Vilniaus apygardos teismo nutartis

Teisėjas J.Jaglinski Teisminio proceso Nr. 1-15-1-00350-2011-0

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjusi baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. M. ir D. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-03-04 nuosprendžio, kuriuo:

padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 str. 2 d., ir nuteistas areštu 40 parų;padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 290 str., ir nuteistas laisvės atėmimu penkiems mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., 65 str., paskirtą bausmę subendrinus dalinio sudėjimo būdu, paskirta D. M. galutinė subendrinta bausmė – laivės atėmimas 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. M. ir D. K. nuteisti už tai, kad jie viešoje vietoje necenzūriniais žodžiais ir nepadoriu elgesiu sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o būtent:

2011-05-10, apie 17.10 val., vartodami alkoholį sodo sklype, esančiame Gatvės pav. 12-oji g. 4, Vilniuje, aptvertame tinkline tvora, gretimų sklypų gyventojų Ž. A., G. V., nepilnametės L. A., gim. 1996-07-18, atžvilgiu viešai vartojo nepadorius, necenzūrinius žodžius, visiškai apsinuoginę begėdiškai demonstravo joms savo lytinius organus. Šiais savo veiksmais kaltinamieji D. M. ir D. K. padarė baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 284 straipsnio 2 dalyje.

Be to, D. M. savo elgesiu įžeidė pareigas einančius valstybės tarnautojus, o būtent:

jis 2011-05-10, apie 17.40 val., sodo sklype, esančiame Gatvės pav. 12-oji g. 4, Vilniuje, po to, kai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 4-ojo būrio patruliai A. P. ir E. M. įspėjo jį dėl nepadoraus elgesio Ž. A., L. A. ir G. V. atžvilgiu, nueidamas akivaizdžiai nusismaukė kelnaites ir apnuogino sėdmenis prieš pareigūnus, ir tokiu savo elgesiu įžeidė pareigas einančius Vilniaus miesto VPK PR 4-ojo būrio patrulius A. P. ir E. M.. Šiais savo veiksmais įvykdė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 290 str.

Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. (kasacinė nutartis Nr. 2K-204/ 2008).

Teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Tačiau jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių šio Kodekso pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems (LR BPK 320 str.).

Motyvuojamoji dalis

Dėl D. M. apeliacinio skundo argumentų

Nuteistojo argumentai, jog teismas, skirdamas jam laisvės atėmimo bausmę, nepagrįstai nurodė, kad jis nedaro teisingų išvadų, taip pat neatsižvelgė į tai, jog jis visiškai prisipažino padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir dėl jų padarymo nuoširdžiai gailisi, atmestini kaip nepagrįsti.

Baudžiamajame įstatyme nustatyta, kad aplinkybė, lengvinanti kaltininko baudžiamąją atsakomybę, yra ir kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką bei nuoširdus gailestis dėl to (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teismas, norėdamas konstatuoti šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, turi nustatyti tai, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir kad dėl padarytos veikos nuoširdžiai gailisi.

Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.). Nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.). Pažymėtina, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (kasacinės bylos Nr. 2K-31/2006, 2K-300/2006, 2K-491/2007, 2K-43/2008, 2K-57/2008, 2K-301/2008, 2K-353/2008, 2K-38/2009, 2K-259/2009).

Pažymėtina, kad D. M. savo kaltę pripažino tik iš dalies, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokio prisipažinimo nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo D. M. padarytą nusikalstamą veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 2 d., bei 290 str., todėl, įvertinus, jog D. M. savo kaltę pripažino tik iš dalies, nėra jo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių, kad D. M., būdamas anksčiau du kartus teistas, turėdamas neišnykusį ir įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą, naujas tyčines nusikalstamas veikas padarė bausmės vykdymo atidėjimo metu, baudžiamojoje byloje yra duomenų, kad D. M. atžvilgiu yra pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl naujos nusikalstamos veikos padarymo, kas rodo kad jis nedaro teisingų išvadų ir yra linkęs nusikalsti, darytina išvada, jog nėra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Galutinė 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai ne per griežta, tinkamai subendrinta, atitinka siekiamus bausmės tikslus, dar labiau ją švelninti nėra įstatyminio pagrindo.

Dėl D. K. apeliacinio skundo argumentų

D. K. teigimu, jo veiksmai buvo atlikti privačioje teritorijoje, viešosios rimties ir tvarkos netrikdė, todėl mano, jog yra nuteistas nepagrįstai ir prašo jį išteisinti.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad D. K., veikdamas kartu su D. M. veiksmus atliko viešoje vietoje (sodo sklype, esančiame Uosių sodų 12-oji g. 4, Vilniuje, aptvertame tinkline tvora), kitų asmenų akivaizdoje, šiuo įžūliu elgesiu dėl asmeninių nesutarimų demonstravo nepagarbą ne tik nukentėjusiajai G. V., bet ir aplinkiniams ir aplinkai, trikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokiomis aplinkybėmis padaryta veika atitinka viešosios tvarkos pažeidimo požymius (BK 284 straipsnis 2 dalis). Nekyla abejonių dėl to, kad D. M. ir D. K. veiksmai atlikti viešojoje vietoje. Viešoji vieta – tai tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumų (kasacinės nutartys Nr. 2K-670/2002, 2K-796/2007, Nr. 2K-122/2008 ir kt.). Teismas, pripažindamas konflikto vietą viešąja, visiškai pagrįstai nurodė, kad konfliktas įvyko antroje dienos pusėje, apie 17.10 val., sodų bendrijos teritorijoje. Konflikto inicijavimas, kai D. M. ir D. K. gretimų sklypų gyventojų Ž. A., G. V., nepilnametės L. A., gim. 1996-07-18, atžvilgiu viešai vartojo nepadorius, necenzūrinius žodžius, visiškai apsinuoginę begėdiškai demonstravo joms savo lytinius organus be abejonių, atitinka įžūlaus elgesio sampratą. Nors, kaip teigia nuteistasis D. K., tokio jo elgesio paskatos buvo asmeniniai nesutarimai su nukentėjusiąja G. V., tačiau, taip elgdamasis, jis suprato, kad tai daro viešojoje vietoje, matant ir girdint pašaliniams asmenims, numatė, kad šiais veiksmais bus pademonstruota nepagarba aplinkiniams ir aplinkai, įvykio liudininkai dėl tokių veiksmų patirs neigiamų išgyvenimų, tai yra numatė, kad bus trikdoma įprasta viešoji rimtis bei tvarka ir to siekė. Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo veiką kvalifikavo pagal BK 284 straipsnio 2 dalį.

Nuteistojo kaltė visiškai ir neginčijamai įrodyta iš dalies paties nuteistojo D. K. parodymais; kito nuteistojo D. M. parodymais; nukentėjusiųjų G. V., Ž. A., E. M., A. P. parodymais; liudytojo A. L. parodymais; kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais, todėl nuteistojo D. K. apeliacinio skundo argumentai, kad jiedu su D. M. priėjo prie sklypus skiriančios tvoros ir pradėjo ginčytis, tačiau neturėjo jokios tyčios trikdyti visuomenės rimtį ir tvarką, o jis (D. K.) prie tvoros atėjo nuogas, kadangi įsikarščiavęs neatkreipė dėmesio į šią aplinkybę, G. V. nesiūlė jokių intymaus pobūdžio pasiūlymų ir negrasino išprievartauti, atmestini, kaip nepagrįsti.

Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-03-04 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo jį naikinti ar keisti.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistųjų D. M. ir D. K. apeliacinius skundus atmesti.