Marijampolės apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant : ieškovės V. G. gamybos ir komercijos įmonės atstovui V. K., atsakovės UAB „Damsa“ įgaliotajai atstovei A. V. ir atstovei pagal pavedimą advokatei Editai Gaubienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal V. G. gamybos ir komercijos įmonės ieškinį dėl skolos ir netesybų bei atsakovės UAB „Damsa“ priešieškinį dėl subnuomoto turto pagerinimo išlaidų atlyginimo priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ieškovės ieškinio reikalavimai.

I.2. Reikalavimas dėl palūkanų. Lietuvos Respublikos CK (toliau – CK) 6.35 str. 1 d. pasakyta, jog terminą prievolei vykdyti gali nustatyti įstatymai, teismo sprendimas ar šalių susitarimas, - pastaruoju būdu terminas ir buvo nustatytas nagrinėjamai ginčo prievolei mokėti subnuompinigius už kiekvieną pasibaigusį mėnesį iki sekančio mėnesio 10 d. Kad šį terminą praleido, atsakovė teisme neginčijo. CK 6.37 str. 1 d. pasakyta, kad palūkanas pagal pinigines prievoles, o atsakovės prievolė mokėti subnuompinigius konkrečia pinigų suma tokia ir buvo, gali nustatyti šalių susitarimai arba įstatymai. Kadangi pačių subnuomos sutarties šalių susitarta dėl palūkanų nebuvo, toliau spręstina, ar tokia prievolė atsakovei neatsirado įstatymo pagrindu. CK 6.210 str. 1 ir 2 d.d. imperatyvaus pobūdžio norma nustato, jog terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 6 proc. dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti terminas praleistas, jeigu jis yra verslininkas ar privatus juridinis asmuo, kokiu ir yra atsakovė. CK 6.59 str. norma draudžia vienašališkai atsisakyti vykdyti prievolę, nepriklausomai nuo to, ar ji kilusi iš sutarties, ar iš įstatymo, vienašališkai keisti jos, prievolės vykdymo sąlygas ar ją modifikuoti. Pagal CK 6.63 str. 1 d. 2 p. nuostatą atsakovė teismo laikoma pažeidusiu prievolę skolininku (praleido prievolės įvykdymo terminą), todėl pagal to paties straipsnio 2-osios dalies nuostatas jis privalo atlyginti visus kreditoriaus patirtus nuostolius, tame tarpe ir skolininko sutaupymą kreditoriaus sąskaita, kaip buvo šio ginčo atveju, palūkanos įskaičiuojamos į preziumuojamus kreditoriaus nuostolius, - byloje nėra duomenų, kad kreditorė (ieškovė) būtų atleidusi skolininkę (atsakovę) nuo pagrindinės prievolės, kurios vykdymo terminas yra praleistas, vykdymo. Pagal įstatymo, - CK 6.125 str. 1 d., reikalavimus galimas susitarimas tarp šio ginčo šalių dėl atsakovės prievolės mokėti subnuompinigius pasibaigimo, tame tarpe ir priešinės prievolės įskaitymo būdu, jeigu toks buvo, privalėjo būti sudarytas raštu, nes pagrindinė prievolė buvo kilusi iš rašytinės sutarties. CK 6.478 str. 1 d. imperatyvas nustato, jog nuomos sutartis, kas tapačiai taikoma ir subnuomai, ilgesniam kaip 1 m. terminui (šiuo atveju buvo 2 m.) turi būti rašytinė. Iš čia seka išvada, jog ir bet koks sutarties šalių galimas naujas susitarimas dėl pagrindinės prievolės pasibaigimo bet kuriuo sutartiniu būdu ar jos pakeitimo privalėjo būti rašytinis. CK 1.93 str. 2 d. įstatymo leidėjo yra suformuluota bendroji taisyklė, jog įstatymo reikalaujamos sutarties paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš jos šalies teisę kilus ginčui dėl jos sudarymo ar vykdymo remtis liudytojų parodymais. Teismui pritaikius CK 1.93 str. 6 d. 4 p. išimtį ir atsakovei savo atsikirtimuose šiam ieškinio reikalavimui leidus remtis liudytojais, nė vienas iš jų apklaustų teisme tiesiogiai nepatvirtino atsakovės atstovės A. V. teiginio, jog nuo pareigos (prievolės) sumokėti įsiskolintus subnuompinigius ir mokėti byloje reikalaujamas palūkanas ją atleido pati ieškovė, sudariusi su atsakove papildomą žodinį susitarimą, jog subnuompinigių skola įskaitoma už subnuomotų patalpų pagerinimo išlaidas. Pagal Lietuvos Respublikos CPK 178 str. nuostatas teismui dar pasirengimo stadijoje paskirsčius tarp ginčo šalių įrodinėjimo pareigas, tiek pagrindinės, tiek išvestinės prievolės galimo pasibaigimo nauju šalių susitarimu fakto įrodinėjimo našta teko atsakovei. Teismui tenka pripažinti, jog atsakovė, be savo atstovės paaiškinimo, jokių įrodymų tokiai aplinkybei byloje įrodyti nepateikė, jos pačios pareiškimą teismas vertina nepakankamu aplinkybės įrodymu, todėl konstatuoja, jog atsakovė aptariamos aplinkybės byloje neįrodė, ir sprendžia, jog ji, kaipo tokia, byloje nenustatyta. Kita vertus, teismas, šioje byloje vertindamas aukščiau aptartus bylos duomenis, turi vadovautis Lietuvos Respublikos CK 6.193 str. įtvirtintomis sutarčių sąžiningo aiškinimo taisyklėmis, bei taikyti įrodymų, tame tarpe paminėtų rašytinių įrodymų, dalyvaujančių byloje ir tiesiogiai suinteresuotų jos išsprendimu asmenų parodymų, kitų bylos duomenų vertinime tikimybių pusiausvyros principą. Tai reiškia, kad teismas turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais. Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Čia įrodinėjimas turi tam tikrą specifiką, - įstatymu nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tuomet, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių, kaip pvz. vykstant baudžiamajam procesui. Išvadą apie tam tikrų faktinių aplinkybių (tiek objektyvaus pobūdžio, tiek ir subjektyvaus) buvimą teismas šiuo atveju gali daryti ir tada, kuomet tam tikrų abejonių dėl konkrečios aplinkybės buvimo vis dėlto išlieka, tačiau byloje esamų duomenų visetas leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą aplinkybę buvus, nei jos nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-260/2001, 2008 m. kovo 4 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-156/2008 ir kt.). Teismas, konstatavęs, jog naujo šalių susitarimo dėl pagrindinės ir išvestinės prievolių pasibaigimo pagal bylos duomenis nebuvo, nustato, kad atsakovės prievolė mokėti reikalaujamas palūkanas yra išlikusi iki pat šio sprendimo priėmimo dienos. Teismas taip pat laiko reikalingu pažymėti, jog teisme ir pati atsakovė per savo atstovę A. V. pareiškė, be to tai patvirtino ir liudytoja V. Š., kad siūlymą įskaityti subnuompinigių skolą ir tokiu būdu panaikinti pagrindinę prievolę iš subnuomos sutarties atsakovė pati paprašė tik 2010 metais, tačiau net ir tuomet ieškovė su tuo nesutiko ir nuo prievolės atsakovę neatleido. Kreditorės nesutikimas įskaityti ginčo prievolę akivaizdžiai patvirtina, jog ji atsakovę nei nuo pagrindinės, nei nuo išvestinės (palūkanų mokėjimo) prievolės nebuvo ir nėra atleidusi, ginčo prievolės nėra pasibaigusios ir jokiu kitu įstatyme numatytu teisėtu būdu, - CK 6 knygos IX skyrius. Teismas nesutinka su atsakovės argumentu, jog ji turėjusi teisę sustabdyti savo sutartinių prievolių ieškovei vykdymą, kai ši atsisakė spręsti dėl subnuomotų patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimo. CK 6.46 str. nuostatos leidžia skolininkui stabdyti prievolės vykdymą tik esant priešpriešiniam prievolių vykdymui bei tik tarp to pačio teisinio santykio (prievolės) šalių. Teismas toliau aiškina, jog tokiu atveju, jeigu šalys ir tos pačios, tačiau teisinis santykis yra kitas (kitas sandoris ar nauja prievolė kitu faktiniu pagrindu), iš ko seka, jog prievolių vykdymas savo pobūdžiu nėra priešinis, stabdyti sutartinės prievolės vykdymą negalima, taigi ir atsakovė to daryti negalėjo iki pat šio sprendimo priėmimo.

Dėl teismo padarytų išvadų ir antrasis ieškinio reikalavimas dėl palūkanų priteisimo patenkintinas visiškai, teismas patikrino jų skaičiavimo teisingumą, apskaičiuotų palūkanų dydžio, kaipo tokio, neginčijo byloje ir atsakovė.

I.3. Reikalavimas dėl kompensacinių palūkanų. Teismas nesutinka su atsakovės atstovės argumentu, jog kompensacinės palūkanos iki sprendimo įvykdymo turi būti nustatytos ne ieškovės reikalaujamo 8,05 proc. dydžio, bet 6 proc., kaip numatyta CK 6.37 str. 2 d. ir 6.210 str. 2 d. Teismas šiame ginče sutinka su ieškovės argumentais, jog aukščiau paminėta dvišalė subnuomos sutartis tarp šalių priskirtina savo pobūdžiu komerciniams sandoriams, šią kaip galinčią ateityje atsirasti prievolę (pareigą mokėti kompensacines netesybas prievolės neįvykdymo atveju) atsakovė prisiėmė savo noru ir rizika (yra toks pats verslininkas, kaip ir ieškovė), reikalaujamų kompensacinių netesybų-palūkanų dydis iš esmės atitinka šios dienos verslo realijas, vyraujančias komerciniuose sandoriuose, ir nesudaro prielaidų ieškovei realiai neteisėtai praturtėti atsakovės sąskaita. Teismas taip pat išaiškina, jog Lietuvos Respublikos CK 6.210 str. 2 d. norma, kuria remiasi atsakovė, yra bendrojo pobūdžio ir ji pati jau numato, jog šalys gali susitarti ar kiti įstatymai, kaip yra šiuo atveju, numatyti ir kitokio dydžio kompensacines palūkanas. Specialusis įstatymas, kuriuo šiuo atveju remiasi ieškovė, - LR mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas, 2003-12-09 d., Nr. IX-1873, yra specialios normos CK 6.210 str. 2 d. apibrėžtųjų atžvilgiu, todėl ir turi būti pirmiau taikomas, jeigu to reikalauja ieškovė ir šalys nėra pačios susitarę kitaip. Todėl teismas kompensacinių metinių palūkanų iki sprendimo įvykdymo dydį nustato būtent 8,05 proc.

I.4. Reikalavimas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Kadangi nagrinėjami ieškovės reikalavimai tenkinami visiškai, o likusių pirminių jos buvo atsisakyta pagrindu to, kad pradėjus bylą atsakovė juos pripažino ir savanoriškai (iki teismo sprendimo) juos patenkino (apmokėjo), atsakovė ieškovės reikalavimu turi pareigą atlyginti jai visas bylinėjimosi išlaidas (Lietuvos Respublikos CPK 93 str. 1 d. ir 94 str. 1 d.), kurių šiuo atveju buvo 258 lt. Taigi, ieškinio reikalavimai ir dėl kompensacinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo patenkintini visiškai.

II. Atsakovės priešieškinio reikalavimai.

II.1. Reikalavimas atlyginti subnuomotų patalpų pagerinimo būtinas išlaidas. Teismas aiškina, jog subnuomos teisė yra išvestinė iš nuomos teisės, todėl subnuomininkui (šiuo atveju – atsakovei) perkeliama nuomininko (šiuo atveju – ieškovės) pareiga naudoti daiktą (patalpas) pagal paskirtį, palaikyti jas tam atitinkančioje būklėje ir jas išlaikyti. Pagal principinę civilinės teisės taisyklę svetimą daiktą pagerinęs asmuo turi teisę reikalauti jam pagerinti padarytų išlaidų atlyginimo. Tai reiškia, kad esminę reikšmę turi ne tai, kiek lėšų asmuo, subnuomininkas, įdėjo į svetimą daiktą, o tai, kiek dėl tų įdėjimų geresnis (brangesnis) tapo pats daiktas, - konkreti šio principo išraiška yra CK 4.10 str. normos, kad ypatingosios daikto išlaidos yra skirstomos į išlaidas, daromas pačiam daiktui pagerinti ir išlaidas gaunamoms iš daikto pajamoms padidinti, teismo vertinimu atsakovė reikalaujamas jai kompensuoti išlaidas įdėjo ne tam, kad gerinti patį subnuomojamą daiktą (patalpas), o tam (veikė tokiu tikslu), kad padidinti siekiamas gauti iš daikto pajamas : pritaikyti jas didesnės apimties ir platesnio asortimento prekybai, tame tarpe ir šviežia mėsa bei jos gaminiais (tam reikėjo didesnių elektros įvado ir instaliacijos pajėgumų, papildomo šaldymo, kondicionavimo ir pan.). Tam tikri daikto remonto darbai savaime nereiškia, kad daiktas yra pagerintas ir dėl to jie (statybos remonto darbai) tampa naudingi nuomotojui (daikto savininkui) ar padidėja jo vertė. Teismo vertinimu byloje nustatytoje faktinėje subnuomos situacijoje atsakovė pertvarkė patalpas, kurias rengėsi subnuomotis, pagal savo poreikius, pritaikė jas įmonės komercinei veiklai, todėl prisiėmė ir atitinkamą riziką dėl galimo atlyginimo už patalpų pagerinimą. Kita vertus, atsakovės atliktas elektros įvado ir instaliacijos remontas priskirtini normaliai patalpų priežiūrai, nuomininkas, tapačiai ir subnuomininkas, privalo laikyti išsinuomotą (subnuomojamą) turtą tvarkingą, savo sąskaita daryti jo einamąjį remontą, padengti šio turto išlaikymo išlaidas (2008-09-29 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis kasacinėje civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2008). Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, jog esant palankioms verslo sąlygoms išlaidas daikto, tame tarpe ir subnuomojamo, pagerinimui gali ir turėtų padengti iš tokio pagerinto daikto naudojimo gaunamos pajamos. Dėl to rizika neturėti galimybės susigrąžinti dėl daikto pagerinimo turėtas būtinas išlaidas vien tik vadovaujantis CK 6.501 str. 1 d. gali būti laikoma normalia ūkine rizika ( 2007-07-27 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis kasacinėje civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2007), - tokią šios bylos kontekste privalėjo įvertinti ir laisva valia bei grynai savo rizika prisiėmė atsakovė. Kita vertus, vykdydamas bendrąją teisės subjektų pareigą elgtis rūpestingai ir apdairiai asmuo, kuris darė svetimo daikto pagerinimus, šiuo atveju atsakovė, turėjo įvertinti galimų turtinių praradimų riziką tuo atveju, jeigu įdedamos lėšos yra neadekvačios paties daikto vertės padidėjimui (tai apima ir atvejus, kai gerinamo daikto vertė rinkoje realiai išviso nepadidėja), ir juolab, jeigu jos įdedamos be nuomotojo (daikto savininko) sutikimo tam (2008-03-04 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis kasacinėje civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2008).

Dėl padarytų išvadų ir pateiktųjų civilinės teisės doktrinos bei teismų praktikos aiškinimų teismas sprendžia, jog atsakovė byloje neįrodė esminių savo priešieškiniui aplinkybių : kad teismo aukščiau kvalifikuoti įrodytais elektros remonto darbai pagerino subnuomotas patalpas taip, kad padidėjo jų, patalpų, realioji vertė rinkoje, kiek tiksliai ji padidėjo, o jeigu ir padidėjo, tai kad atsakovės patirtos išlaidos tam buvo būtinos (protingos, racionalios). Atsakovės byloje dispozityviai teismo siūlymu pateiktieji įrodymai pagrindžia tik vienašalį jos pareiškimą apie galimai patirtų išlaidų buhalterinėje apskaitoje vertę, tačiau atsakovė net neįrodinėjo aukščiau išvardintų esminių bylai aplinkybių, nors bylą vedė ir per advokatą, bei tam buvo nevienkartiniai teismo siūlymai pasirengimo bylos nagrinėjimui stadijoje, todėl teismui nėra pagrindo pripažinti atsakovės priešieškinį pagrįstu leistinais ir pakankamai įrodymais, todėl bendra tvarka šios bylos apimtyje (tiek, kiek buvo įrodinėjamas ir įrodytas šioje byloje) jis turi būti atmetamas dėl savo nepagrįstumo.

Kartu teismas konstatuoja, jog priešieškinis turi būti šioje byloje atmetamas dar ir todėl, kad yra pareikštas ne tam asmeniui, kuris turi pagal tokį reikalavimą atsakyti, o pakeisti netinkamą atsakovą tinkamu, atsižvelgiant į tai, kad reikalavimas buvo pareikštas kaip priešinis tik konkrečiai ieškovei, nebuvo nei atsakovės iniciatyvos, nei procesinės galimybės teismui tai inicijuoti. Teismo vertinimu, kuriame remiamasi gramatiniu CK 6.501 str. normų turinio aiškinimu, atsakovė sutikimo statybos remonto darbams turėjo kreiptis ir tokį gauti ne į ieškovę, kaip daikto nuomininką, bet į nuomotoją, daikto savininką, tačiau kaip atstovė pati teisme pripažino, šito nepadarė, su nuomotoju (savininku) nebendradarbiavo. Todėl šioje situacijoje, teismo vertinimu, atsakovė neturi tokio reikalavimo (atlyginti galimo pagerinimo būtinas išlaidas) teisės nei į ieškovę (nuomininką), nei į nuomotoją, patalpų savininką, mat galimą pagerinimą atliko be šio leidimo. Pagal CK 6.501 str. 2 ir 3 d.d. nuostatas atsakovė šioje situacijoje turi teisę pasiimti galimus pagerinimus, jeigu juos įmanoma atskirti nuo daikto be žalos jam, o jeigu tokia žala neišvengiama, - yra netekusi įstatyminės teisės ir į tokią kompensaciją (3 d.), jeigu žinoma nuomotojas (patalpų savininkas) savanoriškai nesutiks atlyginti nė kiek tokio galimo pagerinimo vertės.

Motyvuojamoji dalis

II.2. Abiem aptartais juridiniais pagrindais atmetant pagrindinį priešieškinio reikalavimą, turi būti atmetamas ir išvestinis, - dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (Lietuvos Respublikos CPK 93 str. 1 d.).

III. Bylinėjimosi išlaidų valstybei paskirstymas.

Atlygintinas bylinėjimosi išlaidas valstybei šioje byloje sudaro 11,61 lt. teismo bylos nagrinėjimo išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Kadangi byloje nagrinėjami ieškovo reikalavimai tenkinami visiškai, o kitų pirminių atsisakymas teisme priimtas dėl to, kad atsakovė juos pripažino ir patenkino, pačios atsakovės priešieškinis visiškai atmetamas, bylinėjimosi išlaidas valstybei šioje byloje privalo atlyginti nuo to įstatymu neatleista viena atsakovė (Lietuvos Respublikos CPK 96 str. 1 ir 2 d.d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259, 260, 265, 268, 270, 305 ir 307 str.str., teismas

nusprendė:

Patikslintą ieškinį patenkinti visiškai.

Priteisti iš atsakovės UAB „Damsa“, įmonės kodas – 185472669, buveinės adresas – (duomenys neskelbtini) atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), AB „Swedbank“, banko kodas – 73000, ieškovei V. G. gamybos ir komercijos įmonei, kodas – 151245732, buveinės adresas – (duomenys neskelbtini) atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), AB „SEB“ bankas, banko kodas – 70440, : a) penkis tūkstančius devynis šimtus litų (5900 lt.) subnuompinigių skolą pagal 2006-02-01 negyvenamų patalpų subnuomos sutartį Nr. 06/02/01 už laikotarpį nuo 2007 m. vasario 01 d. iki 2007 m. liepos 01 d., b) vieną tūkstantį vieną šimtą septyniasdešimt septynis litus 38 ct. (1177,38 lt.) palūkanų už praleistą sumokėti priteisiamus subnuompinigius terminą (iki 2010-09-06), c) 8,05 proc. metines kompensacines palūkanas nuo priteisiamų sumų nuo bylos iškėlimo teisme 2010-09-08 iki šio teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, d) du šimtus penkiasdešimt aštuonis litus (258 lt.) bylinėjimosi išlaidų.

Atsakovės UAB „Damsa“ priešieškinį ieškovei V. G. gamybos ir komercijos įmonei dėl patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimo priteisimo atmesti.

Priteisti iš atsakovės UAB „Damsa“, įmonės kodas - 185472669, buveinės adresas – (duomenys neskelbtini) atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), bankas – AB „Swedbank“, banko kodas – 73000, vienuolika litų 61 ct. (11,61 lt.) bylinėjimosi išlaidų valstybei (mokama į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR FM, įstaigos kodas – 188659752, sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), banke AB „Swedbank“, banko kodas – 73000, įmokos kodas – 5660).

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Kauno apygardos teismui per Vilkaviškio rajono apylinkės teismą.