Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. G. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gegužės 22 d. nuosprendžio, kuriuo R. G. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 9 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš R. G. priteista nukentėjusiosioms: A. A. T. 60 000 Lt, G. T. 100 000 Lt, G. B. 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. G. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2013 m. rugsėjo 29 d. apie 20 val. sodo namelyje, esančiame (duomenys neskelbtini), tyčia smogė peiliu S. T. į kairį petį ir padarė durtinę-pjautinę kiauryminę kairio peties odos žaizdą su kairio plaučio viršutinės skilties sužalojimu, tai komplikavosi ūmiu nukraujavimu į krūtinplėvės ertmę, ir taip tyčia nužudė S. T.

Nuteistasis R. G. apeliaciniame skunde nurodė, kad nuosprendis yra iš dalies nepagrįstas ir neteisėtas.

Apeliantas iš karto po įvykio savo valia, dar nesurinkus jokių įrodymų, prisipažino peiliu dūręs S. T. ir padaręs sužalojimus, nuo kurių jis mirė. Suvokęs, ką padarė, dėl savo nusikalstamų veikų visą laiką nuoširdžiai gailėjosi ir gailėsis. Dėl to teismas jo prisipažinimo nepagrįstai nelaikė nuoširdžiu.

Apeliantas visada nuosekliai pripažino padaręs priešingą įstatymui pavojingą veiką, dėl kurios kilo sunkios pasekmės. Duodamas parodymus jis siekė ne išvengti baudžiamosios atsakomybės, bet išsamiai paaiškinti savo nusikalstamų veiksmų priežastį ir motyvus. Galbūt skirtingų apklausų metu jis panaudojo kitus žodžius, detalizuodamas įvykio aplinkybes, tačiau esmines įvykio aplinkybes visada nurodė vienodai ir teisingai.

Su S. T. apeliantas girtavo kelias dienas, o paprašius jo išeiti jis atsisakė pareiškęs, jog ką nori, tą daro, jei reikės, tai ir pribaigs. Šiuos žodžius apeliantas suprato kaip grasinimą, išsigando, juo labiau kad S. T. po šių žodžių ištiesė ranką link ant stalo gulinčio peilio ir šiek tiek kilstelėjo nuo kėdės. Tuo metu girtam apeliantui tokie nukentėjusiojo grasinimai pasirodė realūs ir įgyvendinami, atsižvelgiant į tai, jog S. T. buvo jaunesnis, stipresnis, gerai valdė abi rankas, o apeliantas kairės rankos beveik nepakelia. Apeliantas viena ranka prispaudė S. T. ranką, kuria jis siekė peilio, prie stalo, o kita (dešine) iš po S. T. rankos ištraukė peilį. Apeliantui pakėlus dešinę ranką su peiliu, S. T. staigiai stojosi, ir tuo metu R. G. jam dūrė į petį. Tai įvyko labai greitai ir jam pačiam netikėtai. Supranta, kad jis turėjo numanyti savo veiksmų pavojingumą bei galimus sunkius padarinius, taip pat supranta nebuvus būtinosios ginties sąlygų, tačiau tuo metu jam pasirodė priešingai, todėl veikė spontaniškai, norėdamas apsiginti. Jis neturėjo tikslo atimti S. T. gyvybės.

Teismas didelį dėmesį skyrė liudytojo E. G., su kuriuo apeliantas bendravo iš karto po įvykio, parodymams, tačiau neatsižvelgė, jog šis liudytojas ikiteisminio tyrimo metu parodė apeliantą jam sakius ,,susiginčijau, nepajėgiau apsiginti ir dūriau į petį“. Savo parodymus liudytojas patvirtino teisme.

Bylos faktinės aplinkybės, liudytojų E. G., N. J. ir J. K. parodymai, priešingai nei konstatavo teismas, patvirtina apeliantą niekada nesiekus išvengti atsakomybės už S. T. nužudymą. Vien tai, kad jam nepriimtinas teisinis padarytos nusikalstamos veikos vertinimas kaip tyčinis nužudymas, neduoda pakankamo pagrindo jo parodymus vertinti kaip pasirinktą gynybos būdą, siekiant išvengti atsakomybės už tyčinį nužudymą, ir jo prisipažinimą laikyti nenuoširdžiu, juo labiau kad jo parodymų teisingumo nepaneigia jokie objektyvūs ir neginčytini įrodymai.

Iš bylos medžiagos matyti, kad jis iš karto po įvykio pripažino dūręs peiliu S. T. į petį, t. y. savanoriškai pripažino esmines inkriminuoto nusikaltimo aplinkybes ir nuoširdžiai gailėjosi ne vien žodžiais, bet ir veiksmais, nes siekė sušvelninti nusikaltimo pasekmes, tetos padedamas atlygino nužudytojo S. T. motinai laidojimo išlaidas, atsiprašė S. T. artimųjų. Teismas be jokio pagrindo padarė išvadą, jog apelianto gailėjimasis nenuoširdus, ir nepripažino esant BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

Taip pat teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad veikai padaryti turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys.

Byloje nėra jokių apelianto parodymus paneigiančių įrodymų, jog jį nusikalsti paskatino paties S. T. elgesys. Apeliantas neturėjo nei savanaudiškų, nei kitokių žemų paskatų, keršto nužudyti S. T. Jo nusikalstami veiksmai buvo atsakomoji reakcija į paties S. T. rizikingus veiksmus.

Paskirdamas griežtą bausmę, teismas nesilaikė bausmės skyrimo taisyklių ir pažeidė teisingumo principą. Apeliantas pripažįsta padaręs nusikaltimą, priskiriamą prie labai sunkių nusikaltimų kategorijos, už kurį baudžiamasis įstatymas nenumato alternatyvių bausmių, tačiau pripažinęs atsakomybę lengvinančias aplinkybes, numatytas BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktuose, bei esant jau teismo pripažintoms BK 59 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose numatytoms atsakomybę lengvinančioms aplinkybėms, taigi esant net keturioms atsakomybę lengvinančioms aplinkybėms ir tik vienai atsakomybę sunkinančiai aplinkybei, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, apelianto amžių bei asmenybę – nusikalto pirmą kartą, anksčiau tik vieną kartą baustas administracine tvarka, gyvenamojoje vietoje gerai charakterizuojamas, yra neįgalus, teismas turėjo pagrindą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies, BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatas ir paskirti su realiu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba skirti BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą, tačiau mažesnę nei minimalią, nes devynerių metų laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai per griežta ir prieštarauja teisingumo principui.

Spręsdamas neturtinės žalos nukentėjusiosioms atlyginimo klausimą teismas neatsižvelgė, kad nusikaltimui padaryti turėjo įtakos paties S. T. rizikingas elgesys, o apelianto galimybės atlyginti padarytą žalą dėl amžiaus, sveikatos būklės, materialinės ir turtinės padėties yra labai ribotos. Nukentėjusiosioms priteistinas neturtinės žalos sumas teismas iš esmės grindė tik giminystės ryšiais ir pačių nukentėjusiųjų neišsamiais parodymais, kuriems pagrįsti nebuvo pateikti jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai – išrašai iš medicininių dokumentų, G. T. pažangumo rezultatai mokymosi įstaigoje, dokumentai apie S. T. gautas pajamas bei jo galimybę teikti dukrai išlaikymą, neapklausti S. T. mokytojai apie S. T. dalyvavimą auklėjant dukrą ir pan.

Dėl išdėstytų motyvų civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo išnagrinėti, pažeidžiant baudžiamojo bei civilinio procesų, civilinės teisės normas, o nukentėjusiosioms iš apelianto priteistos pinigų sumos neatitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijų, todėl turi būti žymiai mažinamos.

Nuteistasis R. G. apeliaciniu skundu prašė nuosprendį pakeisti: pripažinti jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, numatytas BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktuose; pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies, 62 straipsnio 1 dalies nuostatas, paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba bausmę, savo trukme mažesnę, nei sankcijoje nustatyta minimali bausmė; sumažinti priteistus ieškinius neturtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusioji A. A. T. atsikirtime į apeliacinį skundą nurodė, kad R. G., nužudžiusiam jos sūnų, paskirta minimali bausmė. Po šio nusikaltimo jos anūkė tapo našlaite, kurią ji, nežiūrėdama savo skausmo ir sveikatos, turės užauginti.

Nukentėjusioji A. A. T. atsikirtimu prašė palikti Panevėžio apygardos teismo nuosprendį nepakeistą.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

Nuteistojo R. G. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Nuteistasis nuosprendį ginčija tik dėl bausmės ir priteistų ieškinių neturtinei žalai atlyginti dydžio, todėl vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrino bylą, neviršydama apeliacinio skundo ribų.

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi.

Teisėjų kolegija šį skundo motyvą vertina kaip teisingą.

Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas, duodant tyrimo ir teisingumo vykdymo institucijoms teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų; nuoširdus gailėjimasis – kritiškas savo padarytos veikos vertinimas, išgyvenimas dėl padarytų nusikalstamų veiksmų, stengimasis sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius.

Pirmosios instancijos teismas, nepripažindamas nuteistojo prisipažinimo kaip jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, motyvavo, kad teisme R. G. pakeitė savo parodymus ir ėmė teigti, kad nukentėjusįjį sužalojo gindamasis.

Su tokia teismo išvada negalima sutikti.

Atkreiptinas dėmesys, jog kaltininko prisipažinimas kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė baudžiamajame įstatyme formuluojamas ne kaip kaltės pripažinimas, o kaip kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką. Taigi kaltininko prisipažinimas aiškinamas kaip esminių kvalifikacijai reikšmingų padarytos nusikalstamos veikos aplinkybių pripažinimas. Įstatymas šioje dalyje nereikalauja, kad asmuo pripažintų kaltę visoje kaltinimo apimtyje. Jis turi teisę į gynybą, taigi turi teisę ginčyti kaltinimą, gintis nuo jo, vadovaudamasis faktinių inkriminuoto nusikaltimo aplinkybių savo suvokimu. Jo faktinių aplinkybių suvokimas gali skirtis nuo kaltinimo formuluočių, todėl tokios teisės negalima atimti ar apriboti, grasinant atsakomybę lengvinančios aplinkybės nepripažinimu.

Nuteistojo R. G. viso proceso metu duotų parodymų analizė patvirtina, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme nuteistasis davė išsamius parodymus apie jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, pripažino esmines kvalifikavimui reikšmingas objektyvias padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes. Nuo pat pirmos apklausos nuteistasis pripažino mirtinai sužalojęs nukentėjusįjį, ir nors apie priežastis, nulėmusias jo tokį elgesį, jis aiškino skirtingai, tačiau tokie jo parodymai atspindi nuteistojo padarytos veikos aplinkybių savo subjektyvų suvokimą ir vertinimą.

Iš pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad nuteistasis R. G. išreiškė nuoširdų gailestį dėl padarytos nusikalstamos veikos, atsiprašė nukentėjusiųjų, atlygino turtinę žalą. Tokie veiksmai rodo kaltininko padaryto nusikaltimo vertinimą ir gali būti pripažinti kaip nuoširdus gailėjimasis.

Teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytas aplinkybes, nuteistojo prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi pripažįsta kaip jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Nėra jokio pagrindo nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti to, jog veikai padaryti įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, kaip to prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde, nes skundžiamame nuosprendyje aptarta, kad įvykio metu S. T. neatliko jokių veiksmų, kurie būtų išprovokavę R. G. jį nužudyti.

Kita vertus, apelianto bandymą išvengti sunkesnių padarinių bei tai, jog jis savo noru atlygino padarytą turtinę žalą nukentėjusiajai, pirmosios instancijos teismas pripažino R. G. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis (BK 59 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktai).

Tiesa, teismas pagrįstai nustatė ir R. G. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikaltimą padarė apsvaigęs nuo alkoholio (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), nes tai neabejotinai turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti.

Nuteistasis R. G. apeliaciniame skunde prašė taikyti BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Skiriant švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę BK 62 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais, privalo būti nustatytos visos šiame straipsnyje numatytos sąlygos: 1) asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie nusikalstamą veiką; 2) prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą.

Iš bylos duomenų matyti, kad R. G. iš karto po S. T. sužalojimo kreipėsi pagalbos į E. G., o pastarasis iškvietė greitąją pagalbą. Atvykus policijos pareigūnams, jis iš karto prisipažino dūręs peiliu. Viso proceso metu faktines įvykio aplinkybes aiškino vienodai, neklaidino teismo. Toks nuteistojo elgesys tuoj po įvykio bei aktyvi atgaila leidžia jo veiksmus prilyginti BK 62 straipsnio 1 dalyje numatytam pranešimui apie nusikalstamą veiką. Nuo ikiteisminio tyrimo pradžios nuteistasis pripažino faktines nusikaltimo padarymo aplinkybes, gailisi ir pergyvena dėl padarinių (apeliacinės instancijos teismas šią aplinkybę pripažino jo atsakomybę lengvinančia). Iš bylos duomenų matyti, kad R. G. savo noru iki bylos nagrinėjimo teisme atlygino nukentėjusiajai padarytą turtinę žalą (pirmosios instancijos teismas šią aplinkybę pripažino jo atsakomybę lengvinančia).

BK 62 straipsnio 1 dalyje numatyta išimtis iš bendrųjų bausmės skyrimo taisyklių, kada teismas gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Tai padaryti teismas gali tada, kai yra BK 62 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų visuma ir kartu byloje nustatoma, kad pati švelniausia sankcijoje numatyta bausmė konkrečiam asmeniui yra per griežta, o bausmės paskirtis gali būti pasiekta, paskyrus švelnesnę bausmę. Būtent tokią galimybę taikyti išimtinę bausmės skyrimo taisyklę šioje byloje ir įžvelgia apeliacinės instancijos teismas.

Apeliacinės instancijos teismas tokią išvadą daro, atsižvelgęs į baudžiamosios bylos aplinkybių visumą, kuri akivaizdžiai mažina nuteistojo asmenybės pavojingumą – nuteistasis yra anksčiau neteistas, gerai charakterizuojamas, 61 metų amžiaus, turi neįgalumą.

Dėl to apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija esant sąlygoms, numatytoms BK 62 straipsnio 1 dalyje, taiko nuteistajam BK 62 straipsnio 3 dalies 1 punkte esančią išimtinę bausmės skyrimo taisyklę ir pagal BK 129 straipsnio 1 dalį skiria R. G. mažesnę bausmę, negu straipsnio sankcijoje numatyta mažiausia bausmė.

Teisėjų kolegijos nuomone, R. G. skiriama bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių, taisykles (BK 61 straipsnis), bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis) ir yra teisinga.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodė, kad nustatydamas nukentėjusiesiems padarytą neturtinę žalą teismas nepakankamai atsižvelgė į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas ir priteisė per dideles pinigų sumas.

Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su tokiu apeliacinio skundo argumentu.

Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, nukentėjusiojo patirtų fizinių ir dvasinių kančių pobūdį, individualias nukentėjusiojo savybes bei kitas turinčias reikšmės bylos aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Įstatymo nuostatos nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimalaus bei maksimalaus dydžių, todėl nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą turi įvertinti bylą nagrinėjantis teismas, vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytomis aplinkybėmis bei kriterijais, atsižvelgdamas į teismų praktiką.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai nurodė, kad nuteistojo R. G. padaryto nusikaltimo pasekmės yra nepataisomos, o nukentėjusieji A. A. T. dėl sūnaus, G. T. dėl tėvo, G. B. dėl brolio mirties patyrė dvasinius sukrėtimus bei išgyvenimus, kurie turi būti atlyginti.

Nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, jog priteisiant neturtinės žalos atlyginimą S. T. dukrai G. T. turėjo būti atsižvelgta į tai, kad nužudytasis savo dukrai jokio išlaikymo nemokėjo, nedalyvavo dukters auklėjime, nepagrįsti. Tai yra tik apelianto samprotavimai, o teismas įvertino, kad G. T. su tėvu siejo glaudūs emociniai ryšiai, jie dažnai bendraudavo, dukra tėvą mylėjo ir pripažino, jog tėvo netektis sukėlė jai dvasinį sukrėtimą. Bylos duomenys įrodo, kad po tėvo smurtinės mirties ypač pablogėjo G. T. sveikata – padidėjo jautrumas, nerimas, jaučiamas nuovargis, kankina nemiga (2 t., 78 b. l.).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors tėvas su dukra kartu negyveno, dukra, dėl tėvo nužudymo patyrusi dvasinių sukrėtimų bei išgyvenimų, turi teisę reikalauti neturtinės žalos atlyginimo. S. T. motinai ir dukrai priteistas neturtinės žalos atlyginimas, atsižvelgus į jų išgyvenimus, negali būti laikomas per didelis.

Tačiau teismas nepakankamai atskleidė sesers ryšį su nužudytu broliu, nepakankamai vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais bei teismų praktika panašaus pobūdžio bylose, priteisiant žalos atlyginimą kitiems šeimos nariams.

Nukentėjusioji G. B. teigė vasarą sode ji su broliu susitikdavusi dažnai, ne vasaros metu – per šeimos šventes. Kai reikėdavo pagalbos, brolis jai padėdavo.

Neabejotina, kad brolio ir sesers santykiai buvo draugiški, tačiau byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių jų santykius buvus nuolatinio pobūdžio. Niekas iš nukentėjusiųjų neparodė, kad sesuo dažnai lankė brolį, juo rūpinosi. Priešingai, nukentėjusioji A. A. T. parodė, kad sūnus dienomis būdavo pas ją namuose, o nakvoti grįždavo į savo namus. Teisėjų kolegija, įvertinusi aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo seseriai priteista neturtinės žalos atlyginimo suma yra neteisinga vertintinos situacijos kontekste. Dėl to pirmosios instancijos teismo priteistas nukentėjusiajai G. B. neturtinės žalos atlyginimo dydis mažintinas.

Pažymėtina, jog vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Minėti principai taikomi, kai teisės normos tam tikros faktinės situacijos apskritai nereglamentuoja arba reglamentuoja iš dalies, pvz., padarytos neturtinės žalos dydžio ribų nustatymą. Dėl to teismai, priteisdami atlyginti asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus, t. y. į kaltininko turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir t. t. (CK 6.282 straipsnis). Tai sudaro prielaidas siekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros, nes nukentėjusiajam priteisiama piniginė kompensacija nėra dar viena bausmė žalą padariusiam asmeniui.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į susiformavusią teismų praktiką, jog nužudymo bylose nukentėjusiems broliams, seserims iš kaltininko priteisiama nuo 5 000 iki 30 000 litų neturtinei žalai atlyginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-145/2011, 2K-152/2014 ir kt.).

Dėl išdėstytų argumentų, įvertinus konkrečias bylos aplinkybes, skundžiamu nuosprendžiu iš nuteistojo R. G. nukentėjusiajai G. B. priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydis sumažinamas iki 5 000 litų.

Teisėjų kolegijos nuomone, pakoreguotas neturtinės žalos atlyginimo dydis šioje byloje atitinka CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei susiformavusią teismų praktiką analogiškose bylose.

Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2, 3 ir 4 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gegužės 22 d. nuosprendį pakeisti:

R. G. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi;

R. G., pripažintam kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį, taikyti Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 1 dalį ir paskirti bausmę laisvės atėmimą 5 (penkeriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš R. G. priteistą neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiajai G. B. sumažinti iki 5 000 (penkių tūkstančių) litų.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.