Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Linas Pauliukėnas rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patrauktos L. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 11 d. nutarties, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. S. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos vyr. specialistės 2016-08-17 nutarimu nubausta pagal ATPK 124¹ str. 4 d. 28 Eur bauda. L. S. nubausta už tai, kad ji 2016-07-02 12.49 val. Klaipėdoje, II Melnaragėje, nesilaikydama KET 150.5 p. nurodyto draudimo, sustojo ir paliko transporto priemonę Toyota Yaris, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stovėti ant vejos. Šį nutarimą L. S. apskundė Klaipėdos miesto apylinkės teismui.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016 m. spalio 11 d. nutartimi netenkino L. S. skundo.

Nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą, buvo išsiaiškinta, kad Klaipėdos keleivinio transporto darbuotojas (kontrolierius) tą dieną dirbo II-oje Melnragėje ir prižiūrėjo parkavimosi tvarką, tačiau kaip telefonu informavo Klaipėdos keleivinio transporto įstaiga, jis neturėjo pareigos informuoti vairuotojų apie tai, kad aikštelėje laisvų vietų nėra. Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios tvarkos skyrius atsiliepime taip pat išsakė argumentą, kad byloje nėra duomenų, kad Klaipėdos miesto keleivinio transporto darbuotojas (kontrolierius) būtų davęs pažeidėjai kokius nors tai nurodymus, todėl padaryta išvada, kad apeliantė galėjo pirmiausia įvažiuoti į aikštelę, ir tik po susimokėti. Vis dėl to, apeliantė mano, kad toks šių aplinkybių vertinimas nėra teisingas. Iš esmės nėra skirtumo, ar tas darbuotojas (kontrolierius) turėjo pareigą informuoti apie tai, kad aikštelėje laisvų nėra, ar neturėjo. Neturi didelės reikšmės ir faktas, kad tas darbuotojas (kontrolierius) nedavė jai jokių nurodymų. Mano, kad svarbiausios aplinkybės, kurias reikėtų nustatinėti – kaip ji suvokė konkrečią situaciją. Matydama stovėjimo aikštelėje Klaipėdos keleivinio transporto darbuotoją (kontrolierių), kurio elgesys (tam tikri konkliudentiniai veiksmai) aiškiai rodė, kad jis prižiūri tvarką, net ir nežinodama tikslių jo pareigų, tikrai turėjo pagrindo susidaryti įspūdį, kad įvažiuoti į stovėjimo aikštelę prieš tai nesusimokėjus neleidžiama, o statyti automobilį ant žalios vejos šiuo atveju nedraudžiama.

Pasisakydama dėl mažesnės nei įstatymo numatyta administracinės nuobaudos skyrimo arba administracinės nuobaudos neskyrimo nurodo, jog pagal įstatymą administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat, kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų (ATPK 20 str.). Tačiau šiuo atveju paskirtos nuobaudos tikslai netenka prasmės. Atsižvelgiant į susiklosčiusias aplinkybes, nėra jokios prasmės ją bausti. Ji sąžiningai gerbia įstatymus, ir tikrai nėra jokio pagrindo manyti, kad darys naujus pažeidimus. Mano, kad įstatymų (ir pareigūnų) gerbimas šiuo atveju ir buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios ji atliko veiksmus, objektyviai sutampančius su administracinio teisės pažeidimo požymiais. Todėl net ir bandydama pamodeliuoti, kaip kitaip galėjo pasielgti toje situacijoje, tinkamo atsakymo neranda. Juk iš esmės turėjo nelaukti mandagiai eilėje prie parkomato, nekreipti dėmesio į dirbantį kontrolierių, kuris rūpinosi parkavimosi tvarka. Turėjo važiuoti kitiems automobiliams pro šoną ir pirmiausia pasistatyti automobilį, o tik tada susimokėti. Tokiu atveju būtų buvusi teisi. O dabar tas perdėtas rūpestis ir pernelyg atsakingas reagavimas į tam tikras aplinkybes (pvz., į kontrolieriaus konkliudentinius veiksmus) sąlygojo tai, kad ji yra nubausta už padarytą administracinį teisės pažeidimą. Pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atnaujintose administracinių teisės pažeidimų bylose ne kartą yra konstatavęs, kad administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (LAT nutartis Nr. 2AT-7-4-2013).

Apeliantė supranta, kad šiuo atveju jai paskirta minimali nuobauda, tačiau minimalios nuobaudos skyrimas nėra toks jau retas reiškinys. Kai nėra sunkinančių aplinkybių ir asmuo gailisi dėl padaryto pažeidimo, dažniausiai skiriama minimali nuobauda. Tačiau tai nesiejama su kokiomis nors išskirtinėmis aplinkybėmis. Būtent todėl įstatymas numato galimybę, nagrinėjant administracinių teisės pažeidimų bylas, įvertinti ir kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes bei vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos (ATPK 30¹ str. 1 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl ATPK 30¹ str. taikymo, ne kartą yra konstatavęs, kad mažesnės nuobaudos, nei sankcijoje numatyta minimali, ar švelnesnės nuobaudos, nei numatyta sankcijoje, skyrimas arba administracinės nuobaudos neskyrimas yra sietini su tam tikrų išskirtinių aplinkybių, kurios gali būti vertinamos pažeidėjo naudai kaip ypač švelninančios jo atsakomybę, konstatavimu (administracinės bylos Nr. N5-1647/2006, N16-1481/06, N9-1499/2006, N17-148/2006, Nr. Nl-1396/2007, N17- 103/2007). Sprendžiant dėl ATPK 30¹ str. 1 d. taikymo, turi būti atsižvelgta į teisiškai reikšmingų aplinkybių visumą: kompleksiškai įvertintos pažeidėjo atsakomybę švelninančios, sunkinančios aplinkybės, pažeidimo pobūdis, jo pavojingumas, pažeidimo padarymo aplinkybės, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens asmenybę teigiamai ar neigiamai apibūdinančios aplinkybės, kitų visuomenės narių interesas, kad eismas keliuose vyktų saugiai, tikimybė, kad paskirta nuobauda pasieks jai keliamus tikslus ir pan.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad L. S. padarė ATPK 124¹ str. 4 d. numatytą pažeidimą. Palikdamas galioti sprendimą pripažinti administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutartyje nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.

L. S. pripažįsta, kad 2016-07-02 12.49 val. Klaipėdoje, II Melnragėje, nesilaikydama KET 150.5 p. nurodyto draudimo, sustojo ir paliko transporto priemonę Toyota Yaris, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stovėti ant vejos, t. y. sutinka, jog jos veiksmuose buvo objektyvieji ATPK 124¹ str. 4 d. numatyto pažeidimo požymiai, tačiau neigia, jog šiuos veiksmus padarė savo kaltais veiksmais, t. y. jog jos veiksmuose buvo būtinasis administracinio pažeidimo subjektyviosios pusės požymis. Savo poziciją apeliantė grindžia tuo, jog ji susimokėjo už stovėjimą, tačiau laisvų stovėjimo vietų nebuvo, prie įvažiavimo į stovėjimo aikštelę stovėjo kontrolierius, ant žolės buvo pastatyta daug automobilių, todėl ji nesuprato, kad negalima statyti automobilio ant žolės, ir manydama, jog elgiasi teisėtai, pastatė automobilį ant vejos. Apygardos teismas negali sutikti su tokiais apeliacinio skundo argumentais.

ATPK 9 str. numato, jog teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis arba neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę. KET 150.5 p. p. inter alia numato, jog stovėti draudžiama ant vejos, šaligatvio, taip pat sporto, vaikų žaidimo aikštelėse ir kitose transporto priemonių eismui (stovėjimui) neskirtose teritorijose. ATPK 124¹ str. 4 d. inter alia numato, kad administracinę atsakomybę užtraukia stovėjimas vietose, kuriose KET draudžia sustoti ar stovėti, taip pat sustojimas ar stovėjimas nesilaikant kelio ženklų ir ženklinimo reikalavimų. ATPK 11 str. įtvirtinta, jog administracinis teisės pažeidimas laikomas padarytu dėl neatsargumo, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad jo veikimas arba neveikimas gali sukelti žalingas pasekmes, bet lengvabūdiškai tikėjosi, kad jų bus išvengta, arba nenumatė, kad gali kilti tokios pasekmės, nors turėjo ir galėjo jas numatyti.

Iš aukščiau aptarto teisinio reguliavimo matyti, jog ne visi administraciniai teisės pažeidimai padaromi esant tyčiai, egzistuoja veikos, kurios gali būti pripažintos priešingomis teisei esant neatsargiai asmens kaltės formai. Tokia veika, kuri gali būti padaroma veikiant ir neatsargiai, yra ir ATPK 124¹ str. 4 d. numatytas stovėjimas neleistinoje vietoje (LVAT nutartis Nr. N575-516/2012), todėl, skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pažeidėjos veiksmuose nėra būtina nustatyti tyčią. Šiuo atveju iš administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens psichinio santykio su padaryta veika matyti, jog L. S. šį pažeidimą padarė neatsargia kaltės forma – ji nurodo, kad atvykusi į stovėjimo aikštelę ir pamačiusi joje esantį kontrolierių bei kitus automobilius, pastatytus ant žolės, ir neradusi laisvos stovėjimo vietos pamanė, kad šioje situacijoje galima statyti automobilį ant vejos, nors turėjo ir galėjo numatyti, jog šiais savo veiksmais pažeis Kelių eismo taisykles, t. y. elgėsi nerūpestingai. Akivaizdu, jog visos L. S. skunduose ir pirmos instancijos teismo posėdžio metu nurodytos aplinkybės (prie įvažiavimo stovintis kontrolierius, kuris jokių nurodymų nedavė; sumokėtas mokestis už stovėjimą šioje zonoje, bet ne konkrečioje aikštelėje; nerasta laisva stovėjimo vieta; kiti automobiliai, stovintys ant vejos), kurios ją suklaidino taip, kad ji neva nenumatė, kad statydama automobilį ant vejos daro pažeidimą, nei visos kartu nei atskirai nebuvo tokios, kurios asmeniui, turinčiam vairuotojo pažymėjimą ir išmanančiam Kelių eismo taisykles, nenumatančias jokių išimčių stovėjimui ant vejos (KET 150.5 p. p.) neleistų suvokti, kad dėl šių aplinkybių jam suteikiama išimtinė teisė elgtis ne pagal Kelių eismo taisykles.

Iš byloje esančių fotonuotraukų matyti, kad automobilių statymui skirta vieta aikštelėje II Melnragėje yra padengta asfalto danga, automobilių statymo vietos sužymėtos linijomis. KET nenumato, kad vietinę rinkliavą administruojantis kontrolierius turėtų kokius nors įgalinimus nurodinėti vairuotojams, kuriose rinkliava apmokestintos zonos vietose jie gali statyti automobilius, o kuriose – ne, šiuo atveju vairuotojas privalo pats vadovautis KET reikalavimais ir išsirinkti tinkamą automobilio statymui vietą, nepažeidžiant KET. Aplinkybė, jog sumokėjus rinkliavą paaiškėja, kad laisvų vietų automobilio statymui nebėra, nesuteikia teisės statyti automobilį neleistinoje vietoje, ir neužkerta kelio vairuotojui pasirinkti parkavimo vietą kitur ar reikalauti sumokėtos rinkliavos grąžinimo. Aplinkybė, kad KET reikalavimus analogišku būdu galimai pažeidinėjo ir kiti vairuotojai, jokios įtakos sprendžiant apeliantės kaltės klausimą taip pat neturi. Taigi apeliantės minimos aplinkybės nei visos kartu, nei kiekviena atskirai nešalina jos atsakomybės dėl inkriminuoto pažeidimo padarymo, ir nėra kokiu nors būdu išimtinės.

Tai, jog L. S. elgėsi itin nerūpestingai, parodo ir byloje esanti fotolentelė (b. l. 20), kurioje matyti, jog įvažiuodama į teritoriją, kur pasistatė automobilį neleistinoje vietoje (ant vejos), ji iš esmės nesilaikė ir KET kelio ženklo Nr. 303 „Motorinių transporto priemonių eismas draudžiamas“ reikalavimų. Nėra jokių prielaidų manymui, kad L. S. vien dėl apeliaciniame skunde nurodomų priežasčių ir jos subjektyviai suvokiamų tuo metu susiklosčiusių aplinkybių, atsižvelgiant į L. S. asmenines dalykines savybes, nebūtų galėjusi suprasti, kad šios aplinkybės ir priežastys nesuteikia jai teisės nei stovėti draudžiamoje vietoje, nei važiuoti ten, kur eismas draudžiamas. Tai, jog apeliantė galėjo ir turėjo suprasti, kad jos pasirinktas automobilio statymo būdas yra netinkamas, galima spręsti ir iš byloje esančio jos 2016-08-17 paaiškinimo (b. l. 7), kuriame ji nurodo, kad įvažiavusi į aikštelę pamatė, jog vietų nėra, t. y. L. S. suprato, jog pagal KET leidžiamų automobilių statymo vietų aikštelėje nėra, kas rodo, kad ji turėjo prielaidas suvokimui, kad tinkamai pastatyti automobilį nėra galimybės, ir turėjo pasirinkti automobilio statymą kitoje, KET atitinkančioje vietoje, tačiau to nepadarė. Todėl nagrinėjamuoju atveju apygardos teismas daro išvadą, jog vairuotojos neatidumas, tinkamas aplinkybių ir situacijos neįvertinimas leidžia tik konstatuoti, jog pažeidimas buvo padarytas neatsargia kaltės forma, tačiau tai jokiu būdu nešalina jos atsakomybės padarius ATPK 124¹ str. 4 d. numatytą administracinį teisės pažeidimą

Apeliaciniame skunde taip pat keliamas klausimas dėl galimybės apeliantės atžvilgiu taikyti ATPK 30¹ str. nuostatas. Apeliantė nurodo, jog nėra jokios priežasties jai skirti baudą, nes ji, gerbdama kontrolierių ir kitus vairuotojus, laukė eilėje, nusipirko stovėjimo bilietą ir taip, elgdamasi mandagiai, padarė pažeidimą. Mano, kad jos perdėtas rūpestis ir atsakingas reagavimas į susiklosčiusias aplinkybes ir sąlygojo ta, kad ji buvo nubausta.

ATPK 124¹ str. 4 d. numatyto pažeidimo padarymas užtraukia baudą vairuotojams nuo 28 Eur iki 86 Eur. ATPK 20 str. numatyta, kad administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų. Institucija, skirdama nuobaudą L. S., nustatė vieną jos aplinkybę lengvinančią aplinkybę, kad ji nuoširdžiai gailisi, padėjo išsiaiškinti pažeidimą ir jo dalyvius, jos atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatė, ir sprendė, jog administracinės nuobaudos tikslai bus pasiekti L. S. paskyrus minimalią sankcijoje numatytą baudą. Nei Institucija, savo nutarimu skirdama L. S. nuobaudą, nei pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį nenustatė išimtinių aplinkybių, dėl kurių būtų galima pritaikyti ATPK 30¹ str. Teismas, skundžiamoje nutartyje pasisakydamas dėl jai paskirtos nuobaudos individualizavimo nurodė, kad administracinė nuobauda yra adekvati padarytam pažeidimui, nuobaudos dydis parinktas sankcijos ribose, paskirta minimali 28 Eur nuobauda, tad nėra pagrindo baudos švelninti.

ATPK 30¹ str. 1 d. nustatyta, kad atsižvelgiant į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias aplinkybes, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali būti skiriama mažesnė nuobauda nei sankcijoje numatyta minimali arba švelnesnė nuobauda nei numatyta sankcijoje, arba administracinė nuobauda gali būti visai neskiriama. Pagal formuojamą teismų praktiką, administracinė nuobauda, vadovaujantis ATPK 30¹ str. nustatytomis taisyklėmis, gali būti švelninama tik esant išskirtinėms aplinkybėms, kurios gali būti vertinamos pažeidėjo naudai, pavyzdžiui, nedidelis veikos pavojingumas, išskirtinai teigiamas pažeidėjo asmenybės charakterizavimas, kelių lengvinančių atsakomybę aplinkybių buvimas ir pan. Individualizuodami pažeidėjams skiriamas nuobaudas, teismai turi nuodugniai įvertinti pavojingumą, kurį žmogaus teisėms ir laisvėms, visuomenės ir valstybės interesams konkrečiu atveju kelia administracinis teisės pažeidimas. Atvejai, kai už administracinius teisės pažeidimus gali būti skiriama mažesnė nuobauda nei sankcijoje numatytoji minimali arba paskirta švelnesnė nuobauda nei numatytoji sankcijoje, arba visai neskirta administracinė nuobauda, turi būti išimtiniai, sietini su išskirtinių aplinkybių konstatavimu (Konstitucinio Teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimas).

Apygardos teismas pažymi, jog pažeidėja apeliaciniame skunde nenurodo jokių išskirtinių aplinkybių, kurios galėtų lemti švelnesnės nei įstatyme numatytos nuobaudos skyrimą. L. S. akcentuojamos pažeidimo padarymo aplinkybės, kurios, jos manymu, yra svarbios pripažįstant, jog jai galima skirti švelnesnę nei įstatyme numatytą nuobaudą, iš esmės svarbios tik nustatant jos kaltės formą, tačiau nėra pakankamos, konstatuoti egzistuojant išskirtines aplinkybes. Nors dėl administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens padaryto pažeidimo reali žala (neskaitant išvažinėtos vejos) nekilo, tačiau pažymėtina, jog ATPK 124¹ str. 4 d. numatyto pažeidimo sudėtis yra formali, administracinės atsakomybės atsiradimui pagal šį straipsnį padarinių kilimas nėra būtinas, todėl vien ši aplinkybė neleidžia konstatuoti, jog savo pavojingumu L. S. padarytas pažeidimas kažkuo skyrėsi nuo tipinių tokio pobūdžio pažeidimų, kuomet automobiliai, neradus laisvos vietos, statomi ant vejos. Švelnesnės nei įstatyme numatytos nuobaudos taikymo nelemia ir asmens kaltės forma, todėl vien apeliantės įvardijamos aplinkybės, jog ji pažeidė KET dėl to, kad netinkamai įvertino susidariusias aplinkybes ir manė, jog gali statyti automobilį ant vejos, neleidžia jos atžvilgiu taikyti ATPK 30¹ str. nuostatas.

Apeliantė nenurodo ir jokių konkrečių savo asmenį charakterizuojančių aplinkybių, kurios galėtų būti laikomos išskirtinai teigiamomis, apsiribodama deklaratyviais teiginiais, jog ji sąžiningai gerbia įstatymus, ir nėra pagrindo manyti, jog ji darys naujus pažeidimus. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad pažeidėjos materialinė padėtis būtų tokia sudėtinga, jog paskirta 28 Eur bauda jai būtų nepakeliamai didelė ir neproporcingai pablogintų L. S. finansinę būklę. Apygardos teismas taip pat pažymi, jog šioje byloje kartu su administracinio teisės pažeidimo protokolu administracinėn atsakomybėn traukiamai L. S. buvo surašytas ir administracinis nurodymas, kuriuo jai buvo pasiūlyta susitaikyti su valstybe, ir jos atžvilgiu nepriimant nutarimo dėl administracinio teisės pažeidimo, suteikta galimybė sumokėti pusę minimalios straipsnio sankcijoje numatytos baudos – 14 Eur (b. l. 5-6). Tačiau apeliantė, iš esmės sutikdama ir neginčydama, jog ji pastatė automobilį ant vejos, administraciniame nurodyme nurodytos sumos nesumokėjo ir galimybes išvengti didesnės baudos nepasinaudojo.

Administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat – kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų. Administracine nuobauda siekiama ir nubaudimo, ir prevencinių tikslų, įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą, taikant prevencines priemones ir pažeidėjo nubaudimą, užtikrinti nepriekaištingą teisės aktų laikymąsi, eismo ir visuomenės saugumą, o ne asmens, įvykdžiusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti baudų ir jų sukeliamų neigiamų pasekmių ar nepatogumų, susijusių su įvykdytu pažeidimu. Vien tik simbolinės administracinėn atsakomybėn patraukto asmens pageidavimus tenkinančios nuobaudos paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų administracinei nuobaudai keliamų tikslų.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis išdėstytu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad L. S. padarė jam inkriminuotą teisės pažeidimą, jos veikoje nustatyti visi privalomi subjektyvieji ir objektyvieji administracinio teisės pažeidimo sudėties požymiai, todėl administracinėn atsakomybėn ji patraukta teisėtai ir pagrįstai. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju visapusiškai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, padarė teisingas ir pagrįstas išvadas dėl L. S. kaltės, jai paskirtos nuobaudos individualizavimo, todėl priėmė pagrįstą nutartį, apeliacinio skundo argumentai L. S. kaltės ir nuobaudos individualizavimo klausimu neduoda pagrindo daryti priešingas išvadas, negu skundžiamoje nutartyje padarė apylinkės teismas. Apeliacinio skundo ribose nutartis laikytina teisėta ir pagrįsta, naikinti ją apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

L. S. apeliacinio skundo netenkinti ir palikti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 11 d. nutartį nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.