Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 14 d. nutarimo R. K. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė : I.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja: II.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

R. K. administracinė nuobauda buvo paskirta už ATPK 174 straipsnyje numatyto pažeidimo padarymą. ATPK 174 straipsnyje įtvirtinta, kad nedidelis chuliganizmas, t. y. necenzūriniai žodžiai ar gestai viešosiose vietose, įžeidžiamas kibimas prie žmonių ar kiti panašūs veiksmai, pažeidžiantys viešąją tvarką ir žmonių rimtį, užtraukia baudą nuo 100 Lt iki 300 Lt arba administracinį areštą iki 30 parų. Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo apeliaciniame skunde neigia padaręs minėtą pažeidimą, motyvuodamas, jog jis nesikeikė, o teismas nepagrįstai rėmėsi suinteresuotų liudytojų parodymais.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, jog administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš paminėtos teisės normos seka, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad R. K. padarė ATPK 174 straipsnyje numatytą pažeidimą. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apelianto kaltę patvirtina liudytojų ir nukentėjusiosios paaiškinimai (b. l. 4, 18-20), jų parodymai teismo posėdžio metu (b. l. 32-34), kuriuose užfiksuota, kad R. K. viešoje vietoje, t. y. namo bendroje virtuvėje nukentėjusiąją įžeidinėjo, vadino necenzūriniais žodžiais. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi šių liudytojų parodymais, nes jie yra aiškūs, nuoseklūs ir neprieštaringi. Tuo tarpu administracinėn atsakomybėn patraukto asmens iškelta versija, jog jis necenzūriniais žodžiais nesikeikė, o kaimynai siekia su juo susidoroti, laikytina įrodymais nepagrįstais subjektyviais samprotavimais, todėl vertintina kaip mėginimas išvengti administracinės atsakomybės. Byloje pateiktas garso įrašas (b. l. 23) sustiprina įsitikinimą apelianto kalte. Kita vertus, net ir be šio įrašo byloje surinktų įrodymų pakanka apelianto kaltei pagrįsti. Be to, priimdamas skundžiamą nutarimą apylinkės teismas juo nesivadovavo.

Taip pat apeliantas nurodo, jog nebuvo apklausti kiti kaimynai. Tačiau kaip matyti iš teismo posėdžių protokolų (b. l. 25, 32-34), teismas netgi buvo atidėjęs teismo posėdį, kad atsakomybėn traukiamas asmuo galėtų atsivesti liudytoją Marių, tačiau kitame teismo posėdyje jo nurodytas liudytojas nedalyvavo, o papildomai jokių liudytojų apklausti asmuo nebeprašė. Tuo tarpu apie apeliaciniame skunde nurodytų liudytojų egzistavimą apylinkės teisme net neužsiminė. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad įrodinėjimo procesas negali būti begalinis – įrodymų turi būti surenkama tiek, jog jų pakaktų atsakomybėn traukiamo asmens kaltei pagrįsti. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju surinkti įrodymai yra pakankami neabejotinai išvadai dėl R. K. kaltės padaryti. Atsižvelgiant į tai, apelianto teiginys, kad nepagrįstai nebuvo apklausti kiti liudytojai, atmestinas kaip nepagrįstas.

Apeliantas nurodo, jog bylą nagrinėjęs teismas neįvertino jo neįgalumo. Iš byloje pateikto neįgaliojo pažymėjimo (b. l. 47-48) matyti, jog atsakomybėn traukiamam asmeniui nustatytas 35 procentų darbingumas. Ši aplinkybė pripažintina atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta ATPK 31 straipsnio 1 dalies 10 punkte. Tačiau atsižvelgus į tai, kad byloje nustatytos dvi atsakomybę sunkinančios aplinkybės (ATPK 32 str. 1 d. 5 ir 6 d.), įvertinus pažeidėjo asmenybę (sistemingai daro administracinius teisės pažeidimus, b. l. 7-13; nusikalstamas veikas, b. l. 14-17; paskirtų baudų nemoka ir t. t.), spręstina, jog paskirta nuobauda yra teisinga, tad lengvinančios aplinkybės nustatymas nesudaro pagrindo jos keisti ar naikinti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

R. K. apeliacinio skundo netenkinti.

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 14 d. nutarimą R. K. administracinio teisės pažeidimo byloje palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.