Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

Bylos duomenimis nustatyta, kad tarp ieškovo ir atsakovės 2014-04-04 buvo sudaryta darbo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią ieškovas priimtas dirbti atsakovės įmonėje betono siurblio operatoriaus – betonvežio pareigomis. Pagal 2014-12-17 ieškovui išduotą darbingumo lygio pažymą, kurios pagrindas 2014-12-17 darbingumo lygio vertinimo aktas Nr. (duomenys neskelbtini), ieškovui nustatytas 55 procentų dydžio netekto darbingumo lygis. Ieškovas 2014-12-18 prašyme dėl darbo sutarties nutraukimo atsakovei nurodė, kad 2014-12-17 Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nustatė ieškovui 55 procentų nedarbingumo lygį, dėl ko ieškovas nebegali dirbti įmonėje, prašė nutraukti darbo sutartį nuo 2014-12-18 pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 127 straipsnio 2 dalį ir išmokėti visas priklausančias pinigines išmokas. Prašymas išsiųstas atsakovei 2014-12-18 registruotu paštu. Atsakovės generalinio direktoriaus 2015-04-23 įsakymu dėl R. N. atleidimo ieškovas atleistas iš darbo nuo 2015-04-23 pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 127 straipsnio 1 dalį, išmokant kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Atsakovė 2015-04-24 pervedė ieškovui 604,37 Eur kaip galutinį atsiskaitymą nutraukiant darbo santykius.

Ieškovo atstovai K. V. ir advokatas Jurijus Stepanovas teismo posėdyje pareiškė, kad atsisako ieškinio reikalavimų pripažinti darbo sutartį tarp ieškovo ir atsakovės pasibaigusia pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 127 straipsnio 2 dalį, išmokėti dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką ir išmokėti visas pinigines išmokas, susijusias su darbo sutarties pasibaigimu, nes atsakovė šiuos reikalavimus įvykdė. Taip pat prašė civilinę bylą šioje dalyje nutraukti. Patvirtino, kad ieškinio atsisakymo ir civilinės bylos nutraukimo pasekmės yra žinomos. Bet kurioje proceso stadijoje asmuo, kreipęsis į teismą, turi teisę pareikšti teismui, kad jis atsisako pareikštų reikalavimų (CPK 140 straipsnio 1 dalis, 143 straipsnio 3 dalis). Ieškovo atstovų pareikštas atsisakymas nuo ieškinio reikalavimų neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms, viešajam interesui ir šalių interesams, todėl atsisakymas priimtinas, ši civilinės bylos dalis nutrauktina (CPK 140 straipsnio 1 dalis, 293 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Ieškovas prašo teismo pripažinti, kad darbo sutartis tarp šalių pasibaigė nuo 2014-12-18 ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą laiką nuo darbo sutarties nutraukimo iki visiško atsiskaitymo. Ieškovo atstovai teismo posėdyje patikslino, kad, kadangi atsakovė ieškovo 2014-12-18 prašymą atleisti iš darbo gavo 2014-12-22, darbo sutartis turėjo būti nutraukta nuo 2014-12-25, taip pat patikslino, kad ieškovas prašo priteisti vidutinį darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2014-12-25 iki faktinio atleidimo dienos, tai yra 2015-04-23. Ieškovo atstovai nurodė, kad jis pateikė atsakovei prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo su visais reikiamais medicininiais dokumentais, tačiau atsakovė nepagrįstai ir neteisėtai ieškovo prašymo nesprendė iki 2015-04-23, be to, atleido iš darbo ne tuo pagrindu, kuriuo prašė ieškovas, o atleidimo pagrindą į tinkamą pakeitė tik bylos nagrinėjimo metu. Ieškovo atstovai taip pat pažymėjo, kad ieškovui dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoka, kurią atsakovė turėjo išmokėti ieškovui atleidimo iš darbo dieną, buvo išmokėta tik bylos nagrinėjimo metu. Dėl šių priežasčių ieškovui turėtų būti priteistas vidutinis darbo užmokestis už laikotarpį nuo 2014-12-25 iki 2015-04-23. Atsakovė su pareikštais reikalavimais nesutinka, nurodo, kad 2014-12-22 paštu gavo ieškovo 2014-12-18 prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo, kuriame buvo nurodyta, jog 2014-12-17 Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nustatė ieškovui 55 procentų nedarbingumo lygį, dėl ko ieškovas nebegali dirbti įmonėje, prašė nutraukti darbo sutartį nuo 2014-12-18 pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 127 straipsnio 2 dalį ir išmokėti visas priklausančias pinigines išmokas. Prie šio prašymo nebuvo pridėti jokie papildomi dokumentai. Ieškovas nuo šios dienos daugiau darbe nebuvo, taigi tokiu elgesiu ieškovas aiškiai patvirtino valią nutraukti darbo santykius su atsakove ir tuo pačiu pažeidė esmines darbuotojo pareigas. Atsakovės iš ieškovo gautame 2015-01-16 rašte pakartotinai nurodė, kad buvo pateikęs prašymą atleisti iš darbo, medicininius dokumentus ir pažymas, prašė išspręsti ieškovo prašymą, tačiau jokie medicininiai dokumentai prie šio rašto pateikti taip pat nebuvo. Susidarius situacijai, kuomet ieškovas aiškiai išreiškė valią nutraukti darbo santykius ir nesant pagrindo nutraukti darbo sutartį pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 127 straipsnio 2 dalį, 2015-04-23 įsakymu darbo sutartis su ieškovu buvo nutraukta pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 127 straipsnio 1 dalį, išmokant kompensaciją už nepanaudotas atostogas.

Kasacinis teismas savo nutartyse ne kartą yra pabrėžęs, kad įrodymų vertinimas pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą; teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu; teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą; teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; 2012 m. vasario 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. U. v. UAB „Druskininkų autobusų parkas“, bylos Nr. 3K-3-47/2012; 2013 m. sausio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. B. ir kt. v. AB „Lietuvos geležinkeliai“ Krovinių vežimo direkcijos Vilniaus lokomotyvų depas, bylos Nr. 3K-3-98/2013; kt.).

Vienas iš darbo santykių pasibaigimo pagrindų yra darbo sutarties nutraukimas darbuotojo pareiškimu. Darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotą, taip pat ir terminuotą darbo sutartį iki jos termino pabaigos, apie tai raštu įspėjęs darbdavį ne vėliau kaip prieš keturiolika dienų. Įspėjimo terminui pasibaigus, darbuotojas turi teisę nutraukti darbą, o darbdavys privalo įforminti darbo sutarties nutraukimą ir atsiskaityti su darbuotoju (DK 127 straipsnio 1 dalis). Jei reikalavimas nutraukti darbo sutartį pagrįstas darbuotojo liga ar neįgalumu, trukdančiu tinkamai atlikti darbą, arba esant kitoms įstatyme nurodytoms svarbioms priežastims, darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotą, taip pat ir terminuotą darbo sutartį iki jos termino pabaigos, apie tai įspėjęs darbdavį ne vėliau kaip prieš tris darbo dienas nuo prašymo padavimo dienos (DK 127 straipsnio 2 dalis). Darbo sutarties nutraukimas Lietuvos Respublikos darbo kodekso 127 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu pagrindu yra palankesnis darbuotojui: pirma, įstatyme nustatytas trumpesnis įspėjimo terminas, antra, darbuotojas įgyja teisę gauti dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką (jeigu kitaip nenustatyta įstatyme ar kolektyvinėje sutartyje ) (DK 140 straipsnio 2 dalis).

Darbo sutarties nutraukimas Lietuvos Respublikos darbo kodekso 127 straipsnio 2 dalies pagrindu siejamas su svarbios priežasties buvimu, nagrinėjamu atveju - darbuotojas serga ar jam nustatytas neįgalumas, dėl kurio jis negali tinkamai atlikti savo tiesioginių pareigų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad darbuotojas, įgyvendindamas savo teisę nutraukti darbo sutartį dėl ligos ar neįgalumo, turi darbdaviui pateikti ne tik prašymą nutraukti sutartį, bet ir ligą ar neįgalumą, trukdantį tinkamai atlikti darbą, pagrindžiančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. S. v. VšĮ „Tulpės“ sanatorija, bylos Nr. 3K-3-489/2006; 2007 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. Ž. v. Vilniaus universiteto Onkologijos institutas,bylos Nr. 3K-3-358; 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. B. v. UAB „ Vilpostus“, bylos Nr. 3K-3-337/2009). Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos darbo kodekso 127 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta svarbi darbo sutarties nutraukimo darbuotojo pareiškimu priežastis-darbuotojo liga ar invalidumas, trukdantys tinkamai atlikti darbą, nėra tapati Lietuvos Respublikos darbo kodekso 136 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintam darbo sutarties nutraukimo be įspėjimo pagrindui – kai darbuotojas pagal medicinos ar Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išvadą negali eiti šių pareigų ar dirbti šio darbo. Darbuotojas turi teisę pasinaudoti Lietuvos Respublikos darbo kodekso 127 straipsnio 2 dalyje nustatyta palankesne darbo sutarties nutraukimo tvarka ir tuo atveju, kai jo sveikatos sutrikimas nėra tokio sunkaus laipsnio, kad būtų nesuderinamas su tolesniu darbu, tačiau jo liga ar neįgalumas objektyviai apsunkina tinkamą darbo pareigų vykdymą. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 127 straipsnio 2 dalyje nenustatyta imperatyvių reikalavimų darbuotojo sveikatos būklę patvirtinantiems įrodymams, todėl tokiais įrodymais laikytini įvairios formos, leistinumo ir patikimumo kriterijus atitinkantys duomenys apie darbuotojo sveikatos būklę (išrašai iš ligos istorijos, nedarbingumo pažymėjimai, gydytojų pažymos, pan.), pakankami pagrįsti faktinei aplinkybei, kad darbuotojas serga ar yra neįgalus ir tai jam trukdo atlikti savo pareigas pagal darbo sutartį. Vertinimas, ar darbdavys turėjo pakankamai informacijos, kad įsitikintų darbuotojo nurodytos svarbios priežasties nutraukti darbo sutartį buvimu, priklauso nuo kiekvienos situacijos konkrečių aplinkybių.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad tarp ieškovo ir atsakovės 2014-04-04 buvo sudaryta darbo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią ieškovas priimtas dirbti atsakovės įmonėje betono siurblio operatoriaus – betonvežio pareigomis. Ieškovas 2014-12-18 prašyme dėl darbo sutarties nutraukimo atsakovei nurodė, kad 2014-12-17 Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nustatė ieškovui 55 procentų nedarbingumo lygį, dėl ko ieškovas nebegali dirbti įmonėje, prašė nutraukti darbo sutartį nuo 2014-12-18 pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 127 straipsnio 2 dalį ir išmokėti visas priklausančias pinigines išmokas. Prašymas išsiųstas atsakovei 2014-12-18 registruotu paštu. Akivaizdu, jog ieškovui savo prašyme atleisti iš darbo nurodžius turint darbingumo lygio netekimo pažymėjimą, atsakovei kilo pareiga pareikalauti iš ieškovo pateikti šį dokumentą, nes tokiu atveju keičiasi darbo sutarties nutraukimo pagrindas, o darbdavys turi pareigą įforminti darbo sutarties pasibaigimą tinkamai. Priešingu atveju, darbdaviui parinkus netinkamą atleidimo pagrindą, darbuotojui nebūtų išmokėta jam priklausanti dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija. Iš byloje pateiktų šalių tarpusavio susirašinėjimų nustatyta, kad ieškovas 2015-01-16 rašte nurodė, jog 2015-01-09 gavo atsakovės 2014-12-31 tarnybinį pranešimą, kuriuo atsakovė informavo ieškovą, kad ieškovas nuo 2014-12-18 iki 2014-12-31 nebuvo darbe. Ieškovas pakartotinai nurodė, kad yra pateikęs prašymą dėl jo atleidimo iš darbo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 127 straipsnio 2 dalį ir prašo šį prašymą nedelsiant išspręsti, taip pat nurodė, kad 2015-01-13 atsakovei išsiuntė visus medicininius dokumentus, patvirtinančius ieškovo nedarbingumą. Pažymėtina, kad teismas buvo įpareigojęs abi šalis pateikti 2015-01-13 ieškovo siųstą laišką atsakovei, tačiau nei viena iš šalių šių dokumentų nepateikė. Byloje pateikti 2015-04-21 UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansų direktorės A. I. V., vyr. buhalterės S. B., ir generalinio direktoriaus P. B. tarnybiniai pranešimais, kuriuose patvirtinta, kad 2014-12-22 paštininkas apie 12 val. dienos atnešė registruotą laišką, kuriame buvo ieškovo prašymas dėl darbo sutarties nutraukimo, laišką atplėšė ir priėmė buhalterė E. R., voke buvo tik vienas prašymas , kitų priedų nebuvo. Taip pat nurodyta, kad 2015-01-19 buvo gautas dar vienas ieškovo laiškas, voką priėmė ir atplėšė buhalterė E. R., voke buvo pakartotinis prašymas atleisti iš darbo, jokių priedų voke nebuvo. Be to, patvirtinta, kad 2015-01-13 ieškovo laiškas įmonėje nebuvo gautas, nors minėtu laikotarpiu nebuvo pastebėta pašto kurjerio darbo sutrikimų ar kad kita korespondencija nepasiektų įmonės. Būtina įvertinti ir tai, kad nei viename ieškovo atsakovei siųstame prašyme ar rašte nėra nurodomi pridedami dokumentai. Be to, ieškovo pozicija dėl medicininių dokumentų pateikimo laiko keitėsi bylos nagrinėjimo metu: visų pirma ieškovas teigė, kad visi medicininiai dokumentai buvo pateikti prie 2014-12-18 prašymo, vėliau, kad medicininiai dokumentai buvo išsiųsti 2015-01-13, tuo tarpu prie ieškinio buvo pateikta tik darbingumo lygio pažyma, išvada dėl darbo pobūdžio ir sąlygų nebuvo pateikta. Ieškovo atstovai teismo posėdyje paaiškino, kad originalūs medicininiai dokumentai buvo išsiųsti atsakovei, todėl byloje pateiktas išvados dėl darbo pobūdžio ir sąlygų dublikatas, tačiau prie ieškinio ieškovas pateikė originalios darbingumo lygio pažymos, o ne jos dublikato, patvirtintą kopiją. Įvertinus nustatytas aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, darytina išvada, jog labiau tikėtina, kad ieškovas atsakovei reikalingų medicininių dokumentų iki kreipimosi į teismą nepateikė. Taip pat svarbu įvertinti tai, kad ieškovas pateikęs atsakovei prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo ir negavęs jokios informacijos apie tai, kad darbo sutartis tikrai nutraukta, į darbą nuo 2014-12-18 nebeatvyko, taigi ieškovo valia nutraukti darbo santykius buvo aiškiai išreikšta. Esant išdėstytoms aplinkybėms, darytina išvada, jog atsakovė, neturėdama ieškovo sveikatos būklę pagrindžiančių medicinos dokumentų, ir vėlesnių susirašinėjimų metu ieškovui taip pat nepateikus minėtų dokumentų, objektyviai neturėjo galimybės nutraukti darbo sutartį su ieškovu nuo 2014-12-25, kada ieškovo nuomone turėjo būti nutraukta darbo sutartis, ir kaip numato Lietuvos Respublikos darbo kodekso 127 straipsnio 2 dalies nuostatos. Taigi pripažintina, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovė pažeidė teisės aktų nuostatas ir nepagrįstai nenutraukė darbo sutarties nuo 2014-12-25, todėl ieškovo reikalavimas pakeisti atleidimo datą netenkintinas.

Lietuvos Respublikos darbo kodekso 141 straipsnyje nustatyta, kad darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka (DK 141 straipsnio 1 dalis). Darbdavys atsiskaitymo su darbuotoju dieną privalo išmokėti visas jam priklausančias pinigų sumas, nustatyta tvarka užpildyti darbuotojo darbo sutartį (DK 141 straipsnio 2 dalis). Kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką (DK 141 straipsnio 3 dalis). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad atsiskaitymas su atleidžiamu darbuotoju susideda iš dviejų dalių: finansinės ir teisinės. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 141 straipsnio 3 daliai taikyti būtina nustatyti tokias aplinkybes: pirma, neatsiskaitymo laiku faktą; antra, faktą, kad dėl neatsiskaitymo nėra darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje nustatytų padarinių taikymas siejamas ne su darbdavio kalte, bet su darbuotojo kaltės nebuvimu. Tai reiškia, kad darbdavio pareigos mokėti darbuotojui vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nebuvimui konstatuoti įstatyme nereikalaujama nustatyti, jog dėl neatsiskaitymo nėra darbdavio kaltės. Šios darbdavio prievolės neatsiranda tik darbuotojo kaltės konstatavimo atveju. Jeigu darbuotojo kaltės nėra, tai darbdaviui kyla neigiamų padarinių dėl neatsiskaitymo laiku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Č. v. UAB „Stelalita“, bylos Nr. 3K-3-625/2008; 2009 m. liepos 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. J. v. UAB „Geotechnikos grupė“, bylos Nr. 3K-3-305/2009; 2011 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. T. v. UAB „Diena Media News“, bylos Nr. 3K-3-116/2011). Ši norma reiškia, kad atleidžiamam darbuotojui atleidimo dieną turi būti išmokamos visos jam priklausančios pinigų sumos, tarp jų – ir išeitinė išmoka (DK 140 straipsnio 2 dalis, 141 straipsnio 2 dalis). Jeigu darbuotojas reikalauja, darbdaviui taikomi Lietuvos Respublikos darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalyje nurodyti teisiniai padariniai, nepaisant to, buvo šalių ginčas dėl tam tikros išmokos mokėjimo ar ne, jeigu jis uždelsė atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. UAB „Izabelita“, bylos Nr. 3K-3-260/2007). Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovui bylos nagrinėjimo metu pateikus 2014-12-17 išvadą dėl darbo pobūdžio ir sąlygų, iš kurios matyti, kokiomis sąlygomis ieškovas negali dirbti dėl savo sveikatos būklės, atsakovė nedelsiant pakeitė atleidimo pagrindą iš Lietuvos Respublikos darbo kodekso 127 straipsnio 1 dalies į Lietuvos Respublikos darbo kodekso 127 straipsnio 2 dalį, išmokėjo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką. Atkreiptinas dėmesys, jog iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, jog ieškovas kartu su 2014-12-18 prašymu nutraukti darbo sutartį pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 127 straipsnio 2 dalį, bei su 2015-01-19 raštu dokumentų apie ieškovo sveikatos būklę nepateikė. Kitų įrodymų, patvirtinančių, kad medicininiai dokumentai, tai yra darbingumo lygio pažyma ir išvada dėl darbo pobūdžio ir sąlygų, buvo pateikti atsakovei iki kreipimosi į teismą dėl atleidimo pagrindo pakeitimo ir su darbo santykiais susijusių išmokų sumokėjimo, byloje nepateikta (CPK 178 straipsnis). Be to, atsakovė 2015-04-23 ieškovui išsiuntė pranešimą apie darbo sutarties nutraukimą, kuriame taip pat išaiškino, kad ieškovui pateikus medicininius dokumentus bus pakeistas atleidimo iš darbo pagrindas bei išmokėta dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoka. Pranešimas buvo siųstas registruotais laiškais ieškovo darbo sutartyje nurodytu adresu (duomenys neskelbtini), ir ieškovo prašymuose atsakovei dėl darbo sutarties nutraukimo nurodytu adresu (duomenys neskelbtini), tačiau ieškovas laiškų neatsiėmė, į atsakovę pats nesikreipė. Būtina įvertinti ir tai, kad atsakovui nuo 2014-12-18 nebūnant darbo vietoje atsakovė pildydama darbo laiko apskaitos žiniaraštį nurodė, kad ieškovas neatvyko į darbą dėl pravaikštos, tačiau šiuo pagrindu ieškovas iš darbo nebuvo atleistas. Be to, ieškovo atleidimo iš darbo dieną 2015-04-23 jam buvo apskaičiuota ir išmokėta 604,37 Eur dydžio kompensacija už nepanaudotas atostogas už visą ieškovo darbo laiką iki 2015-04-23, nors ieškovas faktiškai nebeatliko savo darbo funkcijų nuo 2014-12-18. Esant išdėstytoms aplinkybėms, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo pripažinti, jog dėl atsakovės neatsiskaitymo laiku su ieškovu nėra pačio ieškovo kaltės, priešingai, atsakovei ėmusis visų įmanomų aktyvių veiksmų, siekiant išsiaiškinti atleidimo iš darbo pagrindą su ieškovu bei prašant pateikti medicininius dokumentus, patvirtinančius, jog ieškovas dėl sveikatos būklės nebegali atlikti savo pareigų, atsakovas dokumentų nepateikė, į atsakovę nuo 2015-01-19 nesikreipė, nors duomenų apie darbo sutarties nutraukimą nebuvo gavęs, atsakovės po 2015-01-19 siųstų laiškų ieškovui jo nurodytu adresu neatsiėmė. Taigi įvertinus išdėstytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo priteisti prašomą vidutinį darbo užmokestį nuo 2014-12-25 iki 2015-04-23.