Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Dmitrijaus Korsakovo, teisėjų Evaldo Gražio ir Jurgio Kiškio, sekretoriaujant Jūratei Vaškevičiūtei, dalyvaujant prokurorei Astai Chraminai, nuteistiesiems D. F. ir R. V., jo gynėjui advokatui Artūrui Andriukaičiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžio, kuriuo R. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 233 straipsnio 1 dalį ir nubaustas 90 parų arešto bausme, paskirtą bausmę atliekant areštinėje.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas D. F., tačiau dėl jo apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. V. nuteistas už tai, kad jis kartu su D. F. 2013 m. vasario mėn., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, bet ne vėliau kaip 2013-02-05, apie 14 val., (duomenys neskelbtini), prie prekybos centro (duomenys neskelbtini) esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, veikdami bendrininkų grupėje, R. V. žadant sumokėti nukentėjusiajam R. K. 4000 Lt, abu kartu įkalbinėjo nukentėjusįjį R. K. duoti melagingus parodymus teisme, nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 1-657-720/2013 dėl plėšimo, įkalbinėjo jį, kad nukentėjusysis R. K. teisme melagingai paliudytų, kad jį sumušė ir apiplėšė ne R. V. ir D. F., tai yra, kad jis apsipažino.

Be to, R. V. 2013 m. vasario 6 d., apie 13 val., (duomenys nekelbtini), prieš teismo posėdį ir teismo posėdžio metu, nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 1-657-720/2013 dėl plėšimo, panaudodamas kitokią prievartą – pasakęs nukentėjusiajam R. K., kad jeigu nesakys, kaip sutarė (nenurodys, kad jį sumušė bei apiplėšė ne jie –R. V. ir D. F.), žino, kokios pasekmės jo laukia, ką nukentėjusysis suprato, jog vėl bus sumuštas, tokiu būdu siekė paveikti nukentėjusįjį R. K., kad šis duotų melagingus parodymus teisme.

Be to, R. V. 2013 m. sausio–vasario mėnesiais, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną ir laiku, bet ne vėliau, kaip 2013-02-06, panaudodamas kitokią prievartą – paskambinęs liudytojui G. G., liepė perduoti dukroms D. M. ir G. G., kad jos teisme per daug nešnekėtų, nesakytų tiesos, nes bus taip pat kaip (duomenys neskelbtini), ką nukentėjusiosios D. M. ir G. G. suprato, jog bus išvežtos į mišką ir sumuštos, tokiu būdu siekė paveikti liudytojas D. M. ir G. G., kad jos duotų melagingus parodymus teisme, nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 1-657-720/2013 dėl plėšimo.

Be to, R. V. 2013 m. kovo 14 d., apie 14 val., prie (duomenys neskelbtini), panaudodamas kitokią prievartą – pasakęs nukentėjusiajai G. G. per daug nešnekėti, nes gali atsitikti taip, kaip atsitiko (duomenys neskelbtini), ką nukentėjusioji suprato, jog gali būti išvežta į mišką ir sumušta, tokiu būdu siekė paveikti liudytoją G. G., kad ji duotų melagingus parodymus teisme, nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 1-657-720/2013 dėl plėšimo.

Apeliaciniame skunde taip pat atkreipiamas dėmesys, kad nagrinėjamą nusikalstamą veiką R. V. padarė dar būdamas neteistas, o pagal BK 180 straipsnio 1 dalį buvo nuteistas tik Kauno apylinkės teismo 2013-06-03 nuosprendžiu ir šiuo nuosprendžiu už plėšimo padarymą jam skirta 70 parų arešto bausmė. Taigi už pavojingesnę nusikalstamą veiką, tai yra plėšimą, R. V. buvo paskirta 20 parų mažesnė bausmė negu už mažiau pavojingą veiką, tai yra už poveikį nukentėjusiajam ir liudytojui. Todėl tokios bausmės skyrimas nuteistajam yra ne tik jo teisių pažeidimas, tačiau kartu tai yra ir visos bausmių sistemos iškreipimas ir neatsižvelgimas į tai, kaip nusikalstamas veikas diferencijavo įstatymų leidėjas.

Apeliantas sutinka, kad bausmės rūšies bei jos dydžio parinkimas yra teismo, nagrinėjančio baudžiamąją bylą, prerogatyva, tačiau pažymi, kad individualizuodamas bausmę teismas yra saistomas bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnis), bausmės paskirtimi (BK 41 straipsnio 2 dalis) ir kitomis baudžiamajame įstatyme įtvirtintomis bausmių skyrimo nuostatomis. Šių imperatyvų taikymui taip pat įtakos turi konstituciniai teisingumo ir teisinės valstybės, teisės į teisingą teismą, proporcingumo bei kiti principai. Apelianto nuomone, skundžiamas nuosprendis negali būti laikomas teisingu, kadangi Kauno apylinkės teismo nuteistajam R. V. paskirta 90 parų arešto bausmė neatitinka proporcingumo ir teisingumo principų.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. V. apeliacinis skundas tenkintinas.

Nuteistasis apeliaciniame skunde kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos, faktinių aplinkybių ir jos juridinės kvalifikacijos neginčija, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, neišeidama už apeliacinio skundo ribų.

BK 54 straipsnyje numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų pagal įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Be šių aplinkybių, teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta.

Iš skundžiamo nuosprendžio bausmės skyrimo motyvų matyti, jog skirdamas R. V. arešto bausmę, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistasis tiesiogine tyčia padarė vieną nesunkų nusikaltimą, įvertino jo asmenybę – jis nusikalto, būdamas neteistas, yra baustas administracine tvarka, psichiatrinės ir priklausomybės ligų įskaitose neįrašytas, iš dalies (50 %) darbingas, registruotas darbo biržoje, taip pat pagrįstai nustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino dėl nusikaltimo ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), taip pat pripažino, kad jo atsakomybę sunkina aplinkybė, jog nusikalstama veika padaryta bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Įvertinęs minėtų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas, išdėstęs BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, šių aplinkybių reikšmės konkrečiai R. V. skirtinai bausmei neatskleidė ir tinkamai neįvertino. Aukštesniojo teismo vertinimu, R. V., nusikaltimo padarymo metu neteistam, už nusikalstamos veikos, numatytos BK 233 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskirta šio straipsnio sankcijoje numatyta viena iš griežčiausių bausmės rūšių (areštas), yra per griežta, neatitinkanti jo asmenybės pavojingumo bei bausmės teisingumo principo, todėl nuosprendis šioje dalyje keistinas.

Apygardos teismas pažymi, kad BK 55 straipsnyje numatyta, jog asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Tai reiškia, kad su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė yra tipinė bausmė asmeniui, kuris yra pirmą kartą teisiamas už nesunkaus ar apysunkio nusikaltimo padarymą, leidžianti įgyvendinti BK 41 straipsnyje įtvirtintą bausmės paskirtį. Tuo tarpu laisvės atėmimo bausmė tokiam asmeniui skiriama tik motyvuotai pagrindžiant sprendimą aplinkybėmis, susijusiomis su padaryto nusikaltimo pavojingumu ir kaltininko asmenybe (BK 55 straipsnis). Nuteistajam paskirto arešto bausmė, nors ir nėra prilyginama laisvės atėmimo bausmei, visgi yra trumpalaikis laisvės atėmimas (BK 49 straipsnio 2 dalis). Todėl šiuo atveju teismas, skirdamas R. V. bausmę, visų pirma, turėjo apsvarstyti galimybę skirti jam straipsnio sankcijoje numatytą su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

Apygardos teismas, įvertinęs visas jau aptartas bausmės skyrimui reikšmės turinčias aplinkybes, taip pat atsižvelgęs į R. V. teismui pateiktus duomenis apie jo įsidarbinimą, į tai, kad byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą išvadai, kad jam yra būdingas nusikalstamas elgesys, daro išvadą, kad bylos aplinkybės ir kaltininko asmenybė sudaro pakankamą pagrindą manyti, kad BK 41 straipsnyje įtvirtinti bausmės tikslai bus pasiekti ir paskyrus jam švelnesnę nei areštas bausmę – baudą, nustatant jos dydį, mažesnį nei šios bausmės vidurkis, skiriamas už nesunkius nusikaltimus (BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

Dėl nurodytų priežasčių skundžiamas teismo nuosprendis keičiamas dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

nusprendžia:

Nuteistojo R. V. apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nuosprendį pakeisti:

R. V. pagal BK 233 straipsnio 1 dalį paskirtą 90 parų arešto bausmę pakeisti 12 MGL (451,92 Eur) bauda.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.