- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-03-24
- Bylos Nr.
- 2A-379-260/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-10697-2018-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Raimondas Buzelis, Arvydas Žibas, Dalė Burdulienė
- Ieškovas
- G. V.
- Atsakovas
- J. D.
- Kategorijos
- 2.4.1.4Valdymo gynimas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalės Burdulienės, Raimondo Buzelio (kolegijos pirmininkas, pranešėjas) ir Arvydo Žibo,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. V. ieškinį atsakovui J. D., atstovaujamam globėjos J. O. D., dėl pažeistų teisių gynimo ir kompensacijos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė prašė teismo įpareigoti atsakovą per pusę metų nuo priimto teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo įsirengti atskirą įėjimą į gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), antrą aukštą ir rūsio patalpą pažymėtą R-1, pagal iš anksto parengtą ir suderintą su ieškove projektą; nustatyti, kad atsakovui neįsirengus atskiro įėjimo į gyvenamojo namo antrojo aukšto ir rūsio patalpą pažymėtą R-1 per teismo nustatytą laikotarpį atsakovas netenka galimybės naudoti praėjimu per ieškovei priklausančias patalpas, pažymėtas 1-4 (2,16 kv. m) ir 1-8 (5,19 kv. m); priteisti iš atsakovo piniginę kompensaciją už naudojimą praėjimui ieškovei priklausančiomis patalpomis, pažymėtomis 1-4, ir 1-8 po 150 Eur per mėnesį nuo ieškinio padavimo dienos iki atsakovas įsirengs atskirą įėjimą į atsakovui priklausančias patalpas antrame aukšte ir į rūsio patalpą R-1; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje ir dublike nurodė, kad ji ir atsakovas yra gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), bendraturčiai, jai priklauso 66/100, o atsakovui – 34/100 šio namo dalys. Tarp šalių Kauno apygardos teismo 2010 m. liepos 16 d. sprendimu buvo nustatyta naudojimosi gyvenamuoju namu tvarka, pagal ją atsakovas gali patekti į antrame aukšte esančias patalpas ir rūsyje esančias patalpas gali tik per ieškovės naudojamas patalpas, ji yra įpareigota leisti ieškovui į jam skirtas patalpas patekti per patalpas 1-4 (2,16 kv. m) ir 1-8 (5,19 kv. m). Šiame sprendime teismas nurodė, kad ieškovės naudojimosi turtu suvaržymas yra galimas laikinai ir šalims bendradarbiaujant ir kooperuojantis, neilgalaikis. Nuo šio teismo sprendimo praėjo daugiau kaip aštuoneri metai, tačiau atsakovas ir toliau naudojasi ieškovei priskirtomis patalpomis, kad galėtų patekti į rūsio patalpas ir gyvenamojo namo antrą aukštą. Tokiais veiksmai atsakovas pažeidžia ieškovės teisę į nuosavybę, sumažindamas ieškovės nuosavybės teises. Dėl prašomos priteisti kompensacijos sumos nurodė, kad ši suma yra paskata, kad atsakovas įsirengtų atskirą įėjimą, kad naudojasi ieškovės nuosavybės dalimi.
Atsiliepimas
3. Atsakovas atsiliepimu į ieškinį ir tripliku prašė teismo ieškinį atmesti. Nurodė, kad atsakovas ketino rekonstruoti gyvenamąjį namą, tačiau bendrasavininkė atsisakė duoti tam sutikimą. Dėl šios aplinkybės namas nebuvo rekonstruotas. Šiuo metu atsakovas dėl sveikatos būklės, amžiaus ir finansinių galimybių atsisakė planų rekonstruoti ginčo namą. Pažymėjo, kad gyvenamasis namas priklauso šalims bendrosios dalinės nuosavybės pagrindu, yra nustatyta tik naudojimosi turtu tvarka. Naudojimosi tvarkos nustatymas, nepanaikina bendrosios dalinės nuosavybės, tik apibrėžia naudojimosi ribas. Dėl šių aplinkybių ieškovės reikalavimas dėl kompensacijos priteisimo nepagrįstas. Visų atsakovei skirtų naudotis patalpų, kuriomis naudojasi atsakovas, plotas sudaro 7,5 kv. m, todėl ieškovės nurodoma kompensacijos suma nepagrįsta ir neįrodyta. Jo nuomone, dėl bendrosios dalinės nuosavybės pertvarkymo turi spręsti abu bendrasavininkai, atitinkamai abu turi prisidėti prie šios turto pertvarkymo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Kauno apylinkės teismas 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė atsakovui iš ieškovės 484 Eur bylinėjimosi išlaidas.
5. Teismas pripažino nustatytu, kad šalys yra gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) bendrasavininkai, ieškovei priklauso 66/100 dalys, o atsakovui 34/100 dalys šio namo, naudojimosi gyvenamuoju namu tvarka nustatyta Kauno apygardos teismo 2010 m. liepos 16 d. sprendimu. Pagal šį sprendimą atsakovas naudojasi namo patalpomis, namo inventorinėje byloje pažymėtomis Nr. 1-9 (9,90 kv. m), 1-9 „A“ (0,90 kv. m), 1-10 (1,34 kv. m), 1-11 (10,08 kv. m), 1-12 (11,80 kv. m), R-l (14,20 kv. m); o ieškovė naudojasi namo patalpomis, namo inventorinėje byloje pažymėtomis Nr. 1-1 (3,50 kv. m), 1-2 (13,08 kv. m), 1-3 (11,79 kv. m), 1-4 (2,16 kv. m), 1-5 (4,12 kv. m), 1-6 (9,26 kv. m), 1-7 (15,85 kv. m), 1-8 (5,19 kv. m), R-2 (13,72 kv. m); ieškovė įpareigota leisti atsakovui patekti į jo naudojamas antrojo gyvenamojo namo aukšto ir rūsio patalpas per patalpas 1-4 (2,16 kv. m), 1-8 (5,19 kv. m).
6. Teismas nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2010-07-16 sprendimu išsprendė tik naudojimosi daiktu tvarką, tačiau šio turto neatidalijo, t. y. nesuformavo dviejų nuosavybės teisių objektų atskirai priklausančių ieškovei ir atsakovui. Teismo nustatyta naudojimosi daiktu tvarka galioja, kol ji nėra pakeičiama bendraturčių susitarimu ar teismo sprendimu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.75 straipsnis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 18 straipsnis), ar bendraturčiai nusprendžia atsidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės, tokiu būdu baigiasi bendroji dalinė nuosavybė (CK 4.80 straipsnis). Ieškovė reikalavimo pakeisti naudojimosi turtu tvarką nereiškė. Esant tokiai situacijai, t. y. neprašant pakeisti naudojimosi tvarkos, susidarytų paradoksali situacija, jeigu ieškinio reikalavimas dėl atskiro įėjimo būtų patenkintas, t. y. atsakovas turėtų įsirengti atskirą įėjimą į rūsio ir palėpės patalpas, tačiau ir toliau pagal priimtą teismo sprendimą jam išliktų teisė naudotis ieškovei priskirtomis patalpomis pagal teismo sprendimą, todėl darytina išvada, kad priimti teismo sprendimai prieštarautų tarpusavyje. Kauno apygardos teismo 2010 m. liepos 16 d. sprendime nebuvo nurodytas terminas, kiek laiko atsakovas turi teisę naudotis kitam bendraturčiui priskirtomis patalpomis, kad patektų į jam priskirtas patalpas. Teismas sprendė, kad nekeičiant naudojimosi daiktu tvarkos, nėra teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą įsirengti atskirą įėjimą, atitinkamai nėra teisinio pagrindo nustatyti terminą dėl atskiro įėjimo įrengimo.
7. Teismas, atmesdamas ieškovės reikalavimą priteisti jai piniginę kompensaciją už tai, kad atsakovas naudojasi ieškovei paskirtomis patalpomis, nurodė, jog aplinkybė, kad atsakovas naudojasi ieškovei priskirtomis patalpomis, kad galėtų patekti į savo patalpas, laikytina nukrypimu nuo bendraturčių turimų idealių dalių, tačiau šis nukrypimas minimalus ir pateisinamas. Taip pat teismas nurodė, kad jeigu ir būtų galima spręsti dėl kompensacijos dydžio, t. y. ji turėtų būti paremta daikto naudojimosi intensyvumu, realumu, galimai susijusi su to daikto rinkos verte ar kt. Jokių tokio pobūdžio duomenų dėl kompensacijos dydžio nėra, todėl šis reikalavimas atmestinas, kaip neįrodytas (CPK 178 straipsnis).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
8. Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti pilnai, priteisti ieškovei visas bylinėjimosi išlaidas, taip pat nurodo, kad pageidauja žodinio bylos nagrinėjimo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Teismas nepagrįstai pripažino, kad ieškovė naudojosi netinkamu savo teisių gynimo būdu, nereiškė reikalavimo pakeisti egzistuojančią naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiu turtu tvarką, todėl tenkinus ieškinį, teismo sprendimai prieštarautų tarpusavyje. Patenkinus ieškinį Kauno apygardos teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-1139-259/2010 nustatyta naudojimosi tvarka iš esmės nebūtų keičiama, ieškovė ir toliau naudotųsi patalpomis, pažymėtomis indeksais 1-4 (2,16 kv. m.), 1-8 (5,19 kv. m.). Ieškovė siekia, kad šiomis patalpomis nesinaudotų atsakovas. Įsirengus atsakovui atskirus įėjimus į rūsio ir namo antro aukšto patalpas, ieškovė galėtų kreiptis dėl naudojimosi patalpomis tvarkos pakeitimo, o iki atskiri įėjimai neįrengti, ji negali to prašyti, nes nėra pagrindo įpareigoti atsakovą nesinaudoti patalpomis 1-4 (2,16 kv. m.), 1-8 (5,19 kv. m.).
1.2. Pirmosios instancijos teismas nevertino, jog ieškovei priklauso ženkliai didesnė dalis bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio turto - 66/100 dalys, ir atsakovas naudojasi ieškovei priskirtina naudotis turto dalimi. Pagal CK 4.81 straipsnio 1 dalį, nustatant naudojimosi bendru daiktu tvarką, atsižvelgiama į bendraturčių dalis, turimas pagal bendrąją dalinę nuosavybės teisę, į galimybę skirti kiekvienam bendraturčiui izoliuotas namo patalpas. Ar yra galimybių nustatyti naudojimosi bendru daiktu tvarką, priklauso nuo konkrečioje byloje turinčių reikšmės aplinkybių (daikto paskirties, savybių, statybos techninių reglamentų ir kt.); teismai taip pat privalo vertinti, ar bendraturčio pasirinktas projektas atitinka proporcingumo principą, ar nepažeidžia kitu bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, ar teikia prielaidų saliu konfliktinei situacijai šalinti. 2010 m. liepos 16 d. Kauno apygardos teismo sprendimu nustatytoje naudojimosi turtu tvarkoje buvo nukrypta nuo proporcingumo principo, ir ieškovės nuosavybės teisės buvo suvaržytos, nes jai priskirtinoje naudotis turto dalyje atsakovas turi praėjimą į jo naudojamas patalpas, tačiau šiame sprendime aiškiai nurodyta, jog tokia tvarka yra ieškovės naudojimosi turtu suvaržymas ir galimai yra tik laikinas ir neilgalaikis. Išnagrinėjęs bylą, pirmosios instancijos teismas prioritetą teikė atsakovo interesams, akivaizdžiai paneigė ieškovės nuosavybės teisės pažeidimus, nepateikė jokių motyvų, paneigiančių ieškovės nuosavybės teisės pažeidimus bei nepaaiškino, kodėl atsakovui neužkertamas kelias toliau piktnaudžiauti savo teisėmis.
1.3. Teismas, atmesdamas ieškovės reikalavimą priteisti kompensaciją už nuolatinį jos nuosavybės teisės suvaržymą, nesivadovavo teisės aktų nuostatomis bei teisės principais. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pripažinęs, kad asmenų nuosavybės teisė gali būti pažeidžiama tais atvejais, kai asmenims nenustatomi jų nuosavybės teisės suvaržymo terminai arba jie negali reikalauti su suvaržymais susijusios kompensacijos (žr., pvz., 1982 m. rugsėjo 23 d. sprendimą byloje Sporrong ir Lonnroth prieš Švediją, (peticijų Nr. 7151/75; 7152/75 ir kt). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra nurodęs, kad teisės netrukdomai naudotis nuosavybe apribojimas turi nustatyti teisingą visuomenės bendrųjų interesų poreikių ir reikalavimų, keliamų asmens fundamentalių teisių apsaugai, pusiausvyrą. Reikalautina pusiausvyra nebus nustatyta, jei dėl pritaikyto ribojimo asmuo patirs individualią ir pernelyg didelę naštą. Apeliantė pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi teismų praktika, kuri įpareigoja spręsti kompensacijos klausimą, kuomet nukrypstama nuo proporcingumo principo, tačiau galiausiai kompensacijos nepriteisė. Atsakovas naudojasi ieškovei priskirtina naudotis turto dalimi, mažina jo vertę (niekuomet nevalo patalpos, į ją eina purvinais batais, laiko savo purvinus batus ieškovei priklausančioje dalyje ir kt.). Už tokį nuosavybės teisės suvaržymą ieškovė privalo gauti teisingą atlygį – kompensaciją, kurios dydį ieškovė vertino pagal patiriamų nepatogumų apimtį.
Atsiliepimas
9. Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atmesti ieškovės apeliacinį skundą ir palikti Kauno apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad ieškovė netinkamai aiškina teisines ir faktines aplinkybes, kas yra atskirų patalpų savininkas. Visas namas šalims priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise, todėl ieškovė nepagrįstai reikalauja, kad vienas atsakovas savo išlaidomis pertvarkytų bendrąja nuosavybe šalims priklausantį daiktą (gyvenamąjį namą), taip pat jog teismo būtų įpareigotas priverstinai padidinti jam priklausančią dalį bendrojoje nuosavybėje. Atsakovas negali būti verčiamas įrenginėti atitinkamą įėjimą (pagerinti daiktą), juo labiau atitinkamus darbus atlikti tik savo vieno lėšomis. Šiuo metu teismo nustatyta naudojimosi gyvenamuoju namu tvarka yra tokia, kokia tik galėjo būti nustatyta atsižvelgiant į faktinę gyvenamojo namo būklę ir šalims priklausančias dalis, jog šalys galėtų naudotis jiems priklausančiu namu. Iš esmės iki šiol atitinkamos aplinkybės nėra pasikeitusios. Dėl to, jog patalpos priklauso šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise, o ne vienai ieškovei, pagrįstai buvo atmestas ieškovės reikalavimas priteisti piniginę kompensaciją už naudojimąsi patalpomis.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
10. Pagal apeliacinį skundą nagrinėdamas bylą apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Byloje nagrinėjamu atveju sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta.
11. Teisėjų kolegija bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka, nors ieškovė apeliaciniame skunde ir pareiškė, kad ji pageidauja žodinio bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. CPK 321 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Taigi šia išimtimi įstatymas būtent apeliacinės instancijos teismui suteikia diskrecijos teisę kiekvienu konkrečiu atveju, neatsižvelgiant nei į apelianto, nei į kitų byloje dalyvaujančių asmenų nuomonę šiuo klausimu, spręsti, ar sprendimui dėl apeliacinio skundo priimti pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos, ar yra būtinas tiesioginis byloje dalyvaujančių asmenų dalyvavimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju apeliaciniam skundui išspręsti pakanka byloje esančių duomenų ir asmeniškai išklausyti byloje dalyvaujančius asmenis nėra būtinybės.
12. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė G. V. ir atsakovas J. D. yra žemės sklypo ir statinių, esančių adresu (duomenys neskelbtini), savininkai. Šiuo adresu esančio gyvenamojo namo ieškovei priklauso 66/100 dalys, o atsakovui 34/100 dalys. Ieškovė šį turtą 2016 metais paveldėjo po jos motinos Z. K. mirties. Naudojimosi šiuo namu tvarka buvo nustatyta Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 16 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2A-1139-259/2010, kuriuo teismas nusprendė nustatyti naudojimosi gyvenamuoju namu, pažymėtu plane 1A1m(p), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiu (duomenys neskelbtini), tvarką, pagal kurią J. D. naudotųsi namo patalpomis, namo inventorinėje byloje pažymėtomis Nr. 1-9 (9,90 kv. m), 1-9"A" (0,90 kv. m), 1-10 (1,34 kv. m), 1-11 (10,08 kv. m), 1-12 (11,80 kv. m), R-l (14,20 kv. m), o atsakovė Z. K., a. k. (duomenys neskelbtini) naudotųsi namo patalpomis, namo inventorinėje byloje pažymėtomis Nr. 1-1 (3,50 kv. m), 1-2 (13,08 kv. m), 1-3 (11,79 kv. m), 1-4 (2,16 kv. m), 1-5 (4,12 kv. m), 1-6 (9,26 kv. m), 1-7 (15,85 kv. m), 1-8 (5,19 kv. m), R-2 (13,72 kv. m); įpareigoti Z. K. leisti J. D. patekti į jo naudojamas antrojo gyvenamojo namo aukšto ir rūsio patalpas per patalpas 1-4 (2,16 kv. m), 1-8 (5,19 kv. m). 2018 m. birželio 27 d. ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame pareiškė reikalavimus: 1) įpareigoti atsakovą per pusę metų nuo priimto teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo įsirengti atskirą įėjimą į gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), antrą aukštą ir rūsio patalpą pažymėtą R-1, pagal iš anksto parengtą ir suderintą su ieškove projektą; 2) nustatyti, kad atsakovui neįsirengus atskiro įėjimo į gyvenamojo namo antrojo aukšto ir rūsio patalpą pažymėtą R-1 per teismo nustatytą laikotarpį atsakovas netenka galimybės naudoti praėjimu per ieškovei priklausančias patalpas, pažymėtas 1-4 (2,16 kv. m) ir 1-8 (5,19 kv. m); 3) priteisti jai iš atsakovo piniginę kompensaciją už naudojimą praėjimui ieškovei priklausančiomis patalpomis, pažymėtomis 1-4 ir 1-8, po 150 Eur per mėnesį nuo ieškinio padavimo dienos iki atsakovas įsirengs atskirą įėjimą į atsakovui priklausančias patalpas antrame aukšte ir į rūsio patalpą R-1. Kauno apylinkės teismas 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė. Ieškovė dėl šio teismo sprendimo padavė apeliacinį skundą.
13. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad ieškovė naudojosi netinkamu savo teisių gynimo būdu, nereiškė reikalavimo pakeisti egzistuojančią naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiu turtu tvarką, todėl tenkinus ieškinį, teismo sprendimai prieštarautų tarpusavyje. Ieškovės nuomone, ji galėtų kreiptis dėl naudojimosi patalpomis tvarkos pakeitimo tik atsakovui įsirengus atskirus įėjimus į rūsio ir namo antrojo aukšto patalpas.
14. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad tokie apeliacinio skundo argumentai iš dalies pagrįsti. Ieškovės ieškinyje nurodytos faktinės aplinkybės, kuriomis ji grindžia savo reikalavimus, t. y. faktinis ieškinio pagrindas leidžia vertinti, kad ji siekia pakeisti teismo sprendimu nustatytą naudojimosi gyvenamojo namo patalpomis tvarką taip, kad atsakovas nesinaudotų patalpomis, kurios teismo sprendimu buvo paskirtos naudotis ieškovės motinai, nors, reikšdama konkrečius reikalavimus, to aiškiai ir suprantamai nenurodo. Suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką yra ieškovo teisė ir pareiga. Pareikšdamas ieškinį ir jame suformuluodamas materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimą – ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas), t. y. išdėstydamas aiškų ir konkretų prašymą, kaip turėtų būti apgintos besikreipiančio suinteresuoto asmens supratimu ir požiūriu jo pažeistos teisės, ieškovas realizuoja savo teisę kreiptis į teismą, jo manymu, dėl pažeistų teisių gynybos. Ieškinyje suformuluotas reikalavimas (ieškinio dalykas) apibrėžia civilinės bylos nagrinėjimo ribas. Tačiau teismas, kai egzistuoja toks procesinis poreikis, ir įvertinus teismo pareigą išspręsti ginčą, turi padėti šalims tinkamai pasinaudoti savo teisėmis. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėdamas šią bylą, pirmosios instancijos teismas privalėjo pasiūlyti ieškovei patikslinti reikalavimus taip, kad jie pilnai atitiktų jos nurodytą faktinį ieškinio pagrindą, o ne atmesti ieškinį dėl to, kad ji ieškinyje tiesiogiai nenurodė, jog prašo pakeisti naudojimosi gyvenamojo namo patalpomis tvarką, bet iš esmės to siekė.
15. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovės apeliaciniame skunde nurodytu argumentu, kad, atmesdamas jos reikalavimą priteisti kompensaciją už nuolatinį jos nuosavybės teisės suvaržymą, nesivadovavo teisės aktų nuostatomis bei teisės principais. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tais atvejais, kai dalių adekvatumo taisyklės objektyviai neįmanoma laikytis, ir dėl to bendraturčiams paskiriamos naudotis namo dalys, nevisiškai atitinkančios idealiąsias dalis, gali kilti interesų pusiausvyros problema, kuri sprendžiama taikant teisingo atlyginimo principą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad, paskyrus šalims naudotis nevienodo vertingumo patalpas, taip pat esant būtinybei kuriai nors iš šalių skirti didesnę dalį nei jos turima dalis bendrosios nuosavybės teisėje, privalu spręsti atlyginimo (kompensacijos) už naudojimąsi svetimu turtu klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-11-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-572/2004; 2006-11-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2006). Parenkant atlyginimo formą, teismas atsižvelgia į poreikį kiek įmanoma labiau apsaugoti savininko turtinius ir neturtinius interesus, kad būtų teisingai kompensuotas nelygiavertis naudojimosi tvarkos nustatymas, teismas kompensacijos dydį nustato, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.5 straipsnyje įtvirtintais protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais. Todėl, kada teismas nepriteisė ieškovei kompensacijos dėl to, jog jos prašoma kompensacijos suma nėra pagrįsta jokiais skaičiavimais, metodikomis ir kt., negalima pripažinti, jog šioje dalyje jis priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
16. Teismas, priimdamas byloje sprendimą, turi išspręsti ginčą iš esmės. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo neišsprendė kompensacijos ieškovei priteisimo vadovaujantis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais klausimo, nevykdė pareigos sprendžiant ginčą padėti šalims tinkamai pasinaudoti savo teisėmis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas ne iki galo atskleidė bylos esmę. Palikus galioti skundžiamą sprendimą liktų neišspręstas tarp šalių kilęs ginčas, nes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, ginčas turėjo būti nagrinėjamas platesne apimtimi, todėl tikėtina, kad šalys, ir toliau negalėdamos taikiai išspręsti kilusio ginčo, vėl kreipsis į teismą.
17. CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kai nustatomos šioje teisės normoje nustatytos jos taikymo sąlygos, būtent tai, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Nagrinėjamu atveju bylą išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme nėra galimybės dar ir dėl to, kad tikslinga siūlyti ieškovei tinkamai suformuluoti reiškiamus reikalavimus, taigi byla gali būti nagrinėjama beveik visa apimtimi ir naujais aspektais. Tuo pačiu siekiama neapriboti ir į dalyvaujančių byloje asmenų teisės į apeliaciją. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismui byloje neatskleidus ginčo esmės, Kauno apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis).
18. Bylą perduodant pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teismas nesprendžia bylinėjimosi išlaidų, šalių patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo klausimo, tai privalės padaryti iš naujo bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.