2.1. 2008 metais – 2011 metais Vilniaus pataisos namų (Lukiškių skg. 6, Vilnius) gyvenamųjų kamerų, pasivaikščiojimo kiemelių ir dušinių patalpų įrengimas atitiko tuo metu galiojusius įstatymus ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymus.
2.2. Nuteistųjų ir suimtųjų laikymo sąlygos gyvenamosiose kamerose atitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus.
II
1. Pareiškėjas A. B. kreipėsi į teismą prašydamas iš Lietuvos valstybės priteisti 20 000 Eur neturtinės žalos, kuri jam padaryta dėl kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2008 m. balandžio 23 d. iki 2011 m. kovo 15 d.
2. Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.
Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.
Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 str. 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 str. 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 str. 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A146-244/2008, Nr. A822-87/2009, A822-619/2009).
3. Pareiškėjas nurodo, kad buvo neužtikrinamas jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, kai jis buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose nuo 2008 m. balandžio 23 d. iki 2011 m. kovo 15 d. Pažymėtina, jog šioje administracinėje byloje nėra ginčo, kad sanitarinis mazgas buvo atitvertas tik 1,5 m aukščio sienele (žr. šio teismo sprendimo nustatomosios dalies II skyriaus 6 punktą), todėl pagal susiklosčiusią Lietuvos Respublikos administracinių teismų praktiką tai turėtų būti vertinama kaip pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas. Kita vertus, atsakovės atstovas prašo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.
Dėl ieškinio senaties termino Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigta ar nepagrįstai apribota pati teisė kreiptis į teismą (EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimas G. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo ir jeigu priemonės nebus proporcingos siekiant numatytų tikslų (EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimas A. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą B. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94)). Prie tokių nustatytų ribojimų gali būti priskirta ir ieškinio senatis, o neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti įrodymams tapus nepatikimais (EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą S. ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93)). Teismas atkreipia dėmesį, jog šis apribojimas (ieškinio senaties terminas) yra taikomas ne pačiai Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintai teisei, o galimybei šią teisę ginti tam tikru būdu – reikalauti atlyginti neturtinę žalą (LVAT 2018 m. spalio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1121-492/2018 ir kt.).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje ne kartą akcentavo, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2014 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-134/2014, 2018 m. spalio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1121-492/2018 ir kt.).
CK 1.125 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. To paties straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja.
Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – ir LAT) pabrėžia, kad ginčo šaliai CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostata ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyviąja aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (LAT 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2005, 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009, 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).
Nustatant asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie atitinkamos įstatymų nustatytos teisės pažeidimo dieną, turi būti atsižvelgiama į apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus, pagal kuriuos vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo pagal numanomo jo teisių pažeidimo pobūdį turėjo suvokti savo teisių pažeidimą (LVAT 2018 m. spalio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1121-492/2018 ir kt.).
3.1. Teismas pabrėžia, kad pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš jo bausmės atlikimo sąlygų laikotarpiu nuo 2008 m. balandžio 23 d. iki 2011 m. kovo 15 d. Teismas pažymi, kad kalinimo sąlygas atitinkamoje įstaigoje ir asmeniui paskirtoje gyventi konkrečioje patalpoje kalinamas asmuo patiria kiekvieną tomis sąlygomis buvimo dieną. Pareiškėjo nusiskundimai dėl kalinimo sąlygų grindžiami neigiamais asmeniui veiksniais, kurių kalinamas asmuo negali nejausti ir nesuvokti visą laikymo tomis sąlygomis laiką, kai tie neigiami veiksniai tą asmenį veikia. Teismas daro išvadą, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2008 m. balandžio 23 d. iki 2011 m. kovo 15 d. laikytas Lukiškių TI-K galimai teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo turėjo vėliausiai per 3 metus, skaičiuojant atitinkamai nuo kiekvienos dienos, kurią laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo nurodytas bausmės atlikimo sąlygų jam sukeltas neigiamas pasekmes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti (žinojo) apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo jo apgyvendinimo Lukiškių TI-K pradžios, nes patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Lukiškių TI-K administraciją. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti iš Lukiškių TI-K reikiamą informaciją. Pareiškėjas teismui pateikė 2013 m. gruodžio 27 d. pažymą Nr. 22-2154 (b.l. 2), kurioje nurodytos kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą galėjo abejoti ir 2013 metais, tačiau į teismą kreipėsi tik 2019 metais balandžio 17 d. su skundu. Kadangi pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi tik 2019 m. balandžio 17 d., atsakovei reikalaujant taikyti ieškinio senatį, pareiškėjas reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2008 m. balandžio 23 d. iki 2011 m. kovo 15 d. pateikti praleido ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 8d., 1.126 str. 2d.), todėl minėtas terminas šioje administracinėje byloje taikytinas.
3.2. CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009). Teismas pažymi, kad atsikirtime pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog galimų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie šiuos pažeidimus. Teismas akcentuoja, kad pareiškėjas nenurodė šio termino praleidimo aplinkybių ar priežasčių. Tokių priežasčių iš byloje esančių duomenų nenustatė ir teismas. Darytina išvada, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spęsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Tokiu būdu, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio (liet. savo iniciatyva) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo.
3.3. Taigi, atsakovės atstovo prašymas tenkintinas, pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2008 m. balandžio 23 d. iki 2011 m. kovo 15 d. taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį 2008 m. balandžio 23 d. iki 2011 m. kovo 15 d. atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).
4. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo A. B. skundas negali būti tenkinamas, todėl atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84– 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo A. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.