- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-04-16
- Bylos Nr.
- A-261-1347-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01536-2011-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Veslava Ruskan
- Pareiškėjas
- A. A.
- Atsakovas
- Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovui Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant uždarajai akcinei bendrovei „Kauno švara“, dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. A. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją (toliau – ir VAGK) nagrinėti jo 2011 m. birželio 20 d. skundą.
Skunde (I t., b.l. 1-4) nurodė, kad 2011 m. birželio 20 d. kreipėsi į VAGK, tačiau VAGT 2011 m. birželio 29 d. raštu Nr.7R-111(4R-322) atsisakė nagrinėti jo skundą – atsisakė jį priimti, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 26 straipsnio 1 dalimi ir 28 straipsniu.
Pareiškėjas paaiškino, kad Administracinių ginčų komisijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šis įstatymas nustato bendrą ikiteisminę skundų (prašymų) dėl priimtų individualių administracinių aktų ar valstybės tarnautojų veiksmų (neveikimo) viešojo administravimo srityje nagrinėjimo tvarką. Pagal to paties straipsnio 3 dalį įstatymai gali nustatyti ir kitokią atskirų kategorijų administracinių ginčų nagrinėjimo tvarką, tačiau jokie įstatymai nenustato išskirtinės specialios Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos veiksmų apskundimo tvarkos. Administracinių ginčų komisijų įstatymo 11 straipsnis suteikia skundo (prašymo) teisę, pagal kurią su skundu (prašymu) į atitinkamą administracinių ginčų komisiją jos kompetencijai priskirtais klausimais turi teisę kreiptis asmenys, taip pat viešojo administravimo subjektai, kai šie mano, kad jų teisės yra pažeistos. Pagal Administracinių ginčų komisijų įstatymo 9 straipsnį VAGK nagrinėja skundus (prašymus) dėl centrinių valstybinio administravimo subjektų priimtų individualių administracinių aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat dėl minėtų subjektų atsisakymo ar vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus, teisėtumo ir pagrįstumo. VAGK nesprendžia: 1) ABTĮ 16, 18 straipsniuose 19 straipsnio 2 ir 3 dalyse ir 20 straipsnio 1 dalyje nurodytų ginčų (bylų), taip pat mokesčių bylų; 2) administracinių ginčų, kuriems nagrinėti įstatymai numato kitokią tvarką.
Pareiškėjas 2011 m. birželio 20 d. skundu VAGK skundė Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisijos (toliau – ir VVTAT komisija) 2011 m. gegužės 23 d. nutarimą Nr. 10-284, kuriam nenustatyta jokia speciali skundimo tvarka (ginčijo nutarimo priėmimo administracinę procedūrą, kuri iš esmės, jo manymu, sukliudė priimti nešališką sprendimą VVTAT). VVTAT 2011 m. birželio 16 d. raštu Nr.4-5106 patvirtino, kad posėdžio protokolas nebuvo rašytas. Dėl to neteisėtas ir posėdžio sekretoriaus nebuvimas. Tokie pažeidimai galėtų būti ištaisyti tik iš naujo nagrinėjant ginčą Valstybinėje vartotojų teisių apsaugos tarnyboje. Pabrėžė, kad VAGK jis pateikė skundą iš esmės dėl Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo, prašė patikrinti administracinės procedūros teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamas, kad ginčo dalykas yra viešoji paslauga.
Vyriausioji administracinių ginčų komisija 2011 m. birželio 29 d. rašte Nr.7R-111(4R-322) padarė išvadą, kad ginčas yra kilęs iš civilinių teisinių santykių, kai tuo tarpu vienas iš skundo reikalavimų buvo pripažinti, kad ginčo dalykas yra viešoji paslauga, dėl kurios įstatymai nereikalauja sudaryti kokių nors rašytinių civilinių sutarčių ir viešosios paslaugos neprilygina civilinei paslaugai. Taigi VAGK sprendė klausimą iš esmės nepriėmus skundo nagrinėjimui ir jo nenagrinėjusi, tuo iš esmės atimdama teisę apskųsti valstybinės valdžios institucijos veiksmus. Tokiu būdu pareiškėjas neteko teisės kreiptis į teismą ne dėl ginčo esmės, bet dėl valstybinės institucijos veiklos teisėtumo patikrinimo. Tokią teisę pareiškėjui suteikia Administracinių ginčų komisijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalis ir Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, 46 straipsnio 1 dalis.
Pabrėžė, kad VAGK 2011 m. birželio 29 d. rašte Nr. 7R-111(4R-322) remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis, kurios visos priimtos pagal paslaugų teikėjų skundus, jose yra sudarytos civilinės sutartys. Tose nutartyse buvo sprendžiamas ginčo teismingumo klausimas teismams, bet ne galimumas nagrinėti ginčus VAGK, kuri nėra teisminės valdžios institucija, todėl negalėjo ir negali kurti precedentų savo atžvilgiu aiškindama įstatymus. Nurodė, kad šis ginčas yra kilęs pagal vartotojo skundą ir pats ginčo pobūdis bei aplinkybės yra kitokios, nei minimose nutartyse.
Šalies argumentai
Pareiškėjas rėmėsi Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi. Nurodė, kad VVTAT komisija skundžiamu 2011 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 10-284 pasiūlė UAB „Kauno švara“ teisės aktų nustatyta tvarka sudaryti sutartį su A. A. arba namo bendrosios nuosavybės administratoriumi. Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnyba peržengė savo kompetencijos ribas, siūlydama kitam asmeniui sukurti jam teisinius santykius. Valstybinės valdžios institucijos veikla gali būti skundžiama, nes teisinės valstybės principas, įtvirtintas Konstitucijos preambulėje, suponuoja kiekvienam teisę ir galimybę, kad teismas ir ikiteisminės valdžios įstaigos revizuotų tokius valstybės institucijų veiksmus. Priešingu atveju, būtų paneigta tokios kontrolės tvarka, t. y. galimybė prašyti patikrinti tokių veiksmų teisėtumą, nes tokių veiksmų atlikimą nustato teisė, o būtų nepalikta galimybė tokius veiksmus patikrinti.
Atsakovas VVTAT su skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepimą į skundą (I t., b. l. 14–28), paaiškino, kad A. A. į VVTAT kreipėsi su 2010 m. spalio 28 d. skundu dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimais teikiamos atlygintinos paslaugos bei iš to kylančių UAB „Kauno švara“ veiksmų. VVTAT, išnagrinėjusi A. A. skundą, 2010 m. spalio 4 d. rašte Nr. 10-219 pateikė atsakymą į jį. Skunde VVTAT A. A. nurodė, kad atlygintinų atliekų tvarkymo paslaugų teikimo santykiai tarp jo ir UAB „Kauno švara“ atsiradę ne sudarytos vartojimo sutarties, o Kauno miesto savivaldybės tarybos priimtų sprendimų pagrindu.
Pažymėjo, kad Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisija nutarimą priėmė laikydamasi Vartotojų teisių apsaugos įstatyme bei Reglamente nustatytos bei tokio pobūdžio ginčams ir sprendimų priėmimui taikytinos tvarkos, išsamiai, objektyviai bei visapusiškai įvertinusi teisingam ginčo išnagrinėjimui turinčias reikšmės aplinkybes. Nutarimo nuorašą 2011 m. gegužės 24 d. raštu Nr. 4-4280 Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba pateikė ir A. A., o 2011 m. birželio 16 d. raštu Nr. 4-5106, atsakydama į pareiškėjo A. A. prašymą pateikti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisijos 2011 m. gegužės 23 d. posėdžio, kuriame buvo priimtas nutarimas, protokolo nuorašą, nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad pagal Reglamento 94 straipsnį nagrinėjant ginčą rašytinio proceso tvarka protokolas nerašomas bei į tai, kad pareiškėjo prašymas Valstybinėje vartotojų teisių apsaugos tarnyboje buvo nagrinėtas rašytinio proceso tvarka, protokolas nebuvo rašytas, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba jo pareiškėjui pateikti negali.
Remiasi Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 12, 29 straipsniais, 23 straipsnio 1 dalimi, 19 straipsnio 1 dalimi, 25 straipsnio 1, 7 dalimis, 21 straipsnio 1 dalimi, 27 straipsnio 1 dalimi, Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, 6 straipsnio 31 punktu, 8, 9 straipsniais, 16 straipsnio 37 punktu, 29 straipsnio 8 dalies 7 punktu, 30 straipsnio 2 dalies 1, 4 punktais, Atliekų tvarkymo įstatymo 31 straipsniu, Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos darbo reglamento 94, 95 punktais, Civilinio kodekso 6.161 straipsniu, 4.84 straipsnio 2, 3 punktais, Kauno miesto savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo taisyklių 3, 5, 30, 76, 77 punktais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų 6.4, 9 punktais, Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. A-4671 patvirtintų Kauno miesto butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 5.11 punktu.
Pažymėjo, kad Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisija, išnagrinėjusi tarp vartotojo A. A. ir UAB „Kauno švara“ kilusį ginčą dėl pareiškėjui teikiamų komunalinių paslaugų teisėtumo ir pagrįstumo ne teisme tvarka bei priimdama nutarimą, vadovavosi jai Vartotojų teisių apsaugos įstatymu priskirta kompetencija ir, atsižvelgdama į pareiškėjo skunde Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai pateiktais paaiškinimais bei nurodytomis aplinkybėmis, reikalavimais, priėmė vieną iš Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje numatytų sprendimų.
Šalies argumentai
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Kauno švara“ su skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (I t., b. l. 181–182) nurodė, kad A. A. niekada neginčijo ir neginčija atliekų tvarkymo paslaugos suteikimo fakto ir tai liudija apie prievolinių santykių buvimą tarp jo ir UAB „Kauno švara“. Mano, kad A. A. elgiasi nesąžiningai, nes VVTAT išsamiai išnagrinėjo ginčą, kilusį tarp jo ir UAB „Kauno švara“ dėl teikiamų komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų pagrįstumo, teisėtumo ir atsiradimo pagrindo. Nors A. A. savo skunde Tarnybai akcentavo kad neturi sutarties su UAB „Kauno švara“, prašė apginti jo pažeistas teises, jam pateiktos atliekų tvarkymo sutarties nepasirašė, pastabų dėl sutarties nesurašė ir bendrovei nepateikė, o, Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2011 m. birželio 29 d. rašto nepagrįstas apskundimas byloja apie A. A. piktnaudžiavimą savo teisėmis.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 3 d. sprendimu pareiškėjo A. A. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2011 m. birželio 27 d. Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai padavė skundą, kuriame prašė: 1) skundo nagrinėjime leisti dalyvauti suinteresuotam asmeniui Lietuvos nacionalinei vartotojų federacijai; 2) pripažinti, kad Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisija 2011 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 10-284 nepriėmė sprendimų dėl skundo reikalavimų ir pažeidė Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 27 straipsnio 1 dalį; 3) pripažinti, kad Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisijos 2011 m. gegužės 23 d. nutarime Nr. 10-284 nepagrįstai ir neteisėtai nenurodytas komisijos posėdžio sekretorius, ginčo šalys, kiti nagrinėjant ginčą dalyvavę suinteresuoti asmenys ir tuo pažeistas Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 27 straipsnio 3 dalies 3 punktas; 4) pripažinti, kad Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisija, 2011 m. gegužės 23 d. priimdama nutarimą Nr. 10-284, nebalsuodama pažeidė savo darbo Reglamento 68 punktą; 5) pripažinti, kad Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisija, nespręsdama klausimo dėl Lietuvos nacionalinės vartotojų federacijos buvimo ginču suinteresuotu asmeniu, pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalį ir savo darbo Reglamento 126.3 punktą; 6) pripažinti, kad Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisija 2011 m. gegužės 23 d. nutarime Nr. 10-284 nepagrįstai ir neteisėtai ginčo dalyką apibrėžė kaip šiukšlių išvežimą – komunalinę paslaugą Civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalies prasme; 7) pripažinti, kad Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisijos 2011 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 10-284 teiginys, kad UAB „Kauno švara“ teikia jam mišrių komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas, už kurias jis atsiskaito pagal pateiktas sąskaitas, yra niekuo nepagrįsta prielaida; 8) pripažinti, kad Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisijos 2011 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 10-284 dalis, kuria komisija remiasi Kauno miesto savivaldybės tarybos 2008 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. T-142 patvirtintomis Kauno miesto savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo taisyklėmis (Tarybos 2010 rugsėjo 16 d. sprendimo Nr. T-496 redakcija) ir jų pagrindu kildina jam ir jo namo administratoriui prievolę sudaryti civilinę sutartį su UAB „Kauno švara“, o nesiremia Civilinio kodekso 6.156 straipsnio 1, 2 dalimis, 6.188 straipsniu bei kitomis Civilinio kodekso normomis, reglamentuojančiomis atlygintinų paslaugų teikimą bei bendrąsias sutarčių nuostatas, yra neteisėta ir nepagrįsta, nes kolizijos atveju remiamasi žemesnės galios teisės normomis, nors privalo remtis aukštesnės galios įstatymų teisės normomis; 9) pripažinti, kad Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisijos 2011 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 10-284 į ginčo nagrinėjimą neįtraukdama, tačiau spręsdama dėl daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, bendrosios dalinės nuosavybės valdytojo teisių ir pareigų peržengė skundo nagrinėjimo ribas ir tuo pažeidė savo darbo Reglamentą, nepranešdama valdytojui apie ginčo esmę bei nesuteikdama teisės pateikti paaiškinimus; 10) pripažinti, kad Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisija 2011 m. gegužės 23 d. nutarime Nr. 10-284 neteisėtai ir nepagrįstai ėmėsi teisės aiškinimo funkcijų, nes tokių įgaliojimų įstatymai Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisijai nesuteikia, bei nepagrįstai ir neteisėtai tiesiogiai ginčo sprendimui taikė Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2006/12/EB, sprendime suformuluotas pasiūlymas prieštarauja LR CK 6.156 straipsnio 1, 2 dalims; 11) pripažinti, kad ginčo dalykas yra viešoji paslauga, dėl kurios įstatymai nereikalauja sudaryti kokių nors rašytinių civilinių sutarčių; 12) pripažinti, kad Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisijos 2011 m. gegužės 23 d. nutarimas Nr. 10-284 yra neteisėtas ir nepagrįstas bei priimtas pažeidžiant pagrindines procedūras, ypač taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą; 13) panaikinti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisijos 2011 m. gegužės 23 d. nutarimą Nr. 10-284 ir įpareigoti Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą iš naujo nagrinėti jo 2010 m. spalio 28 d. skundą su 2010 m. lapkričio 24 d., 2010 m. gruodžio 29 d., 2011 m. balandžio 1 d. ir 2011 m. balandžio 26 d. papildymais įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka per Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos nustatytą terminą.
Vyriausioji administracinių ginčų komisija 2011 m. birželio 29 d. raštu Nr. 7R-111(4R-322) atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjo 2011 m. birželio 27 d. skundą, motyvuodama tuo, kad ginčas yra kilęs iš civilinių teisinių santykių, o Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba išnagrinėjo pareiškėjo skundą neteismine tvarka.
Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies, ABTĮ 25 straipsnio 1 dalies, 28 straipsnio nuostatomis padarė išvadą, kad išankstinio ginčo nagrinėjimo institucija pagal įstatymų leidėjo valią yra įgaliota nagrinėti tik tokius skundus (prašymus), kuriais siekiama peržiūrėjimo viešojo administravimo subjektų priimtų individualių teisės aktų ar veiksmų (neveikimo), tačiau, kolegijos vertinimu, tik tokių teisės aktų, kurie sukelia realias teisines pasekmes suinteresuotiems asmenims, t. y. sukuria tam tikrą privalomą elgseną. Jei tokių pasekmių neatsiranda, nepaisant to, kad dokumentas surašomas viešojo administravimo sistemos subjekto, jis negali būti nagrinėjamas Komisijos.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad Vyriausioji administracinių ginčų komisija 2011 m. birželio 29 d. rašte Nr. 7R-111(4R-322) pagrįstai, remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodė, kad Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos nutarimai, priimti išnagrinėjus vartotojų skundus neteismine tvarka, yra tik rekomendacinio pobūdžio ir nėra individualus administracinis teisės aktas.
Teisėjų kolegija sutiko su komisijos padaryta išvada, jog pareiškėjo ginčas yra kilęs iš civilinių teisinių santykių ir teisės aktuose nustatyta kitokia jo sprendimo tvarka. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo inicijuotas ginčas nepriskiriamas Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos kompetencijai, teismas padarė išvadą, kad komisija pagrįstai atsisakė pareiškėjo pateiktą skundą priimti nagrinėjimui iš esmės.
III.
Pareiškėjas A. A. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.
Apeliacinis skundas (II t., b. l. 1-5) grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir skundas.
Šalies argumentai
Apeliantas papildomai nurodė, kad ginčas yra kilęs iš esmės dėl skundo teisės, kartu ir dėl teisės kreiptis į teismą. Jeigu skundas negali būti nagrinėjamas administracine ikiteismine tvarka, jis negali būti nagrinėjamas ir administraciniame teisme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A39-182/2009; 2009 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-829/2009; 2009 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A39-375/2009; 2010 m. sausio 29 d. administracinėje byloje Nr. A756- 119/2010). Taigi bylos turėtų būti nutraukiamos arba skundus jose turėtų būti atsisakoma priimti.
Nagrinėjamu atveju teismas bylą išnagrinėjo iš esmės, t. y. pripažino, kad pareiškėjas neturi skundo teisės nei kreiptis į teismą nei kreiptis į ikiteisminę ginčų sprendimo instituciją – Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją dėl Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos veiksmų teisėtumo patikrinimo (ABTĮ 25 str. 1 d.). apelianto manymu, tai prieštarauja teisinės valstybės principui. Apeliantas pažymėjo, kad įstatymai nenustato išskirtinės specialios Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos veiksmų apskundimo tvarkos. Tačiau tai savaime nereiškia, kad Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos veiksmai neskundžiami, jos nutarimai negali būti revizuojami, nors jie ir nėra privalomi.
Šalies argumentai
Atsakovas valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b.l. 10-17) nurodė iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjos skundą. Pažymėjo, kad Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisijos nutarimai, priimti ginčą, kilusį tarp vartotojo ir atitinkamos bendrovės, išnagrinėjus išankstine ginčų sprendimo ne teisme tvarka, yra rekomendacinio, o ne privalomojo pobūdžio, t. y. toks nutarimas neįgyja jokios įpareigojančios galios bendrovės atžvilgiu, galinčios įtakoti (sukurti ar pakeisti) jos teisinį statusą taip, kaip jį gali įtakoti individualus administracinis aktas – sprendimas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies prasme. Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisijos nutarimo rezoliucinės dalies nuoroda, patvirtinančia, jog bendrovei neįvykdžius Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisijos sprendimo, apie tai bus viešai paskelbta Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos interneto tinklalapyje, nesiekiama priverstinio komisijos nutarimo įvykdymo, bei nutarimo neįvykdžiusio subjekto (atitinkamos bendrovės) teisių apribojimo ar suvaržymo, o siekiama tik paviešinti nutarimo neįvykdymo faktą.
Paslaugų teikimas yra civilinės teisės dalykas, todėl ginčo šalys pagal Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 29 straipsnį turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą prašydamos nagrinėti ginčą iš esmės tiek ginčo nagrinėjimo Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisijoje metu, tiek po Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisijos sprendimo priėmimo, o Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos surinkti bei nutarime aptarti įrodymai gali būti vertinami, sprendžiant klausimą dėl konkrečių įsipareigojimų tinkamo įvykdymo bei konkrečių pažeidimų buvimo ar nebuvimo.
Kreipimasis į teismą po ginčą nagrinėjančios institucijos sprendimo priėmimo nelaikomas šios institucijos sprendimo apskundimu (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-7864-2/2007, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 25 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-2705-561/2008).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. vasario 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A39-182/2009 nurodė, kad „<...> Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba veikė kaip vartotojų ginčų sprendimo neteismine tvarka institucija. Jos priimtas nutarimas yra rekomendacinio pobūdžio ir pareiškėjui nėra privalomas. Teisinius santykius, kylančius iš turizmo paslaugų teikimo, reglamentuoja civilinės teisės normos. Ginčus, kylančius iš civilinių teisinių santykių, nagrinėja bendrosios kompetencijos teismai. Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 29 straipsnyje nustatyta, kad ginčo šalys turi teisę kreiptis į bendrosios Kompetencijos teismą, prašydamos nagrinėti ginčą iš esmės tiek ginčo nagrinėjimo ginčus nagrinėjančioje institucijoje metu, tiek po šios institucijos sprendimo priėmimo.
Šalies argumentai
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Kauno švara“ su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą (II t., b.l. 18).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Bylos ginčas yra dėl teisės skųsti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos sprendimą pareiškėjo pasirinkta išankstinę bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarka.
Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos sprendimas dėl pareiškėjo pateikto skundo negali būti skundžiamas Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai.
Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą iš esmės grindžia teisės taikymo ir aiškinimo ginčo santykiams nesutikimo argumentais.
Remiantis ABTĮ 136 straipsniu apeliacinės instancijos teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė (1 dalis). Teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą (2 dalis).
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šio ginčo atveju nevertinamas pareiškėjo skunde keliamas klausimas dėl paslaugos turinio, o tik patikrinama, ar pareiškėjas pasirinko savo galimai pažeistos teisės gynimui tinkamą tvarką.
Bylos įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas iškėlė ginčą dėl UAB „Kauno švara“ teikiamos komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos bei jos apmokėjimo tarifų.
Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisija 2011 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 10-284 išnagrinėjusi pareiškėjo skundą pasiūlė UAB „Kauno švara“ teisės aktų nustatyta tvarka sudaryti sutartį su Vartotoju arba jį atstovaujančiu namo bendrosios nuosavybes administratoriumi. Nutarimo turinys patvirtina, kad Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisija pripažino, jog UAB „Kauno švara“ privalo Vartotojo reikalavimu sudaryti sutartį, kurios pagrindu Vartotojui būtų teikiamos atlygintinas komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos bei už suteiktas paslaugas siunčiamos sąskaitos.
Pareiškėjas dėl priimto nutarimo 2011 m. birželio 27 d. pateikė skundą Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai, kuri 2011 m. birželio 29 d. raštu Nr. 7R-111(4R-322) atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjo 2011 m. birželio 27 d. skundą, motyvuodama tuo, kad ginčas yra kilęs iš civilinių teisinių santykių ir Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba išnagrinėjo pareiškėjo skundą neteismine tvarka.
Pareiškėjas pateiktu skundu administracinio teismo prašė įpareigoti Vyriausiąją administracinių ginčų komisija išnagrinėti jo 2011 birželio 27 d. skundą iš esmės.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas nesilaikė nustatytos ginčo nagrinėjimo tvarkos ir jo skundas negalėjo būti priimtas ir nagrinėjamas Vyriausioje administracinių ginčų komisijoje. Iš esmės ginčas yra kilęs dėl paslaugų teikimo, todėl pareiškėjas turėjo teisę pagal skundo padavimo metu nustatytą tvarką remiantis Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 19 straipsnio 1 dalį pasirinkti savo teisių gynimo būdą ir manydamas, kad pardavėjas, paslaugų teikėjas pažeidė jo teises ar įstatymų saugomus interesus, turėjo teisę šio skirsnio nustatyta tvarka kreiptis į pardavėją, paslaugų teikėją, Tarnybą, Inspekciją ar Valstybinę visuomenės sveikatos priežiūros tarnybą, taip pat į šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nurodytas ginčus nagrinėjančias institucijas ar į teismą.
Pareiškėjas šia teise pasinaudojo ir kreipėsi į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą, kuri, išnagrinėjusi skundą, priėmė sprendimą, numatytą Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 1 punkte bei iš esmės pareiškėjo skundą patenkino.
Todėl konstatuojama, kad atsakovas išnagrinėjo ginčą pagal jam suteiktą kompetenciją dėl vartojimo sutarties sąlygų. Minėto Įstatymo 29 straipsniu nustatyta, kad ginčo šalys turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą, prašydamos nagrinėti ginčą iš esmės tiek ginčo nagrinėjimo ginčus nagrinėjančioje institucijoje metu, tiek po šios institucijos sprendimo priėmimo. Kreipimasis į teismą po ginčą nagrinėjančios institucijos sprendimo priėmimo nelaikomas šios institucijos sprendimo apskundimu.
Remiantis šiuo teisiniu reguliavimu pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovo nutarimu, turėjo teisę savarankiškai kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą prašydamas nagrinėti ginčą iš esmės dėl paslaugos teikimo sąlygų ir apmokėjimo tvarkos. Toks ginčas galėjo būti nagrinėjamas pagal Įstatymo 32 straipsnyje numatytas procedūras. Pareiškėjas taip pat remiantis Įstatymo 29 straipsnio galėjo kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą, bet ne į Komisiją. Tokiu būdu ginčo dėl vartojimo sutarčių sąlygų procedūros nenumato, kad toks ginčas gali būti nagrinėjamas administracinių ginčų komisijoje. Pagal Administracinių ginčų komisijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 2 punktą Vyriausioji administracinių ginčų komisija nenagrinėja administracinių ginčų, kuriems nagrinėti įstatymai numato kitokią tvarką. Todėl Vyriausioji administracinių ginčų komisija pagal jai nustatytą kompetenciją negalėjo nagrinėti ginčų, kurių nagrinėjimas yra priskirtas teismui ir todėl pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą dėl Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisija 2011 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 10-284.
Remdamasi šiais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
A. A. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.