Panevėžio apygardos teismo sprendimas

2013-06-25 · Civilinė byla Nr. 2A-493-425/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2013-06-25
Bylos Nr.
2A-493-425/2013
Bylos rūšis
civilinė byla
Ieškovas
UAB „Vilniaus energija“
Atsakovas
G. G.
Kategorijos
  • 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti

Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. 2A-493-425/2013

Liudvikas Myško Teisminio pr. Nr. 2-30-3-00116-2012-1
Procesinio sprendimo kategorija: 121.14; 121.21 (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 25 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Laimantas Misiūnas

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-8-732/2013 pagal ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovui G. G. dėl įsiskolinimo už suteiktas paslaugas priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas UAB „Vilniaus energija“ ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo G. G. 3 616,11 Lt skolą už suteiktas paslaugas; 127,91 Lt palūkanų, 5% dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas paaiškino, kad UAB „Vilniaus energija" tiekia centralizuotą šilumą ir karštą vandenį buitinėms reikmėms butui, kurio unikalus Nr. 1098-3010-1018:0009, adresas (duomenys neskelbtini), Vilnius. Butas nuosavybės teise priklauso savininkui, kuris yra atsakovas G. G.. Atsakovas dėl nežinomų priežasčių neatsiskaitė už ieškovo laikotarpyje nuo 2011-02-01 iki 2012-09-30 suteiktas paslaugas, todėl ieškovas prašė priteisti susidariusį įsiskolinimą.

Žemesnės instancijos teismas

Molėtų rajono apylinkės teismas 2013 m. kovo 27 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo UAB „Vilniaus energija“ G. G. naudai 1 000 Lt advokato pagalbos išlaidų civilinėje byloje, o į valstybės biudžetą 41,39 Lt teismo turėtų pašto išlaidų. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad daugiabučių namų, esančių (duomenys neskelbtini), geriamo vandens apskaitos karštam vandeniui ruošti prietaisas yra vienas. Ieškovas nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. neįvykdė Šilumos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir neįrengė vartotojo suvartojamo karšto vandens atsiskaitomųjų apskaitos prietaisų namuose adresu (duomenys neskelbtini). Teismas pažymėjo, jog Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas suformavo praktiką, kad Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalis imperatyviai teisę nustatant mokesčius už karštą vandenį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotą šilumos kiekį priskirti ir išdalinti apmokėti vartotojams susiejo su reikalavimu tiekėjui įvykdyti visas jo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name. Kai nėra įvykdyta prievolė sutvarkyti karšto vandens apskaitą, turi perskaičiuoti mokesčius už suvartotą šilumos energiją. Tačiau ieškovas UAB „Vilniaus energija“ atsisakė tai daryti, apskaitą vykdė vadovaudamasis Vilniaus miesto valdybos 2001-03-01 sprendimo Nr.356V „Dėl šilumos ir karšto vandens tiekimo, vartojimo, eksploatavimo ir atsiskaitymo sutarčių tvirtinimo ir duomenų apie daugiabučių namų patalpas pateikimo tvarkos“ p. 6.3, nustatančiu, jog buto savininkas, jeigu bute nėra gyvenamąją vietą deklaravusių asmenų ir jame niekas negyvena, moka mokestį už karštą vandenį pagal nustatytą normą vienam asmeniui, tai yra, pagal normą vienam buto gyventojui 92 litrai parai. Molėtų rajono apylinkės teismas pažymėjo, jog dokumentas, kuriuo atsakovas vykdė šilumos apskaita, niekur nepublikuotas ir nepaskelbtas, jo net neturi institucija, kuri priėmė šį dokumentą. Todėl laikytina, jog ieškovo nurodytas sprendimas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 2 str. ir 12 str. 1 d. prasme niekur nepaskelbtas ir yra negaliojantis, todėl jo pagrindu negali būti vykdoma šilumos apskaita. Be to, ieškovas mokesčius priskaičiavo ne tik vadovaudamasis negaliojančiu teisės aktu, tačiau ir neatsižvelgdamas į deklaruotų asmenų skaičių bute. Teismas darė išvadą, jog ieškovas nepagrindė savo reikalavimo ir neįrodė kokiu būdu jis apskaičiuoja atsakovui už į jo butą tiekiamą karštą vandenį ir šilumą, todėl ieškinį atmetė.

Šalies argumentai

Ieškovas UAB „Vilniaus energija“ apeliaciniu skundu prašė panaikinti Molėtų rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 27 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-8-732/2013 ir priimti naują sprendimą, tenkinant visus ieškovo ieškinyje pareikštus reikalavimus, priteisti visas ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliantas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje esminę reikšmę turi aplinkybės, ar karšto vandens apskaita buvo tinkamai sutvarkyta bei ar ieškovas, kaip karšto vandens tiekėjas, tinkamai atliko visas savo su karšto vandens apskaitos sutvarkymu susijusias pareigas ir funkcijas. Teisės aktai nedetalizuoja „apskaitos sutvarkymo daugiabučiuose namuose“ sąvokos, nenurodo, kokias prievoles šiuo aspektu turi vykdyti karšto vandens tiekėjas. Ieškovas laikė, kad tinkamai vykdė visas savo, kaip karšto vandens tiekėjo, prievoles. Ieškovas kelis kartus pasiūlė visiems Vilniaus miesto karšto vandens buitiniams vartotojams perduoti ieškovui karšto vandens apskaitos prietaisus, tačiau vartotojams to nepadarius, ieškovas ėmėsi vykdyti pareigą sutvarkyti apskaitos prietaisus, įrengdamas naujus metrologiškai patikrintus karšto vandens skaitiklius. Tačiau daugiau kaip 200 tūkstančių vartotojų pakeisti skaitiklius naujais akimirksniu yra neįmanoma, todėl Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2010-04-28 sprendimu nustatė ieškovui 3 metų terminą karšto vandens skaitikliams įrengti. Akivaizdu, kad ieškovui nustatytos prievolės įvykdymo terminas nebuvo suėjęs, todėl ieškovas negali būti laikomas pažeidusiu prievolę. Be to, ieškovas negali būti laikomas atsakingu už karšto vandens skaitiklių neįrengimą dėl nuo ieškovo nepriklausančių aplinkybių ar daugiabučio namo savininkams nustatytų prievolių nevykdymo. Ieškovas ne kartą informavo atsakovą apie pareigą leisti pakeisti karšto vandens skaitiklius atsakovo bute, tačiau atsakovas piktybiškai to neleidžia padaryti. Apeliantas pažymėjo, kad teisės aktai negali būti aiškinami taip, kad ieškovui įvykdžius savo pareigas, jis negautų apmokėjimo už faktiškai suteiktas paslaugas, nes toks aiškinimas pažeidžia jo teisėtus lūkesčius, ūkinę laisvę, teisingumo, protingumo principus. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo Vilniaus miesto valdybos 2001-03-01 sprendimą Nr.356V negaliojant, nepatikrino jo paskelbimo aplinkybių: šis sprendimas yra paskelbtas Vilniaus miesto savivaldybės tinklapyje www.vilnius.lt. Teismas netyrė ir neanalizavo, kokią įtaką minėtas sprendimas turi ieškovo atliktiems šilumos bei karšto vandens skaičiavimams. Karštas vanduo pagal šį sprendimą buvo paskaičiuotas tik laikotarpiu 2012-06-25 – 2012-08-22 ir tesudaro 116,38 Lt, tuo tarpu kitiems ieškovo skaičiavimams minėtas sprendimas ar deklaruojamas gyventojų skaičius įtakos neturi. Apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo prie bylos medžiagos prijungti ir vadovautis 2013-02-14 pažyma gyvenamosios patalpos savininkui, kadangi ši pažyma konstatuoja deklaruotų gyventojų skaičių šios pažymos išdavimo dienai, tuo tarpu jokių aplinkybių įsiskolinimo laikotarpiu nenurodo ir nepagrindžia, be to, pagal galiojantį Vilniaus miesto valdybos 2001-03-01 sprendimą Nr.356V, nesant bute deklaruotų gyventojų, karšto vandens sunaudojimas skaičiuojamas vienam asmeniui. Ieškovas tinkamai įvykdė savo kaip karšto vandens tiekėjo prievoles, todėl turi teisę daugiabučio namo gyventojams priskirti ir išdalinti su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotą visą šilumos kiekį. Atsakovo pareiga atsakyti už nepaskirstytą karštą vandenį kyla ne tik iš šilumos bei karšto vandens tiekimą reglamentuojančių teisės aktų, bet ir iš LR civilinio kodekso 4.76 ir 4.82 straipsnių normų. Nepaskirstyto karšto vandens kiekis susidaro ir namuose, kuriuose apskaitos prietaisai yra pakeisti naujais, todėl toks nepaskirstyto vandens kiekio susidarymas yra ne atskirų vartotojų netinkamo ar nesąžiningo karšto vandens suvartojimo deklaravimo pasekmė ar apskaitos netvarkingumo rezultatas. Teisinis reguliavimas negali būti aiškinamas ar interpretuojamas kaip užkertantis kelią į ieškovo būtinų sąnaudų susigrąžinimą. Apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-07-02 sprendimu adm. byloje Nr. A525-1298/2012, teisinis reglamentavimas šiose bylose skiriasi, kadangi prievolių įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus terminai nustatyti poįstatyminiu lygiu savivaldybėse, o iš cituotos bylos nėra aišku, koks terminas buvo numatytas Ukmergės rajono savivaldybės. Be to, priešingai nei UAB „Miesto energija“, ieškovas įvykdė visas jam numatytas prievoles. Kadangi skiriasi bylų ratio decidendi, apeliantas darė išvadą, jog LVAT išnagrinėta byla ir nagrinėjama byla nėra analogiškos ir turėjo būti vertinamos skirtingai. Ieškovas tinkamai pagrindė savo reikalavimus, detaliai apskaičiavo atsakovui priskaičiuotus mokesčius, todėl teismo išvada, jog ieškovas nepagrindė savo reikalavimo, yra nepagrįsta, neteisingai bei naikintina. Teismas tinkamai nemotyvavo priimto sprendimo, nenurodė, kokių argumentų pagrindu nepriteisia įsiskolinimo už šilumos kiekį šiltam vandeniui pašildyti, temperatūrai palaikyti bei naudingojo ploto ir bendrojo naudojimo patalpoms šildyti. Apeliantas nurodė, kad atsakovas jau pasibaigus pasirengimo bylos nagrinėjimui stadijai, bylą nagrinėjant iš esmės, pateikė naujus įrodymus, kuriuos teismas priėmė, nors pagal CPK nuostatas ir teisės doktrinos išaiškinimus, teismas privalėjo atmesti tokį atsakovo prašymą. Be to, teismas jau pasibaigus įrodymų tyrimo stadijai, priėmė atsakovo pateiktus naujus įrodymus, tačiau įrodymų tyrimo neatnaujino, o bylos nagrinėjimą iš esmės baigė. Vis dėlto, priimdamas sprendimą, teismas rėmėsi priimtais įrodymais, kurios bylos nagrinėjimo metu nebuvo ištirti, taip pažeisdamas CPK 263 str. 2 d. Ieškovas taip pat pateikė prašymą sustabdyti civilinės bylos Nr. 2A-493-425/2013 nagrinėjimą iki bus priimtas ir įsiteisės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas/nutartis administracinėje byloje Nr. A-1537-13. Šioje administracinėje byloje nagrinėjamos aplinkybės ir jų teisinis vertinimas, t. y. tinkamas karšto vandens apskaitos sutvarkymas G. G. daugiabučiame name ir tinkamas UAB „Vilniaus energija“ pareigų įvykdymas, turi prejudicinį ryšį su nagrinėjama byla bei sudaro šioje byloje kilusio ginčo esmę.

Atsiliepimas

Atsakovas G. G. atsiliepimu prašė Molėtų rajono apylinkės teismo 2013-03-27 sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš apelianto bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodė, kad dalis apeliacinio skundo argumentų, jog ieškovas aptarnauja didelį skaičių vartotojų ir tam būtinas 3 metų terminas, nėra teisiškai reikšmingi ir išimtinai susiję tik su apelianto ūkine veikla. Nors apeliantas nurodė, kad atsakovas nesuteikė galimybės pakeisti vandens apskaitos prietaisus jam priklausančiame bute, tačiau šių aplinkybių nepagrindė, neįrodė, jog atsakovas buvo supažindintas su pateiktais raštais ir sudarytais aktais, jog šie dokumentai atsakovui buvo įteikti. Ieškovui buvo žinomas atsakovo adresas Molėtų rajone, tačiau ieškovas nesiuntė raštų atsakovo deklaruotu ir gyvenamu adresu. Ieškovas karšto vandens apskaitos priemonių patikrinimus vykdė nedalyvaujant atsakovui, jo apie tai neinformuojant ir nesudarant galimybės dalyvauti. Be to, kelis kartus atvykę asmenys, ketinę pakeisti apskaitos prietaisus, negalėjo pateikti dokumentų, patvirtinančių, kad atstovauja ieškovą UAB „Vilniaus energija“, todėl suprantama, kad atsakovas šiems asmenims neleido keisti vandens skaitiklių. Be to, visi ieškovo nurodomi dokumentai yra datuoti 2012 m., todėl darytina išvada, kad ieškovas iki tol net nebandė vykdyti pareigos įrengti vandens apskaitos prietaisus. Ieškovas nereagavo į atsakovo prašymus pakeisti vandens apskaitos prietaisus ir perskaičiuoti suvartotos šilumos energijos kiekius. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2012-07-02 raštu Nr. R2-1586 įpareigojo ieškovą atlikti šilumos paskirstimo paskaičiavimus ir pateikti paskaičiavimą pagrindžiančius dokumentus, tačiau ieškovas šių pareigų neatliko. Be to, pirmosios instancijos teismo cituotos LVAT bylos ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi sutampa, todėl teismas pagrįstai rėmėsi minėtoje byloje suformuota teismų praktika. Atsakovas pažymėjo, kad teismas taip pat turi pareigą ginti vartotojus nuo nesąžiningai ir neteisėtai apskaičiuojamų mokesčių už paslaugas, o ieškovas, kaip paslaugų tiekėjas, turi užtikrinti vartotojams teisės aktų reikalavimus atitinkančių prietaisų įrengimą. Ginčo bute nuo 2012-06-26 iki 2013-08-22 niekas negyveno, todėl ieškovas nepagrįstai mokestį už karštą vandenį skaičiavo vienam asmeniui. Teismas darė pagrįstą išvadą, jog Vilniaus miesto valdybos 2001-03-01 sprendimas Nr.356V negalioja, nes nebuvo tinkamai paskelbtas, o paskelbimas internetiniame puslapyje yra tik informacinio pobūdžio, teisinių pasekmių nesukelia. Ieškovo pateikta Mokesčių paskaičiavimo pažyma nėra tinkamas įrodymas, jis netinkamai įformintas, iš jo negalima identifikuoti jį išdavusio subjekto. Tinkamas dokumentas šiuo atveju būtų tik sąskaita už šilumą. Tiek Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, tiek Valstybinė energetikos inspekcija nustatė ieškovo padarytus pažeidimus, todėl atsakovo reikalavimas perskaičiuoti mokesčius yra teisėtas ir pagrįstas. Skundžiamas sprendimas neatima iš ieškovo teisės reikalauti sumokėti už suteiktas paslaugas, jas tiesiog reikia perskaičiuoti taip, kaip nustato Šilumos ūkio įstatymas, Komisijos 2012-07-02 raštas Nr. R2-1586. Atsakovas pažymėjo, jog teismas turi teisę, o ne pareigą atsisakyti priimti naujus įrodymus. Priimti ar atmesti prašymus yra teismo diskrecijos teisė, todėl teismas nepažeidė procesinių normų. Atsakovas G. G. nurodė nesutinkantis su ieškovo prašymu stabdyti bylą iki bus išnagrinėta administracinė byla, prašė ieškovo prašymą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Kolegija konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Ieškovas UAB „Vilniaus energija“ kreipėsi į teismą, prašydamas už atsakovui G. G. suteiktas šilumos energijos, karšto vandens tiekimo paslaugas priteisti susidariusį įsiskolinimą laikotarpiu nuo 2011-02-01 iki 2012-09-30, viso 3 616,11 Lt skolos, 127,91 Lt palūkanų (T. 1, b. l. 98). Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnis įtvirtina, kad vartotojams parduodamo karšto vandens kiekis nustatomas pagal vartotojų patalpose esančių atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų rodmenis. Nustatant mokesčius už karštą vandenį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis gali būti priskirtas ir išdalijamas apmokėti vartotojams tik tuo atveju, jeigu tiekėjai įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name (Šilumos ūkio įst. 15 str. 1 d.). Nepaskirstytasis karšto vandens kiekis - tai viršijantis leistinas apskaitos prietaisų paklaidas skirtumas tarp geriamojo vandens karštam vandeniui paruošti kiekio, išmatuoto daugiabučio namo įvade, ir butų karšto vandens skaitiklių rodmenų sumos. Ieškovas UAB „Vilniaus energija“ nuo 2010-05-01 yra daugiabučių gyvenamųjų namų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), karšto vandens tiekėjas, be kita ko turintis pareigą įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus vartotojų butuose. Nagrinėjamu atveju įrodinėjimo dalykas byloje yra tinkamas ieškovo UAB „Vilniaus energija“ pareigų vykdymas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-07-02 nutartyje (administracinėje byloje Nr. A525-1298/2012) suformuota praktika. Apeliantas nurodo, kad teismas negalėjo remtis šia byla, kadangi skiriasi bylų ratio decidendi. Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A525-1298/2012 buvo nagrinėjama panaši situacija, kurios metu teismas vertino energijos tiekėjo veiksmus, ryšį tarp tiekėjo tinkamo pareigų vykdymo ir teisės išdalyti nepaskirstytą sunaudoto vandens kiekį visiems vartotojams. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje administracinėje byloje suformavo bendrojo pobūdžio išaiškinimus, kuriais pagrįstai vadovavosi pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje. Teismas nurodė, jog Šilumos ūkio įstatymo 15 str. 1 d. teisę, nustatant mokesčius už karštą vandenį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotą šilumos kiekį priskirti ir išdalinti apmokėti vartotojams, susiejo su reikalavimu, kad tiekėjas įvykdytų visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name. Todėl, siekiant nustatyti, ar nagrinėjamu atveju pareiškėjas galėjo, pagal nurodytą nuostatą, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotą šilumos kiekį priskirti ir išdalinti apmokėti vartotojams, būtina įvertinti, ar jis buvo įvykdęs visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą ginčo daugiabutyje name, kaip tai numato Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalis. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas analogiškai turėjo nustatyti, ar ieškovas UAB „Vilniaus energija“ įvykdė savo prievoles ir sutvarkė karšto vandens apskaitą (duomenys neskelbtini) esančiame name. Apeliantas UAB „Vilniaus energija“ nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog ieškovui Vilniaus miesto savivaldybė nustatė 3 metų terminą karšto vandens apskaitos prietaisams pakeisti, o šis terminas nėra pasibaigęs. Šiuo atveju pažymėtina, kad terminas apskaitos prietaisams pakeisti ar įrengti, nustatytas atsižvelgiant į objektyvias ieškovo galimybes pasirūpinti apskaitos prietaisų keitimu, tačiau nereiškia, jog ieškovas šiuo laikotarpiu gali piktnaudžiauti savo teisėmis ir, net esant vartotojų skundams dėl netvarkingų apskaitos prietaisų, neužtikrinti tinkamos apskaitos bei reikalauti apmokėti paslaugas, kurios nebuvo suteiktos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau minėtoje byloje nurodė, kad Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalis imperatyviai teisę nustatant mokesčius už karštą vandenį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotą šilumos kiekį priskirti ir išdalinti apmokėti vartotojams susiejo su reikalavimu tiekėjui įvykdyti visas jo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name. Įstatyme nėra įtvirtintos šio reikalavimo išimtys, todėl vertintina, jog jis nurodytame kontekste yra absoliutus. Kaip ir cituojamoje administracinėje byloje, energijos tiekėjas neužtikrino, kad karšto vandens apskaitos prietaisai veiktų tvarkingai, nesiėmė jokių veiksmų visiems vartotojams įrengti techniškai tvarkingus apskaitos prietaisus. Šiuo atveju ieškovas nepraranda teisės į tinkamą atlyginimą už suteiktas paslaugas, tačiau negali reikalauti vartotojus apmokėti už su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotą šilumos kiekį. Toks imperatyvus Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies reglamentavimas yra skirtas apsaugoti vartotojų interesus ir užtikrinti, jog ūkinės veiklos pelningumu suinteresuotas šilumos energijos tiekėjas kuo greičiau pasirūpintų tvarkinga sunaudoto karšto vandens apskaita.

Iš bylos duomenų matyti, jog ieškovas nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 22 d. nevykdė pareigos įrengti apskaitos prietaisus visiems (duomenys neskelbtini), namo butų savininkams ir vartotojams. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog UAB „Vilniaus energija“ 2012-06-20 raštu informavo buto, esančio (duomenys neskelbtini), gyventojus, jog planuoja 2012-06-25 įrengti karšto vandens skaitiklį ir prašė sudaryti sąlygas šiam veiksmui atlikti (T. 1, b. l. 100), tačiau 2012-06-25 atvykę darbuotojai negalėjo patekti į buto vidų (T. 1, b. l. 114). Karšto vandens skaitikliai atsakovo G. G. bute buvo įrengti 2012-08-22 (T. 1, b. l. 115). Nagrinėjamu atveju darytina išvada, kad atsakovui sudarius galimybes ieškovui įrengti apskaitos prietaisus, ieškovas savo prievoles būtų tinkamai įvykdęs 2012-06-25, tačiau ne dėl ieškovo kaltės, prievolė buvo įvykdyta tik beveik po dviejų mėnesių. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nagrinėdami teismai negali vien formaliai taikyti teisės aktų normas, tačiau taip pat turi atsižvelgti į teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus. Formalus ir griežtas įstatymo taikymas, neatsižvelgiant į teisės akto tikslus, gali per daug suvaržyti asmenų teises ir interesus. Nors šilumos energijos tiekėjo prievolė įrengti apskaitos prietaisą laikoma įvykdyta prietaisą faktiškai įrengus, tačiau teismas negali neatsižvelgti į tiekėjo pastangas skaitiklį įrengti, kadangi priešingas vertinimas reikštų galimybę nesąžiningiems vartotojams piktnaudžiauti savo teisėmis. Ieškovas dėl vartotojo kaltės (nebendradarbiavimo) negalėjo įvykdyti įstatymo numatytos pareigos 2012-06-25, todėl konstatuotina, jog UAB „Vilniaus energija“ Šilumos ūkio įstatymo 15 str. 1 d. prasme savo prievoles tinkamai įvykdė, o vartotojui atsirado prievolė atsiskaityti už su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotą šilumos kiekį. Pirmosios instancijos teismas bylos aplinkybes vertino ir įstatymo nuostatas taikė per daug formaliai, neatsižvelgė į ieškovo interesus, todėl skundžiamas sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas.

Pagal ieškovo UAB „Vilniaus energija“ sudarytą mokesčių paskaičiavimo pažymą (T. 1, b. l. 98) atsakovui G. G. nuo 2012-06-26 iki 2012-09-30 susidarė 382,71 Lt įsiskolinimas už suteiktas paslaugas, todėl šią sumą atsakovas turi apmokėti (2012-06-26 – 30 17,85 Lt, 2012 m. liepos mėn. 112,07 Lt, 2012 m. rugpjūčio mėn. 113,48 Lt, 2012 m. rugsėjo mėn. 139,31 Lt). Kadangi ieškovas UAB „Vilniaus energija“ nepateikė įrodymų, jog būtų dėjęs pastangas įrengti tvarkingus karšto vandens apskaitos prietaisus iki 2012-06-25, ieškinio reikalavimai priteisti įsiskolinimą laikotarpiu nuo 2011-04-01 iki 2012-06-25 netenkinami. Ieškovas taip pat prašė priteisti 5 proc. metines palūkanas už uždelstą atsiskaityti laiką, todėl iš atsakovo ieškovui priteisiamos 4,22 Lt 5 proc. metinės palūkanos nuo 2012-06-26 iki 2012-10-19 bei 5% dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, nuo bylos iškėlimo teisme dienos (patikslinto ieškinio priėmimo dienos 2012-10-22) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.210 str. 1 d., 6.37 str. 1 d.).

Atsakovas G. G. teigia, kad bute, (duomenys neskelbtini), niekas negyveno, todėl ieškovas negalėjo skaičiuoti mokesčių, tačiau pažymėtina, jog mokesčius už šildymą, „gyvatuko mokestį“ (šiluma karšto vandens temperatūrai palaikyti) turi mokėti visi daugiabučio namo gyventojai, kadangi karštas vanduo šildymui ir gyvatukui yra patiekiamas butui nepriklausomai nuo to, ar butas gyvenamas, ar duotuoju momentu jame gyventojų nėra. Kitaip nei mokesčiai už faktiškai sunaudotą karštą vandenį, apskaičiuojami pagal vartotojų butuose įrengtus karšto vandens apskaitos prietaisus, kurie gali būti lygus nuliui, jei karštas vanduo nėra naudojamas, šilumos ir gyvatuko mokesčiai yra skaičiuojami ir turi būti mokami, jei šilumos energijos tiekėjas įvykdė visas įstatyme numatytas sąlygas.

Apeliaciniame skunde ieškovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK normas, priimdamas naujus įrodymus, pasibaigus pasirengimo bylos nagrinėjimui ir įrodymų vertinimo stadijoms. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog apeliantas netinkamai aiškina CPK 181 str. 2 d. normą kaip įpareigojančią teismą atsisakyti priimti įrodymus, jei šie galėjo būti pateikti anksčiau. Kaip teisingai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė atsakovas, ši norma teismui suteikia diskreciją kiekvienu konkrečiu atveju vertinti, ar vėlesnis įrodymų priėmimas ir jų vertinimas neužvilkins bylos nagrinėjimo ir teisę priimti įrodymus ar motyvuotai atsisakyti tai padaryti. Ieškovas teigia, jog pirmosios instancijos teismas dokumentus priėmė pasibaigus įrodymų tyrimo stadijai, tačiau iš Molėtų rajono apylinkės teismo 2013-02-26 dienos posėdžio protokolo (T. 1, b. l. 195-199) matyti, kad dokumentai (T. 1, b. l. 108-112) buvo priimti bylą nagrinėjant iš esmės, ieškovas turėjo teisę pasisakyti dėl šių įrodymų, bylos nagrinėjimas buvo baigtas po įrodymų priėmimo. Pagal CPK 183 str. įrodymų tyrimas vykdomas nagrinėjant bylą, todėl, bylos nagrinėjimo metu priimdamas naujus įrodymus, procesinių pažeidimų pirmosios instancijos teismas nepadarė. Apeliantas taip pat nepagrįstai teigia, jog priimti įrodymai nebuvo ištirti. Dar kartą paminėtina, kad įrodymų tyrimą nagrinėjimo teisme metu vykdo bylą nagrinėjantis teismas, o ne proceso šalys. Priimti dokumentai teismo buvo ištirti, įvertinti, šalys turėjo galimybę dėl jų pasisakyti, į juos atsižvelgta priimant sprendimą.

Ieškovas pateikė prašymą sustabdyti bylos nagrinėjimą iki bus priimtas ir įsiteisės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas/nutartis administracinėje byloje Nr. A-1537-13. Administracinėje byloje apeliacine tvarka bus nagrinėjamas Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2012-09-25 rašto Nr. R2-2192 teisėtumas (T. 1, b. l. 152). CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkto normoje nurodyta, kad teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu galima sustabdyti civilinę bylą tik tada, kai nagrinėjamos bylos yra susijusios taip, jog kitoje byloje nustatyti faktai turės įrodomąją, prejudicinę ar privalomąją galią sustabdomai bylai, teismui, siekiančiam išspręsti byloje pareikštą reikalavimą, reikalingi tam tikri faktai, kuriuos būtina nustatyti kitoje byloje, ir bylą nagrinėjantis teismas pats negali jų nustatyti. Jeigu teismas visus teisiškai reikšmingus faktus gali nustatyti nagrinėjamoje byloje, kai tarp bylų nėra prejudicinio ar kito tiesioginio teisinio ryšio, teismas neturi teisės sustabdyti bylos ir savo kompetencijos perkelti kitam teismui ar kitai institucijai. Tai, galima ar ne išnagrinėti civilinę bylą, kol neišspręsti su ja susiję klausimai kitoje nagrinėjamoje byloje, kiekvienu atveju nustato teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes. Nagrinėjamoje byloje teismas turi pakankamai duomenų ir įrodymų ir pats gali nusistatyti bylos išnagrinėjimui reikalingus faktus ir aplinkybes, nagrinėjimo nevilkindamas. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2012-09-25 raštas Nr. R2-2192 yra tik vienas iš įrodymų, vertintų civilinėje byloje, tačiau jo teisėtumo klausimas neturi tiesioginio teisinio ryšio ir privalomų pasekmių šios bylos klausimams ir priimamam sprendimui, todėl teismas UAB „Vilniaus energija“ prašymo stabdyti civilinės bylos Nr. 2A-493-425/2013 nagrinėjimą iki bus priimtas ir įsiteisės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas/nutartis administracinėje byloje Nr. A-1537-13 netenkina.

Teismas tenkina 10 proc. UAB „Vilniaus energija“ ieškinio reikalavimų bei 10 proc. apeliacinio skundo reikalavimų, todėl atitinkamai paskirstomos šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str.). UAB „Vilniaus energija“ turėjo 112 Lt žyminio mokesčio išlaidų (T. 1, b. l. 7, 53, 99), 2 381,15 Lt advokato teisinių paslaugų išlaidų (T. 1, b. l. 15-17, 178-180), 605 Lt advokato pagalbos išlaidų apeliacinėje instancijoje (T. 2, b. l. 16), 112 Lt žyminio mokesčio išlaidų už apeliacinį skundą (T. 2, b. l. 17), todėl iš atsakovo G. G. UAB „Vilniaus energija“ naudai priteisiama 11,2 Lt žyminio mokesčio bei 238,11 Lt advokato pagalbos išlaidų pirmosios instancijos teisme bei 11,2 Lt žyminio mokesčio bei 60,5 Lt advokato pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Atsakovas G. G. turėjo 1 000 Lt advokato pagalbos išlaidų pirmosios instancijos teisme (T. 1, b. l. 68-69) ir 1 000 Lt advokato pagalbos išlaidų apeliacinėje instancijoje (T. 2, b. l. 31-33), todėl atitinkamai atmestų ieškinio reikalavimų daliai, iš ieškovo atsakovo naudai priteisiama 900 Lt advokato pagalbos išlaidų pirmosios instancijos teisme bei 900 Lt advokato pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Bylą nagrinėjant pirmąja instancija buvo patirta 41,39 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimų, todėl iš ieškovo UAB „Vilniaus energija“ priteisiama 37,25 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų į valstybės biudžetą (CPK 92 str., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Molėtų rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš G. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) 382,71 Lt skolą, 4,22 Lt palūkanas bei % dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012-10-22) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo UAB „Vilniaus energija“ (į. k. 111760831) naudai.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti iš G. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) 11,2 Lt žyminio mokesčio bei 238,11 Lt advokato pagalbos išlaidų pirmosios instancijos teisme bei 11,2 Lt žyminio mokesčio bei 60,5 Lt advokato pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme UAB „Vilniaus energija“ (į. k. 111760831) naudai.

Priteisti iš UAB „Vilniaus energija“ (į. k. 111760831) 900 Lt advokato pagalbos išlaidų pirmosios instancijos teisme bei 900 Lt advokato pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme G. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai bei 37,25 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą.

teisėjas Laimantas Misiūnas