Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo V. Š. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 1 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo V. Š. ieškinį atsakovui UAB „Medicinos bankas“ dėl kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas V. Š. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas įpareigoti atsakovą UAB „Medicinos bankas“ tęsti kreditavimo sutarties vykdymą, t. y. šalis sugrąžinti į padėtį, buvusią iki kreditavimo sutarties nutraukimo, ją pratęsiant. Taip pat ieškovas prašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti vykdomąją bylą Nr. 0042/11/01739.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-08-01 nutartimi ieškovo V. Š. prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino. Nurodė, kad ieškovas visiškai nemotyvavo ir neargumentavo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šioje byloje būtinumo, nedetalizavo, kokiu būdu ir kaip bus apsaugoti jo interesai galimai jam palankaus teismo procesinio sprendimo priėmimo atveju. Teismas padarė išvadą, jog ieškovas nenurodė jokių aplinkybių, patvirtinančių laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo būtinumą, kaip ir jas pagrindžiančių įrodymų, kurie sudarytų prielaidas manyti apie būsimo teismo procesinio sprendimo neįvykdymo ar apsunkinto įvykdymo grėsmę.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Pareiškėjas V. Š. pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-08-01 nutartį ir priimti naują nutartį –prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nesuteikė pareiškėjui galimybės pateikti teismui motyvus ir argumentus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo. Mano, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir antstoliui realizavus iš varžytynių pareiškėjo turtą, bus pažeistos pareiškėjo teisės ir ieškinio nagrinėjimas teisme praras prasmę. Be to, pardavus iš varžytynių pareiškėjo turtą, bus suvaržytos trečiųjų asmenų turtinės teisės dėl galimų ieškinių teismuose, jeigu nagrinėdamas ieškinį dėl kredito sutarties nutraukimo panaikinimo teismas priims palankų sprendimą pareiškėjo atžvilgiu. Taigi, pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas iš pateikto ieškinio turinio turėjo suprasti, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šioje byloje yra būtina priemonė, nes jos netaikymas gali sukelti realią grėsmę, kad sprendimas šioje byloje nebus įvykdytas arba vykdymas pasunkės, jei iš varžytynių bus parduotas pareiškėjo turtas.

Atsakovas UAB „Medicinos bankas“ pateikė atsiliepimą į pareiškėjo V. Š. atskirąjį skundą, kurį prašė atmesti. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai nurodė, jog ieškovas nepagrindė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės. Pažymėjo, kad ieškovo ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas ir yra tik priemonė vilkinti bankui įkeisto turto priverstinį realizavimą. Nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo hipotekos skyrius 2009-10-30 nutartimi nusprendė išieškoti skolą iš skolininko V. Š. ir parduoti bankui įkeistą nekilnojamąjį turtą iš varžytynių. Ši nutartis yra įsiteisėjusi, todėl atsakovui nesuprantama, kaip susijęs ieškinio reikalavimas dėl kredito sutarties nutraukimo panaikinimo su reikalavimu sustabdyti vykdymo veiksmus. Mano, kad šiuo atveju jokios tariamos grėsmės teismo sprendimo įvykdymui neegzistuoja, nes net tuo atveju, jei ieškovo ieškinys bus patenkintas, Vilniaus miesto apylinkės teismo hipotekos skyriaus įsiteisėjusi ir vykdytina nutartis galėtų būti vykdoma ir įkeistas turtas galėtų būti realizuojamas vykdymo proceso metu. Nurodo, kad pareiškėjas yra nesąžiningas, nes ieškinį dėl neteisėto kredito sutarties nutraukimo pateikė praėjus daugiau nei 5 metams nuo kredito sutarties nutraukimo, t. y. tik tuomet, kai atsakovas atnaujino priverstinio vykdymo veiksmus – bankui įkeisto nekilnojamojo turto realizavimą.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pateiktą bylos medžiagą, pareiškėjo paaiškinimus ir atsakovo atsikirtimus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis priimta nepažeidžiant procesinės ir materialinės teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, neprieštarauja šalių interesų pusiausvyrai, teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams, todėl atskirojo skundo argumentais keisti ar naikinti skundžiamą teismo nutartį nėra pagrindo.

Vadovaujantis CPK 144 str. 1 d., teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – tai preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, kitaip tariant, eliminuoti galimą jo neįvykdymo riziką. Todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumą pirmiausiai apsprendžia galima grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams (CPK 144 str.). Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas, kurį privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12 ir 178 str.).

CPK 145 str. 1 d. 11 p. nurodyta viena iš teismo taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių rūšių – išieškojimo vykdymo procese sustabdymas. Nors pateiktame ieškinyje pareiškėjas V. Š. išdėstė reikalavimą sustabdyti vykdomąją bylą Nr. 0042/11/01739, tačiau toks pareiškėjo reikalavimas vertintinas kaip prašymas sustabdyti vykdymo veiksmus byloje, t. y. prašymas sustabdyti išieškojimą vykdymo procese teikiant jį kaip prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pažymėtina, kad CPK 625 str. 1 d. numatyta, jog vykdomąjį dokumentą vykdantis antstolis CPK nustatyta tvarka savo iniciatyva arba vykdymo proceso dalyvių prašymu savo patvarkymu vykdymo veiksmus gali atidėti, vykdomąją bylą sustabdyti ar vykdomąjį dokumentą grąžinti išieškotojui. Tai reiškia, kad vykdomąją bylą gali sustabdyti vykdomąjį dokumentą vykdantis antstolis. Nagrinėjamu atveju vertindamas pareiškėjo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – sustabdyti vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje – pagrįstumą apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties išvada, kad pareiškėjas V. Š. visiškai nemotyvavo ir neargumentavo būtent tokių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šioje byloje būtinumo, nedetalizavo, kokiu būdu ir kaip bus apsaugoti jo interesai galimai jam palankaus teismo procesinio sprendimo priėmimo atveju. Pažymėtina, kad nors pareiškėjas atskirajame skunde nepagrįstai nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nesuteikė jam galimybės pateikti teismui motyvus ir argumentus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo (tokie pareiškėjo argumentai turėjo būti išdėstyti teikiant prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo), tačiau tokie argumentai nėra pateikti ir apeliacinės instancijos teismui. Teismas atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir antstoliui realizavus iš varžytynių pareiškėjo turtą, bus pažeistos pareiškėjo teisės ir ieškinio nagrinėjimas teisme praras prasmę. CPK 18 str. reglamentuotas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarties) privalomumo principas, kuris reiškia, kad teismo sprendime, nutartyje ar kitokiame teismo procesiniame dokumente esančių nurodymų privalo paisyti visi asmenys – tiek dalyvavę, tiek ir nedalyvavę nagrinėjant bylą. Nagrinėjamu atveju matyti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo hipotekos skyrius 2009-10-30 nutartimi nusprendė išieškoti skolą iš skolininko V. Š. ir parduoti bankui įkeistą nekilnojamąjį turtą iš varžytynių. Nutartis yra įsiteisėjusi, todėl vykdytina. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nepagrįstai sustabdžius įsiteisėjusios teismo nutarties vykdymą, būtų paneigtas minėtas sprendimo (nutarties) privalomumo principas, pažeisti būtent atsakovo UAB „Medicinos bankas“ teisėti interesai. Taigi, atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi jis nepagrindė prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių būtinumo nagrinėjamu atveju, nepagrindė tos aplinkybės, jog nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar taps neįmanomu. Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių nėra pagrindo pripažinti pirmosios instancijos teismo nutartį nepagrįsta ir neteisėta, todėl atskirasis skundas netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo V. Š. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 1 d. nutartį palikti nepakeistą.