Kauno apygardos teismo nutartis, e2A-991-254/2018

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2018-06-14
Bylos Nr.: e2A-991-254/2018
Teisminio proceso Nr.: 2-69-3-11710-2017-0
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Marius Bartninkas, Dalė Burdulienė, Mindaugas Šimonis
Atsakovas: K. N.

Civilinė byla Nr. e2A-991-254/2018Teisminio proceso Nr. 2-69-3-11710-2017-0Procesinio sprendimo kategorija: (S) 2.6.1.6.1.; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1.

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. birželio 14 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko, Dalės Burdulienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Mindaugo Šimonio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo K. N. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „RPK Construction“, atstovaujamos bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Seturas“, ieškinį atsakovui K. N. dėl įskaitymų ir piniginių lėšų mokėjimų pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje ginčas kilo dėl bankrutuojančios įmonės buvusio direktoriaus ir akcininko atliktų įskaitymų ir piniginių lėšų mokėjimų pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo actio Pauliana (CK 6.66 straipsnis), CK 6.930¹ bei CK 1.80 straipsnių pagrindu. Ieškovė, atstovaujama bankroto administratoriaus, kreipėsi su ieškiniu į teismą, prašydama:

pripažinti negaliojančiais ab initio įskaitymus: 2013-12-16 įskaitymą 5810,54 Eur (20062,64 Lt) sumai, 2013-12-16 įskaitymą 1806,53 Eur (6237,59 Lt) sumai, 2013-12-31 įskaitymą 1100,56 Eur (3800 Lt) sumai, 2014-05-31 įskaitymą 855,43 Eur (2953,63 Lt) sumai; taikyti restituciją – grąžinti ieškovei reikalavimo teises į atsakovą , o atsakovui – į ieškovę ir priteisti iš atsakovo 9 573,06 Eur skolą ieškovei; pripažinti negaliojančiais ab initio atsakovo naudai atliktus mokėjimus: 2014-01-03 mokėjimą 1314,87 Eur (4540 Lt) sumai, 2014-01-21 mokėjimą 702,28 Eur (2424,83 Lt) dalyje, 2014-01-23 mokėjimą 105,35 Eur (363,75 Lt) dalyje, 2014-01-27 mokėjimą 102,43 Eur (353,67 Lt) dalyje, 2014-02-17 mokėjimą 758,49 Eur (2618,91 Lt) dalyje, 2014-09-02 mokėjimą 753,01 Eur (2600 Lt); taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovo 3 736,44 Eur, o atsakovui grąžinti reikalavimo teises į ieškovę; priteisti iš atsakovo 5 proc. dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo tinkamo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinį grindė tuo, kad Kauno apygardos teismas 2017 m. kovo 27 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „RPK Construction“, įmonės administratoriumi paskyrė UAB „Seturas“. Bankroto administratorius nustatė, kad atsakovas K. N. buvo vienintelis įmonės vadovas ir akcininkas nuo įmonės įsigijimo 2011 metais iki pat bankroto bylos iškėlimo. Patikrinus atsakovo administratoriui perduotus įmonės buhalterinius dokumentus, administratorius nustatė, kad įmonė 2013 m. metų pabaigoje turėjo finansinių sunkumų, o 2014 m. buvo nemoki. Tačiau atsakovas, nepaisydamas įmonės finansinių sunkumų, iš įmonės įsigijo įmonės veikloje naudotą automobilį N. P. ir kitą kilnojamąjį turtą (statybinę, kompiuterinę įrangą) už bendrą 29 253,86 Lt sumą, tačiau pirkimo – pardavimo kainos už įsigytą turtą tiesiogiai įmonei nesumokėjo, o įskaitė savo kaip pirkėjo įsiskolinimą į įmonės įsiskolinimą atsakovui kaip kreditoriui. Bendra įskaitymų suma sudaro 33 053,86 Lt, t. y. 9 573,06 Eur. Atliktais mokėjimais iš viso atsakovui buvo grąžinta 26 900 Lt, kas sudaro 7 790,77 Eur. Bet ieškovė, įvertinusi ginčijamų mokėjimų metu buvusius kreditorinius reikalavimus, prašė pripažinti negaliojančiais tik tą atsakovui atliktų piniginių mokėjimų dalį bendroje 2421,57 Eur sumoje, išskyrus 2014-01-03 mokėjimą 1314,87 Eur (4540 Lt) sumai, kuri viršijo tuo metu buvusius kreditorinius reikalavimus, nes toje dalyje kitų kreditorių, išskyrus atsakovą, nebuvo. Administratorius pažymėjo, kad įskaitymų ir piniginių lėšų mokėjimų metu UAB „RPK Construction” jau neturėjo galimybių atsiskaityti su visais įmonės kreditoriais, o atlikus minėtus įskaitymus ir piniginių lėšų mokėjimus, atsakovui kaip įmonės kreditoriui, buvo nepagrįstai sudaryta pirmenybė prieš kitus kreditorius į skolos grąžinimą. Tokiu būdu buvo padarytas CK 6.66 straipsnio nuostatų pažeidimas. Ieškovė taip pat nurodė, kad atliekant 2014-01-27, 2014-02-17, 2014-09-02 piniginių lėšų mokėjimus, buvo pažeistos ir imperatyvios CK 6.930¹ straipsnio nuostatos, įtvirtinančios mokėjimų eiliškumą, nes įmonė turėjo pirmesnės eilės kreditorių (VSDFV) nei atsakovas. Dėl šių nuostatų pažeidimų, ieškovė prašė minėtus piniginių lėšų mokėjimus pripažinti niekiniais ir negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu, kaip prieštaraujančius imperatyvioms įstatymų nuostatoms. A. K. N. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad 2013 metų pabaigoje įmonė nebuvo nemoki, ką patvirtina tai, jog įmonė tuo laikotarpiu pasirašė rangos sutartis dėl 43 000 Lt ir 240 000 Lt apimties darbų atlikimo. Nors už atliktus darbus atsiskaitymai nebuvo vykdomi sklandžiai, tuo metu įmonės būklės negalima vertinti kaip nemokios. Įmonės gautinos sumos, įskaitant ir teismo priteistas iš skolininkų lėšas, viršijo įmonės kreditorinių įsipareigojimų sumą, nes vien tik teismo priteista suma iš UAB „Atžalyno statyba“ siekė 50 522,44 Lt (14 632,31 Eur), t. y. buvo didesnė nei įmonės kreditorinių įsipareigojimų suma 2013 metų pabaigai – 10 167,70 Eur. Jeigu pastaroji įmonė būtų atsiskaičiusi, UAB „RPK Construction“ būtų išvengusi finansinių sunkumų ir bankroto. Tačiau 2014 m. liepos mėnesį UAB „Atžalyno statyba“ buvo iškelta bankroto byla. Atsakovo nuomone, atlikti įskaitymai nepažeidė kitų kreditorių interesų, kadangi įskaitymai buvo atlikti pagal paskolas, kurios buvo suteiktos įmonei ir kurių bendra suma sudarė 45 800 Lt (13264,60 Eur). Be to, ieškovės pateiktoje mokėjimų lentelėje nenurodyti UAB „RPK Construction“ 2014 m. pradžioje daryti įmonės pavedimai UAB „Lemora“ 2000 Lt ir 7000 Lt sumoms, kas rodo, kad 2014 metais įmonė atsiskaitinėjo ir su kitais įmonės kreditoriais. Pažymėjo, kad vien 2013 metais buvo pasirašyta sutarčių 2013-2014 metų darbams atlikti už 1 056 195,30 Lt. Dėl UAB „RPK Construction“ bankroto atsakovas su prašymu į teismą kreiptasi tik 2015-03-16, t. y. gerokai vėliau nei atlikti ieškovės minimi prašomi pripažinti negaliojančiais sandoriai. Iki to laiko tikėjo, kad bendrovė, atgavusi skolas, galės tęsti veiklą. Nurodė, kad ginčijamas 2014-09-02 2 600 Lt mokėjimas buvo atliktas ne grynaisiais pinigais, o pervedant pinigus į atsakovo sąskaitą. Atliktas mokėjimas buvo susijęs su darbo santykiais (atlyginimas atsakovui ir išmoka už nepanaudotas atostogas).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2018 m. vasario 15 d. sprendimu ieškinį tenkino – pripažino negaliojančiais nuo sudarymo momento (ab initio) BUAB „RPK Construction“ ir atsakovo K. N. atliktus įskaitymus: 2013-12-16 įskaitymą 5810,54 Eur (20062,64 Lt) sumai, 2013-12-16 įskaitymą 1806,53 Eur (6237,59 Lt) sumai, 2013-12-31 įskaitymą 1100,56 Eur (3800 Lt) sumai, 2014-05-31 įskaitymą 855,43 Eur (2953,63 Lt) sumai; pripažino negaliojančiais nuo sudarymo momento (ab initio) BUAB „RPK Construction“ atsakovui K. N. atliktus mokėjimus: 2014-01-03 mokėjimą 1314,87 Eur (4540 Lt) sumai, 2014-01-21 mokėjimą 702,28 Eur (2424,83 Lt) dalyje, 2014-01-23 mokėjimą 105,35 Eur (363,75 Lt) dalyje, 2014-01-27 mokėjimą 102,43 Eur (353,67 Lt) dalyje, 2014-02-17 mokėjimą 758,49 Eur (2618,91 Lt) dalyje, 2014-09-02 mokėjimą 753,01 Eur (2600 Lt ) dalyje; taikė restituciją – ieškovei BUAB „RPK Construction“ priteisė iš atsakovo K. N. 13 309,50 Eur, o atsakovui K. N. grąžino reikalavimo teisę į BUAB „RPK Construction“ 13 309,50 Eur sumai; priteisė iš atsakovo ieškovei 5 proc. dydžio metinės palūkanas už priteistą sumą (13 309,50 Eur) nuo bylos iškėlimo dienos (2017-06-08) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 299 Eur žyminio mokesčio valstybei.Teismas, spręsdamas dėl CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos sąlygos – galiojančios kreditorių reikalavimo teisės, nustatė, kad ieškovės atstovas pateikė kreditorių reikalavimų suvestinę, iš kurios matyti, kad ginčijamų sandorių sudarymo dieną BUAB „RPK Construction“ turėjo finansinių įsipareigojimų kreditoriams, t. y. 2013-12-16 įskaitymų metu įmonė turėjo 11 645,86 Eur kreditorinių reikalavimų, 2013-12-31 įskaitymo metu įmonė turėjo 10 167,70 Eur kreditorinių reikalavimų, 2014-05-31 įskaitymo metu įmonė turėjo 13 908,76 Eur kreditorinių reikalavimų, 2014-01-03 Piniginių lėšų mokėjimo metu įmonė turėjo 10 051,86 Eur kreditorinių reikalavimų, 2014-01-31 Piniginių lėšų mokėjimo metu įmonė turėjo 10 734,78 Eur kreditorinių reikalavimų,2014-01-23 Piniginių lėšų mokėjimo metu įmonė turėjo 10 840,13 Eur kreditorinių reikalavimų,2014-01-27 Piniginių lėšų mokėjimo metu įmonė turėjo 10 942,57 Eur kreditorinių reikalavimų,2014-02-17 Piniginių lėšų mokėjimo metu įmonė turėjo 11 701,06 Eur kreditorinių reikalavimų,2014-09-02 Piniginių lėšų mokėjimo metu įmonė turėjo 16 034,29 Eur kreditorinių reikalavimų. Nors atsakovas neigė prastą įmonės finansinę padėtį, teigdamas, kad tuo metu įmonė sudarė naujas rangos darbų sutartis, tačiau atsižvelgęs į pradelstų kreditorinių reikalavimų sumas bei atsakovo paaiškinimus, kad pagal sudarytus naujus užsakymus įmonės skolininkai neatsiskaitinėjo, teismas darė išvadą, kad ieškovė nuo 2013 m. pabaigos jau turėjo finansinių sunkumų, nes nebuvo atsiskaičiusi su visais kreditoriais, o ginčijamų sandorių sudarymo metu neturėjo ir realių finansinių išteklių bei galimybių atsiskaityti su visais įmonės kreditoriais. Teismas vertino, kad tai, jog įmonės parneriai, teikdami ieškovei užsakymus, didindami kredito limitus ir pan., neskaitė įmonės kaip rizikingos ir turinčios finansinių sunkumų, nepaneigia byloje patvirtintų faktų apie sunkią ieškovės finansinę padėtį.Teismas, spręsdamas dėl kreditorių teisių pažeidimo, atsakovui sudarant ginčijamus įskaitymus ir mokėjimus, vadovavosi ir įmonės BUAB „RPK Construction“ bankroto bylos duomenimis, iš kurių nustatė, kad iškeliant įmonei bankroto bylą, buvo konstatuota, jog nuo 2013 m. įmonė turėjo finansinių sunkumų, 2014 m. turėjo 7 496,02 Eur įsiskolinimą darbuotojams, 2014 m. –2016 m. buvo vykdomi priverstiniai išieškojimai iš įmonės, įmonė neturėjo nekilnojamojo turto, o nuo 2015 m. veiklos nevykdė. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas sprendė, kad: ginčijamų sandorių sudarymo metu įmonė atitiko nemokios įmonės sąvoką; ji neturėjo tiek turto, kiek buvo reikalinga kreditorių reikalavimams patenkinti. Teismas darė išvadą, kad jeigu atsakovas nebūtų sudaręs su ieškove ginčijamų sandorių, ieškovės bendra turto masė būtų padidėjusi 13 309,50 Eur, o iš bendros turto masės ieškovė būtų galėjusi atsiskaityti vienodomis sąlygomis su visais kreditoriais CK 6.930¹ straipsnyje nustatytu eiliškumu. Tokiu būdu teismas sprendė, kad dėl ginčijamų sandorių sumažėjo galimybės BUAB „RPK Construction“ kreditoriams iš įmonės turto patenkinti savo kreditorinius reikalavimus (jų dalį), dėl ko buvo pažeistos ieškovės kreditorių teisės.Teismas, pasisakydamas dėl skolininko pareigos sudaryti ginčijamus sandorius, atsižvelgęs į faktines bylos aplinkybes, nenustatė, kad ginčijamus įskaitymus ir mokėjimus atsakovas privalėjo sudaryti dėl atsiradusių imperatyvų, pagal įstatymus, teismų sprendimus, preliminarias ar kitas sutartis. Teismas pastebėjo, kad įmonės įsiskolinimas atsakovui susidarė, atsakovui suteikiant paskolas įmonei, taip pat atsakovui asmeninėmis lėšomis įmonės vardu atliekant mokėjimus UAB „RPK Construction” tiekėjams. Tokiu būdu, teismas atsakovo ir ieškovės santykius kvalifikavo kaip paskolos teisinius santykius. Pažymėjo, kad atsakovas paskolas įmonei teikė be rašytinių sutarčių, nenustatant paskolų grąžinimo termino. Tokiu būdu teismas darė išvadą, kad atsakovas, suteikęs paskolas įmonei, laisva valia tapo ieškovės kreditoriumi, kurio reikalavimų įvykdymo terminas neapibrėžtas (CK 6.873 str. 2 d.), kas patvirtina konstatuotas aplinkybes, kad atsakovas neturėjo pareigos sudaryti ginčijamus sandorius.Teismas, spręsdamas dėl ginčijamų sandorių šalių nesąžiningumo nustatė, kad atsakovas yra vienintelis BUAB „RPK Construction“ akcininkas nuo 2014 m. liepos 2 d., kuris BUAB „RPK Construction“ vadovo pareigas ėjo nuo 2011 m. rugsėjo 7 d. iki įmonės bankroto bylos iškėlimo. Tokiu būdu teismas konstatavo, kad sudarant ginčijamus sandorius BUAB „RPK Construction“ atsakovas negalėjo nežinoti apie įmonės kreditorius ir jos finansinę padėtį, turimą turtą bei įsipareigojimus (Akcinių bendrovių įstatymo 37 str. 1 d., 7 d., 8 d., 10 d., 12 d. 1 ir 2 p.). Tačiau net ir žinodamas minėtas aplinkybes, sudarė ginčijamus sandorius, pažeisdamas įmonės ir kitų jos kreditorių teises. Tokiu būdu teismas sprendė, kad yra pagrindas konstatuoti atsakovo nesąžiningumą. Teismas nustatė, kad bendra ginčijamų įskaitymų suma sudaro 9 573,06 Eur (33053,86 Lt), kuriuos ieškovė prašo pripažinti negaliojančiais, o piniginius mokėjimus, kurių bendra suma sudaro 7790,77 Eur (26900 Lt), prašo pripažinti negaliojančiais tik dalyje mokėjimų, kurie viršijo tuo metu buvusius kitus kreditorinius reikalavimus, t. y. ieškovės ginčijama mokėjimų dalis sudaro 3 736,44 Eur sumą. Teismas pažymėjo, kad atsakovas iš esmės neginčijo ieškovės pateiktų paskaičiavimų, todėl įvertinęs nustatytas aplinkybes teismas sprendė, kad yra pagrindas tenkinti tiek ieškovės reikalavimus dėl įskaitymų, tiek reikalavimus dėl atsakovui atliktų mokėjimų (CK 6.66, CPK 178, CPK 185 straipsniai).Teismas, spręsdamas dėl restitucijos taikymo, nustatė, kad ieškovė prašė teismo taikyti restituciją ekvivalentu pinigais, o atsakovas nurodė galintis grąžinti ginčijamų įskaitymų pagrindu įgytą ieškovės kilnojamąjį turtą, t. y. automobilį, įrankius, kompiuterinę techniką ir kt. Teigė, kad realiai jis šio turto neperėmė ir jį paliko įmonės patalpose. Tačiau, nustatęs, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų apie tai, kad atsakovas ieškovės turto neperėmė, kad jis po ginčijamų sandorių buvo nenaudojamas, nesant duomenų apie nurodyto turto būklę šiuo metu, jų dabartinę vertę, teismas sprendė, kad grąžinus atsakovo perimtą turtą ieškovei natūra, galimai nebūtų optimaliai užtikrinti ir apsaugoti bankrutuojančios įmonės interesai. Nustatęs minėtas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad restitucija ekvivalentu pinigais labiausiai atitiktų tiek ieškovės, tiek ir atsakovo interesus, kadangi atsakovas turėtų teisę didinti savo finansinį reikalavimą ieškovės bankroto byloje. Tokiu būdu teismas ieškovei BUAB „RPK Construction“ iš atsakovo priteisė 13 309,50 Eur, o atsakovui grąžino reikalavimo teisę į ieškovę BUAB „RPK Construction“ 13 309,50 Eur sumai.Teismas, tenkinęs ieškinio reikalavimus, iš atsakovo ieškovei priteisė ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 13 309,50 Eur sumą nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis).Tenkinęs ieškinį visa apimtimi, teismas iš atsakovo valstybės naudai priteisė 299 Eur žyminio mokesčio, nuo kurio mokėjimo ieškovė buvo atleista.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

15. Apeliaciniu skundu atsakovas K. N. prašo teismo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmesti; priteisti iš ieškovės visas atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Atsakovas nesutinka su teismo sprendimo argumentais dėl sandorių šalių nesąžiningumo ir kitų kreditorių teisių pažeidimo, kad atsakovas, būdamas įmonės vadovas ir vienintelis akcininkas, turėdamas visą informaciją negalėjo nežinoti apie įmonės kreditorius ir jos finansinę padėtį, turimą turtą bei įsipareigojimus, ribotas galimybes vykdyti savo įsipareigojimus kreditoriams, turėjo numatyti (galimai ir numanė), kad sudarius ginčijamus sandorius bus pažeistos šios bendrovės kitų kreditorių teisės. Pažymi, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu įmonės gautinos sumos, tame tarpe ir teismo priteistos sumos, ženkliai viršijo įmonės kreditorinius įsipareigojimus. Kreditorinių įsipareigojimų suma 2013 m. pabaigai buvo tik 10 167, 70 Eur, tuo tarpu vien iš UAB „Atžalyno statyba“ priteista suma sudarė 14 632, 31 Eur, kurią teismas nepagrįstai priskyrė nuostoliams, kadangi bankroto byla UAB „Atžalyno statyba“ buvo iškelta tik 2014 m. liepos mėnesį. Be to, ieškovas, tapęs UAB „RPK Construktion“ administratoriumi, nesiėmė veiksmų tikslu atgauti šias priteistas sumas.Teismas visiškai nevertino aplinkybių, kad 2013-02-05 UAB „RPK Construction“ pasirašė rangos sutartį 43 000 Lt sumai su UAB „Betanet“. Pateikus ieškinį teismui, UAB „Betanet“ pilnai atsiskaitė tik 2013 metų rugsėjo mėnesį, kas įtakojo įmonės finansinę būklę. 2013-06-05 UAB „RPK Construction“ pasirašė subrangos sutartį 240 000 Lt sumai su UAB „Atžalyno statyba“, darbai atlikti iki 2013 m. spalio mėnesio, tačiau UAB „Atžalyno statyba“ už atliktus darbus pilnai neatsiskaitė. 2013-10-29 preliminariu sprendimu Kauno apylinkės teismas patenkino įmonės ieškinį 50 522,44 Lt sumai (14 632,31 Eur). Pagal ieškovės pateiktą kreditorinių įsiskolinimų lentelę 2013-12-31, kada buvo atliktas paskutinis ginčijamas įskaitymas, įmonė iš viso buvo skolinga 10 167,70 Eur, 2014-02-17 – skola atitinkamai sudarė 11 701,06 Eur. Todėl, apelianto nuomone, įvertinus reikalavimo teises, negalima įmonės būklės vertinti kaip nemokios, kadangi įmonės gautinos sumos viršijo įsipareigojimus. Be to, teismas ieškovės pateiktoje lentelėje nurodytus duomenis vertino kaip tikrus, nors bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad į pateiktą lentelę nebuvo įtraukti visi bendrovės atlikti mokėjimai, pavyzdžiui UAB „Lemora“ 2000 Lt ir 7000 Lt sumomis, kas atitinkamai turėjo būti įvertinta, kaip įrodymas, kad įmonė vykdė savo įsipareigojimus kreditoriams ginčijamu laikotarpiu. Be to, 2013 m. pabaigai įmonė neturėjo kreditorinių įsipareigojimų biudžetui, Sodrai, VMI, kas patvirtina, kad įmonė veikė ir vykdė savo įsipareigojimus, o sudaryti sandoriai su atsakovu nebuvo vieninteliai ir pažeidžiantys kitų kreditorių interesus. Pažymi, kad iš UAB „Lemora“ 2012 – 2013 m. rugpjūčio mėnesio laikotarpiu įsigyta prekių ir sumokėta už darbus 160 000 Lt, kas rodo, kad UAB „Lemora“ nevertino įmonės būklės kaip finansiškai sunkios, pati pasiūlė padidinti pirkimo kreditą, todėl buvo sudaryta nauja sutartis. Teismas neįvertino, kad visi ginčijami sandoriai išskyrus 2014-09-02 753,01 Eur sumai buvo sudaryti iki sužinant apie 2014 m. liepos mėnesį iškeltą UAB „RPK Construction“ skolininkui UAB „Atžalyno statyba“ bankroto bylą. Apelianto nuomone, tai, kad su įmone neatsiskaitinėjo skolininkai, negali būti laikoma kaip aplinkybė leidžianti konstatuoti įmonės sunkią padėtį, bei daryti išvadą, atsakovas neabejotinai žinojo apie įmonės nepajėgumą atsiskaityti su kitais kreditoriais ginčijamų sandorių sudarymo metu. Apeliantas pažymi, kad įsigyjant automobilį ir atliekant įskaitymus bei mokėjimus, atsakovas stengėsi sumažinti įmonės įsiskolinimus. Ginčijami sandoriai buvo atlikti išimtinai įmonei naudingomis sąlygomis. Užskaitant tarpusavio įsipareigojimus, įmonės turtas buvo įvertintas pagal įsigijimo, o ne pagal buhalterinę arba rinkos vertę, t. y. sumažintų įmonės įsipareigojimų suma buvo ženkliai didesnė nei sandorio metu perleistas turtas. Tuo metu atsakovas nenumatė UAB „RPK Construction“ nemokumo ir ginčijamą sandorį sudarė vadovaudamasis išimtinai įmonės interesais, perimdamas iš įmonės dėvėtą turtą už sumą ženkliai viršijančią jo realią vertę. Įmonės įsipareigojimus savo atžvilgiu mažino kartu su kitais kreditoriniais reikalavimais. Pažymi, kad 2013-09-13 UAB „RPK Construction“ pasirašė generalinės rangos sutartį su UAB „4Less“ dėl darbų už 631195,30 Lt, kuriuos turėjo atlikti nuo 2014 m. gegužės mėnesio iki 2014-09-08. Iš viso vien 2013 metais buvo pasirašyta sutarčių 2013-2014 metų darbams atlikti už 1 056 195,30 Lt, kas patvirtina įmonės mokumą ginčijamu laikotarpiu. Dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „RPK Construction“ atsakovas į teismą kreipėsi tik 2015-03-16, t. y. gerokai vėliau nei atlikti prašomi pripažinti negaliojančiais sandoriai, kas patvirtina, kad atsakovas pagrįstai manė, kad bendrovė gali tęsti veiklą. Ieškovės nurodytos aplinkybės dėl ginčijamo 2014-09-02 2 600 Lt sumai mokėjimo grynaisiais pinigais neatitinka tikrovės, kadangi mokėjimas buvo atliktas ne grynaisiais pinigais, o pervedant pinigus į atsakovo sąskaitą, kaip atlyginimą ir išmoką už nepanaudotas atostogas. Pažymi, kad atsakovas jam priklausančią išmoką, susijusią su atlygiu už darbą, atliko kai buvo įvykdyti visi įsipareigojimai pagal reikalavimus susijusius su darbo santykiais, todėl atliktas mokėjimas niekaip nepažeidė kitų kreditorių interesų ir buvo atliktas vadovaujantis įstatymų reikalavimais.Apeliantas nesutinka su sprendimo dalimi dėl restitucijos taikymo. Jo nuomone, tenkinus ieškinį, turėjo būti taikoma restitucija natūra, kadangi visi daiktai, kurie buvo atsakovui perduoti atliekant užskaitymus, yra išsaugoti ir gali būti gražinti natūra. Jokių nepatogumų ši procedūra šalims nesukeltų. Pažymi, kad veikdamas įmonės naudai, apeliantas perėmė iš įmonės dėvėtą turtą už sumą, ženkliai viršijančią jo realią vertę. Todėl padaręs išimtį iš bendrosios taisyklės, teismas pažeidė teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, kadangi taikydamas restitucija piniginiu ekvivalentu, šį ekvivalentą vertino pagal įskaitymų sumas užfiksuotas sandoryje, o ne pagal realią daiktų vertę. Tokiu būdu ieškovė iš atsakovo nepagrįstai gavo dvigubą naudą. Toks restitucijos taikymas pažeidžia apelianto turtines teises.

Atsiliepimas

16.Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovės BUAB „RPK Construction” bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo prašo teismo apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

Nepagrįstas apelianto argumentas, kad teismas neatsižvelgė į faktą, jog UAB „Atžalyno statyba” bankroto byla iškelta tik 2014 m. liepos mėn., t. y. po daugelio ginčijamų įskaitymų ir mokėjimų atlikimo dienos, todėl iš UAB „Atžalyno statyba” priteista 14 632,31 Eur skola rodo, kad UAB „RPK Construction” ginčijamų sandorių sudarymo metu nebuvo nemoki. Pažymi, kad Kauno apygardos teismo 2017 m. kovo 27 d. nutartyje, kuria ieškovei iškelta bankroto byla, teismas konstatavo, kad dar 2013 m. įmonė turėjo finansinių sunkumų. Bylos duomenys patvirtina, kad su kreditoriais UAB „Lemora”, UAB „Storent”, UAB „Skirgesa”, UAB „Kauno švara”, UAB „K. P. darbo rinkos mokymo centras”, iš dalies VSDFV, iš esmės nebuvo atsiskaitoma nuo 2013 m. gruodžio 16 d., šių kreditorių reikalavimai patvirtinti bankroto byloje. Atsakovas ginčijamais sandoriais 2013-12-16 ir 2014-05-06 perėmė paskutinį įmonėje buvusį vertingą turtą (transporto priemonę, kompiuterius, įmonės veikloje naudotus statybinius įrankius), jokio kito vertingo turto, o taip pat nekilnojamojo turto, įmonė neturėjo. Iš UAB „Atžalyno statyba” jokios sumos nebuvo atgautos, iš jokių įmonės lėšų su paminėtais kreditoriais nebuvo atsiskaityta. Kas leidžia konstatuoti, kad įmonė ginčijamų sandorių sudarymo metu turėjo finansinių sunkumų, faktiškai buvo nemoki, ginčijamais sandoriais buvo panaikintos ar sumažintos minėtų kreditorių galimybės atgauti savo skolas. Ieškovės atstovo nuomone, teisiškai nereikšminga apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad 2013-02-05 įmonė sudarė sutartį su UAB „Betanet”, kuri atsiskaitė 2013 metų rugsėjo mėn. Pažymi, kad atsiskaitymas pagal šį sandorį atliktas iki ginčijamų sandorių sudarymo dienos, todėl niekaip neįtakojo įmonės mokumo ginčijamų sandorių sudarymo metu, kadangi iš UAB „Betanet” gautų lėšų su kreditoriais nebuvo atsiskaityta. Priešingai nei teigia apeliantas, aplinkybės dėl UAB „Lemora” 3000 Lt ir 7000 Lt atliktų mokėjimų byloje buvo nagrinėjamos. Ieškovė pateikė į bylą rašytinus įrodymus, kad minėti mokėjimai buvo atlikti pagal tas UAB „Lemora” sąskaitas, kurios nėra įtrauktos į UAB „Lemora” kreditorinį reikalavimą.Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad atsakovas įsigijo įmonės turtą ženkliai didesne verte, nei reali tokio turto vertė. Šie atsakovo teiginiai akivaizdžiai prieštarauja ieškovės neginčijamiems turto įsigijimo sandoriams, kuriuose pats atsakovas pirkimo – pardavimo sutarčių sudarymo metu nurodė konkrečią turto vertę. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad 2014-09-02 atliktas mokėjimas 2600 Lt sumai yra atsakovo darbo užmokestis, kadangi nurodytos aplinkybės prieštarauja 2014-09-02 kasos išlaidų orderiui Nr. 09/02 (ieškinio priedas Nr. 11), kuriame nurodyta, kad iš kasos išmokami 2600 Lt kaip skolos grąžinimas atsakovui. Ieškovės atstovo nuomone, apelianto minimos UAB „RPK Construction” sudarytos rangos sutartys neturėjo jokios finansinės naudos įmonei, kadangi iš jų praktiškai nebuvo gautas joks reikšmingas pelnas. Pagal rangos sutartį su UAB „4Less” UAB „RPK Construction” gavo 631 195,30 Lt, tačiau beveik visą gautą sumą pervedė subrangos sutarties pagrindu su UAB „4Less” susijusiai UAB „Dovaina”; nežymus pelnas iš šios rangos sutarties buvo skirtas atsakovo K. N. darbo užmokesčiui sumokėti, tačiau ne susidariusiems kreditoriniams reikalavimams padengti. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas dėl restitucijos taikymo natūra. Pažymi, kad nei ieškovė, nei atsakovas neginčijo 2013-12-16 ir 2014-05-06 pirkimo – pardavimo sutarčių, kurių pagrindu atsakovas įsigijo įmonės turtą. Ieškovė ginčijo tik įskaitymus, kuriais į atsakovo mokėtiną pirkimo kainą įskaityta atsakovo skola įmonei. Įskaitymų dalykas – piniginė prievolė sumokėti pirkimo kainą, todėl nuginčijus tokius įskaitymus iš atsakovo priteistina piniginė suma. Be to, ieškovės atstovas sutinka su teismo argumentu, kad byloje nėra duomenų apie nurodyto turto būklę restitucijos metu, jo dabartinę vertę. Todėl negalima daryti išvados, kad grąžinus atsakovo perimtą turtą ieškovei natūra, būtų optimaliai užtikrinti ir apsaugoti bankrutuojančios įmonės interesai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

18. Byloje sprendžiamas ginčas dėl įskaitymų – ieškovės 8 472,50 Eur skolos už jai suteiktas paskolas įskaitymo į atsakovo prievoles sumokėti už jam parduotą įmonės turtą ir 1100,56 Eur ieškovės skolos atsakovui, atlikusiam mokėjimus už įmonę ir suteikusiam jai paskolas, įskaitymo į atsakovo skolą įmonei pagal avansines apyskaitas – pripažinimo negaliojančiais ir dvišalės restitucijos taikymo, grąžinant šalims reikalavimo teises; grąžinus ieškovei reikalavimo teises, dėl 9 573,06 skolos priteisimo iš atsakovo už jam parduotą įmonės turtą ir skolą pagal avansines apyskaitas; ieškovės atliktų 3 736,44 Eur mokėjimų, grąžinant atsakovui jo suteiktas paskolas, pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, priteisiant atsakovui grąžinti ieškovei 3 736,44 Eur.

19. Bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „RPK Construction“ vardu ieškinį pareiškė bankroto administratorius, gindamas visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus (ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 14 punktas). Ieškovė, reikšdama ieškinio reikalavimus dėl sandorių (įskaitymų, mokėjimų) pripažinimo negaliojančiais, nurodė du faktinius ir teisinius pagrindus: kad sandoriai sudaryti pažeidžiant actio Pauliana sąlygas (CK 6.66 straipsnis), o 2014-01-27, 2014-02-17 ir 2014-09-02 atsakovo naudai atlikti mokėjimai prieštarauja ir imperatyvios įstatymo nuostatoms (CK 1.80 straipsnis, CK 6.930¹ straipsnis).

20. Byloje nustatyta, kad BUAB „RPK Construction“, kuriai Kauno apygardos teismo 2017 m. kovo 27 d. nutartimi buvo iškelta bankroto byla, vienintelis akcininkas ir vadovas nuo 2011-09-02 iki bankroto bylos iškėlimo buvo atsakovas K. N.. Atsakovas yra BUAB „RPK Construction“ kreditorius. Jo 362,61 Eur kreditorinis reikalavimas, kilęs iš darbo teisinių santykių, buvo patvirtintas Kauno apygardos teismo 2017-05-26 nutartimi. 2017-12-12 nutartimi buvo patvirtintas 6166,97 Eur kreditorinis reikalavimas, kilęs iš įmonei suteiktų paskolų ir atsakovo atsakovo lėšomis atliktų mokėjimų įmonės naudai. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad paskolos buvo suteiktos įmonei be rašytinių sutarčių bei nenustatant tokių paskolų grąžinimo termino. Atsakovas, suteikęs paskolas įmonei, laisva valia tapo ieškovės kreditorius, kurio reikalavimų įvykdymo terminas nebuvo apibrėžtas (CK 6.873 str. 2 d.).

Dėl ginčijamų sandorių pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana pagrindu (CK 6.66 straipsnis)

21. Sprendžiant dėl įskaitymų pripažinimo negaliojančiais pažymėtina, kad įskaitymas – vienašalis sandoris, jam pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, kuriuo apie įskaitymą pranešama kitai šaliai (CK 6.131 straipsnio 1 dalis). Įskaitymo teisinės pasekmės atsiranda, t. y. prievolė pasibaigia, nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, jei kitai prievolės šaliai kontrahentas praneša apie šį teisinį veiksmą ir egzistuoja CK 6.130 straipsnyje įtvirtintos įskaitymo sąlygos: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai; ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdomi; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2014 ir joje nurodyta praktika).

22. Byloje nekilo ginčo, kad ieškovė turėjo piniginių prievolių atsakovui, kuomet buvo atlikti ginčijami įskaitymai ir mokėjimai atsakovo naudai. Ieškovė į bylą pateikė atsakovo sudarytą įmonės skolos atsakovui suvestinę lentelę (1 t., b. l. 55). Iki ginčijamų įskaitymų pradžios - 2013-12-16 ieškovei atsakovas buvo suteikęs 40 936,45 Lt arba 11 856,02 Eur paskolų, o 2013-12-31 buvo atlikta įskaitymų 8 717,63 Eur sumai. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo ginčijamus įskaitymus laikyti atliktus pažeidžiant CK 6.130 straipsnyje įtvirtintas įskaitymo sąlygas.

23. Ieškovė pateikė į bylą duomenis apie tai, kad atsakovas iš įmonės įgijo:

pagal 2013-12-12 PVM sąskaitą faktūrą Serija RPK Nr. 0055 už 20 062,64 Lt automobilį N. P. (1 t., b. l. 74). Atsakovo prievolė sumokėti už įsigytą turtą įskaityta 2013-12-16 įskaitymu;pagal 2013-12-16 PVM sąskaitą faktūrą Serija RPK Nr. 0057 už 6 237,59 Lt nešiojamą kompiuterį HP45306, skalbimo mašiną, kompiuterį NB P. B., lazerį ir atstumo matuoklį, telefoną S. X. Z1 (1 t., b. l. 73). Atsakovo prievolė sumokėti už įsigytą turtą įskaityta 2013-12-16 įskaitymu; pagal 2014-05-06 PVM sąskaitą faktūrą Serija RPK Nr. 002 (1 t., b. l. 1 t., b. l. 75) už 2 441,02 Lt plaktuką HITACHI ir atskėlimo plaktuką su antivibracine sistema). Atsakovo prievolė sumokėti už įsigytą turtą įskaityta 2014-05-31 įskaitymu.

Paminėtus du 2013-12-16 ir vieną 2014-05-31 įskaitymus ieškovė grindė Buhalterine pažyma Nr. akc. skolos dengimas (1 t., b. l. 57), kurią pasirašė įmonės direktorius K. N. (atsakovas) (Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnis). Teisėjų kolegija vertina, kad 23 punkte nurodytos PVM sąskaitos faktūros pagrindžia tarp šalių susiklosčiusius pirkimo–pardavimo teisinius santykius, pagal kuriuos ieškovė įgijo teisę reikalauti, o atsakovas – prievolę sumokėti už įgytą turtą (CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad apeliantas nenurodė, jog nupirktų daiktų negavo, priešingai – jis teigė, kad įgytą turtą norėtų grąžinti ieškovei restitucijos pagrindu. Tai reiškia, kad ieškovė, kaip pardavėja, įvykdė pareigą perduoti daiktus pirkėjui, o atsakovas, kaip pirkėjas, piniginių lėšų už įgytą turtą nesumokėjo. Ieškovė atliko paminėtus įskaitymus, kurie sukūrė šalims teisines pasekmes (CK 6.130 straipsnis). Įskaitymu pasibaigė ieškovės ir atsakovo priešpriešinės prievolės: atsakovo – sumokėti už jam parduotą įmonės turtą, o ieškovės – grąžinti įskaitytos sumos dydžio paskolą atsakovui.

Ginčijant įskaitymą, klausimas dėl restitucijos sprendžiamas grąžinant šalims reikalavimo teises, nes atliekant įskaitymą nei turtas, nei piniginės lėšos nėra perduodamos (CK 6.145 straipsnis). Kadangi nagrinėjamu atveju nėra sprendžiama dėl pirkimo–pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, todėl apeliantas apeliaciniame skunde nepagrįstai kelia klausimą dėl restitucijos būdo – įgyto turto grąžinimo natūra. Taikyti restituciją atsakovo prašomu būdu nėra pagrindo dėl jau aptartų teisinių santykių specifikos – ieškovės ginčijamų sandorių pobūdžio ir esmės.

Apeliantas nurodo, kad įskaitymus atliko išimtinai įmonei naudingomis sąlygomis, nes įmonės turtą įvertino pagal įsigijimo, o ne pagal buhalterinę arba rinkos vertę, todėl perėmė iš įmonės dėvėtą turtą už sumą, ženkliai viršijančią jo realią vertę. Teisėjų kolegija pažymi, kad parduotų daiktų kaina buvo nurodyta PVM sąskaitose faktūrose. Atsakovas, surašydamas buhalterinę pažymą apie atliktus įskaitymus, PVM sąskaitose faktūrose nurodyta suma sumažino ieškovės turimų įsipareigojimų atsakovui pagal paskolos sutartis apimtį. Tai reiškia, kad atsakovas priėmė jam išrašytas PVM sąskaitas faktūras ir byloje nėra ginčo, kad šios PVM sąskaitos faktūros nebuvo apskaitytos ieškovės finansinėje apskaitoje. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantu, kad parduotų daiktų kaina turėtų būti keičiama vien todėl, kad ieškovė ginčija įskaitymus, o, gražinus jai reikalavimo teises, prašo priteisti PVM sąskaitose faktūrose nurodytą kainą už atsakovui parduotą įmonės turtą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismui pripažinus įskaitymus negaliojančiais, ieškovei grąžinus reikalavimo teises į atsakovą, ieškovės ieškinys dėl 9 573,06 Eur skolos iš atsakovo už jam parduotą įmonės turtą priteisimo buvo tenkintas pagrįstai. Apelianto nurodyti argumentai nesudaro pagrindo tokį pirmosios instancijos teismo sprendimą laikyti neteisingu ir jį panaikinti, ar pakeisti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas neginčijo, jog 2013-12-31 įskaitymu buvo sumažinta ieškovės 1100,56 Eur (3800 Lt) skola atsakovui, įskaitant jo skolą, kuri liko pagal jo avansines apyskaitas (ieškinio priedas Nr. 12, 1 t., b. l. 22-53).

Byloje nustatyta, kad ieškovė prašo pripažinti šiuos mokėjimus atsakovui ar jų dalį, kuriais buvo grąžinamos ieškovei suteiktos paskolos: 2014-01-03 mokėjimą 1314,87 Eur (4540 Lt) sumai, 2014-01-21 mokėjimą 702,28 Eur (2424,83 Lt) dalyje, 2014-01-23 mokėjimą 105,35 Eur (363,75 Lt) dalyje, 2014-01-27 mokėjimą 102,43 Eur (353,67 Lt) dalyje, 2014-02-17 mokėjimą 758,49 Eur (2618,91 Lt) dalyje, 2014-09-02 mokėjimą 753,01 Eur (2600 Lt). Nuo 2014-01-21 iki 2014-02-17 ieškovės atliktus mokėjimus atsakovui buvo prašoma pripažinti negaliojančiais tik iš dalies, nes ieškovė nereikalavo pripažinti negaliojančiais mokėjimų dalių, kurios viršijo įmonės turėtus pradelstus įsipareigojimus kreditoriams. Visų ginčijamų mokėjimų bendra suma 3 736,44 Eur. Teisėjų kolegija pažymi, kad sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 str.). CK 1.64 straipsnis nurodo, kad sandorį sudarančio asmens laisva valia gali būti išreikšta žodžiu, raštu, veiksmu ar kitokia valios išreiškimo forma, todėl ieškovės atlikti pinigų mokėjimai atsakovui galėjo būti ginčijami sandorių negaliojimo pagrindais, tame tarpe, ir CK 6.66 straipsnio pagrindu.

Apeliantas nurodo, kad 2014-09-02 mokėjimas 753,01 Eur (2600 Lt) dalyje negalėjo būti pirmosios instancijos teismo vertinamas kaip paskolos grąžinimas atsakovui grynaisiais pinigais iš kasos, nes ši suma jam buvo sumokėta kaip atlyginimas ir kompensacija už nepanaudotas atostogas, pinigus pervedant per banką. Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl šio mokėjimo ieškovė į bylą pateikė 2014-09-02 kasos išlaidų orderį Nr. 09/02 (1 t., b. l. 21), kuris pasirašytas atsakovo, kaip direktoriaus, ir 2600 Lt išdavusio asmens, nurodant, kad pinigų išmokėjimo pagrindas – grąžinama paskola. Byloje taip pat yra ieškovės sąskaitos Danske Bank A/S išrašas apie joje per 2014-07-01 – 2014-12-18 atliktas operacijas (2 t., b. l. 26). Iš šio išrašo matyti, kad į atsakovo sąskaitą banke pervesta 2600 Lt atlyginimas bei už neišnaudotas atostogas. Teisėjų kolegija pažymi, kad 2014-09-02 kasos išlaidų orderyje ir paminėtame sąskaitos išraše yra aiškiai nurodyta piniginių lėšų išmokėjimo paskirtis, kuri nėra tapati. Pagal Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-02-17 nutarimu Nr. 179, 4 punktą, grynieji pinigai iš įmonės kasos išmokami tik pagal kasos išlaidų orderius. Jeigu kasos išlaidų orderyje nėra pinigų gavėjo parašo, laikoma, kad pinigai neišmokėti (19 punktas). Nagrinėjamu atveju atsakovas aptariamame kasos išlaidų orderyje yra pasirašęs du kartus – kaip asmuo, išdavęs pinigus, ir, kaip asmuo, gavęs pinigus, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantu, kad jis grynųjų pinigų iš įmonės kasos negavo.

Teisėjų kolegija, ištyrusi ir įvertinus aplinkybes pagal apelianto argumentus dėl atliktų įskaitymų ir mokėjimų turinio ir paskirties, toliau pasisakys dėl ginčijamų sandorių pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana pagrindu. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl sandorių nuginčijimo šiuo pagrindu tik tuo aspektu, kad mano, jog ginčijamais sandoriais nebuvo pažeisti kreditorių interesai, nes įmonė nebuvo nemoki sandorių sudarymo metu, be to, jis nebuvo nesąžiningas.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, iš kurių įrodžius bent vieną pripažintina, jog sandoris pažeidžia kreditoriaus teises – dėl sandorio skolininkas tampa nemokus; skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimą civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2016 m. balandžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-191-915/2016 ir kt.). Teismui sprendžiant bylą pagal actio Pauliana, turi būti nustatoma, kaip konkrečiai pažeidžiamos kreditoriaus teisės ir interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2013). Visais šiais atvejais būtina nustatyti aplinkybes, susijusias su skolininko turtine padėtimi, kurių pagrindu ir sprendžiama, ar pažeistos kreditoriaus teisės, o įrodyti šias aplinkybes pareiga tenka ieškovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017). Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį sandorio šalių nesąžiningumas siejamas su jų žinojimu ar turėjimu žinoti, kad ginčijamas sandoris pažeidžia kreditorių teises, todėl, nenustačius kreditorių teisių pažeidimo ginčijamu sandoriu, sandorį sudariusių šalių nesąžiningumo vertinimas nebeturi būti atliekamas. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi byloje surinktus duomenis, apelianto apeliacinio skundo argumentus ir atsikirtimo į jį aplinkybes dėl aptariamų actio Pauliana taikymo sąlygų, neturi pagrindo sutikti su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas šių sąlygų buvimą nustatė neteisingai.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame teismo sprendime teisingai nurodė, jog visų įskaitymų ir ieškovės atliktų mokėjimų atsakovui metu, įmonė turėjo kreditorių, t. y. turėjo pradelstų įsipareigojimų, kurių neįvykdė net iki bankroto bylos ieškovei iškėlimo. Teisėjų kolegija ieškovės ieškinyje sudarytos ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovės turėtų įsipareigojimų lentelės teisingumą įvertino pagal į bylą pateiktus ieškovės kreditorių kreditorinius reikalavimus. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino ieškovės atliktų 3000 Eur ir 7000 Eur mokėjimų UAB „Lemora“, todėl ši lentelė yra neteisinga.

Kauno apygardos teismas 2017-05-26 nutartimi patvirtino UAB „Lemora“ 8894,87 Eur (skola ir delspinigiai) kreditorinį reikalavimą ieškovei (1 t., b. l. 117-118). Šio kreditoriaus 2017-05-18 prašymo (1 t., b. l. 119-150) priedai – PVM sąskaitas faktūras (1 t., b. l. 124) patvirtina, kad ieškovės skola susidarė per 2013-11-04 – 2013-12-04, t. y. pirmojo ginčijamo įskaitymo dienai (2013-12-16) pradelsta ir iki bankroto bylos iškėlimo buvo nesumokėta šiai kreditorei 7537,67 Eur skola, kaip ir nurodyta ieškinio lentelėje. Iš ieškovės SEB banko sąskaitos išrašo matyti, kad apelianto nurodomas 3000 Eur pervedimas šiai kreditorei buvo atliktas 2013-12-31, apmokant pagal dok. Nr. 100370 (1 t. b. l. 16). Antrasis – 7000 Eur mokėjimas atliktas 2014-01-21 pagal dok. Nr. 100385 (1 t., b. l. 19). Įvertinusi kreditorės su prašymu patvirtinti jos kreditorinį reikalavimą pateiktas PVM sąskaitas faktūras ir duomenis apie atliktus mokėjimus, teisėjų kolegija nustatė, kad šios kreditorės 7537,67 Eur kreditorinis reikalavimas neapima mokėjimo dokumentų, pagal kuriuos buvo atlikti apelianto nurodomi 3000 Eur ir 7000 Eur pervedimai UAB „Lemora“. Tai sudaro pagrindą konstatuoti, kad apeliantas yra neteisus teigdamas, kad ieškovė neteisingai ieškinyje sudarytoje lentelėje nurodė įmonės pradelstus įsipareigojimus UAB „Lemora“ pirmųjų ginčijamų sandorių – 2013-12-16 įskaitymų atlikimo dienai.

Bankroto administratorius į bylą pateikė per 2013-01-01 – 2014-12-31 priskaičiuoto ir sumokėto darbo užmokesčio suvestinę (1 t., b. l. 58-59). Iš šios suvestinės, kurią sudarė ir pasirašęs pats atsakovas, matyti, kad įmonė turėjo pradelstų įsipareigojimų darbuotojams jau nuo 2013 m. 01 mėn. – J. M. skola 20,85 Lt, nuo 2013 m. 05 mėn. – P. N. – 837,74 Lt, I. V. nuo 2014 m. 01 mėn. – 900 Lt ir kt. Kauno apygardos teismas 2017-05-28 nutartimi patvirtino įmonės darbuotojų 2171,00 Eur kreditorinius įsipareigojimus, tame tarpe ir K. N., I. V. ir kt. (1 t., b. l. 117-118).

Nesutiktina su apeliantu, kad 2013-12-16 atlikto įskaitymo dieną ieškovė neturėjo pradelstų įsipareigojimų VSDFV. Ieškovės sudarytos lentelės duomenimis šiai dienai ieškovė buvo pradelsusi 1728,55 Eur mokėjimus, kurie 2013-12-31 buvo sumažinti iki 66,29 Eur, tačiau vėliau – 2014-01-21 jau sudarė 593,56 Eur ir toliau tik didėjo. VSDFV 2015-01-22 sprendimo dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka priėmimo dienai skola sudarė jau 2862,98 Eur. 2017-05-11 teikiant kreditorinį reikalavimą buvo 2979,39 Eur pradelsti mokėjimai (1 t., b. l. 115-116).

Apeliantas nekvestionuoja kitų ieškovo ieškinyje sudarytoje lentelėje nurodytų pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydžio ir jų atsiradimo laiko, kurie iškėlus ieškovei bankroto bylą buvo patvirtinti Kauno apygardos teismo 2017-05-26 nutartimi (1 t., b. l. 117-118). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame teismo sprendime detaliai nurodė pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydį visų ginčijamų sandorių sudarymo dieną, todėl apeliacinės instancijos jų nekartoja. Teisėjų kolegija sutinka su teismo išvada, kad kiekvieno ieškovės ginčijamo sandorio sudarymo dieną įmonė turėjo pradelstų įsipareigojimų ne tik atsakovui, bet ir kitiems kreditoriams, kurie nebuvo patenkinti iki bankroto bylos iškėlimo. Spręsdamas dėl kreditorių teisių pažeidimo būdo, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad kreditorių interesai buvo pažeisti tuo, kad pardavus atsakovui šios nutarties 23 punkte nurodytą įmonės turtą, neliko kito turto, į kurį kreditoriai būtų galėję nukreipti savo kreditorinius reikalavimus, nes įmonė už parduotą turtą negavo piniginių lėšų ir neturėjo kitų galimybių atsiskaityti su kreditoriais. Ieškovės įskaitymų ir mokėjimų atlikimo metu buvo kreditorių, kurių atžvilgiu nebuvo atliekami jokie mokėjimai, pvz. UAB „K. P. darbo rinkos mokymo centras“. Liko nepakitusi įmonės skola UAB „Storent“, UAB „Lemora“ (šiai bendrovei mokėjimai buvo atlikti ne už įmonės skolą, kuri fiksuota 2013-12-19 įskaitymų datai). Kauno apygardos teismas 2017 m. kovo 27 d. nutartyje dėl bankroto bylos iškėlimo BUAB „RPK Construction“ konstatavo, kad jau 2013 m. įmonė turėjo finansinių sunkumų, 2014 m. - 2016 m. buvo vykdomi priverstiniai išieškojimai iš įmonės, įmonė neturėjo nekilnojamojo turto, o nuo 2015 m. veiklos nevykdė. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ginčijamais sandoriais buvo pažeisti įmonės kreditorių interesai, nes įmonė neturėjo galimybių atsiskaityti su visais kreditoriais, o atsakovo interesai gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įmonės turto buvo tenkinami prioritetiškai prieš kitus kreditorius.

Apeliantas apeliaciniame skunde nurodė, kad įmonė 2013 m. pabaigai turėjo 10 167, 70 Eur pradelstų įsipareigojimų kreditoriams. Bet jo nuomone, įmonė turėjo 14 632, 31 Eur reikalavimo teisę į savo skolininkę UAB „Atžalyno statyba“, kuriai bankroto byla buvo iškelta tik 2014 m. liepos mėnesį, todėl teismas neturėjo pagrindo įmonės vertinti kaip nemokios. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju šie apelianto argumentai nepaneigia nustatytų aplinkybių dėl kreditorių interesų pažeidimo, nes dėl skolos priteisimo iš skolininkės UAB „Atžalyno statyba“, realiai įmonės galimybės atsiskaityti su kreditoriais nepasikeitė, nes skolos ji nesumokėjo, ji nebuvo išieškota priverstinai, vėliau ši skolininkė bankrutavo. Apelianto nurodomi argumentai, kad UAB „RPK Construktion“ administratorius nesiėmė veiksmų atgauti iš šios skolininkės priteistas sumas, nesuponuoja ginčijamų sandorių teisėtumo, kuomet jie buvo sudaryti dar iki bankroto bylos ieškovei iškėlimo. Įmonės turtinė padėtis nepagerėjo ir dėl apelianto nurodomų aplinkybių, kad įmonė pasirašinėjo sutartis su užsakovais, nes įmonė neįgijo tiek turto, kiek reikalinga kreditorių reikalavimams patenkinti. Sutiktina su ieškovės atstovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, kad teisiškai nereikšminga apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog 2013-02-05 įmonė sudarė sutartį su UAB „Betanet”. Ši bendrovė atsiskaitė su ieškove 2013 metų rugsėjo mėn., t. y. atsiskaitymas atliktas iki ginčijamų sandorių sudarymo dienos, tačiau jis nepakeitė įmonės turtinės padėties, kadangi iš UAB „Betanet” gautų lėšų su įmonės kreditoriais nebuvo atsiskaityta.

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo atsakovo nesąžiningumą, sudarant ginčijamus sandorius. Teisėjų kolegija sutinka su teismo argumentais, kad atsakovas, būdamas įmonės vadovas ir vienintelis akcininkas, turėjo visą informaciją apie įmonės kreditorius ir įmonės finansinę padėtį, turimą turtą bei įsipareigojimus (Akcinių bendrovių įstatymo 37 str. 1 d., 7 d., 8 d., 10 d., 12 d. 1 ir 2 p.). Atsakovas nepaneigė jo nesąžiningumo prezumpcijos (CK 6.67 straipsnio 2 punktas) nurodydamas tik tai, kad, atsakovo manymu, jis sudarė įskaitymo sandorius įmonei palankiausiomis sąlygomis (dėl atsiskaitymo už įsigytą turtą), įmonė buvo sudariusi rangos sutarčių su užsakovais, todėl jis tikėjosi, kad įmonė turės galimybes atsiskaityti su visais kreditoriais. Tačiau tokių aplinkybių byloje nebuvo nustatyta, todėl sutikti su apelianto argumentais dėl jo sąžiningumo nėra pagrindo.

Dėl ginčijamų sandorių pripažinimo prieštaraujančiais imperatyviajai CK 6.930¹ straipsnio normai ir dėl to niekiniais (1.80 straipsnis)

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. spalio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-611/2017, išaiškino, kad siekiant, jog atlikti mokėjimai būtų pripažinti prieštaraujančiais imperatyviajai CK 6.930¹ straipsnio normai ir dėl to niekiniais, turi būti nustatyta, kad: pirma, skolininkas atsiskaitymo metu neturėjo pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti (šiai sąlygai nustatyti būtina įvertinti skolininko turimas lėšas grynaisiais ir negrynaisiais pinigais atlikto ginčijamo atsiskaitymo momentu bei pareikštų reikalavimų skolininkui tuo pačiu momentu apimtį); antra, mokėjimai buvo atlikti pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnio 1 ar 2 dalyje nustatytą eiliškumą, t. y. turi būti nustatyta, ar egzistuoja pirmesnės eilės kreditoriai, palyginti su kreditoriumi, kuriam atliktas mokėjimas ginčijamas. Tik esant šių dviejų sąlygų visumai, skolininko atliktas mokėjimas gali būti pripažįstamas pažeidžiančiu CK 6.930¹ straipsnio reikalavimą ir atitinkamai negaliojančiu CK 1.80 straipsnyje įtvirtintu pagrindu.

Ieškovė aptariamu teisiniu pagrindu prašė pripažinti negaliojančiais tik 2014-01-27, 2014-02-17 ir 2014-09-02 atsakovo naudai atliktus mokėjimus. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad atsakovas skunde iš esmės ir nekvestionuoja aplinkybės dėl ieškovės finansinio pajėgumo vykdyti kreditorių esamus reikalavimus šių sandorių sudarymo metu. Jau pirmiau buvo konstatuota, kad visų ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovė neturėjo piniginių ir nepiniginių lėšų visiems kreditorių reikalavimams patenkinti, buvo suėję terminai sumokėti įmokas VSDFV, todėl atliekant aptariamus mokėjimus atsakovui, ieškovė turėjo pareigą laikytis CK 6.930¹ straipsnyje nustatyto atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo. Nustačius byloje tokias aplinkybes, pirmiau nurodyti ieškovės atlikti mokėjimai atsakovui prieštaravo paminėtai imperatyviai teisės normai, todėl pagrįstai buvo pripažinti negaliojančiais ir taikyta restitucija, priteisiant atsakovui grąžinti gautas pinigines lėšas ieškovei.

Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino bei taikė materialinės ir procesinės teisės normas ir padarė pagrįstas išvadas. Todėl apeliacinis skundas netenkinamas ir skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Marius BartninkasDalė BurdulienėMindaugas Šimonis