- Teismas
- Vilniaus regiono apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-10-09
- Bylos Nr.
- e2-9913-1104/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-49-3-01268-2019-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dmitrij Rancev
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „NEO Finance“
- Atsakovas
- L. G.
- Kategorijos
Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų teisėjas Dmitrij Rancev rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „NEO Finance“ ieškinį atsakovui L. G. dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Ieškovė pateiktu teismui ieškiniu prašo priteisti iš atsakovo 2152,83 Eur negrąžintos kredito dalį, 243,04 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų, paskaičiuotų iki kreipimosi į teismą dienos (2019 m. rugsėjo 6 d.), 26,03 proc. mokėjimo palūkanų už negrąžintą vartojimo kredito sumą (2152,83 Eur) nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, 929,84 Eur tarpininkavimo mokesčio, 11,16 Eur sutartines palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
2. Ieškovė nurodė, kad atsakovas L. G. (duomenys neskelbtini) sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau ir – Sutartis) su vartojimo kredito davėju ieškove AB „NEO Finance“ (el. b. l. 13–18, 37–47, 48–55). Nurodyta sutartimi atsakovui buvo suteiktas 2152,83 Eur vartojimo kreditas 36 mėnesių terminui bei pagal kurią atsakovas įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti bendrą vartojimo kredito kainą (vartojimo kredito mokestį): 970,89 Eur palūkanų (metinė palūkanų norma: 26,03 proc.) ir 153,06 Eur tarpininkavimo mokesčio iki 2022 m. kovo 22 d.
3. Atsakovui ieškinio su priedais kopijos ir teismo pranešimas įteikti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 123 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, t.y. asmeniškai (el. b. l. 75). Kadangi atsakovas per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė, todėl, ieškovei prašant, ir vadovaujantis CPK 142 straipsnio 4 dalimi, priimamas sprendimas už akių.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
ieškinys tenkintinas iš dalies
4. Vadovaujantis CPK 285 straipsnio 2 dalimi, teismas, priimdamas sprendimą už akių, atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą.
Dėl skolos priteisimo
5. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad atsakovas L. G. (duomenys neskelbtini) sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su vartojimo kredito davėju ieškove AB „NEO Finance“ (el. b. l. 13–18, 37–47, 48–55). Nurodyta sutartimi atsakovui buvo suteiktas 2152,83 Eur vartojimo kreditas 36 mėnesių terminui bei pagal kurią atsakovas įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti bendrą vartojimo kredito kainą (vartojimo kredito mokestį): 970,89 Eur palūkanų (metinė palūkanų norma: 26,03 proc.) ir 153,06 Eur tarpininkavimo mokesčio iki 2022 m. kovo 22 d. Atsakovui pradėjus nevykdyti savo sutartinių įsipareigojimų pagal vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), ieškovė 2019 m. rugpjūčio 28 d. išsiuntė atsakovui pranešimą (el. b. l. 10, 33, 36), kuriuo informavo apie susidariusią skolą ir įspėjo apie sutarties nutraukimą, jeigu per nustatytą terminą nuo raginimo gavimo dienos nebus sumokėta skola. Kadangi atsakovas per nustatytą terminą skolos nesumokėjo, ieškovė nutraukė sutartį.
6. Vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.886 straipsnio 1 dalis). CK 6.38 straipsnis numato, jog prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų arba sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra – vadovaujantis protingumo kriterijais. CK 6.256 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis). Pagal CK 6.59 straipsnį draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus. Atsakovas prisiimtų sutartinių įsipareigojimų tinkamai neįvykdė ir laiku kredito negrąžino. Esant šioms aplinkybėms, ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo 2152,83 Eur negrąžinto kredito dalį pagrįstas ir yra tenkintinas.
Dėl palūkanų priteisimo
7. Ieškovė prašo priteisti iš atsakovo 243,04 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų, paskaičiuotų iki kreipimosi į teismą dienos, t.y. 2019 m. rugsėjo 6 d., ir 26,03 proc. mokėjimo palūkanų už negrąžintą vartojimo kredito sumą (2152,83 Eur) nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos.
8. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškintos palūkanų funkcijos: pirma, tai yra mokestis už pinigų skolinimą; antra, tai yra minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensavimas už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (CK 6.261 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2014). Taip pat atskirai įstatyme (CK 6.37 straipsnio 2 dalyje) numatytos vadinamosios procesinės palūkanos, tačiau šios palūkanos nėra laikomos savarankiška palūkanų rūšimi ir yra priskirtinos prie kompensuojamųjų palūkanų. Taigi matyti, jog šių palūkanų paskirtis ir funkcijos yra skirtingos. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kaip yra pažymėjęs kasacinis teismas, pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 8 d. Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvoje Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1. 37, p. 424–452). Tokios palūkanos mokamos iki piniginių prievolių įvykdymo, jeigu šalys nėra susitarusios kitaip.
9. Iš bylos rašytinių įrodymų nustatyta, kad pagal šalių sudarytą sutartį atsakovas įsipareigojo mokėti sutartyje numatyto dydžio metines palūkanas, metinė palūkanų norma 26,03 procento (el. b. l. 13–18, 48–55). Šios palūkanos laikytinos mokėjimo palūkanomis. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovės prašymas priteisti iš atsakovo mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas taip pat yra pagrįstas ir tenkintinas (CK 6.872 straipsnio 1 dalis).
Dėl tarpininkavimo mokesčio priteisimo
10. Ieškovė prašo priteisti iš atsakovo 929,84 Eur tarpininkavimo mokesčio. Ieškovė nurodo, kad tarpininkavimo mokestis – tai mokestis, kurį Vartojimo kredito gavėjas moka Bendrovei. Tarpininkavimo mokestis yra skirtas padengti Bendrovės patiriamas išlaidas, susijusias su Bendrovės valdomos tarpusavio skolinimo platformos administravimu ir atnaujinimu, teikiamų paslaugų komunikavimu, kliento mokumo vertinimu ir tikrinimo mokamose duomenų bazėse, vartojimo kredito sutarties sąlygų derinimu su klientu, vartojimo kredito sutarties paruošimu. Taip pat tarpininkavimo mokestis skirtas padengti bendrovės išlaidas, susijusias su vartojimo kredito sutarties vykdymo priežiūra, įsiskolinimo valdymu, kontrole, sąlygotas padidintos rizikos vartojimo kredito gavėjų, kurių sutarčių administravimui taikoma intensyvesnė Bendrovės priežiūra (Sutarties bendrųjų sąlygų 1.29. punktas) (el. b. l. 38). Tarpininkavimo mokestis susideda iš 2 dalių (Sutarties bendrųjų sąlygų 5.3 punktas): 1) Vartojimo kredito sutarties specialiosiose sąlygose nustatytas tam tikras procentinis dydis (4,90 %) nuo mėnesinės įmokos ir priskaičiuotos vėlavimo palūkanų sumos, jeigu mėnesinės įmokos mokėjimas yra pradelstas (el. b. l. 41, 54); 2) 1,2 (viena ir dvi dešimtosios) procento per mėnesį nuo vartojimo kredito sumos, iš šios sumos atėmus 5.3.1. punkte nustatyta tvarka priskaičiuotą sumą; šiame punkte (t. y. Sutarties bendrųjų sąlygų 5.3.2 punkte) apskaičiuota tarpininkavimo mokesčio sudedamoji dalis per mėnesį yra ne didesnė nei 30 (trisdešimt) eurų. Sutarties bendrųjų sąlygų 5.4 punkte nustatyta: „<...> Šalys susitaria, kad Sutarties 5.3.2. punkte nurodytai Tarpininkavimo mokesčio sudedamajai daliai yra taikoma 100 procentų nuolaida. Vartojimo kredito gavėjui netinkamai vykdant Sutartį, t. y. vėluojant apmokėti bent vieną Mėnesinę įmoką daugiau nei 30 (trisdešimt) dienų, toks asmuo priskiriamas padidintos rizikos asmenų grupei. Kadangi Sutarties 5.3.2. punkte nurodyta Tarpininkavimo mokesčio sudedamoji dalis nėra naudojama skolos išieškojimo proceso išlaidoms padengti, o yra skirta Bendrovės patiriamoms išlaidoms susijusiomis su padidintos rizikos asmeniu ir su juo sudarytos Vartojimo kredito sutarties vykdymo priežiūra, įsiskolinimo valdymu, kontrole, todėl visam tolimesniam Vartojimo kredito sutarties laikotarpiui, Sutarties 5.3.2. punkte nurodytai Tarpininkavimo mokesčio sudedamajai daliai nuolaida nebetaikoma <...>“. Vertinant šias tarpininkavimo mokesčio apskaičiavimo sąlygas, darytina išvada, kad ta apimtimi, kiek tarpininkavimo mokestis yra skaičiuojamas nuo pavėluotų įmokų, kurias turi mokėti paskolos gavėjas arba skaičiuojamas tik tais atvejais, kai paskolos gavėjas nevykdo savo įsipareigojimų pagal sutartį (vėluoja mokėti įmokas ir pan.), jis (t. y. tarpininkavimo mokestis) atlieka prievolės įvykdymo užtikrinimo funkciją. Pažymėtina, kad tokios analogiškų sąlygų vertinimo praktikos laikosi ir aukštesnės instancijos teismas (žr., pvz., Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 3. d nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-1036-852/2019 19, 20 punktai (nurodytoje byloje mokestis pavadintas „administravimo“, bet apskaičiavimo tvarka ir sąlygos yra analogiškos).
11. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) 11 straipsnio 8 dalyje yra nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną; netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį; jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad CK 6.228⁴ straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad bylą nagrinėjantis teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį nesąžiningumo kriterijams vertinti ex officio. Atsižvelgiant į tai, kad Sutarties bendrųjų sąlygų 5.3.1 punktas ta apimtimi, kiek nustato tarpininkavimo mokesčio apskaičiavimą nuo vėlavimo palūkanų sumos, taip pat 5.3.2 ir 5.4 punktai nustato mokestį už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą ir taip prieštarauja VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintai imperatyviai nuostatai, kad jokie kiti mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi, ex officio Sutarties bendrųjų sąlygų 5.3.1 punkte įtvirtinta sąlyga „ir priskaičiuotos vėlavimo palūkanų sumos, jeigu mėnesinės įmokos mokėjimas yra pradelstas“, taip pat 5.3.2 ir 5.4 punktai pripažintini nesąžiningomis vartojimo sutarties sąlygomis ir panaikintini nuo sutarties sudarymo (CK 6.228⁴ straipsnio 2, 3, 8 ir 9 dalys).
12. Tarpininkavimo mokestis vadovaujantis VKĮ 2 straipsnio 3 dalimi įtraukiamas į bendrą vartojimo kredito kainą. Bendra vartojimo kredito kaina apibrėžiama kaip „visos išlaidos, įskaitant palūkanas, komisinius mokesčius ir bet kuriuos kitus su vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius, kuriuos vartojimo kredito gavėjas turi sumokėti ir kurie yra žinomi vartojimo kredito davėjui arba tarpusavio skolinimo platformos operatoriui, išskyrus atlyginimą notarui“ (VKĮ 2 straipsnio 3 dalis). Bendra vartojimo kredito kaina turi atitikti VKĮ 21 straipsnyje nustatytus reikalavimus: turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo, vartojimo kredito davėjo ir paskolos davėjo interesų pusiausvyros (VKĮ 21 straipsnio 1 dalis). Preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka VKĮ 21 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutarties sudarymo, keitimo arba pratęsimo momentu: 1) vartojimo kredito sutartyje nustatyta vartojimo kredito palūkanų norma yra didesnė kaip 75 procentai, o visos kitos išlaidos, kurios įskaičiuojamos į bendrą vartojimo kredito kainą, išskyrus palūkanas, tenkančios vienai vartojimo kredito dienai, yra didesnės kaip 0,04 procento bendros vartojimo kredito sumos; 2) bendra vartojimo kredito kaina didesnė už bendrą vartojimo kredito sumą.
13. Iš bylos rašytinių įrodymų nustatyta, kad tarpininkavimo mokestis, apskaičiuotas pagal Sutarties bendrųjų sąlygų 5.3.1 punkte įtvirtintą sąlygą, kuri nėra naikintina šio sprendimo už akių 11 punkte, yra 153,06 Eur (el. b. l. 54). Iš bylos rašytinių įrodymų taip pat nustatyta, kad bendra vartojimo kredito kaina yra 1133,95 Eur (mokėtinos palūkanos ir 153,06 Eur tarpininkavimo mokestis, kuris buvo aiškiai nurodytas Sutarties specialiosiose sąlygose) (el. b. l. 54). Tokia bendra vartojimo kredito kaina neprieštarauja VKĮ 21 straipsnyje nustatytiems reikalavimams. Esant šioms aplinkybėms, taip pat atsižvelgiant į šio sprendimo 10–11 punktuose išdėstytus motyvus, darytina išvada, kad ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo 929,84 Eur tarpininkavimo mokestį tenkintinas iš dalies, ieškovei iš atsakovo priteistinas 153,06 Eur tarpininkavimo mokestis.
Dėl kompensuojamųjų palūkanų priteisimo
14. Ieškovė prašo priteisti iš atsakovo 11,16 Eur sutartinių palūkanų, skaičiuojamų nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo (2019 m. balandžio 23 d.) iki kreipimosi į teismą dienos. Ieškovė savo reikalavimą grindžia Sutarties bendrųjų sąlygų 6.1 punktu, kuriame nustatyta, kad Vartojimo kredito gavėjui neįvykdžius prievolės laiku sumokėti Mėnesinę įmoką, Specialiosiose sąlygose numatytos Palūkanos yra skaičiuojamos toliau nuo negrąžintos Mėnesinės įmokos kredito dalies kaip atlyginimas už naudojimąsi Vartojimo kredito suma iki visiško skolos sumokėjimo dienos. Ieškovė taip pat nurodo, kad vadovaudamasi CK 6.261 straipsniu, ji įgyja teisę reikalauti šiame sprendimo už akių punkte nurodytų palūkanų kaip kompensuojamųjų palūkanų.
15. Taikant sutartinę civilinę atsakomybę, kompensacinę funkciją atlieka ne tik kompensuojamosios palūkanos, bet ir netesybos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad Šalių susitarimu nustatytų netesybų tikslas – kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartinius įsipareigojimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-193-469/2019, 43 punktą). Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje yra nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną; netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį; jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Šiuo atveju VKĮ yra specialus teisės aktas CK atžvilgiu, kadangi reguliuoja būtent vartojimo kredito teisinius santykius. Sistemiškai taikant VKĮ 11 straipsnio 8 dalį, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo netesybų aiškinimo praktiką, darytina išvada, kad vartojimo kredito sutartyse kompensacinę funkciją gali atlikti tik delspinigiai, bet ne kitos priemonės, įskaitant ir kompensuojamąsias palūkanas. Atsižvelgiant į tai, taip pat į šio sprendimo už akių 10–11 punktuose išdėstytus motyvus, ieškovės prašymas priteisti 11,16 Eur kompensuojamųjų palūkanų netenkintinas.
Dėl procesinių palūkanų priteisimo
16. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šios palūkanos vadinamos procesinėmis. Procesinių palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, be to, jos atlieka kompensacinę funkciją – procesinės palūkanos yra skolininko kreditoriui mokamas atlyginimas už naudojimąsi kreditoriaus lėšomis. Atsižvelgiant į tai, ieškovei iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (2548,93 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2019 m. rugsėjo 11 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
17. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
18. Kadangi nagrinėjamoje byloje ieškovės reikalavimai patenkinti iš dalies, teismas, vadovaudamasis CPK 93 straipsnio 2 dalimi, ieškovei iš atsakovo priteisia 245,16 Eur žyminį mokestį (visa ieškovės reikalavimų suma – 3336,87 Eur, ieškovei priteista 2548,93 Eur, kas sudaro 76,37 procentų visų ieškovės reikalavimų; ieškovės bylinėjimosi išlaidos sudaro 321,01 Eur; kadangi patenkinami 76,37 procentai ieškovės reikalavimų, priteisiamos bylinėjimosi išlaidos apskaičiuojamos taip: 321,01 Eur x 76,37 % = 245,16 Eur).
19. Iš atsakovo valstybei teismo patirtos pašto išlaidos nepriteisiamos, nes jos nesiekia Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymo redakcija) nustatytos minimalios valstybei iš šalies priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (3 Eur) (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 285–286 straipsniais,
nusprendžia:
ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovo L. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 2152,83 Eur (dviejų tūkstančių vieno šimto penkiasdešimt dviejų eurų 83 ct) negrąžinto kredito, 243,04 Eur (du šimtus keturiasdešimt tris eurus 4 ct) mokėjimo palūkanų, paskaičiuotų iki 2019 m. rugsėjo 6 d., 26,03 procentų dydžio mokėjimo palūkanų už negrąžintą vartojimo kredito sumą (2152,83 Eur) nuo kreipimosi į teismą dienos (2019 m. rugsėjo 6 d.) iki visiško kredito grąžinimo dienos, 153,06 Eur (šimtą penkiasdešimt tris eurus 6 ct) tarpininkavimo mokesčio, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (2548,93 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2019 m. rugsėjo 11 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 245,16 Eur (du šimtus keturiasdešimt penkis eurus 16 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ieškovės akcinės bendrovės „NEO Finance“, juridinio asmens kodas 303225546, naudai.
Likusią ieškinio dalį atmesti.
Atsakovas negali šio sprendimo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka.
Atsakovas turi teisę per dvidešimt dienų nuo sprendimo priėmimo paduoti Vilniaus regiono apylinkės teismui pareiškimą, atitinkantį CPK 111 straipsnio, 287 straipsnio 2 dalies reikalavimus, dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.
Ieškovė per dvidešimt dienų nuo sprendimo už akių priėmimo dienos turi teisę apskųsti sprendimą už akių apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus regiono apylinkės teismą.