- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-03-04
- Bylos Nr.
- 2A-917-614/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-23177-2014-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andrius Verikas, Eglė Surgailienė, Ona Gasiulytė
- Ieškovas
- V. Š.
- Atsakovas
- UAB „Medicinos bankas“
- Trečiasis asmuo
- O. S.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės, Eglės Surgailienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Andriaus Veriko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-07-14 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. Š. ieškinį atsakovui UAB „Medicinos bankas“ dėl kreditavimo sutarties nutraukimo panaikinimo; trečiasis asmuo: O. S.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
ieškovas prašė įpareigoti atsakovą tęsti kreditavimo sutarties vykdymą, t. y. šalis sugrąžinti į padėtį buvusią iki kreditavimo sutarties nutraukimo ir ją pratęsti. Ieškinyje nurodė, kad 2006-01-23 sudaręs su UAB „Medicinos kredito unija“ (2007-08-20 perleidusia kreditorinį reikalavimą UAB „Medicinos bankas“, toliau Bankas) paskolos sutartį Nr. 60123-011, jos pagrindu ieškovas pasiskolino 57 924 Eur (200 000 Lt.). Atsakovas 2009-03-23 refinansavo minėtą paskolos sutartį ir su ieškovu sudarė Kredito sutartį Nr. LOAN 91628, kurios pagrindu ieškovui buvo paskolinta 91 995 Eur (317 382,75 Lt), numatant galutinį paskolos grąžinimo terminą – 2019-03-25. Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų įvykdymas buvo užtikrintas nekilnojamuoju turtu – 0,0600 ha žemės sklypu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) su kiemo statiniais (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), gyvenamuoju namu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini), kurie asmeninės nuosavybės teise priklauso ieškovui ir trečiajam asmeniui O. S. Ieškovas nurodo, kad dėl susidariusios blogos finansinės padėties netinkamai vykdė savo įsipareigojimus ir apie tai informavo atsakovą (2009-12-08 ir 2010-01-15) bei prašė atidėti paskolos ir palūkanų mokėjimą dvylikai mėnesių. Atsakovas į prašymus neatsižvelgė, 2009 metais vienašališkai nutraukė Kredito sutartį Nr. LOAN 91628 ir kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą dėl priverstinio skolos išieškojimo. Apie minėtos sutarties nutraukimą ieškovas sužinojo iš antstolio. Ieškovas teigia, kad refinansuodamas sutartį atsakovas, tyčia ar per klaidą, pablogino ieškovo padėtį, nors 2009-06-01 buvo susidariusi tik 1 075,27 Eur skola. Nutraukdamas Kredito sutartį, atsakovas siekė didesnės naudos sau, pažeidė CK 1.5 str. 1 d. ir pasinaudojo savo dominuojančia padėtimi, neleido keisti sutarties sąlygų ir ignoravo visus teikiamus pasiūlymus, nors skolos suma buvo maža, palyginus su bankui sumokėta suma bei gauto kredito suma ir hipoteka įkeisto turto verte. Ieškinyje nurodo, kad šiuo metu jo materialinė padėtis pagerėjo, nes jis turi darbą (nuolatinį pajamų šaltinį).
Atsiliepimas
Atsakovas nesutiko su ieškinio reikalavimais ir prašo juos atmesti bei priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė, kad pagal su UAB „Medicinos kredito unija“ 2006-01-23 sudarytą paskolos sutartį Nr. 60123-011 ieškovui buvo suteikta 57 924 Eur (200 000 Lt) paskola, ir nustatytas prievolės įvykdymo terminas 2009-01-13. Su ieškovo sutuoktine O. S. (trečiasis asmuo) 2006-01-23 buvo sudaryta paskolos sutartis Nr. 60123-012, pagal kurią jai suteikta 14 481 Eur (50 000 Lt) paskola ir nustatytas prievolės įvykdymo terminas 2009-01-13. 2007-08-20 atsakovas iš Nacionalinės kredito unijos (anksčiau Medicinos kredito unija) perėmė reikalavimų teisę pagal ieškovo bei jo sutuoktinės paskolos sutartis Nr. 60123-011 ir Nr. 60123-012. Suėjus galutiniams paskolų grąžinimo terminams, nei vienas skolininkas negrąžino paskolų ir neapmokėjo priskaičiuotų palūkanų bei delspinigių. Ieškovui buvo siunčiami pranešimai (2009-01-14 Nr. 9 ir 2009-01-27 Nr. 24), kaip ir jo sutuoktinei (2009-01-14 Nr. 8 ir 2009-01-27 Nr. 23). Atsižvelgdamas į ieškovo ir jo sutuoktinės sunkumus grąžinant paskolas, atsakovas geranoriškai nepradėjo priverstinio skolų išieškojimo, o sutikdamas su ieškovo 2009-02-24 prašymu, 2009-03-23 sudarė su V. Š. Kredito sutartį Nr. LOAN 91628, (toliau Kredito sutartis), kuria refinansavo ieškovo ir jo sutuoktinės įsiskolinimus pagal paskolos sutartis Nr. 60123-011 ir Nr. 60123-012 ir nustatė ieškovui palankų kredito grąžinimo grafiką. Pagal šią sutartį, piniginės lėšos ieškovui turėjo būti išduotos įvykdžius visas sutarties 4.1 p. nurodytas sąlygas. Pasirašytą (2009-04-24) hipotekos lakštą, 2009-04-28 užregistruotą hipotekos registre, lėšos paskolų refinansavimui buvo išduotos 2009-04-30, tačiau jų nepakako visiems ieškovo ir jo sutuoktinės įsiskolinimams (pradelstiems nuo 2009-01-13) padengti. Padengus dalį palūkanų ir delspinigių, susidarė 17 876,79 Lt dydžio nepadengtas kredito likutis pagal 2006-01-23 paskolos sutartį Nr. 60123-011. Ieškovas, apie jo netinkamai vykdytus įsipareigojimus (pagal 2006-01-23 paskolos sutartį Nr. 60123-011), buvo informuotas 2009-06-02 raštu Nr. 189 ir 2009-06-18 raštu Nr. 201, tačiau į pranešimus nereagavo, todėl 2009-07-19 atsakovas vienašališkai nutraukė paskolos sutartį. Sudarius Kredito sutartį, ieškovas iki 2010-03-25 turėjo mokėti tik sutartines palūkanas, tačiau iki sutarties nutraukimo jis sumokėjo tik 81,72 Lt. Ieškovas nepadengė įsiskolinimo, nuolat pažeidinėjo sutartinius santykius, nevykdė paskolos sutarties sąlygų ir atsakovas nesitikėjo, kad ieškovas ištaisys prievolių vykdymo pažeidimus, todėl 2009-07-19 atsakovas Kredito sutartį vienašališkai nutraukė (Sutarties 7.5., 7.5.1., 7.5.2 punktai). Ieškovas savo prievolių nevykdė nuo Banko reikalavimo teisės atsiradimo momento (2007-08-20), nors atsakovas su juo bendradarbiavo ir tik Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2009-10-30 nutartimi Nr. 1014V/2009 bei 2009-11-02 nutartimi Nr. 1015V/2009 skolos išieškojimas buvo nukreiptas į hipoteka įkeistą turtą ir vykdomieji dokumentai pateikti vykdyti antstoliui. Ieškovas 2010-01-15 dar kartą siūlė atsakovui refinansuoti Kredito sutartį, bet nepateikė jokių įrodymų ar paaiškinimų, kokiu būdu ir iš kokių pajamų jis skolą grąžins, todėl kreditavimo santykiai su ieškovu nebuvo atnaujinti. Per visą laikotarpį nuo kredito sutarties nutraukimo, ieškovas nesumokėjo nei vienos įmokos. 2011-07-18 paskelbtos įkeisto nekilnojamojo turto varžytinės, atsakovo 2011-08-23 prašymu buvo atšauktos, nes ieškovas pažadėjo geranoriškai dengti skolą dalimis, tačiau ir po to ieškovas nesumokėjo nei vienos įmokos, todėl vykdymo veiksmai 2014-01-10 buvo atnaujinti. Ieškovas žinojo apie pagal paskolos sutartį Nr. 60123-011 susidariusį įsiskolinimą (2010-03-02 raštas), tačiau nebuvo sąžiningas ir rūpestingas santykiuose su atsakovu, nebendradarbiavo, sąmoningai nevykdė prisiimtų įsipareigojimų, žadėjo pradėti mokėti, tačiau to nedarė. Ieškovas negali būti pripažintas vartotoju, nes paskolos sutartimi gautais pinigais jis plėtojo nuosavą verslą, todėl šalių sudaryta Kredito sutartis negali būti kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis.
Trečiasis asmuo O. S. teismo posėdžio metu pritarė ieškovo argumentams ir mano, kad ieškinys turi būti patenkintas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-07-14 sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad pagal su UAB “Medicinos kredito unija“ 2006-01-23 sudarytą paskolos sutartį Nr. 60123-011, ieškovui buvo suteikta 57924 Eur (200 000 Lt) paskola ir nustatytas prievolės įvykdymo terminas 2009-01-13. UAB“Medicinos kredito unija“ ir ieškovo sutuoktinė O. S. (trečiasis asmuo) 2006-01-23 sudarė paskolos sutartį Nr. 60123-012, kuria O. S. buvo suteikta 14481 Eur (50 000 Lt) ir nustatytas prievolės įvykdymo terminas - 2009-01-13. Atsakovas ir Nacionalinė kredito unija (anksčiau – Medicinos kredito unija) 2007-08-20 sudarė reikalavimų perleidimo sutartį Nr.278, kuria atsakovui perėjo reikalavimo teisės į V. Š. bei O. S. pagal paskolos sutartis Nr. 60123-011 ir Nr. 60123-012. Suėjus paskolų grąžinimo terminams, paskolos nebuvo grąžintos ir nesumokėtos priskaičiuotos palūkanos bei delspinigiai. Teismas nustatė, kad ieškovas kreditą paėmė verslo reikmėms, taigi tarp šalių susiklostę sutartiniai civiliniai teisiniai santykiai neatitinka vartojimo sutartį individualizuojančių požymių, todėl laikytina, kad jie nėra vartojimo kredito sutartiniai civiliniai teisiniai santykiai. Priešingai, ieškovui, kaip verslininkui, taikomi aukštesni rūpestingumo, atidumo, profesionalumo standartai ir tinkamas su verslu susijusios rizikos vertinimas ir prisiėmimas. Aplinkybės, kad atsakovas 2009-03-09 sutiko su ieškovo 2009-02-24 prašymu bei 2009-03-23 sudarė kredito sutartį Nr. LOAN 91628, kurios sąlygos ieškovui buvo palankios, kad, atsižvelgdamas į tai, jog ieškovas pažadėjo geranoriškai dengti skolą dalimis, atšaukė 2011-07-18 antstolio paskelbtas nekilnojamojo turto varžytines, patvirtina, kad atsakovas su ieškovu bendradarbiavo ir buvo geranoriškas. Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, jog ieškovas nesiėmė visų įmanomų priemonių padengti įsiskolinimą ir vykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju atsakovas turėjo pagrindą vienašališkai nutraukti Kredito sutartį, nes kredito sumos negrąžinimas ir palūkanų nemokėjimas laiku kreditavimo santykiuose yra esminis sutarties pažeidimas. Ieškovo įsiskolinimai atsakovui nebuvo maži. Ieškovas 2010-01-15 raštu kreipėsi į atsakovą dėl pakartotinio refinansavimo, tačiau nei tuo metu, nei teismui nepateikė neginčytinų įrodymų, kokiu būdu skolą grąžins. todėl atsakovas turėjo pagrindą atsisakyti pakartotinai refinansuoti savo įsipareigojimų nevykdančio asmens skolas. Be to, ieškovas teismui nepateikė duomenų, kiek nuo kredito sutarties nutraukimo buvo sumokėta įmokų ir sumažintas įsiskolinimas. Teismas pažymėjo, kad ieškovas turėjo pakankamai laiko – penkerius metus – padengti susidariusį įsiskolinimą, tačiau to nepadarė. Byloje nėra duomenų apie ieškovo gerą finansinę padėtį Kredito sutarties nutraukimo metu bei jo turimas pajamas. Be to, teismas nustatė, jog byloje nėra duomenų, kad ieškovas, siekdamas išsaugoti sutartinius santykius, kreipėsi į teismą CK 6.204 str. nustatyta tvarka dėl Kredito sutarties sąlygų pakeitimo, o pasikeitusių aplinkybių rizika (finansinės padėties pablogėjimas) tenka pačiam ieškovui. Atsakovo atstovui patvirtinus, kad atsakovas sutartį laiko nutraukta, šalių autonomijos principas lemia, jog kreditorius yra laisvas apsispręsti, ar nori pakeisti sutartį ir ar likti sutartiniuose santykiuose su kita šalimi ir šios kreditoriaus valios negalima laikyti piktnaudžiavimu teise, juolab sutarties pažeidimu, ir ši valia savaime nėra neteisėta. Sudarydamas Kredito sutartį ieškovas aktyviais veiksmais prisiėmė sutarties įvykdymo riziką bei atsakomybę dėl savo mokumo, todėl aplinkybė, kad jis galimai nebuvo finansiškai pajėgus, nesuteikė jam teisės nevykdyti sutartinių įsipareigojimų ir tai negali būti laikoma pakankama priežastimi reikalauti atsakovą atnaujinti sutartinius santykius. Akivaizdu, kad ieškovas buvo nepakankamai rūpestingas ir apdairus, siekdamas ginti savo teises. Nagrinėjamu atveju šalių sudarytoje kreditavimo sutartyje numatyta atsakovo kaip kredito davėjo teisė vienašališkai nutraukti kreditavimo sutartį, jeigu kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies ir/ar nemoka palūkanų, delspinigių, baudų bei kitų sutartyje numatytų mokėjimų. Ieškovas pripažino, kad kreditavimo sutartyje kaip sutarties vienašališko nutraukimo pagrindą numatytą sutarties pažeidimą padarė, todėl atsakovo veiksmai, vienašališkai nutraukiant su ieškovu sudarytą kreditavimo sutartį, laikytini teisėtais. Nors ieškovas nurodė, kad atsakovas pažeidė sutarties nutraukimo tvarką, apie sutarties nutraukimą ieškovo, kaip kredito gavėjo, tinkamai neinformavęs, tačiau nenurodė, kuo pasireiškė sutarties nutraukimo tvarkos pažeidimas. Byloje nustatyta, kad ieškovui buvo siųsti įspėjimai dėl kreditavimo sutarties nutraukimo, kurie buvo įteikti ir asmeniškai ieškovui, ir trečiajam asmeniui. Iš šių aplinkybių teismas sprendė, kad nurodyti atsakovo pranešimai apie sutarties nutraukimą ieškovui buvo žinomi, t. y. atsakovas laikėsi kreditavimo sutartyje numatytos vienašališko sutarties nutraukimo tvarkos. Todėl teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimų ir grąžinti šalis į padėtį buvusią iki sutarties nutraukimo, ją pratęsiant.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-07-14 sprendimą ir priimti naują sprendimą. Apeliantas nurodė, kad jis, kaip fizinis asmuo, sudarė kredito sutartį vieninteliam gyvenamajam būstui, kuriame su šeima gyvena iki šiol, įsigyti ir remontuoti, o ne verslui vystyti, todėl ginčo sutartis laikytina vartojimo sutartimi. Kreditoriaus teisė, skolininkui nevykdant ar netinkamai vykdant įsipareigojimus, reikalauti grąžinti prieš terminą visą likusią paskolos sumą kartu su kitomis įmokomis, nereiškia, kad ši teisė yra absoliuti ir jos neriboja bendra pareiga elgtis sąžiningai, protingai, teisingai ir kitos sutartinius bei prievolinius teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos (CK 1.5 str., 6.4 str., 6.158 str.). Teismas neatsižvelgė į tai, kad, prieš nutraukiant sutartį, ieškovo skola sudarė tik 1 075,27 Eur, kai visa paskolos suma - 91 995 Eur (CK 6.209 str. 3 d., 4 d.). Byloje nėra duomenų, kad, turėdamas galimybę sutartį vykdyti, ieškovas nevykdė jos tyčia, nesąžiningai. Atsakovas nepagrįstai laikino nemokumo riziką perkėlė vien ieškovui. Apelianto teigimu, sutarties pažeidimas nelaikytinas esminiu, kadangi, nutraukdamas sutartį, atsakovas neatsižvelgė į sutarties pobūdį (vartojimo); negalima išvada, kad atsakovas dėl laikino sutarties pažeidimo iš esmės negavo to, ko tikėjosi iš ilgalaikės sutarties, ir negalėjo to numatyti; pagal sutarties esmę griežtas atsiskaitymo terminų laikymasis neturi esminės reikšmės sutarties galiojimui; ieškovo prievolės pažeidimas yra ne tyčinis ir ne dėl jo didelio neatsargumo; laikinas prievolės neįvykdymas nedavė atsakovui pakankamo pagrindo nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje; ieškovas dėl sutarties nutraukimo patirtų didelių ne tik finansinių nuostolių, bet ir neturtinės žalos, nes kredito sutarties tikslas buvo panaudotas vieninteliam šeimos gyvenamajam būstui įsigyti ir jį remontuoti. Sprendžiant klausimą dėl sutarties pažeidimo kaip esminio ir atsakovo deklaruojamo rizikos atsiradimo dėl sutarties vykdymo, akcentuotina aplinkybė, kad kredito sutartis buvo užtikrinta hipoteka įkeičiant nekilnojamąjį turtą. Taigi ir šiuo aspektu atsakovo - naudos gavėjo pagal kredito sutartį, turtiniai interesai buvo patikimai užtikrinti. Atsakovas pasinaudojo teise vienašališkai nutraukti sutartį jos 7.5 -7.5.2. punktuose nustatytais pagrindais, o CK 6.217 str. 2 d. nurodytų pagrindų skolininko neteisėtus veiksmus (mokėjimo terminų praleidimai) kvalifikuoti kaip esminį sutarties pažeidimą nebuvo pagrindo. Ieškovo - skolininko pagal sutartį veiksmai atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes negali būti kvalifikuojami tokiais, kurie eliminuotų sutartinių santykių tarp šalių tęsimo galimybę, taip užtikrinant galiojančios sutarties išsaugojimo nuostatą, arba, kitaip tariant, lemtų kreditoriaus intereso prievolėje praradimą. Taip pat nėra pagrindo konstatuoti aplinkybių, kurios akivaizdžiai rodytų, kad skolininkas pažeis sutartį iš esmės ateityje. Skolininko aktyvumas siekiant išsaugoti šalių santykius, noras bendradarbiauti, atkurtas mokumas neleidžia teigti, kad kreditorius galėjo pasinaudoti CK 6.219 str. Tai reiškia, kad sutartis negali būti laikoma teisėtai nutraukta ir atitinkamai negali būti laikoma apskritai nutraukta, nes, kaip nurodyta pirmiau, sutartį vienašališkai galima nutraukti tik teisėtai. Visais kitais atvejais pareiškimas apie nutraukimą nesukuria jokių pageidaujamų teisinių padarinių.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Nurodė, kad, tvirtindamas, jog 2009-03-23 kredito sutartis Nr. LOAN 91628 buvo sudaryta apelianto vieninteliam gyvenamajam būstui įsigyti ir remontuoti, o ne verslui vykdyti, teismą klaidiną, kadangi jis bankui nurodė, jog paskola bus naudojama verslui vystyti. Todėl ginčo sutartis negali būti kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis. Atsakovo teigimu, ieškovas nepateikė jokių apeliacinį skundą pagrindžiančių įrodymų (CPK 178 str.). Atsakovas yra įsitikinęs, kad kredito sutartį nutraukė teisėtai ir pagrįstai, nes pagrindas nutraukti kredito sutartį buvo numatytas kredito sutartyje (7.5.1 p., 7,5.2 p.), kredito sutarties nutraukimas atliktas, vadovaujantis įtvirtintu teisiniu reglamentavimu (CK 6.217 str. 5 d.) ir kredito sutarties nuostatomis, ką būtent ir patvirtina visų įrodymų ir byloje nustatytų faktinių aplinkybių visetas. Apeliantas sąmoningai įsipareigojimų atsakovui nevykdė ne tik 2009, bet ir dar 6 metus po kredito sutarties nutraukimo, įsipareigojimų apeliantas nevykdo ir šiuo metu, pinigų nemokėdamas nei atsakovui, nei skolą išieškančiam antstoliui, nors yra skolingas atsakovui pagal 2 sandorius milžiniškas pinigų sumas. Atsakovas pažymėjo, kad kredito negrąžinimas ir palūkanų nemokėjimas laiku kreditavimo santykiuose yra esminis sutarties pažeidimas. Atkreipė dėmesį į tai, kad apeliantas, gavęs UAB „Medicinos bankas“ pranešimą dėl vienašališko sutarties nutraukimo, niekad nekėlė klausimo dėl vienašališko sutarties nutraukimo pagrįstumo, nesiėmė jokių priemonių savo neva teisių pažeidimui pašalinti, pradelstų įsiskolinimų nesusimokėjo ir pan. Atsakovas nurodė, kad kredito sutarties nutraukimo metu ieškovo neįvykdytų finansinių įsipareigojimų suma atsakovui siekė ne 1 075,27 Eur, kaip nurodė apeliantas, o 6 340,48 Eur. Atsakovas nurodė, jog kredito santykių tęsimas yra visiškai neįmanomas visų faktinių aplinkybių kontekste.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų o taip pat ir viešo intereso buvimo nenustatyta, todėl nagrinėtinas V. Š. apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.
Ginčas tarp šalių kilo dėl kredito sutarties nutraukimo pagrįstumo.
Sprendžiant šalių ginčą būtina aptarti sutarties laisvės principą. Sutarties laisvės principas reiškia, kad šalys gali susitarti dėl sutarties nutraukimo sąlygų ir tvarkos, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties nutraukimo sąlygas ar sutarties nutraukimo reikalavimus nustato imperatyvios teisės normos. Sutarties nutraukimą reglamentuoja CK 6.217 straipsnis. Vienas iš minėtame straipsnyje nurodytų atvejų, kai šalis turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, yra kitos šalies padarytas esminis sutarties pažeidimas. CK 6.217 str. ypatumas yra tas, kad nukentėjusiai šaliai leidžiama nutraukti sutartį, nesikreipiant į teismą (CK 6.218 str.). Tačiau tokiu atveju kita šalis turi teisę kreiptis į teismą ir ginčyti vienašališko sutarties nutraukimo pagrįstumą, įrodinėdama, kad sutarties pažeidimas nėra esminis. CK 6.217 str. 2 d. nurodyti kriterijai, kuriai remdamasis teismas nustato, ar sutarties pažeidimas yra esminis, ar ne.
CK 6.217 str. 5 d. nustatyta, kad vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje numatytais atvejais. Tai reiškia, kad įstatymas suteikia šalims teisę susitarti dėl galimybės vienašališkai nutraukti sutartį net tais atvejais, kai sutarties pažeidimas nėra esminis. Pagal sutarties laisvės principą šalys gali susitarti dėl teisės vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais, ir tai neprieštarauja CK 6.156 str. 4 d. nuostatai, kad sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyvios teisės normos.
Nagrinėjamoje byloje 2009-01-13 pasibaigus paskolos sutarčių Nr. 60123-011 ir Nr. 60123-012 įvykdymo terminams, nei ieškovas, nei jo sutuoktinė neatliko nei vieno mokėjimo. 2009-03-09 kreditoriui sutikus su ieškovo (skolininko) 2009-02-24 prašymu, 2009-03-23 kredito sutartimi Nr. LOAN_91628 buvo refinansuoti apelianto ir jo sutuoktinės įsiskolinimai pagal paskolos sutartis Nr. 60123-011 ir Nr. 60123-012, sudarytas naujas kredito grąžinimo grafikas. Ieškovui įforminus ir užregistravus hipoteką, 2009-04-30 ieškovui išmokėtos lėšos pagal (refinansavimo) sutartį. Per šį laiko tarpą susidarė nepadengtas 17.876,79 Lt dydžio kredito likutis. Atsakovas pirmosios instancijos teisme pateikė duomenis, jog sudarius 2009-03-23 Kredito sutartį, iki 2010-03-25 atsakovui buvo sumokėta tik 81,72 Lt, nors per šį laiko tarpą skolininkas turėjo mokėti tik palūkanas. Šios aplinkybės apeliantas nepaneigė CPK leistinais įrodomais. Dėl šių aplinkybių teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovas atliko esminį sutarties pažeidimą, kuris pagal Kredito sutarties 7.5 punktą, 7.5.1. punktą, bei 7.5.2 punktą sudarė teisinį pagrindą atsakovui vienašališkai nutraukti sutartį, nes kredito dalies įmokų nesumokėjimas leido atsakovui nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje (CK 6.217 str. 2 d. 4 p.).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kredito sutarties vienašališkam nutraukimui buvo įstatyminis ir faktinis pagrindas. Tai, kad vienas iš prievolių sąžiningo vykdymo principų yra prievolės šalių bendradarbiavimo principas, savaime nereiškia, kad ieškovo ir trečiojo asmens turtinei padėčiai pablogėjus atsakovas turėjo besąlygiškai keisti kredito sutarties sąlygas arba jos nenutraukti. Ta aplinkybė, kad atsakovas buvo sustabdęs teismo hipotekos skyriaus nutarties pagrindu pradėtą skolininkų turto realizavimą net trejiems metams, parodo, kad atsakovas, kaip pelno siekiantis bankas, ilgą laiką negaudamas įmokų tik 2014 m. atnaujino vykdymo veiksmus, užtikrino šalių interesų pusiausvyrą.
Tai, kad ieškovas, reikalaudamas pripažinti kredito sutarties nutraukimą neteisėtu, neatlikdamas ženklesnių mokėjimų banko naudai, patvirtina, kad ieškovas kredito sutarties nutraukimą ginčijo formaliais pagrindais, tuo parodydamas, kad nėra suinteresuotas atlikti mokėjimų banko naudai, formaliai ginčydamas kredito sutarties nutraukimą. Ieškovas nepateikė įrodymų ir kad šiuo metu jis yra mokus ir gali prisiimti kokius nors papildomus finansinius įsipareigojimus, kurie užtikrintų šalių interesų pusiausvyrą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas nepažeidė sutarties
sąžiningos dalykinės praktikos reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė įrodinėjimo naštą tarp šalių, nes ieškovas turėjo įrodyti, kad nebuvo esminio kredito sutarties pažeidimo ir jis turi realias galimybes vykdyti sutartines prievoles tinkamai, nepažeidžiant atsakovo, kaip banko, teisėto intereso, nes ieškovo darbo sutarties nutraukimas ir ekonominės krizės aplinkybė ir atsiradęs nemokumo faktas savaime nesukuria bankui pareigos išsaugoti kredito sutartį savo pelno sąskaita, neužtikrinant šalių sutartinių prievolių pusiausvyros.
Teisėjų kolegija pažymi, kad bankas turėjo teisę vienašališkai nutraukti kredito sutartį, nes pagal sudarytas kreditavimo sutarties sąlygas ieškovė buvo tinkamai informuota pagal sutarties nuostatas, todėl bankas teisėtai ir pagrįstai vienašališkai nutraukė kredito sutartį dėl esminio jos pažeidimo. Ieškinys negali būti tenkinamas, nes byloje nėra duomenų, sudarančių teisinį pagrindą pripažinti atsakovo vienašališką kredito sutarties nutraukimą neteisėtu ir įpareigoti atsakovą vykdyti kredito sutartį. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra tinkamai motyvuotas, skundžiamame sprendime yra objektyviai ir teisingai įvertinti įrodymai, tinkamai įvertintos ir išnagrinėtos bylai reikšmingos aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos šios kategorijos bylose. Teisėjų kolegija nevertina kitų skundo argumentų, nes jie yra teisiškai nereikšmingi bylos nagrinėjimo dalykui. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje nėra duomenų, sudarančių teisinį pagrindą naikinti skundžiamą sprendimą ir patenkinti ieškinį, kadangi sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, materialinės ir procesinės teisės normos pritaikytos tinkamai, nėra LR CPK 329 str., 330 str. numatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais. Skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas, nes byla išnagrinėta teisingai.
Bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme nesusidarė.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 326 str. 1 d. 1 p., teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-07-14 sprendimą palikti nepakeistą.