Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Žemesnės instancijos teismas

Klaipėdos miesto apylinkės teismas neturėjo priimti nagrinėti šios bylos dėl galiojančios prejudicijos šiam tyrimo dalykui, jo turinio ir esant toms pačioms proceso šalims. Dėl N. A. garbės ir orumo įžeidimo (dėl to paties dalyko ir turinio, dalyvaujant toms pačioms proceso šalims) Klaipėdos miesto apylinkės teismas ir Klaipėdos apygardos teismas jau pasisakė, įvertino faktus, argumentus, įrodymus, aplinkybes, apklausė liudytojus ir pateikė savo nutartis. Klaipėdos miesto apylinkės teismas priėmė sprendimą 2011-04-08 civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl garbės ir orumo įžeidimo. Šio teismo sprendimu N. A. skundas atmestas kaip nepagrįstas ir neįrodytas. Teismas pažymėjo, jog nagrinėjant garbės ir orumo gynimo bylą svarbu spręsti, ar apie asmenį buvo paskleista jo garbę ir orumą žeminanti ir tikrovės neatitinkanti žinia, ar išreikšta ją pasisakiusio asmens nuomonė. Įvertinęs liudytojų parodymus, susijusius su soduose vykstančiais kivirčais, teismas padarė išvadą, kad ji turėjo pagrindo pareikšti savo nuomonę, jog N. A. veikla sodininkų bendrijoje „R.“ yra ardomoji ir propagandinė, demagogija, siekiama paslėpti savo veiklos cinizmą, kad jis savivaliauja ir naudoja diktatą, pjudo žmones klasta ir melu, siekia suskaldyti, įtakoti, užvaldyti, padaryti bendriją neveiksnią ir t. t. Teismas pažymėjo, jog nuomonei tiesos kriterijus netaikomas, jis turi remtis tikrais faktais ir teismas neturi pagrindo paneigti nuomonės, nes kiekvienas asmuo turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Teismas konstatavo, kad ji, išreikšdama savo nuomonę dėl N. A. veiksmų, nepaskleidė jo garbę ir orumą žeminančių bei tikrovės neatitinkančių duomenų. Po N. A. apeliacinio skundo Klaipėdos apygardos teismas priėmė 2012 m. vasario 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 8 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir nurodė, kad teismas tinkamai vadovavos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato suformuota praktika. Pažymėjo, kad, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998-05-15 nutarimo Nr. 16 p., asmens garbė - tai viešoji teigiama nuomonė apie asmenį, asmens geras vardas. Orumas suprantamas kaip asmens savęs vertinimas, kurį lemia visuomenės įvertinimas. Teismo kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas aiškinosi, ar atsakovė paskleidė apie apeliantą būtent žinias-duomenis, kurie neatitinka tikrovės, ir ar toks paskleidimas pažeidė apelianto orumą. Konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas kompleksiškai išanalizavo visą publikacijos turinį, vertino ne tik konkrečius teiginius, bet ir liudytojų parodymus, susijusius su sodų bendrijoje vykstančiais konfliktais, kurių dalyvis būtent ir yra apeliantas, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, apylinkės teismas padarė pagrįstas išvadas, kad atsakovė turėjo teisę pagal esamą sodininkų bendrijoje situaciją pareikšti savo nuomonę apie apeliantą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad, siekiant apginti asmens konstitucinę teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, teismas negali įpareigoti paneigti nuomonę ar atlyginti neturtinę žalą už išsakytą nuomonę net tuo atveju, kai ši nuomonė įžeidžianti, šokiruojanti ar kelianti nerimą (kasacinė nutartis byloje Nr. 3K-3-l137/2001). 2012-05-18 N. A. Klaipėdos miesto apylinkės teismui pateikė kartotinį skundą su kaltinimais jai dėl to paties dalyko ir turinio, kad 2010-05-12 atvirlaiškyje „Patys muša - patys rėkia“ ir 2010-05-14 visuotiniame sodininkų bendrijos susirinkime neva ji įžeidė jo garbę ir orumą. Atsižvelgiant į prejudiciją, teismas šį N. A. skundą dėl garbės ir orumo įžeidimo turėjo atmesti, kadangi skundas paduotas dėl to paties dalyko ir turinio, esant toms pačioms proceso šalims ir tiems patiems kaltinimams, tačiau to nepadarė ir priėmė nagrinėti privataus kaltinimo tvarka dėl įžeidimo.

Mano, jog vien subjektyvus pareiškėjo N. A. įsitikinimas, kad jos žodžiai, pateikti atvirlaiškyje ir sodininkų bendrijos susirinkime, jį įžeidžia ir žemina, o tikrovės neatitinkantys pareiškimai jį labai paveikė, dėl to jautėsi nesmagiai, atsirado neigiamų pasekmių, labai nemalonu prieš draugus ir pažįstamus, atsirado neturtinė žala - fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, o taip pat esminės reikšmės šiai bylai turintis faktas - prejudicija negalėjo sudaryti pagrindo baudžiamajam procesui pradėti.

Nusikaltimo sudėtis yra vienintelis patraukimo baudžiamojon atsakomybės pagrindas. BK 2 str. 4 d. nurodo, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį - objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą (baudžiamąjį nusižengimą), visumą. Nusikalstamos veikos sudėties požymiai būtini, kad pavojinga veika būtų pripažinta nusikalstama, o kaltas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. Pagal BK 155 str. 1 d. įžeidimu laikomas viešas, užgaulus žmogaus pažeminimas, pasireiškęs bet kuria iš nurodytų formų: žodžiu, raštu ar veiksmu. Įžeidimu pažeidžiamos įstatymų saugomos vertybės: žmogaus garbė ir/ar orumas. Asmens garbė - tai viešoji teigiama nuomonė apie asmenį, asmens geras vardas. Orumas suprantamas kaip asmens savęs vertinimas, kurį lemia visuomenės įvertinimas (LAT senato 1998-05-15 nutarimas). Teismas jos atžvilgiu netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nesant nusikaltimo pagal BK 155 str. 1 d. sudėties požymių, todėl jai negali atsirasti baudžiamoji atsakomybė. Teismo išvados neatitinka formuojamos teisminės praktikos. Teismų praktikoje teisėtas nuomonės, tame tarpe ir neigiamos, reiškimas apie kitą asmenį nesiejamas su tam tikromis objektyviomis aplinkybėmis ar faktais, kurių tikrumą galima patikrinti taikant tiesos ir netiesos kriterijus (kasacinė nutartis byloje Nr. 3K-3-747/2001), todėl nuomonė negali įžeisti kito žmogaus. Teisės aktai sąvoką „įžeidimas“ sieja su užgauliu žmogaus, jo garbės ir orumo pažeminimu, t. y. siekiu paniekinti asmenį, pakirsti pasitikėjimą jo reputacija, įžeidimu akivaizdžiai žeminama kito asmens garbė ir orumas, vien tik turint tikslą kitą žmogų pažeminti. Tuo įžeidimas skiriasi nuo panašaus pobūdžio teisėtų veiksmų - kritikos ar nuomonės reiškimo apie asmenį. Pagal teismų praktiką užgaulumas reiškia, kad veiksmai ar vertinimai akivaizdžiai prieštarauja įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškiems moralės reikalavimams. Padoria forma išsakytas, kad ir neigiamas žmogaus vertinimas, nors ir sukėlęs neigiamų emocijų, įžeidimu nepripažįstamas (Kauno apygardos teismo nutartis byloje Nr. 1A-1059-238/2012). Ar veiksmas, įvertinimas yra įžeidžiantys, sprendžia pats nukentėjusysis. Pats užgaulumas suprantamas kaip veiksmai ar vertinimai, akivaizdžiai prieštaraujantys įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškos moralės reikalavimams (Šiaulių apygardos teismo nuosprendis byloje Nr. 1A-32-354/2012). Įžeidimo žodžiu atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuluojant atsiliepiama apie žmogaus asmenybę, jo savybes. Reikšmės neturi, ar toks įvertinimas atitinka tiesą (Vilniaus apygardos teismo nutartis byloje Nr. 1A-641-468/2012).

Ji jokių užgauliai žeminančių N. A. veiksmų neatliko, pareiškėjas byloje jokiais argumentais neįrodė, kad ji būtų pažeidusi įprastas elgesio taisykles ar bendražmogiškos moralės reikalavimus, ir tai nesudaro užgaulaus pažeminimo požymio, užtraukiančio baudžiamąją atsakomybę. Būdama sodų bendrijos valdybos pirmininke ji turėjo teisę pareikšti savo nuomonę atvirlaiškyje ir bendrijos susirinkime dėl N. A. keliamų konfliktinių situacijų, savivaliavimo, bendrijos narių kiršinimo bei ardomosios veiklos, nes N. A. provokuoja konfliktus su tikėtinu tikslu pasisavinti sodininkų bendrijos bendro naudojimo žemę. Teismas nepagrindė ir jokiais faktais neįrodė, kad į teismą privataus kaltinimo tvarka dėl įžeidimo kreipęsis N. A. iš tikrųjų įsižeidė. Kaip ir civilinėje byloje, čia jis nepateikė jokių šį faktą įrodančių dokumentų, medikų išvadų ar pan., buvo tik jo žodžiai. Tačiau teismas neabejojo, kad nukentėjusysis dėl jos veiksmų patyrė pažeminimą, todėl konstatavo, kad reikalavimas tenkinti civilinį ieškinį yra pagrįstas. Teismas neabejojo ir tai besąlygiškai pripažino neginčijamu įrodymu, nors N. A. teismui nepateikė jokių įrodymų, kad jo liudijimu galima tikėti.

Sprendžiant klausimą, ar yra nusikaltimo, numatyto BK 155 str. 1 d., sudėtis, yra labai svarbi ir subjektyvioji pusė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad žmogaus garbė ir orumas - tai dialektiška sąvoka, kuri gali būti apibendrinta tik tiesiogiai įvertinant visumą aplinkybių, kuriomis ji išsakyta: socialinį-politinį kontekstą, pareiškėjo ir adresato tarpusavio santykius, asmens viešumą ir pan. Tačiau teismas, spręsdamas klausimą dėl jos kaltės, visai neskyrė dėmesio šiam nusikalstamos veikos sudėties požymiui, iš viso nesiaiškino, kodėl N. A. įsižeidė dėl jos nuomonės, ar buvo tyčia siekiama jį įžeisti, ar buvo kiti motyvai. Galimai N. A. tik apsimeta įsižeidęs, o gal po ta įsižeidimo skraiste slypi pragmatiškas siekis pagaliau nutildyti jo tikslams siekti trukdančią sodų bendrijos valdybos pirmininkę. Pažymi, kad N. A. ir kitus bylai svarbius dalykus suvokia labai subjektyviai netgi esant byloje neginčijamiems faktams, įrodantiems jo konfliktus sodininkų bendrijoje (civilinės bylos Nr. (duomenys neskelbtini) priedai 1/38-52 psl. ir 2/55-153 psl.), jis savo parodymuose melagingai tvirtina, jog iki jos atėjimo į s/b jokių konfliktų nebuvo.

Etiška forma, padorumo kriterijus atitinkančia leksika išdėstyti jos teiginiai niekaip neatitinka užgaulaus pažeminimo nei žodžiu, nei raštu požymio. Ginčo teiginiai išdėstyti atvirlaiškyje ir bendrijos susirinkime yra bendro pobūdžio, išdėstyti etiška, neįžeidžiančia forma, padorumo kriterijus atitinkančia leksika. Jais išsakyta jos nuomonė ginant bendrijos narių pažeidžiamas teises ir interesus dėl N. A. veiklos bendrijoje. Šis nuomonės išreiškimas nėra priešingas nei moralės, nei visuomenės nuostatoms, todėl nėra priešingas ir baudžiamosios teisės ginamoms vertybėms, todėl negali būti vertinamas kaip neatitinkantis tikrovės ir galintis paniekinti ar pažeminti asmenį. Subjektyviąja prasme, bet koks žodis gali įžeisti žmogų, tai priklauso nuo aplinkybių visumos, tačiau tai dar nereiškia, kad toks įžeidimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal BK 155 str. Atvirlaiškio kritiškas turinys, kad ir nepatinka N. A., jo negalima laikyti užgauliai, nepadoriai suformuluotu atsiliepimu apie žmogaus vykdomą veiklą, paniekinančiu jo prestižą. Jos nuostatas dėl kultūringo elgesio ir moralės normų rodo bendras situacijos įvertinimas ir 2010-05-14 sodininkų bendrijos visuotinio susirinkimo protokolo citata: „Nors s/b valdybos pirmininkė L. Ž. prašė susirinkimo dalyvių laikytis rimties ir pagarbos vienas kitam susirinkimo metu, klausimus svarstyti pagal darbotvarkę, A. K. Z. su K. V. nuolat pertraukinėjo, replikavo ir šūkavo, taip bandydami trikdyti susirinkimo eigą“. Tuo įrodo, kad siūlė sodininkams elgtis korektiškai vienas kito atžvilgiu, kaip priklauso kultūringiems žmonėms, ir savo veiksmais nepažeidinėti išorinių santykių tvarkos. Tai parodo, kad ji buvo geranoriškai nusiteikusi ir nesiekė nieko užgauliai pažeminti. Nors N. A. ją tuo ir kaltina, jis to neparėmė jokiais argumentais. Pareiškėjas neįrodė, jog sodininkų bendrijoje jis elgėsi pilietiškai ir garbingai.

Žemesnės instancijos teismas

Įžeidimo atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuluojant atsiliepiama apie žmogaus asmenybę, jo savybes, būdą. Teismas šiuo aspektu padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, nenurodė ir neįvardijo konkrečių N. A. asmeninių savybių, kurios neva buvo įžeistos, ir to nepagrindė. Esminės reikšmės bylai turi faktas, kad ji atvirlaiškyje ir visuotiniame sodininkų bendrijos susirinkime dėl konfliktų dėstė ne apie N. A. kaip žmogų, jo savybes (ne koks jis yra), o apie jo elgesį (ką jis daro blogai), t. y. apie veiklą sodininkų bendrijoje. Tuo parodoma, kad tai neatitinka užgaulaus pažeminimo požymio.

Įžeidimas yra padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas viešai, nepadoriai apibūdindamas asmenį suvokia užgaulų ir žeminantį savo veiksmų pobūdį kito asmens atžvilgiu ir nori jį pažeminti. N. A. šio požymio byloje neįrodinėjo jokiais argumentais, o teisėja, neišsiaiškinusi visų aplinkybių, nuosprendyje konstatavo, jog visiškai neaišku, kam reikėjo rašyti atvirlaiškį. Tai patvirtina, kad ši aplinkybė nebuvo ištirta ir tokiu atveju požymio dėl tyčios negali būti. Visiškai nepagrįstas ir nesuprantamas nuosprendžio motyvas dėl tyčios: „2010 m. gegužės 14 d. visuotiniame sodininkų bendrijos susirinkime viešai, girdint visiems sodininkų bendrijos susirinkimo dalyviams, paskelbė nukentėjusįjį įžeidžiančią ir užgaulią informaciją, viešai žodžiu užgauliai pažemino N. A. šiais žodžiais - „Vienybės šioje s/b nėra nuo 1997 m., kai atsikraustė N. A.“... „A.... savivaliauja ir naudoja diktatą kaimynams, emocinio šantažo formomis“... „Bendruomenės sąmonė veikiama... demagogija, melu“... „2007 m. N. A. ėmė pjudyti žmones klasta bei melu“... tokiu būdu jį įžeisdama. Todėl neabejotinai L. Ž., parašydama atvirlaiškį ir pakabindama jį matomoje vietoje bei išdalindama sodininkų bendrijos nariams, bei sodininkų bendrijos susirinkime viešai paskelbdama N. A. įžeidžiančią informaciją, suprato, kad jos atvirlaiškyje ir kalboje, pasakytoje susirinkimo metu, yra raštu ir žodžiu užgauliai pažemintas N. A.. Tai traktuojama kaip jos noras elgtis, todėl L. Ž. veikla padaryta veikiant tiesiogine tyčia“. Tačiau teismas nepagrįstai traktuoja, kad tai yra jos noras elgtis, ir daro neteisingą išvadą apie tiesioginę tyčią. Ji išsakydama savo nuomonę ginčo teiginiais nežemino ir nesiekė pažeminti pareiškėjo N. A., ir nedarė to tyčia. Atvirlaiškio parašymo motyvas yra paties atvirlaiškio turinyje, prijungtos civilinės bylos dokumentų prieduose, jos ir liudytojų parodymuose. Teismas neįvertino šių aplinkybių objektyviai, jai net nebuvo suteikta galimybė papildyti savo parodymus, kai to paprašė. Atvirlaiškyje ir bendrijos susirinkime 2010-05-14 apibendrino, kas vyksta bendrijoje eilę metų ir ypač per pastaruosius 2009-2010 m., kad visus įvykius užgožia negatyvi bendrijos narių atžvilgiu N. A. vykdoma veikla. Dėl to iš jų atimamas laikas ir jėgos, būtinos jų bendruomenės gerovei kurti. Yra įvelti ir priversti sugaišti daug laiko tuštiems ginčams ir bylinėjimuisi, yra priversti nuolat ginti savo pažeistas teises. Paaiškino teismui, kad tai buvo daroma dėl bendrijos narių prašymo informuoti juos ir paaiškinti, kas pastaruoju metu dedasi sodininkų bendrijoje, nes jie klausė kodėl 2009-2010 m. bendriją ir ją pagal N. A. skundus nuolat tikrina aplinkosaugos, higienos, žemėtvarkos, statybos inspekcijos, nors jokių pažeidimų nenustatoma, kodėl sodininkų bendrijos dokumentų archyvą policija paėmė patikrinimui, kodėl bendrijos nariai pagal N. A. skundus kviečiami į prokuratūrą aiškintis dėl nebūtų dalykų, neva pirmininkė sukčiauja, padirbinėja parašus, grobia žemes, kodėl N. A. nuo 1997 m. vis dar neatlaisvina užimtos bendrijos bendro naudojimo žemės prie prūdo ir yra užtvėręs taką-praėjimą aplink prūdą, tuo pažeisdamas narių teises, kodėl N. A. nevykdo 2003 m. ir 2010 m. priimtų teismo sprendimų šiuo klausimu, tuo rodydamas nepagarbą Lietuvos Respublikos įstatymams, kodėl N. A. savavališkas šiltnamis pastatytas ant sodininkų bendrijos žemės, kodėl N. A. stato mašinas bendrijos rekreacinėje aikštelėje ir sugadino žolyną, kodėl N. A., naudodamasis bendrijos bendro naudojimo objektais, nemoka mokesčių bendrijai, kodėl N. A. su K. V. skleidžia informaciją tarp bendrijos narių dėl jos neva užgrobtos bendrijos žemės, jos sukčiavimo, parašų klastojimo, įstatymų nesilaikymo (tai darė pasitelkdami net miesto spaudą), kodėl N. A. skleidžia gandus, kad ji nuolat daro nusižengimus, už kuriuos jis jai „įkals baudžiamąją“ ir „pasodins už grotų“ ir t. t. Pagal Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymą piliečiai turi teisę gauti informaciją, kai tai liečia jų interesus. Pagal šio įstatymo 11 str. 2 d. draudžiama persekioti viešosios informacijos rengėją, skleidėją, jų dalyvį ar žurnalistą už paskelbtą informaciją, jeigu ją rengiant ir platinant nebuvo pažeisti įstatymai. Šio įstatymo 2 str. 74 d. apibrėžiama, jog viešoji informacija - informacija, skirta viešai skleisti, išskyrus šio straipsnio 42 d. nurodytą informaciją, taip pat informaciją, kuri pagal Lietuvos Respublikos įstatymus negali būti viešai skleidžiama. Iš ginčo teiginių turinio akivaizdu, jog nebuvo pažeistas Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas.

Atkreipia dėmesį ir į tai, kad jos skundą dėl jos garbę ir orumą žeminančių N. A. veiksmų 2013-04-18 teismas atsisakė priimti motyvuodamas, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys, esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams, vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartis Nr. (duomenys neskelbtini)).

Žemesnės instancijos teismas

Dėl prie bylos prijungtų pareiškėjo N. A. kai kurių dokumentinių įrodymų kyla pagrįstų abejonių, nors teismas į tai net nesigilino. Civilinėje byloje dėl garbės ir orumo buvo pateiktas 2010-05-27 sodininkų bendrijos raštas policijai su prašymu stabdyti N. A. savivalę dėl s/b narių interesų pažeidinėjimo. Pateiktas 2010-06-10 VPK 1 PK raštas su informacija, kad N. A. yra įspėtas dėl viešosios tvarkos pažeidimo. Šiame bylos nagrinėjimo procese N. A. kaip naujus įrodymus pateikė 2 dokumentus: 2011-06-28 raštas iš VPK 1 PK su informacija, kad N. A. yra galimai įspėtas dėl viešosios tvarkos pažeidimo. Taigi N. A. įspėtas ir galimai įspėtas. Įdomu, ar visiems tokius dvigubus standartus policijoje galima pasirinkti. Bei 2010-05-31 raštas iš VPK 1 PK su informacija, kad L. Ž. yra įspėta dėl viešosios tvarkos pažeidimo. Apie šį raštą pirmą kartą ji sužinojo dabar, kas reiškia, kad, jos tinkamai neinformavus, buvo atimta iš jos galimybė gintis nuo inkriminuojamos veiklos arba šis raštas yra dirbtinai sukurtas, tik ji net nežino, už ką. Dėl šių raštų autentiškumo iškilo daug abejonių, tačiau paaiškinimą byloje dėl šių aplinkybių pateikė pats N. A. parodydamas: „Kadangi buvau sportininkas, turiu daug draugų, palaikau santykius pagal darbą su policija, su prokuratūra“.

Privataus kaltinimo byloje kaltininkui inkriminuojamas aplinkybes turi įrodyti kaltinanti šalis. Vien subjektyvus N. A. įsitikinimas, kad ji atvirlaiškiu ir susirinkime įžeidė jo orumą pareiškusi savo nuomonę dėl jo negatyvių veiksmų sodų bendrijoje, nesudaro pagrindo pripažinti, kad yra įrodyti visi BK 155 str. numatytos sudėties požymiai. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, jos veiksmuose dėl garbės ir orumo įžeidimo nei objektyvieji, nei subjektyvieji nusikaltimo požymiai neįrodyti. Pareiškėjas neįrodė nusikaltimo pagal BK 155 str. sudėties, todėl nėra pagrindo ją patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Skundžiamas nuosprendis yra neobjektyvus, nepagrįstas, neteisėtas ir šališkas. Neatsižvelgta į sudėtį, objektyvių ir subjektyvių požymių visumą, taip pat ir teismo prejudiciją. Teismas iš esmės rėmėsi išimtinai pareiškėjo N. A. skunde išdėstytu subjektyviu, sau palankiu įvykio situacijos vertinimu ir suinteresuoto liudytojo K. V. parodymais, o ne byloje surinktų ir nešališkai pateiktų įrodymų visuma, tuo pažeidžiant įrodymų tyrimo bei vertinimo taisykles. Nuosprendyje išdėstytos teismo išvados yra neparemtos įrodymų visuma, tik paviršutiniškai apžvelgus situaciją, ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Jokiais byloje esančiais įrodymais nėra pagrįstas kaltinimas jai, kad ji neva pakabino dvipusį atvirlaiškį ant elektros skydinės. Tai melagingas pranešimas, nors nuosprendyje jis pateikiamas kaip faktas. Ir kiti bylos požymiai yra akivaizdžiai ir net nelogiškai jai primesti, su tikslu inkriminuoti nusikaltimą. Šis teismo nuosprendis taip pat neatitinka susiformavusios teismų praktikos dėl BK 155 str. 1 d. taikymo. Spauda vaidina esminį vaidmenį demokratinėje visuomenėje ir ne tik spauda turi priedermę pateikti informaciją, bet ir visuomenė turi teisę ją gauti; valstybės tarnautojo kritikos ribos yra platesnės, todėl saviraiškos laisvės įgyvendinimas taikytinas ne tik informacijai ar idėjoms, kurios priimamos palankiai, bet ir toms, kurios žeidžia, šokiruoja ar trikdo, nes be to nebūtų demokratinės visuomenės (kasacinė nutartis byloje Nr. 2K-7-437/2008). Teismas šališkai vertino įrodymus byloje, visas abejones traktavo privataus kaltintojo naudai, rėmėsi neįrodytais melagingais kaltintojo ir jo liudytojo parodymais, dėl faktinių bylos aplinkybių darė nepagrįstas išvadas, nusikalstamos veikos motyvų netyrė ir jų neįrodė. Teismo pareikšta pozicija neteisinga, nes byloje surinktų įrodymų nepakanka nusikaltimo sudėčiai konstatuoti.

Iš nuosprendžio matyti, kad teisėjai bylos aplinkybės liko neaiškios, nes ji teigia: „Jeigu jau konfliktai, anot kaltinamosios, vyksta nuo 1997 m., tai visiškai neaišku, kam reikėjo rašyti atvirlaiškį“. Tačiau nežiūrint į tai, teismas priėmė ją apkaltinantį nuosprendį. Kilusias abejones galima išsiaiškinti tik per nešališką ir objektyvų bylos nagrinėjimą iš esmės. Tik taip galima apsiginti nuo pareikštų kaltinimų. Ji nėra padariusi jokio nusikaltimo, nes viešumas ir skaidrumas, atviras savo nuomonės reiškimas ginant pilietinę poziciją, bendrijos narių ir savo teises, ieškant tarpusavio supratimo, problemų sprendimo, konfliktų valdymo būdų ir apeliuojant į žmonių sąmoningumą etiška, nepriešinga moralei forma dėl N. A. nuolatinės savavališkos veiklos sodininkų bendrijoje, sodininkų narių teisių ir interesų pažeidimų bei vis didėjančio persekiojamojo spaudimo, negali būti vertinamas kaip įžeidimas, už kurį baudžiama. Viešumas ir skaidrumas dažnai būna vienintelis ginklas, kai susiduriama su grasinimu, spaudimu ir savivale, todėl už jį demokratinėje valstybėje negali būti baudžiama.

Ji yra kaltinama užgauliai pažeminusi N. A. šiais žodžiais: „Vienybės šioje s/b nėra nuo 1997 m., kai atsikraustė N. A.“... „A.... savivaliauja ir naudoja diktatą kaimynams, emocinio šantažo formomis“.... „Bendruomenės sąmonė veikiama... demagogija, melu“... „2007 m. N. A. ėmė pjudyti žmones klasta bei melu“. Tačiau sodininkų bendrijos „R.“ archyvo dokumentai ir jų kopijos patvirtina, kad N. A. sodų bendrijoje nuo 1997 m. nuolat provokuoja konfliktus, kursto nesantaiką, savivaliauja, skleidžia melą, nesiskaito su visų pirmininkų įspėjimais, nuolat pažeidžia kitų sodo narių teises ir interesus. N. A. užvelia kiekvieną, net aiškiausią situaciją taip, kad ji praranda logiką, reikia laiko ir pastangų ją išpainioti. Jis neargumentuoja savo veiksmų, bet iš karto puola, skundžia, juodina, kad išdrįsę kritikuoti jo veiklos metodus žmonės susidurtų su asmeniniais nemalonumais.

2009-2010 m., t. y. visuotinio sodininkų bendrijos susirinkimo 2010-05-14 išvakarėse N. A. bendrijoje elgėsi nekorektiškai bendrijos narių ir jos pirmininkės atžvilgiu, savo veiksmais pažeidinėjo išorinių santykių tvarką, tokiu būdu demonstravo negarbingą elgesį ir nesiskaitymą su bendrijos narių interesais. Asmuo negali kitam visuomenės nariui sąmoningai darydamas žalą reikalauti sau išskirtinės pagarbos. Pasak Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininką A. A., labai svarbu, kad būtų žinoma žmogaus reputacija. N. A. buvo KGB kadrinis darbuotojas, operatyvinis įgaliotinis Lietuvoje 1978-1991 m. (www.kgbveikla.lt). Lietuvos Respublikos teisės aktais KGB pripažįstama nusikalstama organizacija (http://www.istatymas.lt). KGB institucija - represinė struktūra vykdė žmonių persekiojimą, žmogaus teisių bei žmogiškojo orumo pamynimą (www.genocid.lt). Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas A. A. „Žinių radijui“ 2006-12-15 teigė: „KGB paveldas vis dar pančioja laisvos, skaidrios ir atviros visuomenės kūrimą. Iš Lietuvos KGB tarsi ir pasitraukė, tačiau liko žmonės, ryšiai ir galimybė manipuliuoti (www.delfi.lt.). Neteisinga, kai nusikalstamos organizacijos (KGB) atstovas naudojasi demokratija ir gina savo „įžeistą orumą“ teismuose, kai jos garbingos Lietuvos pilietės vieša ir skaidri pilietinė pozicija, etiškai ir kritiškai išsakyta nuomonė, ginant bendrijos narių interesus ir pažeidinėjamas jų teises dėl N. A. negatyvių veiksmų, akivaizdžiai prieštaraujančių įprastoms elgesio taisyklėms ir bendražmogiškiems moralės reikalavimams, teismo nuosprendžiu įvardijama kaip nusikalstama veika. Ši situacija absurdiška, nes žodžio laisvė yra esminis demokratinės visuomenės elementas, teisė į saviraiškos laisvę yra kiekvienos teisinės ir demokratinės valstybės pagrindas.

Jos teiginiai išdėstyti atvirlaiškyje ir visuotiniame sodininkų susirinkime apie N. A. veiklą sodininkų bendrijoje yra jos nuomonė. Pagal Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 36 d. nuomonė - visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. Teisę reikšti savo nuomonę jai suteikia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 str. nuostata dėl žmogaus teisės laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucija, kurios 25 str. numato, kad žmogus turi teisę turėti įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 9 str. nurodo, kad draudžiama persekioti už kritiką. „Minties laisvės ir žodžio laisvės apribojimai yra patys pavojingiausi iš bet kokių ardomųjų veiklų“ (Viljamas O. Duglas).

N. A. šioje byloje pareiškė 45 000 Lt civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti. Neturtinę žalą N. A. teismas priteisė neįvertinęs visų jos taikymo pagrindų ir nustatytų žalos dydžio kriterijų, iš esmės vadovaujantis tik subjektyviu vertinimu. CK 1.138 str. numato, kad civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos. Teismas netinkamai naudojosi BPK 112 str. 4 d. Jei civilinis ieškinys atmestas nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, civilinis ieškovas netenka teisės pareikšti tą patį ieškinį civilinio proceso tvarka. Jei ieškinys atmetamas civilinio proceso tvarka, ieškovas netenka teisės pareikšti tą patį civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje. Tuo nustatytas draudimas antrą kartą kreiptis į teismą su tuo pačiu ieškiniu. Pareiškus antrą kartą tą patį ieškinį, ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas atsisako priimti ieškinį ir pripažinti pareiškėją civiliniu ieškovu.

Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje yra aiškiai nurodęs, kad teisė reikšti savo mintis ir įsitikinimus yra viena pagrindinių žmogaus teisių. Tuo tarpu teisė į saviraiškos laisvę yra kiekvienos teisinės ir demokratinės valstybės pagrindas. Būtent ši teisė suteikia asmeniui, kad sąžiningai reikšdamas savo nuomonę svarbiais, visuomeninę reikšmę turinčiais klausimais, jis nebus baudžiamas ar kitaip persekiojamas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad žmogaus garbė ir orumas - dialektiška sąvoka, kuri gali būti apibūdinta tik tiesiogiai įvertinant visumą aplinkybių, kuriomis ji išsakyta: socialinį-politinį kontekstą, pareiškėjo ir adresato tarpusavio santykius, asmens viešumą ir pan. Ginčo teiginių paskelbimo metu N. A. veiksmai sodininkų bendrijoje akivaizdžiai prieštaravo įprastoms elgesio taisyklėms ir bendražmogiškiems moralės reikalavimams bei žeidė kitų sodininkų narių teises ir interesus. Ieškodama problemų sprendimo, konfliktų valdymo būdų ir apeliuodama į bendrijos narių sąmoningumą, etiška, kritiška, bet nepriešinga moralei forma ji apeliavo į žmonių sąmoningumą, norėdama jiems pasakyti, kad norėdami būti laimingi, jie negali būti abejingi, ir tai negali būti vertinama kaip įžeidimas, už kurį baudžiama. Viešumas ir skaidrumas dažnai būna vienintelis ginklas, kai susiduriama su grasinimu, spaudimu ir savivale, todėl už jį demokratinėje valstybėje negali būti baudžiama. Vis aštrėjant konfliktams sodų bendrijoje, ji, kaip valdybos pirmininkė, privalėjo atsakyti į bendrijos narių klausimą: „Kodėl mažiausioje miesto sodininkų bendrijoje nėra ramybės?“. Ji turėjo pilietinę pareigą supažindinti bendrijos narius su realia 2009-2010 m. susidariusia padėtimi, o taip pat kritikuoti šią situaciją sukėlusių asmenų veiklą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ją patraukti baudžiamojon atsakomybėn nėra teisinio pagrindo, t. y. nėra įstatyme įtvirtintų nusikalstamos veikos, numatytos BK 155 str., požymių. Ginčo teiginiais yra paskelbta jos, kaip sodininkų bendrijos valdybos pirmininkės, nuomonė dėl ne nario N. A. veiklos, pažeidžiančios kitų bendrijos narių interesus ir teises. Įvertinus tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką šios kategorijos bylose, akivaizdu, kad ją patraukus baudžiamojon atsakomybėn būtų nepagrįstai susiaurintos saviraiškos laisvės, garantuojamos tiek Konvencijos, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, ribos.

Žemesnės instancijos teismas

Nuosprendyje teigiama, jog N. A. viešai pažemintas šiais žodžiais: „Vienybės šioje s/b nėra nuo 1997 m., kai atsikraustė N. A.; N. A. savivaliauja ir naudoja diktatą kaimynams, emocinio šantažo formomis; Bendruomenės sąmonė veikiama... demagogija, melu; 2007 m. N. A. ėmė pjudyti žmones, klasta bei melu“. Teismas tik konstatavo, jog įvardinti žodžiai pažemino nukentėjusįjį, bet nepagrindė, kaip ir kodėl. Visų pirma, N. A. išsakyti priekaištai nėra užgaulūs, nenaudojami necenzūriniai, paniekinantys žodžiai, nenorminė leksika. Antra, nurodyti žodžiai skirti ne apibūdinti nukentėjusiojo asmenybę, o įvardinti, dėl kokios vieno iš gyventojų veiklos sodininkų bendrijoje susidariusi sudėtinga situacija, vyksta konfliktai, įvairūs patikrinimai ir pan. Jeigu N. A. žeidžia tai, jog pagarsinamas jo elgesys, vadinasi jis sutinka, jog nurodyti veiksmai yra nederami, nepriimtini, o tai negali sumenkinti jo reputacijos. Vadinasi, neigiama nuomonė apie N. A. bendrijos narių tarpe susidarė ne dėl to, jog išdrįsta tai įvardinti, o dėl paties sodų bendrijos gyventojo elgesio. Trečia, siekdamas patraukti baudžiamojon atsakomybėn sodininkų bendrijos pirmininkę, N. A. privalėjo įrodyti, jog yra gerbiamas sodininkų bendrijos „R.“ narys, todėl jo veiklos pagarsinimas jį gali pažeminti kitų sodininkų akivaizdoje. Sodininkų bendrijos valdybos pirmininkė pateikė pakankamai įrodymų, jog ji teisingai nusakiusi N. A. veiklą, niekaip neaptardama jo asmenybės. Jos išsakyti teiginiai parodė jos neigiamą požiūri į sodų bendrijos gyventojo veiksmus, tačiau konkrečiai neatskleidė N. A. neigiamų savybių, neteiktas jo asmenybės vertinimas. Tuo tarpu privatus kaltintojas nepagrindė baudžiamajai atsakomybei pagal BK 155 str. 1 d. atsirasti teisiškai svarbių aplinkybių, jog asmenų, kuriems adresuotas kreipimasis ir atvirlaiškis, sodininkų rate jis yra laikomas garbingu asmeniu, pagrįstai galintis jaustis oriai šioje bendruomenėje.

L. Ž. nuteista ir už tai, jog įžeidė N. A. pateikdama informaciją, kad jis galėjęs išdaužyti namo langus. Sodininkų bendrijos „R.“ valdybos pirmininkė sąžiningai naudojosi teise pareikšti savo pagrįstą nuomonę, kas jai galėjo padaryti žalos. Bylos nagrinėjimo metu apklausti liudytojai patvirtino, jog kuriam nors iš sodininkų sukonfliktavus su N. A., vėliau būdavo randami išdaužyti namo ar šiltnamio langai. L. Ž. namo langai buvo išdaužyti po to, kai ji vykdydama bendrijos valdybos pirmininkės pareigas nesutiko su N. A. norais sprendžiant žemės prie tvenkinio klausimą ir šis jai išsakęs grasinimus. Grasinimai prieš pat langų išdaužimą išsakyti ir nuteistosios sutuoktiniui Š. Ž.. Būtent L. Ž. sutuoktinis rado išdaužtus namo langus ir matė vienintelius pėdsakus, vedančius į kaimyninę N. A. valdą. Kitų pėdsakų nebuvo, kitaip prieiti prie namo, kad būtų galima per atstumą pasiekti langus, nebuvo, o į N. A. kiemą svetimi asmenys negalėjo įeiti dėl šuns. Įvykių eiga ir kontekstas bei pėdsakai leido daryti vienintelę išvadą, jog tokiu būdu kaimynas įvykdė savo grasinimus dėl nesutarimų sodininkų bendrijoje. Dėl nurodyto fakto L. Ž. sutuoktinis kreipėsi į policiją, kuri atlikusi tyrimą nesugebėjo surinkti pakankamai duomenų, jog byla būtų perduota teismui. Pažymi, jog sąžiningos ir pagrįstos nuomonės pareiškimo metu 2008 m. gegužės 12 d. ikiteisminis tyrimas nebuvo sustabdytas, todėl tikėtasi, kad teisėsauga sugebės patraukti kaltininką baudžiamojon atsakomybėn. Ikiteisminis tyrimas pagal BK 187 str. 1 d. Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros nutarimu sustabdytas 2011 m. lapkričio 16 d. Šiuo atveju N. A. nesaugo nekaltumo prezumpcijos institutas, kadangi jo paskirtis apsaugoti kaltinamojo interesus baudžiamajame procese iki teismo nuosprendžiu bus išspręstas asmens kaltumo klausimas dėl inkriminuoto nusikaltimo įvykdymo. Privatūs asmenys nėra ribojami pateikti pagristą nuomonę ir įvardinti nusikalstamą veiką galėjusį padaryti asmenį. Kaip konstatuota sprendime, nuteistoji elgėsi sąžiningai kreipdamasi į teisėsaugos įstaigą dėl savo teisių gynimo. Atsižvelgiant į nukentėjusio asmens teisę kaltinti jo įtariamą asmenį dėl skriaudos padarymo, į tai, jog šia teise naudotasi sąžiningai, turint pagrįstų duomenų, teigtina, jog pateikus informaciją bendrijos nariams apie įvykius sodininkų bendrijoje N. A. reputacija nenukentėjo.

Įžeidimas padaromas tiesiogine tyčia - kaltininkui suvokiant užgaulų ir žeminantį savo veiksmų pobūdį ir norint pažeminti konkretų asmenį. Sodininkų bendrijos „R.“ valdybos pirmininkės L. Ž. tyčia buvo nukreipta į informacijos pateikimą sodininkų bendrijos nariams, įvardinant negeroves, su kuriomis susiduria bendrijos valdymo organai. Vykdant valdybos pirmininkės pareigas ir tenkinant bendrijos narių pagrįstą poreikį gauti informaciją, duomenų pateikimas neįmanomas neįvardinant asmens bei nenurodant jo veiksmų. Pažymi, jog informacija pateikta labai siauram ir konkrečiam ratui žmonių - sodininkų bendrijos „R.“ nariams. Iš įrašų bendrijos susirinkimų protokoluose, teisminių ir vykdymo procesų N. A. atžvilgiu, įvairių institucijų atliekamų bendrijos veiklos ar atskirų sodininkų veiklos tikrinimo akivaizdu, jog didžiajai daliai sodininkų buvo žinomas N. A. vaidmuo. Tai, jog įvardinta, kad žemės klausimai sprendžiami ne įstatymo nustatyta tvarka, o visiškai nepriimtinais, nors nukentėjusiajam įprastais būdais, nepaskleista nukentėjusįjį galinti pažeminti informacija.

Žemesnės instancijos teismas

BK XXII skyrius baudžiamosios teisės priemonėmis gina asmens garbę ir orumą. BK 155 str. objektas yra asmens garbė ir orumas. Civilinio proceso tvarka asmens garbė ir orumas ginamas remiantis CK 2.24 str. Civilinėje byloje įvertinę N. A. pretenzijas dėl įžeidimo, teismai nenustatė faktinio ir teisinio pagrindo ginti jo garbę ir orumą net civilinės teisės priemonėmis - įpareigojant paneigti teiginius, išieškant padarytą neturtinę žalą. Civilinėje teisenoje nenustačius delikto, nuosprendžiu ta pati L. Ž. veika įvertinta kaip kriminalinis nusikaltimas. Tai prieštarauja teisinės atsakomybės diferencijavimo principams, baudžiamosios atsakomybės kaip ultima ratio taikymui. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimuose yra išaiškinta, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę - kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.). Kasacinėje praktikoje taip pat ne kartą pabrėžta, kad labai svarbus yra baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo klausimas, kad ne bet kokia neteisėta veika turi būti vertinama kaip nusikalstama, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti (kasacinės nutartys bylose Nr. 2K-P- 267/2011, 2K-396/2009, 2K-526/2009, 2K-262/2011). Įsiteisėjusiu ir galiojančiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės negali būti kvestionuojamos kitoje byloje ar revizuojamos kituose procesuose. Įsiteisėjusiu ir galiojančiu teismo sprendimu nustačius, jog L. Ž. turėjo pagrindą pareikšti nuomonę apie N. A., jog ši nuomonė nepažeidė jo garbės ir orumo, šis nustatytas faktas nebegalėjo būti iš naujo vertinamas kita teisena ir nustatyta priešingai, jog tais pačiais veiksmais padarytas nusikaltimas – N. A. buvo pažemintas. Nustačius šias aplinkybes, baudžiamoji byla privalėjo būti nutraukta BPK 3 str. 1 d. 1 p. pagrindu.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 str. 1 d. įtvirtina žmogaus teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 str. 1 d. įtvirtinta kiekvieno teisė į saviraiškos laivę. Ši teisė apima laisvę turėti savo nuomonę, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas valdžios institucijų netrukdomam ir nepaisant valstybės sienų. Saviraiškos teisė gali būti ribojama tik ginant kito asmens garbę ir teises. Sprendžiant dviejų konstitucinių teisinių gėrių - asmens garbės ir orumo bei saviraiškos laisvės koliziją pirmenybė teiktina pastarajam (kasacinė nutartis byloje Nr. 3K-3-193/2009).

L. Ž., eidama sodininkų bendrijos „R.“ valdybos pirmininkės pareigas, įvertindama susidariusią situaciją sodininkų bendrijoje išplatino atvirlaiškį bei pasisakė bendrijos susirinkime. Kaip nustatyta teismo sprendimu, išsakyti teiginiai buvo teisingi. Nors tiek atvirlaiškis, tiek pasisakymas buvo emocionalūs ir išraiškingi, akivaizdu, jog įvardinti N. A. veiksmai yra susiję su sodininkų bendrija, tačiau niekaip nepasisakyta dėl jo asmenybės ir savybių. Buvo naudojami išsireiškimai, kuriais neperžengta riba tarp kritikos ir įžeidinėjimo.

Taip pat pažymi, jog Klaipėdos apygardos teismas, nagrinėdamas baudžiamąsias bylas pagal privataus kaltinimo skundus dėl tarp bendrijos narių vykstančių ginčų metu išsakomų priekaištų ir kritikos, formuoja vieningą praktiką, jog tokiose diskusijose išsakyti teiginiai nežemina garbės ir orumo, todėl nėra nusikalstami (Klaipėdos apygardos teismo nutartys bylose Nr. 1A-275-557/2007, Nr. 1A-125-557/2008). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. ir 2007 m. spalio 24 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai - būtent tokiai, kuri būtų grindžiama su Konstitucijoje įtvirtintais teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais. Tokios pat, analogiškos bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų - sprendimų analogiškose bylose. Aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, privalo tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais. Esami aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų bylose susaisto ne tik žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus (inter alia Lietuvos apeliacinį teismą ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą). Teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas. Teismų precedentai yra teisės šaltiniai - auctoritate rationis. Rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga.

Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, konkuruojant dviem teisiniams gėriams - teisei į saviraiškos laisvę ir teisei į asmens garbės bei orumo apsaugą labai svarbu nustatyti teisingą pusiausvyrą (kasacinė nutartis byloje Nr. 3K-3-65/2006). Saviraiškos laisvė yra vienas esminių demokratinės visuomenės pagrindų ir viena svarbiausių jos progreso bei kiekvieno individo raidos sąlygų. Ši laisvė, galiojanti su apribojimais, įtvirtintais Konvencijos 10 str. 2 d., taikytina ne tik „informacijai“ arba „idėjoms“, kurios priimamos palankiai, laikomos neužgauliomis ar nevertomis dėmesio, bet ir toms, kurios įžeidžia, šokiruoja ar trikdo. Tokie yra pliuralizmo, tolerancijos ir liberalumo, be kurių nėra „demokratinės visuomenės“, reikalavimai. Konvencijos 10 str. nustatyta, kad šiai laisvei taikomos išimtys, tačiau jos turi būti aiškinamos griežtai (siaurai), o bet kokių apribojimų reikalingumas turi būti nustatomas įtikinamai (Janowski v. Poland [GC], no. 25716/94, § 30, ECHR 1999-1; Nilsen and Johnsen v. Norway [GC], no. 23118/93, § 43; Kwiecien v. Poland, no. 51744/99, judgment of 9 January 2007). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje aiškinant šių laisvių turinį bei jų ribojimo galimybes yra pasisakyta, kad įsitikinimai - talpi, įvairialypė konstitucinė sąvoka, apimanti politinius, ekonominius įsitikinimus, religinius jausmus, kultūrines nuostatas, etines bei estetines pažiūras ir kt. Laisvė turėti įsitikinimus reiškia, kad žmogus yra laisvas pats formuoti savo įsitikinimus, formuoti ir reikšti savo pažiūras, pasirinkti pasaulėžiūros vertybes. Jis yra ginamas nuo bet kokios prievartos, jo pažiūrų negalima kontroliuoti. Valstybės institucijų pareiga - užtikrinti ir ginti šią asmens laisvę. Įsitikinimų turinys - žmogaus privatus reikalas. Įsitikinimų bei jų raiškos laisvė įtvirtina ideologinį, kultūrinį ir politinį pliuralizmą. Jokios pažiūros ar ideologija negali būti paskelbtos privalomomis ir primestos individui. Valstybė turi būti neutrali įsitikinimų atžvilgiu, ji neturi teisės nustatyti kokios nors privalomos pažiūrų sistemos. Teisė laisvai reikšti įsitikinimus yra neatsiejama nuo laisvės juos turėti. Įsitikinimų raiškos laisvė - tai galimybė savo mintis, pažiūras, įsitikinimus netrukdomai reikšti žodžiu, raštu, ženklais, kitokiais informacijos perdavimo būdais ir priemonėmis. Įsitikinimų raiškos laisvė apima ir laisvę neatskleisti savo įsitikinimų, taip pat nebūti verčiamam juos atskleisti. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad laisvė turėti įsitikinimus apskritai negali būti ribojama, o laisvę reikšti įsitikinimus galima riboti tik įstatymo nustatyta tvarka ir tik tada, kai yra būtina apsaugoti Konstitucijos 25 str. 3 d. nurodytas vertybes - žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą, dorovę, ginti konstitucinę santvarką. Pagal Konstitucijos 145 str. įsitikinimų raiškos laisvę taip pat galima laikinai apriboti įvedus karo ar nepaprastąją padėtį (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000-06-13 nutarimas). Šiame kontekste pažymėtina, kad asmens teisės ar laisvės ribojimo pagrįstumą demokratinėje visuomenėje galima vertinti vadovaujantis protingumo ir akivaizdžios būtinybės kriterijais, jis turi atitikti inter alia teisingumo sampratą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997-02-13, 2000-06-13 nutarimai). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad pagal Konstituciją riboti žmogaus teises ir laisves galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005-07-08 nutarimas).