- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-01-17
- Bylos Nr.
- 2K-109/2012
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vladislovas Ranonis (pirm.), Antanas Klimavičius, Aldona Rakauskienė (pran.)
- Nuteistasis
- N. K., V. N., J. Ž., Ž. N., E. V., R. A.
- Advokatai
- Vytautas Sirvydis
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Antano Klimavičiaus ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų N. K. ir V. N. kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyrius teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 20 d. nuosprendžio.
Kauno apygardos teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiu V. N. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu devyneriems metams ir priteista iš jo 2744 Lt ekstradicijos išlaidų,
Tuo pačiu nuosprendžiu N. K. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu vienuolikai metų ir pagal BK 253 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu bei, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, su Kauno apygardos teismo 2007 m. birželio 8 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvylikai metų.
Iš nuteistųjų N. K. ir J. Ž. nuspręsta solidariai išieškoti 7900 Lt, o iš nuteistųjų V. N. ir Ž. N. – solidariai 5500 Lt valstybei.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 20 d. nuosprendžiu Kauno apygardos teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio dalis, kuria N. K. nuteistas pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, panaikinta ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis: N. K. dėl kaltinimo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių. Taip pat panaikinta Kauno apygardos teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio dalis dėl N. K. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį už neteisėtą 986,764 g šviesios spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo labai didelis kiekis – 606,512 g psichotropinės medžiagos – amfetamino, įgijimą nenustatytomis aplinkybėmis iš nenustatyto asmens. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 bei 9 dalimis, N. K. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirta vienuolikos metų laisvės atėmimo bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Kauno apygardos teismo 2007 m. birželio 8 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė bausmė nustatyta laisvės atėmimas dvylikai metų.
V. N. veika iš BK 260 straipsnio 2 dalies perkvalifikuota į BK 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 2 dalį ir paskirtas laisvės atėmimas devyneriems metas.
Kita Kauno apygardos teismo nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Toje pačioje byloje nuteisti Ž. N., J. Ž., E. V., R. A., o R. A. išteisintas, tačiau dėl jų kasacine tvarka priimti nuosprendžiai neapskųsti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, nuteistojo N. K. gynėjo advokato V. Sirvydžio, prašiusio N. K. kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo V. N. gynėjo advokato Anatolijaus Svilos, prašiusio V. N. kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio nuteistųjų kasacinius skundus atmesti, paaiškinimus,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismo nuosprendžiu N. K. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį už tai, kad 2005 m. lapkričio 11 d., veikdamas bendrininkų grupe su J. Ž., neteisėtai disponavo labai dideliu kiekiu psichotropinės medžiagos, o būtent: iš nenustatyto asmens iki 2005 m. lapkričio 11 d. nenustatytomis aplinkybėmis įgijo 986,764 g šviesios spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo labai didelis kiekis – 606, 512 g – psichotropinės medžiagos amfetamino ir 2005 m. lapkričio 11 d., apie 17 val., Kaune, Šiaurės pr., prie kavinės „Legenda“, neteisėtai perdavė J. Ž. 0,614 g baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo 0,382 g amfetamino, kuriuos šis tuoj pat perdavė prie kavinės „Legenda“ laukusiems nusikalstamos veikos imitavimo modelio dalyviams Nr. 004 ir Nr. 005; tą pačią dieną, apie 17.08 val., J. Ž. perdavė likusią dalį – 986,150, g baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo labai didelis kiekis – 606,130 g – psichotropinės medžiagos amfetamino, o šis už 7600 Lt juos pardavė šalia kavinės „Legenda“ jo laukusiems nusikalstamos veiklos imitavimo modelio dalyviams Nr. 004 ir Nr. 005, t. y. išplatino labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos.
Nauju Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu Kauno apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl N. K. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį už neteisėtą 986,764 g šviesios spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo labai didelis kiekis – 606,512 g – psichotropinės medžiagos – amfetamino, įgijimą nenustatytomis aplinkybėmis iš nenustatyto asmens panaikinta. Taip pat panaikinta nuosprendžio dalis, kuria N. K. buvo nuteistas pagal BK 253 straipsnio 1 dalį už tai, kad iki 2006 m. balandžio 11 d., tiksliau nenustatytu laiku, neturėdamas leidimo, įgijo ir iki 2006 m. balandžio 11 d. neturėdamas leidimo laikė savo namuose, esančiuose Kaune, (duomenys neskelbtini), fabrikinės gamybos šaunamąjį ginklą – 5,6 mm kalibro dvivamzdį graižtvinį pistoletą DM-22, kuris buvo rastas ir paimtas kratos metu. N. K. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.
Kauno apygardos teismo nuosprendžiu V. N. pagal BK 260 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2005 m. gegužės 12 d., veikdamas bendrininkų grupe su Ž. N. ir kitu asmeniu, neteisėtai disponavo dideliu kiekiu psichotropinės medžiagos, turėdamas tikslą ją platinti: t. y. Ž. N. iš kito asmens neteisėtai įgijus didelį kiekį – 27, 874 g – psichotropinės medžiagos – metamfetamino ir sumaišius šią medžiagą su magnio sulfatu, pagaminant 929,14 g baltos spalvos miltelių, turinčių savo sudėtyje didelį kiekį – 27,874 g – psichotropinės medžiagos – metamfetamino ir šį mišinį 2005 m. gegužės 12 d. neteisėtai laikius Kauno r., Karmėlavos miške iki 19.30 val., maždaug 19.50 val., degalinėje „Lukoil“, esančioje šalia automagistralės Kaunas- Klaipėda, Kauno r., Kumpių k., šį mišinį, turintį savo sudėtyje didelį kiekį psichotropinės medžiagos – metamfetamino, už 5500 Lt pardavė nusikalstamos veikos imitavimo modelio dalyviams Nr. 004 ir Nr. 005.
Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu V. N. nusikalstama veika iš BK 260 straipsnio 2 dalies perkvalifikuota į BK 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 2 dalį konstatavus, kad V. N. veika, kuri pasireiškė vien psichotropinės medžiagos realizavimu, nėra baigtas nusikaltimas, nes psichotropines medžiagas nupirko nusikalstamos veikos imitavimo modelio dalyviai Nr. 004 ir Nr. 005. Teismų praktikoje laikoma, kad tokiais atvejais veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis N. K. prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. birželio 20 d. nuosprendį: pripažinti, kad jo nusikalstama veika, kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, yra tęstinės nusikalstamos veikos, už kurią jis Kauno apygardos teismo 2007 m. birželio 8 d. nuosprendžiu nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, epizodas, taikyti BK 63 straipsnio 10 dalį ir laikyti, kad Kauno apygardos teismo 2007 m. birželio 8 d. nuosprendžiu paskirta bausmė apima bausmę, paskirtą už tą veiką, kuria jis skundžiamu nuosprendžiu nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį. Taip pat prašo panaikinti Kauno apygardos teismo bei Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžio dalį dėl 7900 Lt išieškojimo solidariai su J. Ž. ir šią bylos dalį nutraukti.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 303 straipsnio 1 dalies ir 307 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nes nuosprendyje konstatavęs, kad panaikinama Kauno apygardos teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio dalis dėl jo nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį už neteisėtą 986,764 g šviesios spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo labai didelis kiekis – 606,512 g – psichotropinės medžiagos – amfetamino, įgijimą nenustatytomis aplinkybėmis iš nenustatyto asmens, dėl šios dalies jokio naujo nuosprendžio nepriėmė. Dėl šių priežasčių taip pat buvo pažeistas ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punktas bei BPK 44 straipsnio 7 dalis. Kasatorius pažymi, kad ir pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje nurodė, jog tai, kad jis labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos nuo 2005 m. lapkričio 11 d. 9 val. neteisėtai laikė savo bute, esančiame Kaune, (duomenys neskelbtini), byloje duomenų nėra, todėl šis objektyvusis požymis iš kaltinimo šalintinas. Kasatoriaus manymu, bent vieno nusikalstamos veikos sudėties požymio pašalinimas reiškia, jog veikoje nėra nusikaltimo sudėties. Esant tokiems „ydingiems“ nuosprendžiams, lieka neaišku, dėl kurių veikų jis yra nuteistas, o dėl kurių išteisinamas, taip pat kokie nusikaltimo sudėties požymiai skundžiamais nuosprendžiais pripažįstami nustatytais, o kokie ne.
Kasatoriaus manymu, jo nusikalstama veika, už kurią jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, ir nusikalstama veika, už kurią jis nuteistas Kauno apygardos teismo 2007 m. birželio 8 d. nuosprendžiu, yra atskiri vienos tęstinės nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, epizodai, todėl, vadovaujantis BK 63 straipsnio 10 dalimi, turėjo būti kvalifikuotos kaip viena tęstinė nusikalstama veika. Pasak kasatoriaus, tęstinės veikos buvimą patvirtina tiek pasirinkta baudžiamojo persekiojimo procesinė taktika, tiek padarytos veikos aplinkybės: abu nusikalstamos veikos epizodai susiję su tuo pačiu subjektu (N. K.), platinta ta pati psichotropinė medžiaga, abu tęstinės veikos epizodai padaryti per nedidelį laiko tarpą, juos jungia vieninga tyčia (siekis uždirbti iš psichotropinės medžiagos platinimo). Analogiškus kriterijus šios kategorijos bylose pateikia ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinė byla Nr. 2K-P-412/2007). Be to, kasatorius teigia, kad, iš tęstinės nusikalstamos veikos išskyrus atskirą epizodą, jis buvo pakartotinai persekiotas dėl tos pačios nusikalstamos veikos. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad, sugretinus šias dviem nuosprendžiais konstatuotų jo padarytų veikų aprašymus, matyti, jog jų padarymo aplinkybės esmingai skiriasi. Kasatorius pažymi, kad teismai nevertino to fakto, jog jis ankstesniu Kauno apygardos teismo 2007 m. birželio 8 d. nuosprendžiu nuteistas už tos pačios tęstinės veikos epizodą, kuris padarytas vėliau, t. y. 2006 m. kovo 12 d., negu tęstinės veikos epizodas, už kurį jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu. Kasatorius teigia, kad, tęstinę nusikalstamą veiką nepagrįstai išskaidžius į atskiras pavienes nusikalstamas veikas, skiriama griežtesnė bausmė negu kad būtų paskirta už vieną tęstinę nusikalstamą veiką. Be to, skiriant bausmę teismas atsižvelgė į tai, kad jis ankstesniu teismo nuosprendžiu yra nuteistas už analogišką veiką ir tai vertino kaip jo teisinę padėtį bloginančią aplinkybę. Taip pat kasatorius neigiamai vertina tokią operatyvinio tyrimo taktiką, kai pareigūnai, turėdami galimybę asmenį užklupti nusikalstamos veikos darymo metu (in flagranti), šiam asmeniui leidžia veikti toliau, nors jį iš karto sulaikius antrojo nusikalstamos veikos epizodo net nebūtų buvę. Kasatorius mano, kad tokia operatyvinės veiklos taktika gal ir galėtų būti pagrįsta siekiant, pvz., atskleisti pirminius narkotinių ar psichotropinių medžiagų gamybos ar įsigijimo šaltinius, tačiau nesutinka su tokia situacija, kai už anksčiau padarytą tęstinės veikos epizodą skiriama griežtesnė bausmė negu už vėlesnį, nepaisant to, jog vėlesniame tęstinės veikos epizode disponuota daugiau kaip dešimt kartų didesniu psichotropinės medžiagos kiekiu negu ankstesniame. Kasatorius pažymi, kad neginčija BPK 170 straipsnyje nustatytos prokuroro išimtinės teisės sujungti ar atskirti ikiteisminius tyrimus, tačiau mano, jog byloje ši teisė buvo panaudota netinkamai, o teismai šios klaidos neištaisė. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad iš 2006 m. balandžio 11 d. nutarimo matyti, jog prokuroras tyrimus dėl 2005 m. lapkričio 11 d. ir 2006 m. kovo 12 d. padarytų veikų, kuriomis jis įtariamas, sujungė todėl, kad abi veikas padarė tas pats asmuo – N. K., o 2006 m. rugpjūčio 6 d. nutarimu tyrimas dėl 2006 m. kovo 12 d. padarytos veikos atskirtas, nes šis tyrimas buvo baigtas. Pasak apeliacinės instancijos teismo, toks tyrimų sujungimas ir atskyrimas atitinka BPK 170 straipsnio nuostatas. Kasatorius teigia, kad teismai neatkreipė dėmesio į tai, jog net ir prokuroras 2006 m. rugpjūčio 16 d. nutarime išskirti ikiteisminius tyrimus nurodė, kad nusikalstamos veikos epizodo tyrimas dėl 2006 m. kovo 12 d. labai didelio kiekio psichotropinių medžiagų platininio iš esmės yra baigtas. Tai rodo, kad net ir ikiteisminį tyrimą organizavęs ir kontroliavęs prokuroras pripažino, jog šis nusikalstamos veikos epizodas yra tęstinės nusikalstamos veikos dalis. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nors ir pripažino, kad ikiteisminį tyrimą kontroliavęs prokuroras pažeidė nekaltumo prezumpciją, tačiau tokį pažeidimą toleravo pažymėdamas, jog „reikia sutikti su apeliacinio skundo teiginiu, kad 2006 m. balandžio 11 d. prokuroro nutarime dar nebuvo galima pasisakyti, jog N. K. dalyvavo abiejų nusikalstamų veikų padaryme, nes tai dar nebuvo konstatuota teismo nuosprendžiu, tačiau vėlesni teismų sprendimai patvirtina, kad toks konstatavimas, nors padarytas ir ne laiku, buvo teisingas, todėl nėra pagrindo tam suteikti didelės reikšmės ir pripažinti, kad dėl to padaryta neigiamos įtakos skundžiamo nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui“. Kasatorius mano, kad tokiu atveju dėl padaryto procesinio pažeidimo jam turėtų būti švelninama bausmė. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad net teismai negalėjo paneigti tos aplinkybės, jog baudžiamasis persekiojimas prieš jį buvo pradėtas 2006 m. balandžio 11 d. dėl abiejų tęstinės veikos epizodų. Baudžiamasis procesas pirmojoje byloje vyko lygiagrečiai ir po ikiteisminių tyrimų išskyrimo, o apkaltinamieji nuosprendžiai pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose buvo priimti jau esant įsiteisėjusiam Kauno apygardos teismo 2007 m. birželio 8 d. nuosprendžiui. Kasatoriaus manymu, šios aplinkybės leidžia teigti, kad tuo atveju, jeigu jo veika nėra pripažįstama tęstine, yra pagrindas teigti, jog jis buvo pakartotinai ir lygiagrečiai persekiojamas už tą pačią nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad „teiginio apie dvigubą baudžiamąjį persekiojimą nepatvirtina ir apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad 2006 m. vasario 28 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėja sankcionavo slaptą ikiteisminio tyrimo pareigūnų pateikimą į D. K. garažą, nors 2005 m. lapkričio 11 d. nusikalstama veika buvo baigta. Iš minėtos Klaipėdos miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos nutarties matyti, kad šia nutartimi sudarytos sąlygos tirti kitas sunkias ir labai sunkias nusikalstamas veikas. To negalima vertinti kaip pakartotinio persekiojimo už tą pačią veiką“. Kasatoriaus nuomone, svarbiausia yra ne 2005 m. lapkričio 11 d. veikos baigtumo faktas, kuris tik patvirtina tolesnius ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus prieš kasatorių, o baudžiamojo persekiojimo tęstinumo ar pakartotinumo klausimas. Dėl šių priežasčių kasatorius mano, kad teismai pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką dėl tęstinės veikos kvalifikavimo ir non bis in idem principo turinio (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-68/2009)
Be to, kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį statymą, nes bendrindamas bausmes vadovavosi BK 63 straipsnio 1, 4 bei 9 dalimis, tuo tarpu BK 63 straipsnio 1 dalis gali būti taikoma tais atvejais, kai padarytos kelios nusikalstamos veikos. Kadangi apeliacinės instancijos teismas jį pagal BK 253 straipsnio 1 dalį išteisino, todėl neliko nusikaltimų daugeto. Kasatorius mano, kad išteisinimas turėjo atsispindėti galutinėje subendrintoje bausmėje, tačiau to nėra. Taip pat kasatorius pažymi, kad, pripažinus veiką tęstine, turėjo būti taikyta BK 63 straipsnio 10 dalis. Kasatorius pažymi, kad tai, jog jo padaryta veika yra tęstinė, o baudžiamasis persekiojimas – pakartotinis, įrodo ir tai, kad tiek skundžiamu Lietuvos apeliacinio teismo 2011 birželio 20 d. nuosprendžiu, tiek ir ankstesniu Kauno apygardos teismo 2007 m. birželio 8 d. nuosprendžiu į bausmę yra įskaičiuotas jo suėmime išbūtas laikas nuo 2006 m. balandžio 11 d. iki 2006 m. liepos 4 d. Kasatorius pabrėžia, kad šią aplinkybę nurodo nepaisant to, jog jam naudinga nutylėti, nes suėmime išbūtas laikas įskaitytas du kartus.
Šalies argumentai
Kasatorius mano, kad teismai per griežtą bausmę paskyrė dar ir todėl, jog netinkamai įvertino jo asmenybę bei socialinius ryšius, o pirmosios instancijos teismas netgi įvertino ankstesnį jo nuteisimą Kauno apygardos teismo 2007 m birželio 8 d. nuosprendžiu.
Kasatorius teigia, kad teismas nepagrįstai iš jo solidariai su J. Ž. priteisė 7900 Lt valstybei ir mano, kad laiku, t. y. ikiteisminio tyrimo ar bent jau teisminio nagrinėjimo metu iškėlus šį klausimą, jis ir jo gynėjas būtų galėję prieštarauti šių išlaidų pripažinimui proceso išlaidomis. Taip pat kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo teiginiu, kad šio klausimo išsprendimui nėra būtinas nei prokuroro prašymas, nei pareiškimas, bei pažymi, jog tokia teismo pozicija prieštarauja procesinei garantijai žinoti, kuo asmuo yra kaltinamas, ir tinkamai gintis nuo pareikšto kaltinimo. Gynyba apima ne tik veikos faktinių aplinkybių nurodymą kaltinamajame akte ar veikos teisinį vertinimą, bet ir kitus baudžiamojoje byloje spręstinus klausimus, įskaitant ir civilinio ieškinio išsprendimą bei išlaidų pripažinimo proceso išlaidomis klausimą. Kasatorius teigia, kad tik dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokurorų pasirinkto veikimo jo veika nebuvo sustabdyta, nesulaikius buvo leidžiama veikti toliau. Be to, teismai nevertino, jog jis tiesiogiai iš valstybės pareigūnų jokių lėšų negavo, todėl už tokių valstybės lėšų tinkamą panaudojimą ir jų apsaugojimą nuo praradimo atsakingi patys ikiteisminio tyrimo pareigūnai – NVIM dalyviai arba asmenys, kuriems NVIM dalyviai tokias lėšas tiesiogiai perduoda. Nuteistasis J. Ž., kuris gavo iš NVIM dalyvių pinigus psichotropinėms medžiagoms įsigyti, nebuvo pasirašęs kokių nors su šių piniginių lėšų priėmimu ar panaudojimu susijusių dokumentų, jų nėra bylos medžiagoje. Tai, kad minėtos išlaidos buvo pripažintos proceso išlaidomis tik priėmus apkaltinamąjį nuosprendį, apribojo galimybes gintis nuo kaltinimo kaip civiliniam atsakovui.
Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas tokią pinigų sumą valstybės naudai, ėmėsi prokuroro funkcijų ir išėjo už kaltinimo ribų, pažeidė BPK 7 straipsnyje numatytą rungimosi principą, nes prokuroras tokio reikalavimo nereiškė. Kasatorius atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, jog civilinis ieškinys byloje nepareikštas, todėl, kasatoriaus nuomone, turėjo būti vadovaujamasi BPK II dalies „Nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimas“ IX skyriaus „Žalos atlyginimas, kai civilinis ieškinys byloje nepareiškiamas“ nuostatomis. Šio pažeidimo apeliacinės instancijos teismas neištaisė.
Kasatorius pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija 2010 m. kovo 5 d. nutartyje Nr. 2K-P-36/2010 konstatavo, jog „pažymėtina ir tai, kad, neįtvirtinus baudžiamojo proceso įstatyme reikalavimo užtikrinti baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui teisę žinoti kaltinimą, teisę į gynybą (pirmiau nurodytu aspektu) ir tais atvejais, kai inkriminuojama veika apeliacinės instancijos teisme perkvalifikuojama į lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą (t. y. neužtikrinant visiems kaltininkams lygių procesinių galimybių gintis, siekti teisingumo), nesilaikoma ir konstitucinio visų asmenų lygybės įstatymui, teismui ar kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams principo (Konstitucijos 29 straipsnis) reikalavimų“. Kasatorius mano, kad ši nuostata taikytina ne tik keičiant kaltininmą, bet ir kitiems su nuosprendžiu susijusiems klausimams, tarp jų ir piniginių sumų pripažinimu proceso išlaidomis, nes kaltinamasis turi teisę žinoti, kokio dydžio sumos gali būti pripažintos proceso išlaidomis, bei nuo to gintis.
Kasaciniu skundu V. N. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 20 d. nuosprendį ir bylą nutraukti.
Šalies argumentai
Kasatorius teigia, kad jis nuteistas nepagrįstai. Nurodo, kad jis 2005 m. gegužės 7 d. grįžo iš užsienio, maždaug po dviejų dienų susitiko pažįstamą Ž. N., kuris papasakojo apie neatgautą skolą, kurią nepažįstami asmenys žada grąžinti tik tada, kai jis jiems parduos narkotinių medžiagų. Po to, pasak kasatoriaus, Ž. N. paprašė jį nuvežti į susitikimą, kurio metu jis tikėjosi atgauti skolą. Kasatorius pažymi, kad Ž. N. jį įtikino, kad asmenims narkotinės medžiagos neparduos, o juos apgaus, parduodamas jiems vietoj narkotikų karčiosios druskos. Kasatorius teigia nežinojęs, kad Ž. N. ant druskos užpylė ir narkotinių medžiagų.
Kasatorius nurodo, kad iš bylos medžiagos matyti, jog jis į slėptuvę nevažiavo, su niekuo nekalbėjo, o tik paprašytas Ž. N. nuvežė į susitikimą degalinėje. Po šio susitikimo Ž. N. pasakė, kad asmenims, su kuriais buvo susitikęs, reikia atvežti karčiosios druskos, tačiau kasatorius atsisakė važiuoti kartu, todėl Ž. N. paprašė automobilio, o jam liepė palaukti degalinėje. Kasatorius teigia, kad, jam belaukiant grįžtančio Ž. N., nusikalstamos veikos imitacijos modelio dalyviai Nr. 004 ir Nr. 005 jį provokavo daryti nusikalstamą veiką, t. y. užsiimti prekyba narkotikais. Jis neturėjo kito pasirinkimo, todėl sutiko, tačiau su minėtais modelio dalyviais vėliau susitikęs nebuvo ir jiems nieko neperdavė. Kasatoriaus atkreipia dėmesį į tai, kad jam būnant užsienyje jis taip pat buvo provokuojamas daryti nusikalstamą veiką, tačiau nesutiko ir net pasikeitė telefono numerį. Kasatorius mano, kad yra nuteistas už Ž. N. padarytą nusikaltimą, kuris, jam nežinant, ant karčiosios druskos užpylė ir narkotinių medžiagų. Kasatorius pažymi, kad 2005 m. gegužės 12 d. jis vėl išvyko į užsienį ir, nors nusikalstamos veikos imitavimo modelio dalyviai apie tai žinojo, nesiėmė jokių veiksmų, kad jį sulaikytų. Tik vėliau, kai jis atsisakė pardavinėti narkotines medžiagas, 2006 m. lapkričio 23 d. buvo paskelbta tarptautinė jo paieška. Kasatorius nurodo, kad nuo 2005 m. birželio mėnesio iki 2006 m. lapkričio 23 d. nepalaikė ryšių su kitais kaltinamaisiais.
Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo neobjektyviai, įrodymus ištyrė neišsamiai, pažeidė BPK 301 straipsnio reikalavimus, ignoravo Ž. N. ir jo parodymus, kad jis nieko apie narkotikus nežinojo. Kasatorius pažymi, kad byloje nėra jokių būtinų įrodymų, t. y. pirštų antspaudų, DNR, mikrodalelių, balso analizės. Kasatoriui nesuprantama pirmosios instancijos teismo išvada, kad bylos duomenys paneigia kasatoriaus versiją, jog jis aktyviai nestebėjo aplinkos, jokių pinigų neėmė ir nieko apie parduodamus narkotikus nežinojo. Kasatoriaus manymu, teismo argumentai yra tik prielaidos, o prielaidomis grįsti apkaltinamąjį nuosprendį negalima. Kasatorius pabrėžia, kad kaltinamojo kaltumą turi įrodyti kaltinančioji pusė, todėl prokuroras turėjo teismui pateikti neginčijamus įrodymus, kad jis pardavė narkotines medžiagas ar siekė jas parduoti, tačiau byloje tai nebuvo padaryta. Nors apeliacinės instancijos teismas jo nusikalstamą veiką ir perkvalifikavo iš BK 260 straipsnio 2 dalies į BK 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 2 dalį, tačiau nepagrįstai nurodė, jog neturi pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų. Kasatorius su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada nesutinka, teigia, kad jo veikoje nėra kaltės.
Taip pat kasatorius cituoja Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį ir atkreipia dėmesį į teisingo bylos išnagrinėjimo principą, tinkamo proceso užtikrinimą, baigiamojo akto pagrindimą.
Motyvuojamoji dalis
Kasaciniai skundai atmestini.
Teisėjų kolegija, patikrinusi nuteistųjų N. K. ir V. N. skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad naikinti ir keisti juos nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų.
Dėl nuteistojo N. K. skundo
Kasaciniu skundu nuteistasis N. K. prašo pirmosios instancijos bei paskesnį apeliacinės instancijos teismo nuosprendžius pakeisti ir tokį prašymą iš esmės argumentuoja tuo, kad nusikalstama veika, skundžiamu nuosprendžiu kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, yra tęstinės nusikalstamos veikos, už kurią jis yra nuteistas Kauno apygardos teismo 2007 m. birželio 8 d. nuosprendžiu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, epizodas, todėl, taikant BK 63 straipsnio 10 dalies nuostatas, bausmė, paskirta pirmesniu nuosprendžiu, laikytina apimančia bausmę, paskirtą skundžiamu nuosprendžiu.
Kasatoriaus argumentai nepagrįsti, jais remiantis keisti skundžiamus nuosprendžius teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.
Byla kasacine tvarka nagrinėjama pagal nuteistojo kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. gruodžio 21 d. bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 20 d. nuosprendžių. Nagrinėjant šią bylą kasacine tvarka, kasatoriaus nurodomas Kauno apygardos teismo 2007 m. birželio 8 d. nuosprendis, taip pat ir paskesnė apeliacinės instancijos teismo 2008 m. gruodžio 8 d. nutartis, kuria nuteistojo apeliacinis skundas dėl šio nuosprendžio atmestas, negali būti nei naikinami, nei keičiami.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos nutartyje Nr. 2K-P-412/2007 aiškinant tęstinės nusikalstamos veikos esmę yra pasisakyta, kad pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką <...> tęstine nusikalstama veika laikoma tokia veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veiksmų, iš kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jie visi yra jungiami vieno sumanymo (vieningos tyčios). Tęstiniu nusikaltimu pripažįstami keli tapatūs laiko požiūriu vienas nuo kito nenutolę veiksmai, padaryti analogišku būdu, analogiškomis aplinkybėmis, įgyvendinant vieną sumanymą dėl to paties dalyko (pavyzdžiui, grobiant turtą iš to paties šaltinio, padarant žalą tam pačiam savininkui ir pan.). Šia plenarinės sesijos nutartimi nuteistojo veika, kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, buvo pripažinta pavieniu, t. y. tęstiniu nusikaltimu, kvalifikuotinu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, konstatavus, kad nuteistasis veikė pagal vieną sumanymą – abu kartus psichotropines medžiagas įgijo iš to paties šaltinio, abu kartus šias medžiagas pardavė tam pačiam asmeniui, kad tokius jo veiksmus lėmė ir pirkėjo sumanymas pirkti iš jo didesnį psichotropinės medžiagos kiekį, įsitikinus jo kokybe, ir paties nuteistojo noras išplatinti, t. y. parduoti pastarajam kuo didesnį jos kiekį.
Kasatorius, cituodamas minėtą plenarinės sesijos nutartį, teigia, kad žemesnės instancijos teismai, nepripažindami jo padarytų veiksmų tęstine nusikalstama veika, nukrypo nuo teismų praktikos, nes sprendimus priėmė neatsižvelgdami į šioje nutartyje nurodytus kriterijus, reikšmingus veikos pripažinimui tęstine. Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, kad plenarinės sesijos nagrinėtoje byloje nustatytos bylos aplinkybės nėra tapačios aplinkybėms, pripažintoms įrodytomis kasatoriaus skundžiamuose nuosprendžiuose bei Kauno apygardos teismo 2007 m. birželio 8 d. nuosprendyje. Teigti, kad teismai, priimdami kasatoriaus skundžiamus teismų sprendimus, nukrypo nuo teismų praktikos, nes neatsižvelgė į teismų praktikoje suvienodintus reikšmingus veikos pripažinimui tęstine nusikalstama veika kriterijus, nėra pagrindo.
Kauno apygardos teismo 2007 m. birželio 8 d. nuosprendžiu N. K. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad, turėdamas tikslą platinti psichotropines medžiagas, veikdamas bendrininkų grupe su asmeniu, kurio byla dėl jo ligos išskirta, su R. D. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, susitarė, jog R. D. tolesniam platinimui padės jam – N. K. ir jo bendrininkams įsigyti labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos – amfetamino. Vykdydamas išankstinį susitarimą iki 2006 m. kovo 12 d. R. D., turėdamas tikslą platinti, neteisėtai įgijo, gabeno ir laikė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis 19 818 g šviesios spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo labai didelis kiekis, t. y. 7861,22 g psichotropinės medžiagos – amfetamino, ir šį kiekį psichotropinės medžiagos ikiteisminio tyrimo metu per nenustatytą asmenį per du kartus – 2006 m. kovo 12 d., apie 11.50 val. ir apie 12.30 val., Kaune, prie (duomenys neskelbtini) namo, perdavė N. K.. N. K., įgijęs šį didelį kiekį psichotropinių medžiagų, parsigabeno ir laikė savo namuose Kaune, (duomenys neskelbtini). Po to, 2006 m. kovo 12 d., apie 14.10 val., N. K. savo namuose minėtą kiekį amfetamino tolesniam platinimui perdavė asmeniui, kurio byla dėl jo ligos išskirta. Šis asmuo, veikdamas bendrai su I. N., pastarajam šią psichotropinę medžiagą 2006 m. kovo 12 d., apie 14.20 val., Kaune, prie (duomenys neskelbtini) namo, perdavė tolesniam platinimui. I. N., įgijęs šią psichotropinę medžiagą, gabeno ją iki „Statoil“ degalinės, kurioje ir buvo sulaikytas policijos pareigūnų.
Kauno apygardos teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiu N. K. nuteistas už tai, kad 2005 m. lapkričio 11 d., veikdamas bendrininkų grupe su J. Ž., neteisėtai disponavo labai dideliu kiekiu psichotropinės medžiagos: iš nenustatyto asmens iki 2005 m. lapkričio 11 d. nenustatytomis aplinkybėmis įgijo 986,764 g šviesios spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo labai didelis kiekis – 606,512 g psichotropinės medžiagos amfetamino, ir 2005 m. lapkričio 11 d., apie 17.00 val., Kaune, Šiaurės pr., prie kavinės „Legenda“ perdavė J. Ž. 0,614 g baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo 0,382 g amfetamino, o šis juos tuoj pat perdavė prie kavinės „Legenda“ laukusiems nusikalstamos veikos imitavimo modelio dalyviams Nr. 004 ir Nr. 005; tą pačią dieną, apie 17.08 val., perdavė J. Ž. likusią dalį – 986,150, g – baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo labai didelis kiekis – 606,130 g – psichotropinės medžiagos amfetamino, kuris šią medžiagą už 7600 Lt pardavė šalia kavinės „Legenda“ jo laukusiems nusikalstamos veiklos imitavimo modelio dalyviams Nr. 004 ir Nr. 005 ir taip išplatino labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos.
Pagal tai, kas nustatyta Kauno apygardos teismo 2007 m. birželio 8 d. nuosprendyje bei kasatoriaus skundžiamame Kauno apygardos teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nuosprendyje, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad tiek psichotropinių medžiagų įgijimo, tiek realizavimo laikas bei kitos padarytų nusikalstamų veikų aplinkybės aiškiai skiriasi ir negali būti vertinamos kaip tęstinė, t. y. kaip viena nusikalstama veika. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip matyti iš Kauno apygardos teismo 2007 m. birželio 8 d. nuosprendžio, N. K. ir pats pripažino, jog, paprašytas gauti 20 kg amfetamino, jis per du kartus jį gavo ir tą pačią dieną visą šį kiekį išplatino perduodamas A. S. Pagal nuosprendyje nustatytas aplinkybes N. K. šias psichotropines medžiagas ir įgijo, ir išplatino 2006 m. kovo 12 d. Taigi kasatoriaus keliama versija, kad nusikalstamos veikos, už kurias jis nuteistas Kauno apygardos teismo 2007 m. birželio 8 d. bei Kauno apygardos teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiu (kuris apeliacinės instancijos teismo 2011 m. birželio 20 d. nuosprendžiu pakeistas panaikinant jo dalį, t. y. aplinkybę, kad N. K. nenustatytomis aplinkybėmis iš nenustatyto asmens įgijo labai didelį kiekį – 606,512 g psichotropinės medžiagos – amfetamino), yra viena, pagal vieningą sumanymą padaryta tęstinė nusikalstama veika, kad skundžiamu pirmosios instancijos teismo bei paskesniu apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu jis pakartotinai nuteistas už tą pačią, atskirai kvalifikuotą pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, tęstinę nusikalstamą veiką, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje pagrįstai ir motyvuotai atmesta. Į nuteistojo ir jo gynėjo argumentus, tarp jų ir kasaciniame skunde pakartotus dėl, kasatoriaus nuomone, netinkamo bylų išskyrimo (BPK 170 straipsnis), pakartotinio jo persekiojimo už tą pačią veiką, išsamiai, remiantis bylos medžiaga, yra atsakyta ir paaiškinta, kodėl jie atmetami.
Be to, kasatorius, grįsdamas savo prašymą pakeisti skundžiamus teismų sprendimus, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas esmingai pažeidė BPK 303 straipsnio 1 dalies, 307 straipsnio 2 dalies, o tuo pačiu ir BPK 44 straipsnio 7 dalies reikalavimus, ir tai argumentuoja tuo, jog šis teismas, panaikinęs nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo už neteisėtą labai didelio kiekio – 606,512 g – psichotropinės medžiagos – amfetamino įgijimą, tačiau dėl šios dalies jokio naujo nuosprendžio nepriėmė, todėl lieka neaišku, dėl kokių veikų jis yra nuteistas, dėl kurių išteisintas, kokie nusikaltimo sudėties požymiai pripažįstami nustatytais, o kokie ne. Tokie kasatoriaus argumentai taip pat atmestini. BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai – neteisėtas gaminimas, perdirbimas, įgijimas, laikymas, gabenimas, siuntimas, pardavimas ar kitoks platinimas labai didelio kiekio narkotinių ar psichotropinių medžiagų – įstatymo dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena šių veikų. Pažymėtina, kad, nustačius, jog kaltininkas padarė ne vieną, o kelias įstatymo dispozicijoje nurodytas veikas, kiekviena jų (atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes) atskirai pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nekvalifikuojama. BK 260 straipsnio 3 dalies dispoziciją sudaro nurodytų nusikalstamų veikų sudėčių visuma, todėl nustačius, kad buvo padarytos kelios veikos, pvz., kaltininkas pagal vieningą sumanymą ir įgijo, ir pardavė ar kitaip išplatino labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų, visi veiksmai kvalifikuojami pagal vieną baudžiamąjį įstatymą – BK 260 straipsnio 3 dalį. Apeliacinės instancijos teismo priimtu nauju nuosprendžiu pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria N. K. buvo nuteistas pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, panaikinta ir dėl šio kaltinimo N. K. išteisintas, o kita dėl jo priimto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria N. K. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, pakeista panaikinant tik tą jo dalį, kuria buvo pripažinta kaip įrodyta, kad būtent jis įgijo labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų. Pagal BPK 329 straipsnio 1 dalį pirmosios instancijos teismo nuosprendis turi būti panaikinamas ir priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis, jeigu apeliacinės instancijos teismas posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu N. K., pirmosios instancijos teismo nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, nėra išteisintas. N. K. neteisėtas labai didelio kiekio psichotropinių medžiagų įgijimas nebuvo inkriminuotas kaip atskira nusikalstama veika, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ši veika atskirai kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir nebuvo paskirta atskira bausmė. Taigi sutikti su kasatoriaus argumentais, kad, pašalinus iš nuosprendžio vieną iš BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatytų nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių, būtina dėl to priimti išteisinamąjį nuosprendį, o to nepadarius buvo pažeisti BPK 303 straipsnio 1 dalyje bei 307 straipsnio 2 dalyje nustatyti reikalavimai, kad nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi būti tiksliai nurodoma, dėl kurių veikų padarymo kaltinamasis yra nuteisiamas, dėl kurių išteisinamas, nėra pagrindo. Kasatoriaus teiginys, darant nuorodas į BPK 44 straipsnio 7 dalį ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punktą, kad dėl tokio apeliacinės instancijos teismo sprendimo jam liko neaišku, už kokius veiksmus jis nuteistas, kokie nusikaltimo sudėties požymiai yra nustatyti, o kurie ne, yra formalus, prieštaraujantis ne tik teismų priimtų sprendimų turiniui, bet ir paties kasatoriaus skunde dėstomiems argumentams bei jais remiantis suformuluotam prašymui.
Kasatoriaus argumentai dėl, jo manymu, netinkamai taikyto baudžiamojo įstatymo skiriant ir bendrinant bausmes atmestini.
BK 63 straipsnis reglamentuoja bausmės skyrimą už kelias nusikalstamas veikas, t. y. esant nusikalstamų veikų sutapčiai. Pagal BK 63 straipsnio 1 dalį, jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, sudarančios nusikalstamų veikų sutaptį, teismas iš pradžių paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę. Skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies jas sudėti. BK 63 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad pagal tas pačias BK 63 straipsnyje nustatytas taisykles skiriama bausmė ir tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą.
Iš bylos medžiagos matyti, kad nusikaltimą, už kurį N. K. nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, jis padarė iki 2007 m. birželio 8 d. nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 4 ir 9 dalimis, skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirtą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrino su bausme, paskirta 2007 m. birželio 8 d. nuosprendžiu. Taigi BK 63 straipsnyje reglamentuotos bausmių skyrimo nuostatos, kai padarytos kelios nusikalstamos veikos, nebuvo pažeistos. Kasatoriaus teiginys, kad jo išteisinimas pagal BK 253 straipsnio 1 dalį turėjo atsispindėti galutinėje subendrintoje bausmėje, taip pat nepagrįstas. Kasatorius pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nuteistas laisvės atėmimu vienuolikai metų, o pagal BK 253 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams. Šios bausmės, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, buvo subendrintos apėmimo būdu. Apeliacinės instancijos teismas N. K. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį išteisino nustatęs, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių, todėl, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 bei 9 dalimis, pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirtą vienuolikos metų laisvės atėmimo bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrino su Kauno apygardos teismo 2007 m. birželio 8 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinę bausmę paskyrė laisvės atėmimą dvylikai metų.
Konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas N. K. už nusikaltimą, kvalifikuotą pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, bausmę paskyrė pažeisdamas baudžiamojo įstatymo reikalavimus, teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyti bendrieji bausmių skyrimo pagrindai. Juose pasakyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Be to, pagal BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį, tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Nuteistajam N. K., atsižvelgiant į BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatas, pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirta bausmė, nežymiai viršijanti šio įstatymo sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės minimumą. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus dėl paskirtos bausmės dydžio, motyvuotai pasisakė, kad nuteistojo nurodyti argumentai (kurie iš esmės pakartoti ir kasaciniame skunde) nėra pakankamas pagrindas pripažinti, jog N. K. paskirta bausmė yra aiškiai per griežta. Nesutikti su tokia šio teismo išvada teisėjų kolegija neturi pagrindo.
Kasatoriaus prašymas panaikinti skundžiamų nuosprendžių dalį, kuria iš jo ir nuteistojo J. Ž. solidariai priteista išieškoti 7900 Lt valstybei, taip pat atmestinas. Byloje nustatyta, kad N. K. nusikaltimą padarė veikdamas bendrininkų grupe su J. Ž., iš nusikalstamos veikos buvo gautos pajamos – 7900 Lt, todėl šią pinigų sumą pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė solidariai išieškoti iš nuteistųjų valstybės naudai. Kasatoriaus argumentas, kad civilinis ieškinys dėl šios pinigų sumos išieškojimo byloje nebuvo pareikštas, kad prokuroras tokio prašymo nereiškė, todėl teismas, priteisdamas tokią pinigų sumą valstybės naudai, ėmėsi prokuroro funkcijų, išėjo iš kaltinimo ribų bei apribojo jo galimybes gintis nuo kaltinimo kaip civiliniam atsakovui, nepagrįstas. Iš nusikalstamos veikos gautų pajamų išieškojimas valstybės naudai nėra saistomas su civilinio ieškinio pareiškimu (BK 72 straipsnis). Nustačius, kad neteisėtai gauti pinigai (ar kitas turtas) buvo nusikalstamos veikos rezultatas, teismas privalo išspręsti šį, t. y. jų paėmimo valstybės nuosavybėn, klausimą nepriklausomai nuo to, ar prokuroras tokį prašymą pareiškė, ar ne (kasacinė byla Nr. 2K-7-453/2007).
Atsižvelgdama į tai, kas pasakyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, remiantis nuteistojo N. K. kasaciniame skunde išdėstytais argumentais, keisti dėl jo priimtus teismų sprendimus nėra pagrindo.
Dėl nuteistojo V. N. kasacinio skundo
Kasaciniu skundu nuteistasis V. N. savo prašymą panaikinti teismų sprendimus ir bylą dėl jo nutraukti argumentuoja tuo, kad jis nuteistas nepagrįstai, bylos duomenys ištirti neobjektyviai ir neišsamiai, apkaltinamasis nuosprendis, pažeidžiant BPK 301 ir 305 straipsnių reikalavimus, pagrįstas prielaidomis, jo gynybos versija, kad jis nežinojo, jog Ž. N. vietoj karčiosios druskos, siekdamas apgauti pirkėjus, parduos jiems psichotropines medžiagas, nepaneigta.
Iš bylos medžiagos matyti, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme visi byloje surinkti duomenys buvo ištirti, apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje ir pripažinti atitinkančiais BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus (BPK 301 straipsnis). Teismo išvados dėl V. N. kaltės, dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje, nuosprendyje pagrįstos ištirtų įrodymų visuma – t. y. įvertinus paties nuteistojo V. N. parodymus, duomenis, užfiksuotus slapto sekimo protokole, techninių priemonių panaudojimo protokole bei jo priede – užfiksuotų pokalbių tarp Ž. N., V. N. bei įslaptintų liudytojų suvestinėje, liudytojų, kuriems buvo taikomas anonimiškumas, parodymus bei kitus nuosprendyje išdėstytus ir išanalizuotus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad kasatorius, nesutikdamas su teismų sprendimais, iš esmės ginčija įrodymų vertinimą, nuosprendžiuose išdėstytų išvadų pagrįstumą. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, yra ne kasacinės, o apeliacinės bylos nagrinėjimo dalykas (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kasaciniame skunde nuteistasis V. N. pakartojo tuos pačius argumentus, kurie buvo nurodomi apeliaciniame skunde ginčijant nuosprendžio pagrįstumą, teigiant, kad nusikaltimo, už kurį nuteistas pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, nepadarė. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą išanalizavęs įrodymus, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados dėl V. N. dalyvavimo padarant nusikaltimą yra pagrįstos, nuteistojo gynybos versija motyvuotai atmesta. Tačiau šis teismas, konstatavęs, kad V. N. nusikalstama veika, kuri pasireiškė neteisėtu didelio kiekio psichotropinių medžiagų realizavimu, nėra baigtas nusikaltimas, nes psichotropines medžiagas nupirko nusikalstamos veikos imitavimo modelio dalyviai, pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeitė – V. N. nusikalstamą veiką iš BK 260 straipsnio 2 dalies perkvalifikavo į BK 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 2 dalį.
Teisėjų kolegija nesutikti su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis neturi teisinio pagrindo.
Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, nuteistojo V. N. kasaciniame skunde išdėstytais argumentais naikinti dėl jo priimtus teismų sprendimus ir bylą nutraukti nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Nuteistųjų N. K. ir V. N. kasacinius skundus atmesti.