- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-05-22
- Bylos Nr.
- AN2-105-651/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 4-43-3-00089-2023-8
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Dalia Kursevičienė
- Pažeidėjas
- A. P.
- Advokatai
- Albertas Kručkauskas
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Dalia Kursevičienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. P. atstovo advokato Alberto Kručkausko apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2024 m. kovo 27 d. nutarimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmuose 2023 m. gruodžio 22 d. buvo gautas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) Nepriemokų administravimo departamento Bankroto ir restruktūrizavimo skyriaus patarėjos pareiškimas dėl administracinio nusižengimo bylos iškėlimo ir nuobaudos paskyrimo A. P. pagal Lietuvos Respublikos administracinio nusižengimo kodekso (toliau – ANK) 120 straipsnio 1 dalį už tai, jog jis nuo 2017 m. kovo 21 d. iki 2023 m. gruodžio 18 d. būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė) vadovu ir nuo 2022 m. lapkričio 16 d. žinodamas apie šios bendrovės finansinę padėtį bei didėjančius įsipareigojimus Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „(duomenys neskelbtini)“.
2. Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2024 m. kovo 27 d. nutarimu A. P. pripažintas kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 120 straipsnio 1 dalyje ir jam paskirta 2 000 Eur bauda.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
3. Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. P. atstovas advokatas Albertas Kručkauskas pateikė apeliacinį skundą, juo prašo panaikinti Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2024 m. kovo 27 d. nutarimą ir administracinio nusižengimo bylą A. P. atžvilgiu nutraukti.
Šalies argumentai
3.1. Skunde nurodoma, kad VMI prašyme nurodė klaidingą ir įrodymais nepagrįstą informaciją, kad bendrovės skola nuolat augo. Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo 2024 m. vasario 19 d. teismui pateikė prašymą, kuriuo prašė išreikalauti įrodymus iš VMI. Prašymą motyvavo tuo, kad VMI pareiškime klaidingai nurodė neva bendrovės skola VMI visą laiką augo. Tačiau bendrovės veikla buvo sustabdyta dėl objektyvių nuo A. P. nepriklausančių aplinkybių, t. y. paskelbto karantino, dėl kurio faktiškai bendrovės veiklos vykdymas buvo apribotas. Nors ir mažomis dalimis, bendrovės skola VMI buvo mažinama. Dėl likusios dalies buvo prašoma išdėstyti skolą dalimis ir pakeisti mokestinės paskolos sutartį, tačiau VMI atsisakė tai padaryti. Buvo imamasi visų nuo vadovo priklausančių priemonių siekiant atnaujinti bendrovės veiklą ir grąžinti skolą, tačiau dėl VMI priimtų sprendimų bendrovė iš esmės taip ir neatnaujino veiklos. Kitaip tariant, būtent VMI savo neigiamais ir teisiškai nepagrįstais sprendimais sąlygojo bendrovės privedimą prie bankroto. Kaip galima spręsti iš 2024 m. vasario 20 d. teismo posėdžio garso įrašo, bylą nagrinėjantis teisėjas pasielgė šališkai ir nurodė neva administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo pats turi įrodyti savo nekaltumą, t. y. pateikti įrodymus, kad skola neaugo. Teisėjas posėdžio metu ne kartą teigia neva pats A. P., kuris neturėjo nei atstovo, nei profesionalaus teisininko, turi įrodyti, kad skola VMI augo ir neva sąmoningai jis nesiėmė jokių veiksmų, kad išvengtų bankroto (posėdžio garso įrašas nuo 5 minutės). Posėdžio metu teisėjas aiškiai buvo šališkas, pašaipiai komentuodamas A. P. argumentus, kad jis neatliko jokių tyčinių veiksmų, nurodo, kad tai neatsargiai padarė. Perklausius visą teismo posėdžio garso įrašą aiškiai matyti, kad teisėjas pasinaudojo padėtimi, kad A. P. dalyvavo posėdyje neturėdamas profesionalaus teisininko kaip atstovo, pats nėra teisininkas, dėl to teisėjas ne tik pašaipiai komentavo A. P. argumentus, bet ir iš esmės liepė jam įrodyti savo paties nekaltumą, nors tokia pareiga pagal įstatymą kyla institucijai – šiuo atveju VMI. Kito posėdžio metu, VMI nepateikus jokių prašytų įrodymų, teismas ignoruodamas A. P. prašymą išnagrinėjo bylą, užbaigė įrodymų tyrimą ir priėmė skundžiamą nutarimą iš esmės suvaržęs administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens procesines teises, pažeidęs rungimosi principą ir institucijos įrodinėjimo pareigą bei nekaltumo prezumpciją. Teismas neatsižvelgė į būtinus išreikalauti įrodymus, nevertino, kad VMI nepateikė įrodymų dėl pareiškime nurodytų aplinkybių, teigė neva skola visą laiką augo, nors iš tiesų mažėjo, taip pat nurodė, kad A. P. tyčia neiniciavo bankroto, nors akivaizdu, kad nuolat kreipiantis į VMI ir prašant pakeisti mokestinės paskolos sutartį bei išdėstyti nepriemoką jis siekė išgelbėti bendrovę nuo bankroto. Atkreiptinas dėmesys, kad A. P. nebėra bendrovės vadovas, jam po bankroto bylos iškėlimo bendrovei nepriklauso jokie prisijungimai prie bendrovės duomenų bazių ir paskyrų, tuo tarpu VMI laisvai disponuoja visais jai teiktais bendrovės prašymais ir juos galėjo pateikti. Grubūs procesiniai teisių suvaržymai neabejotinai turėjo įtakos nepagrįsto skundžiamo nutarimo priėmimui.
3.2. Skunde teigiama, kad skundžiamame nutarime tiesiog nurašyti Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. gruodžio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-735- 460/2023 motyvai, visiškai nevertinus, kad bankroto bylos iškėlimas ir atsakomybėn pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį yra skirtingi dalykai. Klaipėdos apygardos teismas sprendė bendrovės nemokumo klausimą būtent bankroto bylos iškėlimo dienai. Tai nereiškia, kad jei bankroto byla iškelta, savaime A. P., kaip direktorius, turėjo iškelti bankroto bylą pats. Priešingai, jis siekė išlaikyti bendrovės veiklos tęstinumą, dėl to prašė pakeisti mokestinės paskolos sutartį, teikė prašymus įregistruoti į pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) mokėtojus, tai rodo, kad buvo imtasi veiksmų išgelbėti bendrovei. Pažymėtina, kad skirtingai nei interpretuoja teismas, finansiniai sunkumai ne visais atvejais turi baigtis bankrotu. Jei VMI būtų sudariusi mokestinės paskolos sutartį, bendrovės mokumo situacija būtų ženkliai pasikeitusi, todėl teismas negali remtis bankroto bylos argumentais nurodant, kad bendrovės vadovas vos susidarius skolai turėjo skelbti bendrovei bankrotą, o ne bandyti išsaugoti veiklą, sudaryti sutartis, spręsti finansines problemas.
3.3. Skunde pažymima, kad apylinkės teismas neįvertino jokių A. P. motyvų, o rėmėsi išimtinai tik VMI pareiškime pateiktais argumentais, nors jie buvo klaidingi. A. P., kaip bendrovės vadovas, ėmėsi visų nuo jo priklausančių veiksmų, jog bendrovės veikla būtų atnaujinta ir skola būtų sugrąžinta, tačiau to pasiekti nepavyko dėl VMI veiksmų. Bendrovės veikla buvo naudotų automobilių prekyba ir tarpininkavimas. Šią veiklą bendrovė vykdė iki karantino, tačiau 2020 m. kovo 14 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 207 paskelbus visuotinį karantiną Lietuvoje bendrovės veikla buvo sustabdyta. Karantino metu, kadangi bendrovė faktiškai negalėjo vykdyti veiklos, VMI kreipėsi į bendrovę ir nurodė, kad ji bus išregistruota iš PVM mokėtojų registro. Nors bendrovė veiklą buvo sustabdžiusi tik laikinai, tačiau VMI patikinus, kad atnaujinus veiklą bendrovei tereikės tiesiog pakartotinai kreiptis dėl įregistravimo į PVM mokėtojų registrą, bendrovė minėto sprendimo neginčijo. Išregistravus bendrovę iš PVM mokėtojų, ji pateikė PVM likučio deklaraciją, dėl kurio ir atsirado minima 89 733,55 Eur skola biudžetui. Po to, tęsiantis karantinui, tačiau švelnėjant ribojimams, bendrovė siekė atnaujinti veiklą. Dėl to, net tris kartus kreipėsi su prašymu įregistruoti bendrovę į PVM mokėtojų registrą, tačiau visus kartus VMI atsakymai buvo neigiami. Kadangi bendrovės veiklai buvo būtina įsiregistruoti į PVM mokėtojus, VMI atsisakius bendrovę registruoti į PVM mokėtojus, ji nebegalėjo atnaujinti veiklos. Kaip vėliau paaiškėjo, net ir pirminis sprendimas išregistruoti bendrovę iš PVM mokėtojų buvo priimtas pažeidžiant įstatymą. Remiantis Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) 71 straipsnio 7 dalimi, kai tas pats asmuo (vienas ar kartu su kitais asmenimis, kurie pagal šį Įstatymą laikomi su juo susijusiais) kontroliuoja keletą juridinių asmenų, visi jo kontroliuojami juridiniai asmenys ir jis pats (jeigu jis pats vykdo ekonominę veiklą) privalo pateikti prašymus įregistruoti juos PVM mokėtojais, jeigu bendra visų jų gauta ar gautina atlygio už vykdant ekonominę veiklą patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas suma per metus (paskutinius 12 mėnesių) viršijo šio straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą, neatsižvelgiant į tai, kad kiekvieno tokio asmens ar dalies jų gauto ar gautino atlygio suma yra mažesnė už nustatytą ribą. Pažymėtina, kad nors karantino metu UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikla buvo sustabdyta, tačiau tuo metu vienintelė įmonės akcininkė buvo pagrindinė ir kitų bendrovių akcininkė, kurios buvo PVM mokėtojos. Vadinasi, išregistruojant UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš PVM mokėtojų registro, ji realiai turėjo pagrindą likti PVM mokėtoja, tačiau VMI nepaisydama įstatymo nuostatų bendrovę išregistravo iš PVM registro ir vėliau atsisakė įregistruoti atgal. Be to, karantino metu, atsižvelgiant į tai, kad Bendrovė buvo priversta stabdyti veiklą, ji kreipėsi su prašymu atidėti ir išdėstyti susidariusią nepriemoką, tačiau VMI sudarė mokestinė paskolos sutartį ne pagal prašomą skolos mokėjimo grafiką, o vėliau visus prašymus ją pakeisti atmetė. Bendrovė kreipėsi dėl mokestinės paskolos pakeitimo siekdama atnaujinti bendrovės veiklos tęstinumą ir grąžinti nepriemoką dalimis, tačiau vėlgi VMI prašymą atmetė taip užkirsdama kelią bendrovės veiklos atnaujinimui ir mokumo atstatymui. Taigi, šie A. P. atlikti veiksmai pagrindžia, kad jis siekė atkurti bendrovės veiklą, o ne tyčia nesikreipti dėl bankroto. Be to, nors ir mažomis dalimis, bendrovės skola VMI buvo mažinama. Visgi skola VMI neaugo, buvo imamasi visų nuo vadovo priklausančių priemonių siekiant atnaujinti bendrovės veiklą ir grąžinti skolą VMI, tačiau dėl VMI priimtų sprendimų bendrovė iš esmės taip ir neatnaujino veiklos.
3.4. Taip pat skunde nurodoma, kad VMI jau anksčiau kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatyto nusižengimo pareiškėjo atžvilgiu dėl tos pačios UAB „(duomenys neskelbtini)“ bendrovės veiklos ir tariamo VMI interesų pažeidimo, tačiau byla buvo nutraukta. Be to, Klaipėdos apygardos teismas 2024 m. vasario 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-272-460/2024 patvirtino UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditorių sąrašą, iš kurio matyti, kad VMI yra tik 2 eilės kreditorė, kuri nėra pagrindinė ir didžiausia bendrovės kreditorė, tad, teiginys, jog A. P. veiksmais buvo pažeisti VMI interesai visiškai nepagrįstas.
3.5. Pažymima, kad VMI savo pareiškime pateikė tik objektyviuosius ANK 120 straipsnio 1 dalies nusižengimo sudėties požymius, t. y. jog neva A. P. nesikreipė dėl bankroto žinodamas, kad Bendrovės skola auga. Visgi VMI klaidino teismą, kadangi skola neaugo, o A. P. ėmėsi visų įmanomų veiksmų siekiant atnaujinti bendrovės veiklą ir kuo greičiau atsiskaityti su kreditoriais, įskaitant ir VMI. Bendrovės finansiniai sunkumai atsirado dėl ne nuo A. P. priklausančių aplinkybių – paskelbto karantino ir su juo susijusių ribojimų. Būtent VMI savo iniciatyva, net ir esant privalomam buvimo PVM mokėtoju pagrindui, nusprendė išregistruoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš PVM mokėtojų registro, taip pat vėliau tris kartus atsisakė įregistruoti į PVM mokėtojus bei atmetė teiktus prašymus, kuriais buvo prašoma leisti sumokėti skolą VMI dalimis. Taigi A. P. ėmėsi visų įstatymuose numatytų galimybių, kad bendrovė tęstų veiklą ir būtų pajėgi atsiskaityti su biudžetu, tačiau dėl VMI veiksmų to pasiekti nepavyko.
4. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos Nepriemokų administravimo departamento Bankroto ir restruktūrizavimo skyriaus vedėja pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinio skundo netenkinti ir Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2024 m. kovo 27 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Atsiliepimas
4.1. Nurodoma, kad tai, jog apeliantas šiuo atveju nubaustas pagrįstai, patvirtinta byloje surinktų įrodymų visuma, t. y. VMI Mokesčių apskaitos informacinės sistemos išrašai; duomenys apie VMI taikytus nerezultatyvius priverstinio išieškojimo veiksmus Bendrovės atžvilgiu; VĮ „Registrų centras" išrašai; VĮ „Regitra“ išrašas; Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. gruodžio 6 d. nutarties kopija, kuria Bendrovei iškelta nemokumo (bankroto) byla ir konstatuotas jos nemokumo faktas. Taigi, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad apeliantui buvo žinomos aplinkybės dėl jo vadovaujamos Bendrovės finansinės padėties, t. y. jis žinojo apie Bendrovė turimus ir vis didėjančius bei nevykdomus įsipareigojimus VMI, t. y., kad Bendrovės finansinė padėtis negerėja, o vis blogėja, tačiau neįvykdė jam įstatymu nustatytos pareigos, t. y. jis nepateikė pareiškimo teismui dėl nemokumo (bankroto) bylos iškėlimo Bendrovei. Apeliantas teigia, kad VMI pareiškime klaidingai nurodė, kad neva Bendrovės skola VMI visą laiką auga, tačiau tokie teiginiai nepagrįsti, nes bylos duomenys patvirtina, kad Bendrovės skola, kad ir neženkliai, bet didėjo: 2022 m. lapkričio 16 d. priimtas nurodymas nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) 87819,50 Eur sumai, 2022 m. lapkričio 23 d. priimtas nurodymas nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) 1554,65 Eur sumai, 2023 m. sausio 16 d. priimtas nurodymas nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) 89.375,15 Eur sumai.
Šalies argumentai
4.2. Teigiama, kad byloje ištirti įrodymai patvirtina faktą, kad A. P. būdamas Bendrovės vadovu ir žinodamas apie Bendrovės finansinę padėtį bei vis didėjančius įsipareigojimus VMI, privalėdamas pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo Bendrovei, nevykdė Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 5 straipsnio 1 punkte numatytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „(duomenys neskelbtini)“. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, Bendrovė vėliausiai nuo 2019 metų dirbo nuostolingai, susidūrė su ne laikino pobūdžio finansiniais sunkumais, VMI mokestinę nepriemoką išieško nuo 2022 m. lapkričio mėn., UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ ilgą laiką negalėjo atsiskaityti su kreditoriumi VMI ir Bendrovės vadovui buvo kilusi pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo visų pirma siejama su įmonės nemokumu. Ši vadovo pareiga imperatyvi ir JANĮ nuostatos nenumato išimčių, kada vadovas gali nevykdyti šios pareigos. Šios pareigos nevykdymas negali būti pateisinamas subjektyviomis priežastimi, tokiomis kaip tikėjimasis, kad finansinė padėtis pagerės, verslo rizika ir pan. (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-26-719/2020).
4.3. Pažymima, kad ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatytas administracinis nusižengimas yra trunkamasis. Tiek teisės teorijoje, tiek teismų praktikoje trunkamuoju teisės pažeidimu pripažįstamas toks pažeidimas, kuris trunka tol, kol neišnyksta asmens pareiga atlikti tam tikrus įstatymo reikalaujamus veiksmus arba kol teisės pažeidimo nenutraukia pats asmuo, kiti asmenys ar institucijų pareigūnai. Šiuo atveju Apelianto pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto/nemokumo bylos iškėlimo buvo iškilusi nuo JANĮ numatytų sąlygų atsiradimo iki tos dienos, kai kreditoriaus iniciatyva buvo pradėta Bendrovės bankroto/nemokumo procedūra. Teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo pateikė ne Bendrovės vadovas, o kreditorius VMI, todėl A. P. būdamas vadovu nuo 2017 m. kovo 21 d. iki 2023 m. gruodžio 18 d. turėjo žinoti apie Bendrovės finansinius sunkumus ir vėliausiai nuo 2022 m. lapkričio 16 d. turėjo pareigą, įvertinęs įsiskolinimų dydį, kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo tam, kad kuo greičiau būtų ginami Bendrovės kreditorių interesai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad siekiant išieškoti mokestinę nepriemoką VMI jau nuo 2022 m. lapkričio 16 d. Bendrovės atžvilgiu vykdė priverstinį išieškojimą, priimant nurodymus nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčio mokėtojo sąskaitos (sąskaitų), sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto, kas įrodo, kad jau nuo tada mokesčio mokėtojas geranoriškai pareigos nevykdė ir nepadengė įsiskolinimo. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad jis, būdamas Bendrovės vadovu, būtų ėmęsis aktyvių veiksmų, siekiant atkurti Bendrovės mokumą bei sumokėti Bendrovės kreditoriams. Neginčijamai įrodyta, kad Bendrovė buvo nemoki ir Bendrovės bankrotas iškeltas ne pagal apelianto, o pagal VMI pareiškimą, todėl Tauragės apylinkės teismas skundžiamu nutarimu pagrįstai nustatė, kad Apeliantas padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 120 straipsnio 1 dalyje, ir nėra jokio pagrindo panaikinti skundžiamo nutarimo nei apeliaciniame skunde nurodytais.
4.4. Pažymima, kad VMI, kaip kreditorė, turi teisę, bet nėra įpareigota teisės aktais kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo galimai nemokioms įmonėms. Teikdama pareiškimą teismui dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo, VMI gali remtis tik turimais duomenis, kurie, jos nuomone, galėtų įrodyti įmonės nemokumą, bet faktinį tokios įmonės nemokumą teisės aktų nustatyta tvarka, remdamasis aktualiais finansiniais ir kitais duomenimis, įvertina ir bankroto bylą iškelia ar atsisako jį iškelti teismas. Nagrinėjamu atveju VMI vykdė mokestinės nepriemokos išieškojimą iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2022 m. lapkričio 16 d. Bendrovė nėra teikusi finansinės atskaitomybės už vėlesnius nei 2020 metus. Įvertinus, kad vykdomas mokestinės nepriemokos išieškojimas buvo nerezultatyvus, Bendrovė geranoriškai neatsiskaitė su biudžetu, VMI 2023 m. spalio 4 d. Klaipėdos apygardos teismui pateikė pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „(duomenys neskelbtini)“. Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. gruodžio 6 d. nutartimi įmonei iškelta bankroto byla. Nuo 2017 m. kovo 21 d. iki 2023 m. gruodžio 18 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovu buvo A. P., todėl būtent jam kilo pareiga visą ši laikotarpį pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. A. P., būdamas Bendrovės vadovu, elgėsi nerūpestingai nesidomėdamas savo teisiniu statusu ir nevykdydamas įstatyme nustatytų pareigų. Sugretinus aplinkybes, jog A. P., būdamas Bendrovės vadovu nuo minėto laikotarpio neteikė finansinių ataskaitų, neatsiskaitė su VMI, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad Bendrovė Atsakovo vadovavimo Bendrovei laikotarpiu turėjo finansinių sunkumų ir buvo nemoki. Aplinkybių visuma pagrindžia A. P. veikus tyčia, t. y. suvokiant jog Bendrovė nemoki, tačiau nesiėmus ne tik jokių aktyvių veiksmų jos mokumui atkurti, tačiau ir nepateikus pareiškimo teismui dėl bankroto bylos Bendrovei iškėlimo.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
5. ANK 652 straipsnio 1 dalis numato, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliaciniame skunde keliamas A. P. patraukimo administracinėn atsakomybėn už administracinį nusižengimą, numatytą ANK 120 straipsnio 1 dalyje, pagrįstumo klausimas.
6. ANK 120 straipsnio 1 dalyje nustatyta administracinė atsakomybė juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims už kreditorių teisių pažeidimus, kurie gali būti įvykdyti alternatyviomis veikomis, be kita ko, pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nepateikimu ar pavėluotu pateikimu teismui. ANK 120 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta norma yra blanketinė ir nukreipianti į Juridinių asmenų nemokumo įstatymą, kurio 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad bankroto byla keliama, jeigu juridinis asmuo yra nemokus ir jam nėra keliama restruktūrizavimo byla. Vadovaujantis to paties įstatymo 2 straipsnio 7 dalimi, juridinio asmens nemokumas yra juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę. Pagal JANĮ 5 straipsnio 1 punktą pareiga inicijuoti nemokumo procesą, jeigu juridinis asmuo yra nemokus, kyla juridinio asmens vadovui. Tokia pareiga įmonės vadovui nustatyta todėl, kad jis geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinio nusižengimo bylose 3K-3-170-219/2020, Nr. 2AT-9-489/2021, Nr. 2AT-36-495/2023).
7. Nagrinėjamu atveju VMI kreipėsi į teismą dėl administracinio nusižengimo bylos iškėlimo ir administracinės nuobaudos paskyrimo Bendrovės vadovui A. P.. VMI pareiškime nurodyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovu nuo 2017 m. kovo 23 d. iki 2023 m. gruodžio 18 d. buvo A. P.. VMI iniciatyva Bendrovei 2023 m. gruodžio 15 d. iškelta bankroto (nemokumo) byla (Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. gruodžio 6 d. nutartis įsiteisėjo 2023 m. gruodžio 15 d.). VMI yra Bendrovės kreditorė. Remiantis VMI Mokesčių apskaitos informacinės sistemos (MAIS) duomenimis, 2023 m. gruodžio 20 d. Bendrovės mokestinė nepriemoka buvo 89 733,55 Eur. VMI vykdomo išieškojimo metu, t. y. nuo 2022 m. lapkričio 16 d., buvo sistemingai bandoma išieškoti mokestinę nepriemoką iš Bendrovės turimos banko sąskaitos, tačiau nesėkmingai.
8. Apylinkės teismas pagrįstai rėmėsi Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. gruodžio 6 d. nutartimi, kuria nustatyta įmonės finansinė padėtis. Iš nutarties matyti, kad teisė išieškoti nesumokėtus deklaruotus mokesčius, t. y. 87 819,50 Eur pridėtinės vertės mokesčio ir 1 554,65 Eur PVM delspinigių, atsirado nuo 2022 m. lapkričio 2 d. Taip pat matyti, kad teismas nustatė, kad VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenimis, bendrovės vardu registruoto turto nėra. VĮ „Regitra“ duomenimis Mokesčių mokėtojo anksčiau įregistruotos 2 transporto priemonės yra išregistruotos. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2023 m. spalio 3 d. duomenimis bendrovėje buvo apdraustas vienas asmuo, viešoje erdvėje esančiais duomenimis įmonė nuo 2023 m. lapkričio 3 d. iki 2023 m. lapkričio 27 d. turėjo 32,26 Eur socialinio draudimo skolą. Antstolių informacinės sistemos duomenimis, iš bendrovės vykdomas išieškojimas keturiose vykdomosiose bylose, viena iš jų – VMI naudai. Įvertinęs bendrovės VĮ Registrų centrui pateiktą paskutinį balansą už 2020 metus nustatė, kad įmonė 2020 m. gruodžio 31 d. turėjo 321 567 Eur vertės turto, o įsipareigojimai sudarė 384 071 Eur, t. y. įmonės skolos buvo didesnės už turimą turtą. Taip pat nustatė, kad įmonė 2020 metais patyrė 70 699 Eur nuostolių, o 2019 m. patyrė 18 520 Eur nuostolių. Atsižvelgiant į tai, kad vėlesnio balanso nėra, sprendė, kad 2020 metų balansas šiuo metu neatitinka realios įmonės finansinės padėties, nes ir 2020 m. balansas rodo, kad įmonė vėliausiai nuo 2019 m. dirbo nuostolingai. Padaryta išvada kad akivaizdu, jog įmonė susidūrė su finansiniais sunkumais ir jie nėra laikino pobūdžio, be to, įmonė realios veiklos nevykdo, laiku negali vykdyti turtinių prievolių.
9. Apeliaciniame skunde akcentuojama, jog apylinkės teismas buvo šališkas ir nepagrįstai netenkino A. P. prašymo išreikalauti iš VMI duomenis, kurie patvirtintų, jog nepagrįstai teigiama, kad Bendrovės skola visą laiką augo. Priešingai, pažymima, kad buvo imtasi visų nuo vadovo priklausančių priemonių siekiant atnaujinti bendrovės veiklą ir grąžinti skolą, t. y. prašė pakeisti mokestinės paskolos sutartį, teikė prašymus įregistruoti į PVM mokėtojus, ir dėl VMI priimtų sprendimų bendrovė iš esmės taip ir neatnaujino veiklos.
10. Pirmiausia, apygardos teismas pažymi, kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta, teismas privalo būti aktyvus, siekdamas nustatyti byloje objektyvią tiesą. Byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės. Tačiau nagrinėjamu atveju vien aplinkybė, jog nebuvo išreikalauti papildomi duomenys iš VMI, nesudaro pagrindo spręsti, kad buvo pažeistas minėtas principas. Byloje esančių duomenų pakako išvadai dėl A. P. kaltės pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį.
11. Pasisakant dėl teismo šališkumo pažymėtina, kad teismo šališkumu laikomas išankstinės nuomonės turėjimas. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, jei bylą nagrinėjo teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 58 straipsnyje išvardytų priežasčių (pagal ANK 576 straipsnio 2 dalį teisėjams ir administracinio nusižengimo bylą tiriantiems ir nagrinėjantiems pareigūnams, specialistams, ekspertams, vertėjui, teismo posėdžių sekretoriui, jei jis dalyvauja, mutatis mutandis taikomi BPK nustatyti nušalinimo pagrindai ir tvarka). Duomenų, kad apylinkės teismas turėjo išankstinę nuomonę byloje nėra. Duomenų, kad šią bylą nagrinėjęs apylinkės teismo teisėjas negalėjo dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių, taip pat nėra. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumą požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su procese priimamų sprendimų nepalankumu kuriai nors šaliai. Perklausius 2024 m. vasario 21 d. ir 2024 m. kovo 20 d. apylinkės teisme vykusių teismo posėdžių garso įrašus, nenustatyta, kad bylą nagrinėjantis teisėjas būtų turėjęs išankstinę nuomonę, o teismo šališkumas negali būti siejamas vien su prašymo netenkinimu.
12. Nors skunde teigiama, kad A. P. ėmėsi priemonių mokumui atkurti, tačiau aukštesnysis teismas pažymi, jog tam, kad įmonės vadovui (ar kitiems atsakingiems asmenims) nekiltų atsakomybė pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį už pavėluotą pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimą teismui (ar jo nepateikimą), neužtenka konstatuoti, kad vadovas ėmėsi veiksmų įmonės mokumui atkurti. Priemonės, kurių imamasi tokiu atveju, turi rodyti realias vadovo pastangas ir galimybes atkurti įmonės mokumą. Tai reiškia, kad tokios priemonės turi atitikti esamą įmonės veiklos padėtį ir būti pakankamos bei efektyvios tam, kad būtų pasiektas konkretus rezultatas – realus įmonės finansinės padėties pagerėjimas. Be to, įmonės ekonominė situacija turi būti tokia, kuri leistų pagrįstai tikėtis, kad tinkamomis priemonėmis įmonės mokumas dar gali būti atkurtas. Priešingu atveju, bet kokius įmonės vadovo veiksmus pripažįstant pastangomis atkurti įmonės mokumą, būtų sukurta situacija, leidžianti įmonės vadovams (ar kitiems atsakingiems asmenims) piktnaudžiauti šia aplinkybe, nepagrįstai nesikreipiant į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (taip pažeidžiant įmonės kreditorių interesus), savo neveikimą pateisinant tuo, kad buvo imtasi veiksmų įmonės mokumui atkurti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2AT-54-648/2020).
13. Apygardos teismo vertinimu, šiuo atveju apeliaciniame skunde nurodomos priemonės, kurių ėmėsi A. P., kaip Bendrovės vadovas nebuvo tokios, kurios leistų pagrįstai tikėtis, kad bus atkurtas įmonės nemokumas. Kaip pagrįstai pažymėjo apylinkės teismas jau 2019 metais įmonė dirbo nuostolingai. Nuo 2022 m. lapkričio 16 d. sistemingai bandant išieškoti mokestinę nepriemoką iš Bendrovės turimos banko sąskaitos, jos išieškoti nepavyko. Vien aplinkybė, kad VMI nesutiko su Bendrovės vadovo prašomu mokestinės nepriemokos išdėstymu, nesuponuoja išvados, kad patenkinus A. P. prašymą Bendrovės mokumas galėjo būti atkurtas. Be to, byloje nėra duomenų, jog nuo 2020 metų būtų buvusi padengta nors dalis skolos. Taigi argumentai, jog buvo imtasi priemonių mokumui atkurti, atmetami kaip nepagrįsti.
14. Apeliaciniame skunde akcentuojama, jog dėl VMI priimtų sprendimų bendrovė iš esmės taip ir neatnaujino veiklos, t. y. VMI savo neigiamais sprendimais sąlygojo bendrovės privedimą prie bankroto. Tačiau šie argumentai vertintini kaip siekis išvengti administracinės atsakomybės. Pažymėtina, jog VMI sprendimus Bendrovės vadovas galėjo skųsti, jų neapskundus, VMI sprendimai įsiteisėjo, todėl apygardos teismas dėl VMI sprendimų teisėtumo nepasisakys. Atkreiptinas dėmesys, jog A. P., kaip Bendrovės vadovas, nepriklausomai nuo to, ar prašymus VMI tenkino, privalėjo vykdyti atitinkamas JANĮ nuostatas ir teikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „(duomenys neskelbtini)“.
15. Taigi apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, kad A. P., nevykdydamas JANĮ atitinkamų nuostatų, suvokė pavojingą savo veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo neveikimo gali atsirasti ANK numatytų padarinių, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti, tokiu būdu padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 120 straipsnio 1 dalyje netiesiogine tyčia.
16. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apygardos teismas konstatuoja, kad apylinkės teismas nagrinėjamu atveju išsamiai ir visapusiškai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė įstatymą, padarė teisingas ir pagrįstas išvadas dėl A. P. kaltės dėl ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymo ir paskirtos administracinės nuobaudos tinkamumo, todėl priėmė pagrįstą nutarimą, o apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo daryti priešingų išvadų, negu skundžiamame nutarime padarė apylinkės teismas. Skundžiamas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. P. atstovo advokato Alberto Kručkausko skundo netenkinti ir Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2024 m. kovo 27 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.