Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus, Valdo Ciesiūno ir Valdo Meidaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. V. ir jo gynėjo advokato Žygimanto Rutkausko apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. balandžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo D. V. buvo nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį (dėl L. L. automobilio vagystės) areštu 40 parų;

- pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl R. S. automobilio vagystės) laisvės atėmimu 9 mėnesiams;

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto „a“ papunkčiu, šios bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir jam paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 2 metams.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

- pagal BK 178 straipsnio 2 dalį už tai, kad tiksliai nenustatytu laiku, laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 31 d. 15 val. iki 2016 m. rugsėjo 1 d. 7.30 val., pagrobė L. L. 5350 Eur vertės automobilį „Toyota Prius“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) stovėjusį (duomenys neskelbtini);

- pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (2 veikos) už tai, kad susitarė su G. J., kad parūpins vogtą automobilį „Toyota Corolla Verso“, po ko jis, turėdamas tikslą pagrobti automobilį, laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 5 d. 20 val. iki 2016 m. gruodžio 10 d. 10.30 val. pagrobė R. S. 5000 Eur vertės automobilį „Toyota Corolla Verso“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) stovėjusį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), bei nuo 2016 m. gruodžio 13 d. 7 val. iki 2016 m. gruodžio 14 d. 12 val. pagrobė T. V. 7000 Eur vertės automobilį „Toyota RAV 4“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) stovėjusį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), bei G. J. pasiūlė įsigyti ir automobilį „Toyota RAV 4“; G. J. sutikus įsigyti abu vogtus automobilius, pastarasis D. V. už juos sumokėjo 3000 Eur, kuriuos gavo iš A. B..

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas.

5. Apeliaciniame skunde nuteistasis D. V. ir jo gynėjas nesutinka su D. V. nuteisimu dėl nukentėjusiųjų R. S. ir T. V. automobilių vagysčių, už L. L. automobilio vagystę jam paskirtos arešto bausmės laiku bei iš jo nukentėjusiajam T. V. priteistu civiliniu ieškiniu turtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde suformuluotus prašymus, laikydamasi bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų, išdėsto motyvuotas išvadas dėl šio apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl R. S. ir T. V. automobilių vagysčių

8. Teisėjų kolegija šiuo atveju sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmos instancijos teismas, vertindamas įrodymus bei nustatydamas nuteistojo D. V. kaltę dėl šių vagysčių, padarė išvadas, kurios neatitinka bylos aplinkybių, apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė tik prielaidomis ir spėjimais, kas nulėmė ir neteisingą jo atliktų neteisėtų veiksmų kvalifikavimą. Kolegija pažymi, kad priešingai nei nurodoma skunde, D. V. veiksmai, kai jis G. J. pardavė žinomai nusikalstamu būdu gautus nukentėjusiųjų automobilius už 3000 Eur, negali būti laikomi teisėtais, nenusikalstamais bei atitinkamai neįvertinti pagal baudžiamąjį įstatymą nagrinėjant šią bylą apeliacinės instancijos teisme.

9. Šioje baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad : 1) laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 5 d. 20 val. iki 2016 m. gruodžio 10 d. 10.30 val. buvo pagrobtas R. S. 5000 Eur vertės automobilis „Toyota Corolla Verso“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) stovėjęs Vilniuje, (duomenys neskelbtini); 2) laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 13 d. 7 val. iki 2016 m. gruodžio 14 d. 12 val. buvo pagrobtas T. V. 7000 Eur vertės automobilis „Toyota RAV 4“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) stovėjęs Vilniuje, (duomenys neskelbtini); 3) ne vėliau kaip iki tų pačių metų gruodžio 25 d., G. J. ir A. B. iš D. V. per du kartus už 3000 Eur įgijo šiuos pavogtus automobilius; 4) po to G. J., A. B. ir M. S. panaudojo juos eismo įvykio inscenizavimui, siekdami apgaule įgyti draudimo išmoką. Tai patvirtina nuteistųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai, specialistų išvados, kratos protokoluose, telefono skambučių išklotinėse užfiksuoti duomenys, kiti byloje surinkti įrodymai. Duomenų dėl virš paminėtų aplinkybių apeliantai neginčija, jie išsamiai aptarti skundžiamame nuosprendyje, todėl kolegija jų plačiau neanalizuoja.

10. Tačiau, paminėti įrodymai, kuriuos pirmosios instancijos teismas įvertino kaip patvirtinančius nuteistojo D. V. kaltę automobilius pavogus, iš tiesų patvirtina tik patį šių automobilių vagysčių faktą. Jie tikrai neleidžia spręsti, kad šiuos automobilius pavogė būtent D. V. Pats nuteistasis D. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme tai neigė. Nukentėjusieji R. S. ir T. V. automobilių pagrobimo momento nematė, jie patvirtino tik jų automobilių pagrobimo faktą prieš tai nurodytais laikotarpiais. Iš nuteistųjų G. J. ir A. B. parodymų galima spręsti tik tiek, jog jie iš D. V. įsigijo šiuos automobilius, tačiau apie jų vagysčių aplinkybes jie taip pat nieko nežino. D. V. asmens kratos bei jo gyvenamojoje vietoje ir pagalbinėse patalpose atliktos kratos metu nebuvo rasta jokių automobilių vagystes galinčių patvirtinti pėdsakų ar kitų daiktų. Taip pat ir telefono pokalbių išklotinėse laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. vasario 14 d. nėra užfiksuota jokių užuominų, jog D. V. ruošėsi automobilių vagystėms ar jas įvykdė. Taigi, byloje nėra jokių nei tiesioginių, nei netiesioginių įrodymų apie nukentėjusiųjų automobilius pavogusius asmenis, todėl galima tik vienintelė išvada – juos pagrobė tyrimo metu nenustatytas asmuo.

11. D. V. kaltę pavogus nukentėjusiųjų automobilius pirmosios instancijos teismas grindė tuo, kad jis šiuos automobilius pardavė nuteistajam G. J., turėjo būtent tokius automobilius, kokių A. B. ir reikėjo, bei tuo, kad 2016 m. gruodžio 14 d. 20.16 val. jo telefonas prisijungė prie bazinės stoties Vilniuje, o po beveik 2 valandų Panevėžyje. Kolegija su šiomis pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis iš dalies sutinka, tačiau sprendžia, jog jos nelemia išvados, kad D. V. yra kaltas dėl automobilių vagysčių. Visų pirma, faktu, kad D. V. nuteistajam G. J. pardavė automobilius „Toyota Corolla Verso“ ir „Toyota RAV 4“, ko jis iš esmės ir neneigė, negali būti preziumuojama tai, kad jis šiuos automobilius pavogė. Vagystės faktas turi būti vienareikšmiai įrodytas, ko šiuo atveju byloje nėra. Antra, pirmosios instancijos teismo išvada, kad G. J. susisiekus su D. V. pastarasis jau turėjo A. B. ieškotą automobilį, neatitinka bylos duomenų. Pagal paties nuteistojo D. V. parodymus, sužinojęs iš G. J., kad jam reikalingi „Toyota“ markės automobiliai, per pažįstamus jis paieškojo tokių automobilių, juos surado pas jam nepažįstamus asmenis ir tik tada pasiūlė G. J. juos įsigyti, ką pastarasis, suderinęs su A. B., sutiko padaryti. Tokie nuteistųjų parodymai nėra paneigti. Taigi D. V. nuteistiesiems G. J. ir A. B. reikiamus automobilius turėjo ne iš karto, bet juos surado tik po pokalbio su G. J. Trečia, byloje nukentėjusiojo T. V. parodymais nustatyta, kad jo automobilis „Toyota RAV 4“ buvo pagrobtas 2016 m. gruodžio mėnesį, laikotarpiu nuo 13 d. 7 val. iki 14 d. 12 val. Todėl, aplinkybė, kad D. V. mobilaus ryšio telefonas 2016 m. gruodžio 14 d. 20.16 val. (daugiau nei po 8 valandų po vagystės) prisijungė prie bazinės stoties Vilniuje, o po beveik 2 valandų Panevėžyje, vėlgi patvirtina tik tai, kad D. V. 2016 m. gruodžio 14 d. vakare buvo Vilniuje ir vakare grįžo į Panevėžį. Tvirtinti, kad jis pagrobė ar tuo metu jau disponavo pagrobtu nukentėjusiojo automobiliu, byloje duomenų nėra.

12. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados apkaltinamajame nuosprendyje turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Ir šiuo atveju visos byloje nepašalintos abejonės bet kuriuo atveju turi būti vertinamos nuteistojo D. V. naudai. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog D. V. nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis pagrobė nukentėjusiosios R. S. automobilį „Toyota Corolla Verso“ ir nukentėjusiojo T. V. automobilį „Toyota RAV 4“ ir padarė nusikaltimus, numatytus BK 178 straipsnio 2 dalyje, padaryta nesant jokių jo kaltės įrodymų, ji neatitinka faktinių bylos aplinkybių, todėl yra nepagrįsta ir neteisinga.

13. Kita vertus, bet kokios formos veiksmai su turtu, kuris nėra asmens teisėta nuosavybė ar jo teisėtai naudojamas ir asmuo tai suvokia, paprastai laikomi nusikalstamais ir nėra civilinės teisės reguliavimo dalykas. Jeigu kaltininkas, žinodamas, kad disponuoja nusikalstamu būdu gautu turtu, iškart jo negrąžina teisėtam savininkui arba, nesant galimybės to padaryti, neinformuoja policijos pareigūnų, jo veika atitinka BK 189 straipsnio 1 dalį, kurioje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė už žinomai nusikalstamu būdu gauto turto įgijimą, naudojimąsi ar realizavimą. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 189 straipsnio 1 dalį svarbu tai, kad kaltininkas suvokė, jog turtas gautas nusikalstamu būdu, ir tai žinodamas, šį turtą jis įgijo, juo naudojosi ar realizavo. Teismo išvada, jog nusikalstamu būdu gautu turtu disponuojantis asmuo žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti apie nusikalstamą turto kilmę, yra susijusi su faktinių aplinkybių tyrimu ir tuo pagrindu atliktu įrodymų vertinimu. Šiuo tikslu vertinamos tiek objektyvios aplinkybės, apibūdinančios turto perdavimą, pavyzdžiui, turtas parduodamas daug mažesne nei rinkos kaina, jį perduodantis asmuo nedirba ir neturi pajamų, kad galėtų įgyti perduodamą turtą, neatskleidžia informacijos apie turto įsigijimo aplinkybes, nepateikia turto įsigijimo dokumentų, tiek ir subjektyvios aplinkybės: ar tokiu turtu disponuojantis asmuo pagal savo išsilavinimą, gyvenimišką patirtį, taip pat įvertinęs šio turto perdavimo aplinkybes, turėjo ir galėjo suprasti, kad šis gautas iš nusikalstamos veikos, ar jis elgėsi apdairiai ir rūpestingai.

14. Kaip ikiteisminio tyrimo metu parodė pats nuteistasis D. V., perduodamas nukentėjusiųjų R. S. ir T. V. automobilius „Toyota Corolla Verso“ ir „Toyota RAV 4“ G. J. ir iš jo paimdamas už juos pinigus, jis suprato, kad šie automobiliai buvo gauti nusikalstamu būdu, kokiu konkrečiai, pasakyti negali, nes nesiaiškino ir nežino. Pažymėtina, kad BK 189 straipsnio 1 dalis nereikalauja, jog kaltininkas žinotų, kokią nusikalstamą veiką padarius (vagystę, plėšimą, sukčiavimą ir pan.) šis turtas buvo gautas. Šios nusikalstamos veikos inkriminavimui pakanka nustatyti, kad kaltininkas suvokė nusikalstamą turto kilmę. Nagrinėjamu atveju be nuteistojo D. V. parodymų apie jo suvokimą, jog jis pardavė nusikalstamu būdu gautus nukentėjusiųjų automobilius, leidžia spręsti ir kiti byloje surinkti įrodymai bei šių automobilių pardavimo G. J. aplinkybės. Kaip jau minėta, nuteistieji G. J. ir A. B. automobilius „Toyota Corolla Verso“ ir „Toyota RAV 4“ iš D. V. įgijo už 3000 Eur, kai nustatyta šių automobilių vertė yra 12000 Eur. Taigi, nuteistasis D. V. automobilius pardavė už keturis kartus mažesnę sumą, nei jie buvo iš tikro verti. Be to, pagal nuteistųjų G. J., A. B. ir D. V. parodymus, G. J. ir A. B. automobilius nusprendė įsigyti jų prieš tai net neapžiūrėję, ką paprastai daro sąžiningi pirkėjai, o pardavėjai sudaro sąlygas tai padaryti. Iš nuteistųjų parodymų matyti ir tai, kad D. V. ir G. J. buvo sutarę, jog automobilis „Toyota Corolla Verso“ su rakteliais bus paliktas aikštelėje, tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kaimų, (duomenys neskelbtini), kur G. J. su A. B. nuvažiavo bei šį automobilį pasiėmė, po to G. J. sumokėjo D. V. 1500 Eur. Po kurio laiko D. V. kitą automobilį „Toyota RAV 4“ atvarė prie (duomenys neskelbtini) kaimo kapinių, (duomenys neskelbtini), perdavė raktelius G. J. ir iš jo už automobilį gavo 1500 Eur. Tai rodo, kad automobilių „Toyota Corolla Verso“ ir „Toyota RAV 4“ pirkimas bei pardavimas neatitiko įprastinės tokio sandorio procedūros, ir leidžia teigti, jog visa tai buvo daroma sąmoningai, suvokiant, kad šie automobiliai gauti nusikalstamu būdu. Matyti ir tai, kad nuteistasis D. V. rūpinosi automobilių „Toyota Corolla Verso“ ir „Toyota RAV 4“ pristatymu nuteistiesiems G. J. ir A. B., nurodė vietas, kur automobiliai bus nuvežti ir pastatyti, iš kur reikia juos paimti, pats paėmė iš G. J. pinigus už automobilius. Paminėti D. V. veiksmai, kurių iš esmės jis ir pats neginčija, rodo, kad jis, žinodamas, jog automobiliai „Toyota Corolla Verso“ ir „Toyota RAV 4“ buvo gauti nusikalstamu būdu, juos pardavė (realizavo) nuteistiesiems G. J. ir A. B.. Šie jo veiksmai atitinka BK 189 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį.

15. Bylos duomenimis, nukentėjusiųjų R. S. ir T. V. automobiliai buvo pagrobti skirtingu laiku ir skirtingose vietose. Duomenų, kad D. V. abiem jais disponavo iki pasiūlydamas juos G. J., byloje nėra. Pagal nuteistųjų parodymus, D. V. G. J. pasiūlė įsigyti abu automobilius „Toyota Corolla Verso“ ir „Toyota RAV 4“ už 3000 Eur. A. B., apie tai sužinojęs iš G. J., sumanė, pirma, iš D. V. nupirkti automobilį „Toyota Corolla Verso“, o automobilį „Toyota RAV 4“ – tik tada, kai įsigis kitą tokios pat markės automobilį. Byloje nustatyta ir tai, kad pagal šį A. B. sumanymą, nuteistasis D. V. automobilius „Toyota Corolla Verso“ ir „Toyota RAV 4“ G. J. ir A. B. pardavė skirtingu laiku bei skirtingose vietose, kaskart su G. J. suderindamas šių automobilių pardavimo bei atsiskaitymo už juos aplinkybes. Taigi automobilių „Toyota Corolla Verso“ ir „Toyota RAV 4“ pardavimai vienas nuo kito nutolę pagal laiką, G. J. pinigus D. V. taip pat sumokėjo už kiekvieną automobilį atskirai. Visos šios aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad D. V. šiuos automobilius realizavęs padarė dvi savarankiškas BK 189 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas.

16. Teismas, priimdamas nuosprendį, privalo tinkamai kvalifikuoti veiką ir savo iniciatyva gali nuteisti kaltinamąjį pagal kitą baudžiamąjį įstatymą negu nurodyta kaltinamajame akte – numatantį tiek lengvesnę, tiek sunkesnę nusikalstamą veiką, ar keisti kaltinime nurodytos veikos esmines faktines aplinkybes. Svarbu, kad tokiu atveju keičiant kaltinimą būtų laikomasi BPK nustatytų taisyklių. Apeliacinės instancijos teismas, teismo posėdyje atlikęs dalinį įrodymų tyrimą, atliko BPK 255 ir 256 straipsniuose nurodytus veiksmus, t. y. įspėjo proceso dalyvius dėl D. V. nusikalstamos veikos perkvalifikavimo pagal BK 189 straipsnio 1 dalį. Nuteistasis D. V. tai suprato, naujų parodymų nedavė ir savo pozicijos šiuo klausimu neišsakė. Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms bei dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo (BPK 328 straipsnio 1 ir 3 punktai).

17. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nustato, kad : 1) D. V., žinodamas, jog nukentėjusiosios R. S. 5000 Eur vertės automobilis „Toyota Corolla Verso“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) gautas nusikalstamu būdu, jį realizavo – laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 10 d. 10.30 val. iki 2016 m. gruodžio 25 d. (duomenys neskelbtini), šį automobilį pardavė G. J. ir A. B. už 1500 Eur. Ši nuteistojo veika iš BK 178 straipsnio 2 dalies perkvalifikuojama pagal BK 189 straipsnio 1 dalį; 2) D. V., žinodamas, jog nukentėjusiojo T. V. 7000 Eur vertės automobilis „Toyota RAV 4“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) gautas nusikalstamu būdu, jį realizavo – laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 14 d. 12 val. iki 2016 m. gruodžio 25 d., (duomenys neskelbtini), šį automobilį pardavė G. J. ir A. B. už 1500 Eur. Ši nuteistojo veika taip pat iš BK 178 straipsnio 2 dalies perkvalifikuojama pagal BK 189 straipsnio 1 dalį. Nuosprendžio nustatomojoje dalyje (nuosprendžio 1 punktas) tikslinama aplinkybė, kad „G. J. su D. V. susitarė, jog pastarasis parūpins vogtą automobilį „Toyota Corolla Verso“, nurodant, jog „G. J. su D. V. susitarė, jog pastarasis parūpins žinomai nusikalstamu būdu gautą automobilį „Toyota Corolla Verso“, bei kaip neįrodyta šalinama aplinkybė, jog „D. V. pavogė nukentėjusiosios R. S. automobilį „Toyota Corolla Verso“ ir nukentėjusiojo T. V. automobilį „Toyota RAV 4“.

18. Perkvalifikavus D. V. nusikalstamas veikas pagal BK 189 straipsnio 1 dalį, iš naujo sprendžiamas bausmės jam skyrimo klausimas, atsižvelgus į skundžiamame nuosprendyje nurodytus bausmės skyrimo pagrindus ir motyvus bei papildomai įvertinus naujas aplinkybes. Skirdamas bausmę D. V., apeliacinės instancijos teismas taip pat vadovaujasi BK 41, 54, 61 straipsniuose nustatytais bausmių skyrimo pagrindais ir taisyklėmis. Atsižvelgiama į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, nuteistojo asmenybę, kitas reikšmingas aplinkybes. D. V. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nėra. Jis pilnametis, pakaltinamas. Jo padarytos nusikalstamos veikos priskiriamos nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis). Šios veikos tyčinės, baigtos. D. V. šiuos nusikaltimus padarė ne atsitiktinai, o siekdamas savanaudiškų tikslų – pasipelnyti. Jis anksčiau buvo vieną kartą teistas už plėšimą laisvės atėmimo bausme, ją atliko, jo teistumas išnykęs, jis buvo teistas už turtinio pobūdžio veikas Suomijoje, kitose šalyse (5 t., 64-92 b. l.), taip pat jis baustas administracine tvarka ir turi galiojančių administracinių nuobaudų (5 t., 96-98 b. l.). Nors D. V. yra jaunas ir darbingo amžiaus, tačiau jis niekur nedirba, Užimtumo tarnyboje neregistruotas (5 t., 93, 95 b. l.), taigi neturi jokio legalaus pragyvenimo šaltinio. Visa tai leidžia D. V. charakterizuoti labiau neigiamai. Atsižvelgusi į šiuos bylos duomenis, teisėjų kolegija daro išvadą, jog D. V. už nusikalstamas veikas pagal BK 189 straipsnio 1 dalį (2 veikos) skirtinas areštas, didesnis nei jo vidurkis.

Dėl D. V. paskirtos bausmės už L. L. automobilio vagystę

19. Apeliaciniame skunde apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė jokių D. V. atsakomybę už nukentėjusiosios L. L. automobilio vagystę lengvinančių aplinkybių. Teigia, kad D. V. dėl šio nusikaltimo savo kaltę pripažino ir nuoširdžiai gailisi, atlygino nukentėjusiajai didžiąją dalį žalos. Tuo remdamiesi, jie prašo pripažinti šias aplinkybes D. V. atsakomybę lengvinančiomis ir sumažinti jam paskirtos arešto bausmę, bei pritaikius Įstatymo dėl amnestijos akto 2 straipsnį, ją sumažinti pusiau.

20. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę D. V. už šią veiką, nenustatė jokių jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nors nuteistasis viso proceso metu savo kaltę dėl šios veikos pripažino, atlygino dalį žalos nukentėjusiajai. Todėl kolegija, pritardama apeliacinio skundo argumentams šioje dalyje, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nenustatęs jokių D. V. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 328 straipsnio 1 punktas). Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad dėl atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių turi būti sprendžiama vertinant ne visas kaltininko nusikalstamas veikas bendrai paėmus, bet atskirai dėl kiekvienos jo padarytos nusikalstamos veikos.

21. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra tada, kai jis laisva valia prisipažįsta ją padaręs, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti veikos padarinius. Nuoširdus gailėjimasis nenustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą : duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.

22. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, nuteistasis D. V. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios davė nuoseklius parodymus apie nukentėjusiosios L. L. automobilio vagystę, pakankamai išsamiai nurodė šio nusikaltimo aplinkybes, gailėjosi. Be to, iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo (dar ikiteisminio tyrimo metu) D. V. atlygino didžiąją dalį nukentėjusiajai L. L. padarytos turtinės žalos. Tai rodo, kad jis kritiškai vertina savo nusikalstamą veiką, gailisi dėl atsiradusių pasekmių ir kad jo prisipažinimas nėra tik deklaratyvus. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad ir pirmosios instancijos teismas, be kita ko, pripažindamas D. V. kaltu dėl šio nusikaltimo, vadovavosi būtent jo duotais parodymais ir visišku prisipažinimu. Atsižvelgiant į visa tai, teisėjų kolegija pripažįsta nuteistojo D. V. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, jog jis prisipažino padaręs šį nusikaltimą (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

23. Iš bylos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistojo D. V. gynėjas pateikė mokėjimo nurodymą, kad jis nuteistojo pavedimu dalinai (397 Eur) atlygino nukentėjusiajai L. L. padarytą turtinę žalą. Jai liko neatlyginta iš D. V. priteista 72,27 Eur turtinė ir 100 Eur neturtinė žala, kuri apeliantų ir neginčijama. Teisėjų kolegija pažymi, kad BK 59 straipsnio 2 dalis nedraudžia teismui pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę tuo atveju, kai kaltininkas atlygina tik dalį nuostolių ar pašalina dalį žalos, kas sudaro pagrįstas prielaidas tikėtis neuždelsto likusios žalos dalies atlyginimo bei tuo, kad kaltininko pastangos atlyginti likusią padarytos žalos dalį yra nuoširdžios ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2007, 2K-397/2010, 2K-241/2011). Bylos duomenimis, nuteistasis D. V. ne tik prisipažino kaltu dėl šio nusikaltimo, gailisi, bet ir ėmėsi priemonių sušvelninti dėl jo veiksmų atsiradusias pasekmes. Todėl teisėjų kolegija pripažįsta, kad yra pakankamas pagrindas nustatyti ir dar vieną D. V. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – kad jis savo noru atlygino dalį žalos nukentėjusiajai (BK 59 straipsnio 2 dalis).

24. Atkreiptinas dėmesys, kad skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas, pripažinęs D. V. kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį dėl trijų nusikalstamų veikų, tiksliai nenurodė, už kurią konkrečiai veiką yra skiriama bausmė. Bausmės skyrimo motyvuose apie tai taip pat neužsiminta. Lyginant nuosprendžio nustatomąją ir rezoliucinę dalis, galima manyti, jog už L. L. automobilio vagystę teismas jam paskyrė areštą 40 parų. Apeliantai teigia, jog ši bausmė yra per griežta. Teisėjų kolegija su tuo iš esmės nesutinka. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė pakankamai išsamius bausmės paskyrimo motyvus, todėl teisėjų kolegija šių motyvų nekartoja. Matyti, kad D. V. už šią veiką paskirta viena švelnesnių bausmių, kurios dydis nesiekia BK 49 straipsnio 3 dalyje nustatyto šios bausmės vidurkio. Todėl, nepaisant to, kad apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nustatė dvi nuteistojo D. V. atsakomybę lengvinančias aplinkybes, jam paskirtos bausmės – arešto, laiką dar labiau mažinti pagrindo nėra.

25. Iš bylos matyti, kad D. V. anksčiau buvo teistas vieną kartą Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 30 d. nuosprendžiu, pakeistu Panevėžio apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžiu, pagal BK 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 3 metams 3 mėnesiams. Šią laisvės atėmimo bausmę D. V. atliko 2012 m. liepos 5 d. (5 t., 64 – 92 b. l.). Vadovaujantis BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto „a“ papunkčiu, 6 dalimi, jam teistumas jau išnykęs, šiuo metu jis laikomas neteistu. Perkvalifikavus jo veikas dėl nukentėjusiųjų R. S. ir T. V. automobilių vagysčių pagal BK 189 straipsnio 1 dalį ir paskyrus už jas arešto bausmes, atsiranda pagrindas jam taikyti Įstatymo dėl amnestijos akto 2 straipsnį ir paskirtą galutinę arešto bausmę sumažinti pusiau.

Dėl T. V. civilinio ieškinio

26. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nepagrįstai nusprendė iš nuteistojo D. V. priteisti nukentėjusiajam T. V. 2712 Eur turtinei žalai atlyginti, kadangi jis savo veiksmais jokios žalos nukentėjusiajam nepadarė. Teisėjų kolegija su šiuo argumentu sutinka.

27. BPK 109 straipsnyje nustatyta, kad baudžiamojoje byloje gali būti nagrinėjamas civilinis ieškinys dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo. Civilinio ieškinio klausimas baudžiamojoje byloje išsprendžiamas priimant nuosprendį. BPK 115 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas gali civilinį ieškinį visiškai ar iš dalies patenkinti arba atmesti, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, taip pat tam tikrais atvejais pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą. Priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas gali civilinį ieškinį atmesti (jei neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką) arba jį palikti nenagrinėtą (jei kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos).

28. Iš nukentėjusiojo T. V. civilinio ieškinio bei prie jo pridėtų dokumentų matyti, kad jam turtinė žala buvo padaryta ne pagrobus jo automobilį „Toyota RAV 4“ (nes automobilis nukentėjusiajam buvo grąžintas), bet vėliau šį automobilį sudaužius inscenizuojant eismo įvykį, dėl ko jį reikėjo suremontuoti. Būtent dėl to nukentėjusysis ir patyrė turtinę žalą. Kadangi, kaip jau minėta aukščiau, šioje byloje nenustatyta, jog D. V. pagrobė nukentėjusiojo automobilį „Toyota RAV 4“, ir kad vėliau dalyvavo panaudojant šį automobilį eismo įvykio inscenizavimui ar apie tai žinojo, nebėra pagrindo išvadai, jog jis savo veiksmais nukentėjusiajam T. V. padarė turtinę žalą. Kolegijos vertinimu, šiuo atveju tarp nuteistojo neteisėtų veiksmų (žinomai nusikalstamu būdu gauto T. V. automobilio realizavimo) ir nukentėjusiajam padarytos turtinės žalos šį automobilį vėliau sugadinus, t. y. kilusių pasekmių, nėra tiesioginio priežastinio ryšio, todėl nuosprendžiu civilinis ieškinys T. V. priteistas nepagrįstai. Ši skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis naikinama (BPK 328 straipsnio 4 punktas), o nukentėjusiojo civilinis ieškinys atmetamas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nukentėjusiajam T. V. tai neužkerta kelio ir teisės kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka dėl žalos atlyginimo iš realiai šią žalą jam padariusių asmenų. Apeliacinės instancijos teismas savarankiškai išspręsti T. V. civilinio ieškinio klausimo neturi galimybės ir pagrindo, kadangi negali sunkinti kitų nuteistųjų teisinės padėties nesant dėl to paduoto apeliacinio skundo (BPK 320 straipsnio 4 dalis).

Dėl D. V. gautų pajamų už R. S. ir

29. Byloje nustatyta, kad G. J. nuteistajam D. V. už R. S. automobilį „Toyota Corolla Verso“ ir T. V. automobilį „Toyota RAV 4“ sumokėjo iš viso 3000 Eur. Taigi D. V. iš nusikalstamų veikų pagal BK 189 straipsnio 1 dalį gavo neteisėtų pajamų. Nukentėjusiajai R. S. padarytą žalą atlygino draudimo bendrovė, kuri šioje byloje civilinio ieškinio nereiškė, o nukentėjusiojo T. V. civilinis ieškinys šiuo nuosprendžiu yra atmetamas.

30. Pagal BK 72 straipsnio 1 dalį turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. To paties straipsnio 2 dalyje yra nurodyta, kad konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Šio kodekso uždraustos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas.

31. Pagal teismų praktiką iš nusikalstamos veikos gauti pinigai ir kiti materialią vertę turintys daiktai, vadovaujantis BK 72 straipsniu, konfiskuojami valstybės naudai, jei kaltininkas iš nusikalstamos veikos neteisėtai praturtėjo, o byloje nėra nukentėjusiųjų arba nors jie yra, bet jie nereiškia civilinių ieškinių kaltininkui. Tokiais atvejais neteisėtai gautas pajamas teismas, vadovaudamasis BK 72 straipsniu, privalo konfiskuoti valstybės naudai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-453/2007, 2K-109/2012).

32. Nagrinėjamu atveju nuteistojo D. V. už automobilius „Toyota Corolla Verso“ ir „Toyota RAV 4“ gauti pinigai – 3000 Eur, atitinka BK 72 straipsnio 2 dalyje apibrėžtą konfiskuotiną turtą, nes šia pinigų suma D. V. neteisėtai praturtėjo. Jo tvirtinimas, kad jis šiuos pinigus perdavė nenustatytiems asmenims, esminės reikšmės neturi ir nešalina galimybės taikyti BK 72 straipsnį ir šiuos pinigus iš jo konfiskuoti valstybei.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. balandžio 19 d. nuosprendį pakeisti :

D. V. nusikalstamą veiką (dėl R. S. automobilio), kvalifikuotą pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, perkvalifikuoti pagal BK 189 straipsnio 1 dalį ir jam skirti areštą 30 parų.

D. V. nusikalstamą veiką (dėl T. V. automobilio), kvalifikuotą pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, perkvalifikuoti pagal BK 189 straipsnio 1 dalį ir jam skirti areštą 30 parų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, šias bausmes bei pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl L. L. automobilio vagystės) paskirtą arešto bausmę subendrinti iš dalies jas sudedant ir jam skirti galutinę subendrintą bausmę – areštą 80 parų.

Taikyti 2018 m. lapkričio 15 d. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl amnestijos akto Nr. XIII-1640 2 straipsnį ir neatliktos arešto bausmės dalį sumažinti pusiau – iki 40 parų.

Bausmę paskirti atlikti areštinėje. Jos pradžią skaičiuoti nuo D. V. sulaikymo vykdant šį nuosprendį dienos.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria D. V. buvo taikytas BK 75 straipsnis ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas.

Epizode dėl L. L. automobilio vagystės nustatyti D. V. atsakomybę lengvinančias aplinkybes : kad jis prisipažino padaręs šią baudžiamojo įstatymo numatytą veiką bei kad savo noru atlygino dalį jai padarytos turtinės žalos (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis).

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1 – 3 dalimis, iš D. V. konfiskuoti 3000 Eur valstybei.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nukentėjusiajam T. V. iš D. V. buvo priteista 2712 Eur turtinei žalai atlyginti, ir T. V. civilinį ieškinį atmesti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.