Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Zigmas Kavaliauskas

teismo posėdyje rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto J. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 23 d. nutarimo, kuriuo J. L., pripažintas kaltu ir nubaustas:

pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 straipsnio 2 dalį – 100 Lt (vieno šimto litų) dydžio bauda;

pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį – 3 000 Lt (trijų tūkstančių litų) dydžio bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis ATPK 33 straipsniu, paskirtos nuobaudos subendrintos apėmimo būdu ir J. L. paskirta galutinė subendrinta nuobauda – 3 000 Lt (trijų tūkstančių litų) dydžio bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 (trejiems) metams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. L. nubaustas už tai, kad 2014 m. liepos 30 d. apie 12.35 val. (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį „Mercedes – Benz E270“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kliudė stovėjusį automobilį „Ford Fiesta“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir jį apgadino. J. L. iš eismo įvykio pasišalino pažeisdamas Kelių eismo taisyklių reikalavimus.

ATPK 130 straipsnio 1 dalyje nustatyta administracinė atsakomybė inter alia ir už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos, pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Šiame straipsnyje numatyto administracinio teisės pažeidimo objektu laikytina norminiuose teisės aktuose įtvirtinta kelių eismo organizavimo tvarka. Objektyvieji pažeidimo požymiai pasireiškia aktyviais pasitraukimo iš eismo įvykio vietos veiksmais. Kadangi šio nusižengimo požymiai aprašyti blanketinėje dispozicijoje, konstatuojant Kelių eismo taisyklių pažeidimo faktą, turi būti nurodomos vairuotojo pažeistos Kelių eismo taisyklių normos (straipsniai, punktai). Svarbus ir paties eismo įvykio konstatavimo faktas. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 11 punkte nustatyta, kad eismo įvykiu laikoma situacija, kai kelyje, viešose arba privačiose teritorijose, dalyvaujant judančiai transporto priemonei, žuvo ar buvo sužeista žmonių, sugadinta ar apgadinta bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai, ar bet koks kitas įvykio vietoje buvęs turtas. Apibūdinant subjektyviuosius pasitraukimo iš eismo įvykio požymius, pažymėtina, kad šis pažeidimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia - tada kai asmuo suvokia, kad jis susijęs su tokiu įvykiu (pvz., pats jį sukėlęs), ir iš jo pasišalina suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą Kelių eismo taisyklėms, t. y. nori taip elgtis. Toks asmuo, suvokdamas savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, šią pareigą sąmoningai ignoruoja, t. y. pasišalina iš įvykio vietos paprastai siekdamas išvengti administracinės atsakomybės ir pareigos atlyginti padarytą žalą, nuslėpti savo neblaivumą, paslėpti eismo įvykio pėdsakus ir pan. Taigi, pagrindžiant atsakomybę pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, turi būti atskleidžiamas kaltės (tiesioginės tyčios) turinys, be to, išsiaiškinamas pasišalinimo iš įvykio vietos motyvo, tikslo turinys. Tai ypač aktualu, kai eismo įvykio metu kilusi turtinė žala yra akivaizdžiai mažareikšmė, pasireiškianti nežymiais transporto priemonės apgadinimais. Tokiais atvejais labai svarbu išsiaiškinti, kodėl asmuo nutarė pasišalinti, kaip jis vertino eismo įvykio kilimo priežastis, ar jis suvokė, kad tokiais savo veiksmais pažeidžia kito eismo dalyvio teisėtus interesus ir pan.

Be to, sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, būtina vadovautis ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu ir iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai.

Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas šioje byloje nenustatė pažeidimo sudėties subjektyviojo požymio - tyčios, kai pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą ATPK 130 straipsnio 1 dalį numatyto pažeidimo esmę sudaro tyčinis neteisėtas vairuotojo pasišalinimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos, t. y. asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos jis pasišalina neteisėtai. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas pagal bylos medžiagą vertinant visas reikšmingas įvykio aplinkybes. Duomenys, rodantys, kad pasišalindamas asmuo tikėjosi apsunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą, stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai ir pan., atskleidžia, kad asmuo suvokė, jog pasišalindamas iš eismo įvykio vietos jis elgiasi neteisėtai. Ir priešingai, jeigu byloje nustatyta, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo nevengia administracinės atsakomybės, pareigos atlyginti žalą nukentėjusiajam, neneigia savo kaltės dėl eismo įvykio ir pan., tokie duomenys paprastai rodo, kad asmuo iš įvykio vietos tyčia nepasišalino (arba pasišalino ne tyčia, o sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys administracinėse bylose Nr. 2AT-11-2012; 2AT-8-2013, 2AT-7-3-2013). Taigi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, sprendžiant dėl asmens veikos kvalifikavimo pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, akcentuojamas asmens siekis išvengti administracinės atsakomybės pasitraukiant iš įvykio vietos, pažeidžiant Kelių eismo taisykles.

Kaip nurodė savo 2014 m. rugpjūčio 1 d. pirminiame paaiškinime, 2014 m. liepos 30 d. apie 12.30 val. buvo atvykęs į (duomenys neskelbtini) asmeniniais reikalais. Šiuo adresu esančioje stovėjimo aikštelėje pastatė savo automobilį „Mercedes Benz“, kurio valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Atlikęs reikalus, grįžo į savo automobilį, kurį iš stovėjimo vietos reikėjo manevruoti atbula eiga. Ryškiai švietė saulė, todėl vaizdo per galinio vaizdo veidrodėlį nematė. Judėdamas iš stovėjimo vietos atbulas, pajuto dunkstelėjimą, tačiau nesuabejojęs pagalvojo, kad atsirėmė į vejos bortus, todėl nuosekliai nesustojęs nuvažiavo. Taigi pasak apelianto jis neatliko jokių veiksmų, kurie objektyviai būtų rodę jo suvokimą apie kontaktą į stovintį automobilį ir siekį dėl to pasišalinti iš eismo įvykio vietos. Apie tai, kad galėjo apgadinti kitą automobilį, sužinojo kitą dieną apie 17-18 val., kai sulaukė nepažįstamo vyriškio skambučio telefonu, kuris įsakmiai pakeltu balso tonu nurodė po 1 val. atvykti į (duomenys neskelbtini) susitarti dėl žalos, padarytos jų automobiliui, atlyginimo. Kadangi jam dėl atliktos širdies šuntavimo operacijos yra nustatytas neįgalumas (30 proc. darbingumo lygis), jis kasdien ryte (8 val.) ir vakare (19 val.) turi vartoti vaistus, todėl vykti į (duomenys neskelbtini) tam, kad išsiaiškinti situacijos aplinkybes, neturėjo objektyvių galimybių. Praėjus apie 1,5 val. sulaukė pakartotinio skambučio, ir jam buvo pasakyta, kad atvyktų kitą dieną 8 val., jeigu neatvyks, tai visi dokumentai ir vaizdo įrašas bus perduoti Kelių policijai. Kitą dieną, t. y. rugpjūčio 1 d., apie 10.30 val. nuvyko į (duomenys neskelbtini), prie jo priėjo du nepažįstami vyrai, kurie nė vienas neprisistatė ir jam buvo pateiktas klausimas: „Kaip tarsimės ?“. Pirmiausia paprašė pamatyti apgadintą automobilį tam, kad įsitikintų apgadinimų realumu. Nuvyko į tą vietą, kur buvo automobilis, jį apžiūrėjo. Kadangi buvo įsitikinęs, jog liepos 30 d. jokios transporto priemonės nekliudė, situacija jam buvo neaiški, atsisakė tartis dėl žalos atlyginimo ir išvažiavo. Praėjus apie 0,5 val. laiko, sulaukė telefono skambučio, ir jam buvo pasakyta grįžti į tą pačią vietą. Jis sugrįžo. Nuėjo prie „Ford Fiesta“ automobilio, ir tas pats vyras, su kuriuo iki tol bendravo, paskambino jam nežinomam asmeniui, ir po kiek laiko atvyko du policijos pareigūnai, kurie pirmiausia nufotografavo jo automobilį, po to „Ford Fiesta“, kažką pasižymėjo ir paėmė jo vairuotojo pažymėjimą, nurodė, kad atvyktų į Kelių policijos biurą. Nuvykus į Kelių policijos biurą, pareigūnas M. T. užpildė dokumentus, išdavė laikiną leidimą vairuoti transporto priemones, įteikė teismo šaukimą į teismo posėdį. Administracinio teisės pažeidimo protokolo pildymo metu jam paprašius parodyti vaizdo įrašą ir nuotraukas, jis to padaryti negalėjo dėl jam nesuprantamų priežasčių. Parodė tik eismo įvykio schemą, sudarytą (duomenys neskelbtini), ir L. R. tarnybinį pranešimą. Pažymi, kad to, jog buvo (duomenys neskelbtini), neneigia, juo labiau, kad šiuo adresu esančioje baldų bazėje pardavėjai paliko savo vizitinę kortelę. Be to, laikėsi nuomonės, kad manevravimo metu tikrai nejuto, jog būtų sukėlęs eismo įvykį, vairavo blaivus, automobilis buvo apdraustas transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, ir eismo įvykio dieną draudimo sutartis galiojo, automobilis buvo techniškai tvarkingas, jis galiojančių administracinių nuobaudų neturi, nemėgino nuslėpti apgadinimų pėdsakų, pats atvyko pasikalbėti dėl susidariusios situacijos, todėl neturėjo jokio motyvo ir tikslo vengti atsakomybės ir tyčia pasišalinti iš įvykio vietos, tačiau sąžiningai klydo dėl savo veiksmų. Apelianto nuomone, teismas neteisingai inkriminavo veiką kaip ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį pažeidimą.

Asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuotajam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir administracinėms poveikio priemonėms taikyti. Tačiau pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo nei padarytos žalos masto, nei kontakto pobūdžio, ar jo elgesio po eismo įvykio, nei apskritai kaltės formos. Taigi, apelianto nuomone, skundžiamas nutarimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu. Byloje esantys įrodymai patvirtina tik tai, kad jis apgadino L. Č. priklausančią transporto priemonę, tačiau nėra jokių įrodymų ir nenustatyta jokių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog jis tyčia pasišalino iš įvykio vietos ir taip padarė ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą. Šiuo atveju administracinio teisės pažeidimo bylos teisena jo atžvilgiu dėl šio pažeidimo padarymo nutrauktina, remiantis ATPK 250 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nesant pažeidimo sudėties.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Teismas, vadovaudamasis ATPK 302¹¹ straipsniu, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą.

Administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis ar neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę. Asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu teisės pažeidimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK ypatingoje dalyje, sudėtis. Administracinio teisės pažeidimo sudėties įrodymas sudaro pagrindą kilti administracinei atsakomybei, priešingu atveju nėra pagrindo taikyti administracinės atsakomybės priemonių. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. ATPK 256 straipsnyje numatyta, kad įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. ATPK 257 straipsnyje numatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo esmę sudaro tyčinis neteisėtas vairuotojo pasišalinimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos, t. y. asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos jis pasišalina neteisėtai. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas pagal bylos medžiagą vertinant visas reikšmingas įvykio aplinkybes. Duomenys, rodantys, kad pasišalindamas asmuo tikėjosi apsunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą, stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai ir pan., atskleidžia, kad asmuo suvokė, jog pasišalindamas iš eismo įvykio vietos jis elgiasi neteisėtai. Ir priešingai, jeigu byloje nustatyta, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo nevengia administracinės atsakomybės, pareigos atlyginti žalą nukentėjusiajam, neneigia savo kaltės dėl eismo įvykio ir pan., tokie duomenys paprastai rodo, kad asmuo iš įvykio vietos tyčia nepasišalino (arba pasišalino ne tyčia, o sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys administracinėse bylose Nr. 2AT-11-2012; 2AT-8-2013 ir kt.). Taigi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, sprendžiant dėl asmens veikos kvalifikavimo pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, akcentuojamas asmens siekis išvengti administracinės atsakomybės pasitraukiant iš įvykio vietos, pažeidžiant Kelių eismo taisykles.

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas išanalizavęs byloje surinktus įrodymus, įvertinęs juos atskirai ir siedamas į visumą, konstatuoja, kad eismo įvykio schemoje, transporto priemonių apžiūros aktuose, paaiškinimuose ir policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose, fotonuotraukose ir vaizdo įraše užfiksuotų aplinkybių visuma neabejotinai įrodo tai, kad J. L. 2014 m. liepos 30 d. apie 12.35 val. (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį „Mercedes – Benz E270“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kliudė stovėjusį automobilį „Ford Fiesta“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir jį apgadino, t. y. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 127 straipsnio 2 dalyje. Kadangi pirmiau išdėstyti įrodymų visuma leidžia daryti neabejotinas išvadas, ekspertizės skirti nėra pagrindo. Tačiau byloje nenustatyta, jog J. L. iš eismo įvykio vietos pasišalino tyčia ir tokiu būdu siekė išvengti administracinės atsakomybės ar padarytos žalos atlyginimo. Taip pat byloje surinktų įrodymų visuma neleidžia daryti neabejotinos išvados, kad J. L. suvokė sukėlęs eismo įvykį. Teismas įvertinęs byloje esančią eismo įvykio schemą, fotonuotraukas, vaizdo įrašą, L. Č., L. R., J. L. paaiškinimus, pirmosios instancijos teisme L. Č. ir liudytojų L. R., M. T., bei paties J. L. duotus parodymus, ir kitus byloje surinktus duomenis, daro išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad J. L. pasišalindamas iš įvykio vietos siekė išvengti pareigos atlyginti padarytą žalą, bei apsunkinti įvykio aplinkybių nustatymą ar išvengti atsakomybės. Byloje nustatyta, kad J. L. vairavo transporto priemonę turėdamas teisę vairuoti, draustą civilinės atsakomybės draudimu, būdamas blaivus, gavęs pranešimą apie tai, kad sukėlė eismo įvykį atvyko į eismo įvykio vietą, bendravo su policijos pareigūnais, nuosekliai laikėsi savo įvykių versijos. Šių duomenų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad J. L. sukėlė eismo įvykį, tačiau pasišalindamas iš eismo įvykio vietos nesitikėjo apsunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajai padarytą žalą. Teismas įvertina tai, kad J. L. nurodo, jog jis manė, kad atsitrenkė į kelio bortelį, kad galinio vaizdo nematė dėl akinančių saulės spindulių, kad J. L. atsitrenkęs į L. Č. automobilį nesustojo, iš automobilio neišlipo, netrukus po galimo atsitrenkimo išvažiavo, kas leidžia pagrįstai manyti, jog J. L. galėjo nesuvokti, jog atsitrenkė į kitą automobilį ir sukėlė eismo įvykį. Asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. N575-2791/2009). Aukštesniojo teismo vertinimu byloje buvo išnaudotos visos galimybės nustatyti teisingam administracinio teisės pažeidimo bylos išnagrinėjimui reikšmingas aplinkybes, todėl visi neaiškumai vertintini administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis pirmiau išdėstytų aplinkybių visuma, konstatuoja, kad J. L. veiksmuose nėra tyčios padarant administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, todėl administracinio teisės pažeidimo byla šioje dalyje nutrauktina vadovaujantis ATPK 250 straipsnio 1 dalies 1 punktu.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis tuo kas išdėstyta, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas J. L. administracinių teisės pažeidimų bylą visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo byloje surinktus įrodymus, tačiau padarė nepagrįstą išvadą dėl J. L. kaltės padarius ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą, todėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 23 d. nutarimo dalis dėl J. L. pripažinimo padarius ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą yra neteisėta, nepagrįsta ir naikintina.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹¹ straipsniu, 302¹² straipsnio 1 dalies 6 punktu, teismas

nutaria:

pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 23 d. nutarimą:

panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 23 d. nutarimo dalį dėl J. L. nubaudimo pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 130 straipsnio 1 dalį ir administracinio teisės pažeidimo bylą šioje dalyje nutraukti, nesant administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties (ATPK 250 straipsnio 1 dalies 1 punktas);

panaikinti nutarimo dalį dėl J. L. paskirtų nuobaudų subendrinimo pagal ATPK 33 straipsnio 2 dalį.

Kitą nutarimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.