Vilniaus apygardos teismo nutartis

2016-01-27 · Civilinė byla Nr. 2A-109-881/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-01-27
Bylos Nr.
2A-109-881/2016
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-00119-2013-6
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Vilija Mikuckienė, Andrutė Kalinauskienė, Jūra Marija Strumskienė
Atsakovas
J. R.
Ieškovas
UAB „Vilniaus energija“
Trečiasis asmuo
Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2A-109-881/2016Teisminio proceso Nr. 2-68-3-00119-2013-6Procesinio sprendimo kategorija: 2.3.2.9.1.; 2.5.11.5.; 2.5.1.4. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. sausio 27 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andrutės Kalinauskienės, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jūros Marijos Strumskienės, viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės J. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 11 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1522-631/2014 pagal ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovei J. R. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, išvadą byloje teikianti institucija – Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Vilniaus energija“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės J. R. 7 783,99 Lt skolos už šilumos energiją, 905,02 Lt palūkanų, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 284,90 Lt bylinėjimosi išlaidų. Nurodė, kad tiekia centralizuotą šilumos energiją daugiabučiam gyvenamajam namui, esančiam (duomenys neskelbtini). Visą pastate suvartotą šilumos energijos kiekį apskaičiuoja pastato įvade įrengtas šilumos skaitiklis. Atsakovė nuo 2009 m. birželio 18 d. nuosavybės teise valdo pastate esantį butą. Buto įrenginiai prijungti prie pastato bendrų šildymo ir karšto vandens sistemų. Taigi tarp ieškovo ir atsakovės konkliudentiniais veiksmais sudaryta neterminuota šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis, jų santykius reglamentuoja Civilinio kodekso normos, Šilumos ūkio įstatymo bei jį detalizuojančių poįstatyminių teisės aktų normos. Pagal teisės aktų nustatytą tvarką, vartotojai privalo mokėti mokesčius už šilumos energiją kas mėnesį, iki kito po ataskaitinio mėnesio paskutinės dienos. Dėl šios prievolės neįvykdymo laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 6 d. iki 2014 m. liepos 31 d. susidarė 7 783,99 Lt skola už šilumos energiją, kurią turi apmokėti atsakovė. Ginčo laikotarpiu pastate buvo taikomas Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. O3-19 patvirtintas Šilumos paskirstymo metodas Nr. 4. Ginčo laikotarpiu buvo skaičiuojami mokesčiai už šilumos energiją buto šildymui ir mokesčiai už karštą vandenį, taikant vandens vartojimo normas RSN 26-90, patvirtintas Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos ir Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos departamento 1991 m. birželio 24 d. įsakymu Nr. 79/76, t. y. 75 litrai per parą vienam gyventojui. Atsakovei apskaičiuotų mokesčių teisingumą patvirtina komisija savo 2013 m. lapkričio 12 d. išvadoje Nr. R2-3284.

Atsiliepimas

Atsakovė J. R. atsiliepime į ieškinį prašė ieškinio netenkinti, taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą. Nurodė, kad bute, esančiame (duomenys neskelbtini), negyveno nuo 2003 m. birželio 17 d., todėl nuo šios dienos mokestis už karštą vandenį negalėjo būti skaičiuojamas; nesinaudojo ir butui tiekiama šiluma. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimo Nr. 1507 „Dėl dujų, elektros ir šiluminės energijos, šalto bei karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo ir eksploatavimo“ 1.4. punkte nustatyta, kad gyvenamuosiuose namuose mokestis už šaltą bei karštą vandenį, dujas, elektros energiją nustatomas pagal butų apskaitos prietaisų rodmenis, o jeigu butuose apskaitos prietaisų nėra, mokestis nustatomas pagal dujų, šalto bei karšto vandens suvartojimo ribas, kurias tvirtina savivaldybės. Į bylą pateiktas Vilniaus miesto valdybos 1992 m. gegužės 7 d. potvarkis Nr. 777V nebuvo nustatyta tvarka paskelbtas, o Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnis numato, kad galioja tik paskelbti įstatymai. Todėl ieškovas negali remtis savivaldybės teisės aktu, kuris nustato suvartojimo normas, kai nėra įrengti apskaitos prietaisai, taip pat ir Vilniaus m. valdybos 2001 m. kovo 1 d. sprendimu Nr. 356V, kuris nustato suvartojimo normas, kai bute nėra registruotų asmenų ir jame niekas negyvena. Ieškovas neįvykdė savo prievolės įrengti bute apskaitos prietaisų, todėl visos neigiamos pasekmės tenka jam. Ginčo butui nėra tiekiamas karštas vanduo, jame nėra nei prausyklos, nei dušo, nei vonios. Bendro naudojimo patalpos name nėra šildomos, ir mokestis už bendro naudojimo patalpų šildymą nėra pagrįstas. 2005 metais teismo sprendimu buvo nustatyta, kad atsakovė gyvena kitame bute – (duomenys neskelbtini).

Teismo posėdyje atsakovė su ieškiniu sutiko iš dalies, nesutiko su skolos apskaičiavimu už karštą vandenį ir bendrų patalpų šildymą. Paaiškino, kad 2014 m. balandžio mėn. priėmė motinos palikimą, tame tarpe ir bendrabučio kambarį – ginčo butą (duomenys neskelbtini). 2001 – 2003 m. ji minėtame mamos kambaryje (bute) gyveno. 2003 m. deklaravo jame savo gyvenamąją vietą. Nuo 2003 m. birželio 17 d. ten nebegyvena, nes Vilniaus miesto savivaldybė suteikė jos šeimai butą tame pačiame pastate. Po mamos mirties 2009 m. birželio 18 d. į jos butą neidavo, kartais atvažiuodavo brolis. Pastatą administruojant UAB „Bendruva“, iš jo buvo pavogti radiatoriai, vonios, kriauklės. Kai pastatą pradėjo administruoti UAB „Naujamiesčio būstas“, jis pastatė radiatorius laiptinėse, voniose. Ieškinio tenkinimo atveju prašė atsižvelgti į jos sunkią materialinę padėtį ir išlaikomą šeimą. Prašė ieškinį atmesti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 11 d. sprendimu ieškinį tenkino.

Teismas nustatė, kad ieškovas name (duomenys neskelbtini), taikė Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – Komisijos) 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. O3-19 patvirtintą Šilumos paskirstymo metodą Nr. 4. Komisija į bylą pateiktoje išvadoje nurodė, jog šį metodą ieškovas pagrįstai taikė kaip labiausiai atitinkantį pastato centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemą. Remdamasis Komisijos nutarimu, ginčo laikotarpiu ieškovas skaičiavo mokesčius už šilumos energiją buto šildymui pagal buto plotą (25,03 kv. m., kas atitinka 15,92 kv. m. gyvenamąjį plotą kartu su kambariui priklausančiomis bendro naudojimo patalpomis 7,53 kv. m. ir 1,58 kv. m.), nurodytą VĮ „Registrų centras“ išraše, ir mokesčius už karštą vandenį, taikydamas vandens vartojimo normas RSN 26-90, patvirtintas Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos ir Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos departamento 1991 m. birželio 24 d. įsakymu Nr. 79/76, t. y. 75 litrai per parą vienam gyventojui.

Atsakovės argumentus apie tai, kad ji neturi pareigos mokėti už šilumos energiją ir karštą vandenį, kadangi bute (duomenys neskelbtini) negyveno, teismas atmetė kaip nepagrįstus. Teismas nurodė, kad, pagal Gyventojų registro tarnybos 2013 m. birželio 5 d. išrašą, atsakovė 2003 m. gegužės 5 d. savo gyvenamąją vietą deklaravo (duomenys neskelbtini). Duodama paaiškinimus, atsakovė patvirtino, jog šio buto raktai buvo jos žinioje. Atsakovė buto (duomenys neskelbtini), savininke tapo tuomet, kai padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo (CK 5.50 str. 2 d.). Atsakovės kreipimosi į notarą data nenustatyta, tačiau iš Valstybinės mokesčių inspekcijos rašto matyti, kad iki 2013 m. lapkričio 7 d. atsakovė pareiškimo dėl palikimo priėmimo notarui dar nebuvo pateikusi, o 2014 m. balandžio 15 d. palikimo priėmimo faktas įregistruotas Testamentų registre. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas konstatavo, kad atsakovė iki palikimo priėmimo faktiškai naudojosi (turėjo teisę ir galimybę naudotis) butu (duomenys neskelbtini). Todėl ji turi atsiskaityti su ieškovu už laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 1 d. iki palikimo priėmimo tiektą šilumos energiją ir karštą vandenį kaip buto naudotoja ir jam tiektos energijos vartotoja, o nuo palikimo priėmimo – ir kaip buto savininkė. Teismas pabrėžė, kad atsakovė, turėdama butą (duomenys neskelbtini) savo žinioje, ir, kaip ji teigia, gyvendama kitame bute, nepasirūpino buto (duomenys neskelbtini) išnuomoti ar kitokiu būdu sumažinti jo išlaikymo išlaidas. Atsakovė nepasinaudojo galimybe anksčiau priimti palikimą ir butą parduoti dar nesusidarius už jo išlaikymą tokio dydžio skolai. Taip pat atsakovė, tapusi buto (duomenys neskelbtini) savininke, nepasinaudojo galimybe laikinai atjungti paveldėto buto šildymo sistemų nuo pastato centralizuotų šildymo sistemų. Be to, Komisija į bylą pateiktoje išvadoje pažymėjo, kad bute yra vartojama šiluma (butas apšildomas) net tais atvejais, kai jame nėra gyvenama, todėl faktas, kad atsakovas tam tikru laikotarpiu negyveno bute, neturi jokios teisinės reikšmės prievolės apmokėti mokesčius už suvartotą šilumą atžvilgiu.

Teismas nurodė, kad CK 4.82 straipsnio 3 dalyje numatyta butų savininkų pareiga proporcingai savo daliai bendrojoje dalinėje nuosavybėje apmokėti išlaidas namui (statiniui) išlaikyti ir išsaugoti, mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. Atsakovė patvirtino, kad bendro naudojimo patalpos – koridoriai, laiptinės, vonios – yra šildomi, išskyrus laikotarpį, kai remonto metu radiatoriai buvo pavogti. Laikinas šildymo prietaisų nebuvimas, anot teismo, savaime nepatvirtina fakto, kad ieškovas tuo metu netiekė šilumos energijos. Be to, remiantis CK 6.383 straipsnio 1 dalimi, pareiga užtikrinti energijos tiekimo prietaisų ir įrenginių tvarkingumą tenka vartotojui, t. y. butų savininkams. Ieškovas neturi patirti nuostolių už tiektą šilumos energiją dėl dingusių pastato radiatorių. Nesant duomenų, patvirtinančių, kad ieškovas tam tikru laikotarpiu netiekė šilumos energijos pastato bendrosioms patalpoms, atsakovė turi apmokėti ieškovo apskaičiuotą skolą už kartu su kambariui priskirtų bendrųjų patalpų šildymą.

Pagal Komisijos išvadą, kol karšto vandens skaitikliai neįrengti ar jų įrengti techniškai neįmanoma, suvartoto karšto vandens kiekis skaičiuojamas pagal teisės akte nustatytas normas, vandens kiekis karšto vandens ruošimui ginčo laikotarpiu buvo nustatomas teisingai, t. y. pagal vandens vartojimo normas RSN 26-90. Teismas nustatė, kad vanduo į butą (duomenys neskelbtini) neatvestas, vandens skaitiklis neįrengtas, todėl įvertinęs Komisijos išvadą, taip pat išklausęs šalių paaiškinimus, jog vanduo tiekiamas į bendro naudojimo patalpas, teismas konstatavo, jog ieškovas pagrįstai mokesčius už karštą vandenį atsakovei apskaičiavo pagal vandens vartojimo normas RSN 26-90, nepriklausomai nuo to, ar atsakovė šiame bute gyveno, ar ne. Teismas pažymėjo, kad tuo atveju, jei atsakovė ginčo laikotarpiu faktiškai naudojosi ir kitomis patalpomis, t. y. butu, esančiu (duomenys neskelbtini), ir nuomos sutartis dėl šio buto nuomos numato nuomotojo (-jų) pareigą mokėti mokesčius už butui tenkančių bendrųjų patalpų šildymą, atsakovė privalo proporcingai šio buto plotui mokėti už bendrųjų patalpų šildymą. Taip pat atsakovė, kaip buto (duomenys neskelbtini) nuomininkė, privalo mokėti už karštą vandenį, kuris skaičiuojamas pagal vandens vartojimo normas RSN 26-90, priklausomai nuo šiame bute gyvenančių asmenų skaičiaus.

Teismas nurodė, kad reikalavimui dėl skolos priteisimo taikomas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas, todėl atsakovės prašymą taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas patvirtino, kad atsakovės turtinė padėtis nėra gera. Tačiau taip pat pabrėžė, kad atsakovė, iš dalies sutikdama su ieškovo reikalavimais, per visą skolos susidarymo ar bylos nagrinėjimo laikotarpį nesumokėjo ieškovui nė vienos skolos padengimo įmokos. Nenustatęs, kad atsakovė galėtų vykdyti teismo sprendimą dalimis per protingą ir ieškovo interesus atitinkantį terminą, teismas atsakovės prašymą išdėstyti skolos išieškojimą atmetė. Be to, teismas nurodė, kad atsakovė nepateikė duomenų, kad jos šeimos pajamos laikotarpiu, kuriam prašoma atidėti skolos išieškojimą, padidės, todėl prašymą atidėti skolos išieškojimą taip pat atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovė J. R. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinio netenkinti, priteisti valstybei bylinėjimosi išlaidas. Skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas neatsižvelgė į tai, kad bute nėra (karšto) vandens apskaitos skaitliukų. Pareiga juos įrengti tenka ieškovui (Šilumos ūkio įstatymo 15 str. 1 d.). Ieškovui šios pareigos neįvykdžius, jam tenka visos neigiamos pasekmės. Panevėžio apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2A-493-425/2013 pažymėjo, kad imperatyvus Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies reglamentavimas yra skirtas apsaugoti vartotojų interesus.

2. Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovė gyvena kitame bute ir būtent ten naudojasi karštu vandeniu. Taigi reikalauti iš jos apmokėjimo už faktiškai nesuvartotą karštą vandenį yra neteisėta ir prieštarauja sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams.

3. Teismas neatsižvelgė į tai, kad namo, kuriame yra butas, bendro naudojimo patalpos nėra šildomos (UAB „Naujamiesčio būstas“ raštas), todėl atitinkamai turėjo būti sumažinta iš atsakovės reikalaujama priteisti suma.

4. Teismas nepagrįstai atsisakė taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą. Šalių nesieja sutartiniai santykiai, be to, žala suprantama ir kaip negautos pajamos, šiuo atveju – įmokos.

5. Teismas nepagrįstai atsisakė išdėstyti teismo sprendimo vykdymą 24 mėnesiams. Byloje yra duomenų, kad atsakovės turtinė padėtis yra bloga, tuo tarpu ieškovei suma yra mažareikšmė.

Žemesnės instancijos teismas

6. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovas rėmėsi Vilniaus m. valdybos 2001 m. kovo 1 d. sprendimu Nr. 356V, kuris nustatyta tvarka nebuvo paskelbtas.

7. Teismas neatsižvelgė į tai, kad butui apskritai nėra tiekiamas karštas vanduo. Bute nėra nei prausyklos, nei dušo, nei vonios.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovas UAB „Vilniaus energija“ ginčija apeliacinio skundo pagrįstumą ir prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Vilniaus m. savivaldybės tarybos ir Komisijos nustatyti terminai karšto vandens skaitikliams įrengti dar nėra pasibaigę, be to, vartotojams nepriimant CK nustatyta tvarka sprendimų dėl šildymo ir karšto vandens sistemos pertvarkymo, pastato renovavimo, nėra jokio pagrindo teigti apie pareigos įrengti skaitiklius atskirai kiekvienam butui nevykdymą. Apeliantės nurodomos Panevėžio apygardos teismo ir šios bylos ratio decidendi nesutampa.

2. Apeliantė nuo 2003 m. gegužės 5 d. savo gyvenamąją vietą deklaravo būtent ginčo, o ne kitame jos nurodomame bute. Mokesčiai už karštą vandenį daugiabučiame name skaičiuojami vadovaujantis LR statybos ir urbanistikos ministerijos ir LR aplinkos apsaugos departamento 1991-06-24 įsakymu Nr. 79/76 patvirtintomis vandens vartojimo normomis, taip, kaip įpareigoja Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 174 p., o gyventojų kiekis bute nustatomas pagal oficialius dokumentus. Apeliantė nepateikė įrodymų, kad prieš ginčo laikotarpį būtų informavusi ieškovą apie savo gyvenamosios vietos pakeitimą, priešingai, teisme nustatyta, kad jos žinioje buvo buto raktai, ji galėjo butu naudotis. Taip pat teismui nebuvo pateikti įrodymai, kad apeliantė moka už karštą vandenį kitame, jos nurodytame bute (mokesčiai paskaičiuoti pagal deklaruotų asmenį kiekį). Be to, mokesčiai už karštą vandenį pagal suvartojimo normas skaičiuojami vienam asmeniui net ir tuo atveju, kai bute neregistruotas nė vienas gyventojas. Tokią skaičiavimo tvarką nustato 2001 m. kovo 1 d. Vilniaus miesto valdybos sprendimas Nr. 356V.

3. Visą į pastatą, kuriame yra butas, patenkančią šilumos energiją apskaito vienas įvadinis apskaitos prietaisas – šilumos skaitiklis. Jis nustato visų bendrai suvartotą šilumos kiekį, kuris vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalimi paskirstomas pagal Komisijos patvirtintus šilumos paskirstymo metodus. Šiuo atveju taikomas šilumos paskirstymo metodas Nr. 4, pagal kurį šilumos energija šildymui nustatoma vertinant butų ir patalpų plotus. Vadinasi, kiekvienas butų ar patalpų savininkas už šildymą moka proporcingai jam nuosavybės teise priklausančio buto ar patalpos plotui. Be to, UAB „Naujamiesčio būstas“ 2014 m. kovo 20 d. rašte nurodoma, kad šildymo sistemos radiatorių bendro naudojimo patalpose nebuvo nuo 2011 m. rugpjūčio 4 d. iki tų pačių metų spalio mėnesio. Paprastai šildymo sezonas Vilniaus mieste pradedamas spalio mėnesio pabaigoje – lapkričio mėnesio pradžioje, o ginčo laikotarpis yra gerokai ilgesnis nei keli mėnesiai, tad apeliantės nesutikimo su mokesčiais motyvas, kad kelis mėnesius bendro naudojimo patalpose nebuvo šildymo prietaisų, yra visiškai neadekvatūs ir nepagrįsti.

4. Reikalavimui dėl skolos priteisimo taikomas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas. Priešingai nei teigia apeliantė, šalis sieja sutartiniai šilumos pirkimo-pardavimo santykiai, o sutartis laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais nuo vartotojo įrenginių prijungimo prie šilumos tiekėjo įrenginių.

5. Patenkinus apeliantės prašymą dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo apeliantei būtų suteiktas pranašumas ne tik prieš ieškovą, bet ir kitus vartotojus, kurių materialinė padėtis gali būti sunkesnė nei apeliantės. Apeliantė nededa jokių pastangų, kad skolos būtų dengiamos, nors butu galėtų disponuoti taip, kad skolos nesusidarytų arba bent jau būtų sumažintos.

Žemesnės instancijos teismas

6. Teismas priimto sprendimo negrindė Vilniaus m. valdybos 2001 m. kovo 1 d. sprendimu Nr. 356V, o ieškovas savo paaiškinimuose nurodė, kad mokesčius už karštą vandenį skaičiavo pagal Vandens vartojimo normas 1 gyventojui, nes tiek pagal Gyventojų registro tarnybos duomenis bute gyvena žmonių.

7. Namas, kuriame yra apeliantės butas, yra bendrabučio tipo, o karštas vanduo yra tiekiamas į bendro naudojimo patalpas, kuriose ir yra įrengtos prausyklos, dušai. Taigi karštas vanduo bendrabučio gyventojų yra naudojamas bendrai, todėl mokesčiai skaičiuojami pagal Vandens suvartojimo normas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs materialinės ir proceso teisės normas, ieškinį tenkino (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl buto (patalpos) savininko pareigos atsiskaityti su šilumos ir karšto vandens tiekėju už patiektą karštą vandenį ir šilumos energiją.

Apeliantė tvirtina, kad ieškovas neįvykdė Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos įrengti apeliantės bute individualų karšto vandens skaitiklį, todėl visos neigiamos pasekmės, neįvykdžius šios pareigos, tenka jam.

Teisėjų kolegija pažymi, ieškovas daugiabučio gyvenamojo namo, kuriame apeliantė turi savo butą, karšto vandens tiekėju tapo nuo 2010 m. gegužės 1 d., pagal 2009 m. liepos 1 d. įsigaliojusius Šilumos ūkio įstatymo pakeitimus. Būtent nuo šios datos ieškovas įgijo apeliantės minimą, Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje ir 16 straipsnio 4 dalyje nustatytą pareigą įrengti vartotojų butuose karšto vandens apskaitos prietaisus (skaitiklius). Remiantis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2013 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. 1-1070 „Dėl Tarybos 2010 m. balandžio 28 d. sprendimo Nr. 1-1514 „Dėl atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio nustatymo“ pakeitimo“, atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo/aptarnavimo laikotarpis (veiklos planas) Vilniaus mieste buvo pratęstas iki 2017 m. kovo 1 d. Taigi, kaip ir nurodo ieškovas, nepasibaigus Vilniaus m. savivaldybės nustatytam skaitiklių įrengimo terminui, be to, byloje nesant duomenų, kad daugiabučio (bendrabučio) gyvenamojo namo šildymo ir karšto vandens sistema yra pritaikyta skaitiklių įrengimui, nėra pagrindo teigti, kad ieškovas neįvykdė jam nustatytos pareigos ir dėl to jam turėtų kilti apeliantės nurodomos neigiamos pasekmės, t. y. neatsiskaitymas už patiektą karštą vandenį. Šilumos ūkio įstatymo nuostatų įgyvendinimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr.1-297 patvirtintos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės. Taisyklių 174 punkte nustatyta, kad kol karšto vandens skaitikliai neįrengti ar jų įrengti techniškai neįmanoma, suvartoto karšto vandens kiekis skaičiuojamas pagal teisės akte (t. y. Vandens vartojimo normose RSN 26-90, patvirtintose Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos ir Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos departamento 1991 m. birželio 24 d. įsakymu Nr. 79/76) nustatytas normas.

Apeliantė taip pat teigia, kad teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog ji gyvena kitame bute, kuriame ir naudojasi karštu vandeniu. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo apeliantės argumentu, t. y. kad teismas nevertino apeliantės nurodytos aplinkybės, nesutinka. Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies, teismas nustatė, kad visą ginčo laikotarpį apeliantė paveldėtą butą turėjo savo žinioje, buvo jame deklaravusi savo gyvenamąją vietą, todėl nurodytus apeliantės argumentus atmetė kaip nepagrįstus. Be to, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad daugiabutis gyvenamasis namas, kuriame gyvena apeliantė, yra bendrabučio tipo, kuriame karštas vanduo yra tiekiamas ne į atskirus butus, bet bendro naudojimo patalpas (t. y. jose įrengtas prausyklas ir dušus), todėl, nesant byloje duomenų, kad apeliantė būtų mokėjusi mokesčius už karštą vandenį kaip kito buto gyventoja, apeliantės argumentai, kad iš jos nepagrįstai prašoma priteisti apmokėjimą už karštą vandenį, yra nepagrįsti.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta apeliantės argumentą, kad iš jos prašoma priteisti suma turėtų būti sumažinta tuo pagrindu, kad namo bendro naudojimo patalpos nėra šildomos. UAB „Naujamiesčio būstas“ rašte (2 t., b. l. 30), kuriuo remiasi apeliantė, nurodyta, kad šildymo sistemos radiatoriai iš bendro naudojimo patalpų (laiptinių) buvo pavogti 2011 m. rugpjūčio 4 d., tačiau tų pačių metų spalio mėnesį šildymas bendro naudojimo patalpose (laiptinėse) buvo atstatytas. Iš teismui pateiktos mokesčių paskaičiavimo pažymos (2 t., b. l. 5-7) matyti, kad nuo 2011 m. rugpjūčio mėnesio iki rugsėjo mėnesio (imtinai) mokesčiai už šildymą apeliantei nebuvo skaičiuojami, o už spalio mėnesį paskaičiuota 41,33 Lt. Atsižvelgdamas į tai, teismas neturi pagrindo spręsti, kad iš apeliantės prašoma priteisti skolą už nesuteiktas šildymo paslaugas.

CK 6.384 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu pagal energijos pirkimo-pardavimo sutartį abonentas yra fizinis asmuo – vartotojas, naudojantis energiją savo buitinėms reikmėms, tai sutartis laikoma sudaryta nuo vartotojo įrenginių prijungimo prie energijos tiekimo tinklų. Tai, kad nagrinėjamu atveju vartotojo įrenginiai buvo prijungti prie energijos tiekimų tinklų, ginčo byloje nėra, todėl apeliantės argumentai, kad šalių nesieja sutartiniai santykiai, o ieškovo reikalavimui dėl skolos priteisimo turėtų būti taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas (t. y. kaip reikalavimui dėl žalos atlyginimo), yra aiškiai nepagrįsti.

Byloje nustatyta, kad ieškovas mokesčius už karštą vandenį skaičiavo taikydamas vandens vartojimo normas RSN 26-90, patvirtintas Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos ir Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos departamento 1991 m. birželio 24 d. įsakymu Nr. 79/76. Taigi apeliantės argumentai, kad ieškovas rėmėsi Vilniaus m. valdybos 2001 m. kovo 1 d. sprendimu Nr. 356V (kuris, apeliantės teigimu, nebuvo tinkamai paskelbtas) taip pat nepagrįsti.

Jau minėta, kad daugiabutis gyvenamasis namas, kuriame yra apeliantės butas, yra bendrabučio tipo, kuriame karštas vanduo yra tiekiamas ne į atskirus butus, bet bendro naudojimo patalpas (t. y. jose įrengtas prausyklas ir dušus), todėl apeliantės argumentai, kad bute nėra nei prausyklos, nei dušo, nei vonios, apeliantės prievolės mokėti mokesčius už karštą vandenį nepaneigia.

Teismų praktikoje teismo sprendimo vykdymo išdėstymo klausimais pripažįstama, kad vien (bloga) turtinė padėtis negali lemti būtino sprendimo įvykdymo išdėstymo – teismas taip pat turi nustatyti, ar, išdėsčius teismo sprendimo įvykdymą tam tikram laikotarpiui, bus užtikrintas tinkamas sprendimo įvykdymas, ar nebus iš esmės paneigtas pats teismo sprendimas, ar nebus pažeisti teisėti išieškotojo interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2004). Taigi teismo sprendimo vykdymo išdėstymas neturėtų būti savitikslis, o turėtų būti taikomas tik tuomet, kai tai galėtų efektyviai užtikrinti realų teismo sprendimo įvykdymą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nurodė nenustatęs, kad apeliantė galėtų vykdyti teismo sprendimą dalimis per protingą ir ieškovo interesus atitinkantį terminą, tokių įrodymų apeliantė nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui, todėl apeliantės argumentai, kad teismas nepagrįstai atsisakė išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą, taip pat atmetami kaip nepagrįsti.

Remdamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį atsakovės apeliacinio skundo motyvais naikinti nėra pagrindo.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Andrutė KalinauskienėVilija MikuckienėJūra Marija Strumskienė