Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. L. , L. D. ir R. D. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. vasario 8 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 147 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 3 metams ir 3 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu ir 9 dalimi, paskirta bausmė subendrinta apėmimo būdu su 2009 m. sausio 7 d. Raseinių rajono apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme – 18 MGL (2340 Lt) bauda pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 1 dalį, ir nustatyta galutinė subendrinta 3 metų ir 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme išbūtas laikas nuo 2008 m. gruodžio 2 d. iki 2008 m.gruodžio 3 d.

L. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 147 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 2 metams ir 9 mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2008 m. gruodžio 2 d. iki 2009 m. vasario 18 d.

R. D. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 147 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 2 metams 9 mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme bei suėmime išbūtas laikas nuo 2008 m. gruodžio 2 d. iki 2009 m. sausio 16 d.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir A. P. , tačiau nuosprendis dėl jo apeliacine tvarka nėra apskųstas.

Iš nuteistųjų M. L. , L. D. , R. D. ir A. P. solidariai priteistas 10 000 litų neturtinės žalos atlyginimas nukentėjusiajai J. D. bei po 45 litus ir 40 centų valstybei už proceso išlaidų atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. L. nuteistas už tai, kad 2008 m. lapkričio 29 d., apie 18 val., veikdamas bendrininkų grupe su L. D. , R. D. ir A. P. , panaudodamas apgaulę – pasiūlydamas nukentėjusiajai J. D. darbą Graikijoje nešioti reklamines skrajutes, ir nukentėjusiajai sutikus, nuo autobusų stotelės, esančios Raseinių rajone, (duomenys neskelbtini), nugabeno J. D. automobiliu „VW Golf“ į automobilių sustojimo aikštelę, esančią Šiauliuose, prie Dubijos – Žalgirio gatvių sankryžos, ir ten 2008 m. lapkričio 29 d., apie 22 val. 30 min. perleido nukentėjusiąją kaltinamiesiems L. D. , R. D. ir A. P. už pastarųjų jam pažadėtus ateityje sumokėti 3000 litų, žinodamas, kad nukentėjusioji J. D. bus išgabenta į Graikiją ir įtraukta į prostituciją.

L. D. , R. D. ir A. P. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe su M. L. , pagal išankstinį susitarimą, 2008 m. lapkričio 29 d., apie 22 val. 30 min., automobilių sustojimo aikštelėje, esančioje Šiauliuose, prie Dubijos – Žalgirio gatvių sankryžos, iš M. L. įgijo apgaule atgabentą nukentėjusiąją J. D. , pažadėdami M. L. už tai ateityje sumokėti 3000 litų. Po to, L. D. vairuojamu automobiliu „Mazda 626“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), nugabeno nukentėjusiąją J. D. į viešbutį „Salduvė“, esantį Šiauliuose, Donelaičio g. 70, ir iki 2008 m. lapkričio 30 d., 1 val. 45 min. nukentėjusiąją laikė nelaisvėje – 302 kambaryje, R. D. ir L. D. nurodymu A. P. saugant nukentėjusiąją, siekdami, kad nukentėjusioji J. D. kitą dieną būtų išgabenta į Graikiją, kur būtų įtraukta į prostituciją.

Nuteistasis M. L. apeliaciniame skunde prašo jo nusikalstamą veiką, kvalifikuotą kaip prekyba žmonėmis, perkvalifikuoti į bandymą pasipelnyti iš prostitucijos ir paskirti jam švelnesnę bausmę.

Apeliantas nurodo, kad turi būti atsižvelgta į liudytojų D. V. ir G. L. parodymus pirmosios instancijos teisme bei į jo ir kitų nuteistųjų parodymus, taip pat į byloje esančią degalinėje filmuotą medžiagą. Nuteistasis teigia, kad byloje nėra nukentėjusiosios J. D. bei jos gyvenimo draugo A. P. telefoninių pokalbių suvestinių.

Nuteistasis R. D. apeliaciniame skunde prašo priimti dėl jo išteisinamąjį nuosprendį.

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas šališkai vertino byloje esančius įrodymus, nes rėmėsi tik jį kaltinančiais įrodymais, o ne visų įrodymų visuma. Be to, skundžiamame teismo nuosprendyje padarytos teismo išvados prieštarauja surinktiems įrodymams.

Nuteistasis teigia, kad jo kaltė grindžiama tik nukentėjusiosios ir jos giminaičių parodymais, kaltinimui palankiais liudytojų I. M. ir R. D. parodymais, apžiūros protokole užfiksuotais duomenimis apie paso sulamdymą bei mobiliųjų telefonų SIM kortelių atmintyje užfiksuotais duomenimis.

Apelianto nuomone, nukentėjusioji, pasakodama įvykio aplinkybes, tendencingai meluoja, iškraipo faktus, siekdama pateisinti save bei tuo pačiu apkaltinti jį – R. D. ir turėti iš to materialinės naudos. Nuteistasis nurodo, kad nukentėjusiosios parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi. 2008 m. gruodžio 10 d. vykusios apklausos metu J. D. parodė, kad M. L. jai pranešė, jog jie važiuos į Šiaulius, po to į Palangą, iš kur skirs į Graikiją. 2010 m. birželio 7 d. nukentėjusioji, apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodė, kad M. L. sakė nuvešiantis ją į Šiaulius, iš kur kitas žmogus ją nuveš į Graikiją. Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teisme J. D. teigė neatsimenanti, kad su M. L. kalbėjo apie skrydį iš Palangos.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusiosios parodymai taip pat prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams. Nuteistasis pažymi, kad po įvykio nukentėjusiosios organizme buvo rasta 1,55 promilės alkoholio, ir tai patvirtina, kad pastaroji įvykio dieną alkoholio suvartojo kur kas daugiau nei teigė. Be to, nukentėjusioji neneigia kalbėjusi su D. V. apie prostituciją, tačiau teigė, kad tokią kalbą pradėjo D. V. , papasakodama, kad jos sesuo dirba prostitute. Tuo tarpu liudytoja D. V. parodė, kad J. D. jai sakiusi, jog važiuoja dirbti bet kokio darbo, kad ir prostitutės.

Nuteistasis nurodo, kad nukentėjusioji parodė, kad degalinėje gėrimus pirko jis ir L. D. , o A. P. iš automobilio išlipęs nebuvo. Apeliantas pažymi, kad iš byloje esančių duomenų, užfiksuotų stebėjimo kamerų, matyti, kad jie iš automobilio išlipo visi trys. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad tikrovės neatitinka J. D. parodymai ir apie tai, kad visą laiką, važiuojant iki viešbučio, ji verkė, nematė kelio bei pro pat degalinėje stovintį automobilį praeinančių policijos pareigūnų. Nuteistasis nurodo, kad iš minėto vaizdo įrašo matyti, kaip J. D. , sėdėdama automobilyje, prisidega cigaretę, rūko, pro automobilį praeina policijos pareigūnai. Be to, liudytoja I. M. , dirbusi viešbučio administratore, iš arti matė nukentėjusiąją, kai A. P. užsakė viešbučio kambarį, tačiau nepastebėjo, kad nukentėjusioji būtų apsiverkusi, pastarosios elgesys minėtai liudytojai įtarimų nesukėlė.

Apeliantui atrodo neįtikėtina, kad J. D. , būdama pilnametė, psichiškai sveika moteris, turinti 4 vaikus, galėjo patikėti, kad už skrajučių nešiojimą Londone mokamas jos nurodyto dydžio darbo užmokestis, ir tokio pobūdžio darbą išvažiuojantys dirbti asmenys su savimi nepasiima būtiniausių daiktų, pinigų, tik pasą.

Nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nebuvo atsižvelgta į nukentėjusiąją charakterizuojančius duomenis, t. y. į aplinkybes, kad pastaroji nesirūpino 3 savo vaikais, palikusi savo kūdikį sugyventiniui ir neįspėjusi artimųjų, išvažiavo į užsienį.

Apeliantas teigia, kad įvykio metu J. D. buvo susipykusi su savo sugyventiniu, todėl, siekdama su juo susitaikyti, norėjo jam pasirodyti labai nuskriausta, papuolusi į baisią situaciją. Todėl nuteistasis mano, kad nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu ir teisme įvykio aplinkybes aiškino sau naudinga linkme.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad skundžiamame nuosprendyje liudytojų G. L. ir D. V. parodymai pripažinti nepatikimais, motyvuojant tuo, kad nukentėjusioji teisme minėtų liudytojų akivaizdoje paneigė jų parodymus, jie į teismo posėdį buvo pakviesti M. L. prašymu ir yra pastarojo brolis ir brolio sugyventinė. Tačiau nuteistasis atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi liudytojų V. P. , I. S. ir I. B. parodymais, nors šie asmenys yra artimi nukentėjusiosios giminaičiai, suinteresuoti bylos baigtimi.

Apeliantas mano, kad byloje nėra surinkta jokių jo kaltę patvirtinančių įrodymų. Jis teigia nieko nežinojęs apie L. D. susitarimus su M. L. ir asmeniu, vardu Tomas, dėl nukentėjusiosios vykimo į užsienį, bei apie M. L. susitarimus su J. D. . Nuteistasis nurodo, kad apie tai, jog pas L. D. atvažiuoja mergina, kuriai kažkas padės išvykti dirbti į užsienį prostitute, jis sužinojo tą pačią dieną, kai M. L. paskambino L. D. . M. L. nukentėjusiosios jam (R. D. ) neperleido ir šis pastarosios neįgijo. Nuteistasis taip pat neigia panaudojęs apgaulę prieš J. D. . Priešingai, nuteistajam nekilo abejonių dėl jos noro vykti į užsienį dirbti prostitute. Apeliantas taip pat neigia davęs nurodymus saugoti nukentėjusiąją ar kažkaip riboti jos laisvę, jis negirdėjo, kad tokius nurodymus būtų davęs ir L. D. . Nuteistasis nurodo, kad J. D. elgėsi laisvai, prieš ją nebuvo vartojama jokia prievarta ar psichologinis smurtas, viešbutyje jos elgesio A. P. taip pat nekontroliavo.

Nuteistasis nurodo, kad jo parodymus patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai – nuteistojo L. D. parodymai, kad jis su nukentėjusiąja apie jos išvykimą į Graikiją dirbti prostitute tarėsi vienas, o R. D. tik paprašė, kad šis surastų asmenį, kuris galėtų pabūti su pastarąją, kol jis (L. D. ) švęs gimtadienį; nuteistųjų M. L. ir A. P. parodymai pirmosios instancijos teisme; nukentėjusiosios parodymai pirmosios instancijos teisme apie tai, kad jai nei M. L. , nei L. D. automobiliuose niekas negrasino ir nenaudojo jokio smurto, į jos pokalbį su L. D. R. D. nesikišo, jokių veiksmų neatliko, nekalbėjo, tik sėdėjo automobilyje; liudytojų I. M. ir R. D. parodymai, patvirtinantys, jog viešbutyje nukentėjusioji nebuvo kontroliuojama.

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nukentėjusioji, apgauta dėl darbo pobūdžio, buvo nuvežta į jai nežinomą miestą ir, tapusi nuteistųjų kontroliuojama, neteko galimybių savo nuožiūra pasirinkti buvimo vietos ir elgesio variantų, nes jos laisvė iš dalies buvo apribota. Nukentėjusioji nuteistųjų akivaizdoje verkė, viešbučio kambaryje ji buvo saugoma. Nuteistojo nuomone, šią teismo išvadą, pagrįstą tik J. D. parodymais, paneigia liudytojų D. V. , G. L. , I. M. ir R. D. parodymai, stebėjimo kameromis užfiksuoti duomenys bei pačios nukentėjusiosios elgesys įvykio metu. R. D. teigimu, šie įrodymai patvirtina, kad J. D. buvo žinomas būsimo darbo pobūdis, ji laisva valia važiavo į Šiaulius, persėdo į kitą automobilį bei savo noru važiavo iki viešbučio, kuriame apsigyveno su A. P. , nukentėjusiajai nebuvo grasinama, prieš ją nebuvo smurtaujama, ji nebuvo saugoma, o savo sprendimą vykti į užsienį ji pakeitė tik SMS žinute susitaikiusi su sugyventiniu. Apeliantas pažymi, kad J. D. su savimi visada turėjo mobiliojo ryšio telefoną, tačiau pagalbos į nieką nesikreipė. Tik vėliau, norėdama pasiteisinti prieš sugyventinį, nurodė, kad į Šiaulius ji buvo išvežta per prievartą ir šiuo metu yra saugoma. Be to, ji nesikreipė pagalbos ir į viešbučio administratorę bei į šalia gyvenusius žmones. Ši aplinkybė taip pat patvirtina, kad pagalbos ji norėjo sulaukti tik iš savo sugyventinio.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad R. D. veiksmuose nėra tyčios – jis neatliko jokių veiksmų, kuriais būtų padėjęs J. D. išvykti į Graikiją, buvo įsitikinęs, kad nukentėjusioji pati nori išvykti į minėtą valstybę dirbti prostitute, o L. D. jai tik padeda šį norą realizuoti. Jo nuomone, tai, kad jis paprašė A. P. pabūti su J. D. , nėra nusikalstama veika.

Nuteistasis nesutinka ir su nukentėjusiajai priteistu neturtinės žalos atlyginimu. Jo nuomone, J. D. byloje nagrinėjamoje situacijoje atsidūrė savo noru. Be to, byloje nėra laidojimo išlaidas ir neturtinę žalą patvirtinančių įrodymų.

Nuteistasis L. D. apeliaciniame skunde paršo Šiaulių apygardos teismo 2011 m. vasario 8 d. nuosprendį pakeisti: jo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 307 straipsnio 2 dalį ir paskirti jam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

Apeliantas nurodo, kad jo kaltė yra grindžiama tik nukentėjusiosios parodymais, kurie yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Nuteistasis teigia, kad iš byloje esančių J. D. parodymų (b. l. 48-49, 57-60, 80-83, t. 1) matyti, kad ji žinojo, kokį darbą turės dirbti Graikijoje ir ten važiavo savo noru. Be to, ji išvažiavo slapčia, nepasiėmė asmeninių daiktų ir apie kelionę nepranešė savo sugyventiniui. Prieš kelionę leidosi fotografuojama M. L. brolio, D. V. pasakė, kad važiuos dirbti prostitute ir užsidirbs daug pinigų. Nuteistasis nurodo, kad jam paaiškinus J. D. būsimo prostitutės darbo pobūdį, pastaroji sutiko pagalvoti iki rytojaus ir išvažiavo į viešbutį. Viešbutyje jos niekas nekontroliavo, o apsigalvojus dėl darbo Graikijoje – iš viešbučio išėjo. Apeliantui nesuprantama, kodėl nukentėjusioji, jos pačios teigimu, važiuodama dirbti skrajučių išnešiotoja, slaptai išėjo iš namų, nepranešė savo sugyventiniui bei nepasiėmė asmeninių daiktų. L. D. pažymi, kad J. D. su savimi turėjo mobiliojo ryšio telefoną, tačiau juo nepasinaudojo ir pagalbos nekvietė. Priešingai, byloje yra nustatyta, kad pirmoji išsiųsta žinutė iš minėto telefono buvo tik 2008 m. lapkričio 30 d., 00 val. 31 min. ir 00 val. 40 min., o ne važiuojant į Šiaulius, kaip teigia nukentėjusioji (b. l. 138, t. 1).

Apeliantas nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis kartu su L. D. , R. D. ir A. P. laikė J. D. nelaisvėje, siekdami, kad ši būtų išgabenta į užsienį ir įtraukta į prostituciją. Nuteistasis nurodo, kad nukentėjusiajai atvažiavus į Šiaulius, jis paklausė, ar ši sutinka dirbti prostitute, paaiškino darbo sąlygas, pasakė, kad ji važiuos į Graikiją, darbas bus nelegalus. Apelianto teigimu, pastaroji į jo paaiškinimus reagavo ramiai, jokių prieštaravimų neišreiškė. Be to, apeliantas pažymi nukentėjusiajai pasakęs, kad iki išvykimo ji gyvens viešbutyje kartu su jo draugu. Su šiomis sąlygomis ji taip pat sutiko. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad liudytoja D. V. taip pat patvirtino, jog nukentėjusioji žinojo apie būsimo darbo pobūdį, kurį jai suras M. L. .

Nuteistasis nurodo, kad judėjimo laisvė įvykio metu J. D. nebuvo apribota. Tai patvirtina byloje esantis įrašas, iš kurio matyti, kad atvažiavus į degalinę, nukentėjusioji automobilyje liko viena, pro šalį einančių policijos pareigūnų ji neprašė pagalbos ir nepranešė, kad ją per prievartą norima išvežti dirbti prostitute. J. D. pagalbos nesikreipė ir į viešbučio administratorę. Apelianto teigimu, A. P. nuėjus į automobilį paimti pinigų, nukentėjusioji turėjo galimybę prašyti pagalbos arba pasišalinti, tačiau to nepadarė. Liudytoja I. M. , įvykio metu dirbusi administratore, patvirtino, kad nukentėjusios elgesys jai jokių įtarimų nesukėlė, jai pasirodė, kad pastaroji linksma ir laiminga, ji laisvai galėjo išeiti iš kambario, kurio durys nebuvo užrakintos, bei vaikščioti po viešbutį. Nuteistojo teigimu, nukentėjusioji vartojo alkoholį, jai buvo nustatytas 1,55 promilės girtumas. Apeliantas taip pat pažymi, kad J. D. būnant tualete, atėjo viešbučio administratorė I. M. bei liudytojas R. D. , klausė, ar šiai nereikia pagalbos. Tačiau nukentėjusioji nei vienam iš jų nepasakė, kad viešbutyje yra laikoma per prievartą, ją norima išvežti dirbti prostitute. Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad J. D. galėjo naudotis savo mobiliojo ryšio telefonu, tačiau to nedarė (b. l. 138, t. 1), iš jos nebuvo paimtas pasas, A. P. pats jai parodė savo pasą, neslėpė nuo jos savo vardo bei pavardės. Aplinkybę, jog J. D. nebuvo saugoma, patvirtina ir tai, kad pakeitusi savo nuomonę dėl išvykimo į Graikiją, ji niekieno netrukdoma, išėjo iš viešbučio.

Apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo išvada, kad buvo pasinaudota nukentėjusiosios priklausomumu ir pažeidžiamumu. Šią išvadą teismas padarė, remdamasis tik J. D. parodymais, kad sužinojusi apie prostitutės darbą, išsigando ir dėl pasimetimo ir nežinojimo kaip elgtis tokioje situacijoje, tamsiu paros metu ir nežinomoje vietoje, tapo pažeidžiama ir kontroliuojama nuteistųjų. Tačiau apelianto nuomone, aukščiau minėti argumentai visiškai paneigia teismo išvadą, kad nukentėjusioji buvo priklausoma nuo nuteistųjų. Priešingai, nukentėjusiosios elgesys, paliekant tris mažamečius vaikus buvusiam vyrui, išėjimas gyventi kitur bei bėgimas iš namų rodo jos charakterio savybes. Apeliantas mano, kad tokius parodymus, kokie yra byloje, nukentėjusioji davė tik norėdama pateisinti savo elgesį prieš sugyventinį.

Nuteistojo teigimu, taip pat nėra pagrindo teigti, kad nuteistieji pasinaudojo nukentėjusiosios pažeidžiamumu. Ši teismo išvada pagrįsta tik samprotavimais ir išvedžiojimais. Apelianto nuomone, visi nuteistieji turėjo suvokti, kad J. D. yra bejėgiškos ar kitokios pažeidžiamos būklės, todėl jie prieš ją elgėsi nusikalstamai. Tačiau nukentėjusioji nebuvo pažeidžiama nei dėl savo psichinės būsenos, nei dėl apsvaigimo nuo alkoholio.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad L. D. veikoje nėra nustatyta tyčia. Nuteistasis teigia neturėjęs tikslo parduoti nukentėjusiąją, jis tik norėjo jai padėtį išvykti dirbti prostitute.

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, nenustačius, kad laisvė buvo suvaržyta, veika negali būti kvalifikuojama pagal Lietuvos Respublikos BK 147 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-332/2006). Tokiu atveju kaltininko veika gali būti kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 307 straipsnį.

Nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas jo asmenybę, be kitų aplinkybių nurodė, kad jis yra įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, taip pat numatytą Lietuvos Respublikos BK 147 straipsnio 1 dalyje. Apelianto nuomone, šiuo būdu pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje, Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje bei Lietuvos Respublikos BPK 1 ir 2 straipsniuose ir 44 straipsnio 5 ir 6 punktuose įtvirtintą nekaltumo prezumcijos principą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji R. D. , L. D. ir M. L. prašė jų apeliacinius skundus patenkinti, nuteistųjų gynėjai prašė jų ginamųjų skundus patenkinti, prokuroras prašė šiuos apeliacinius skundus atmesti.

Apeliaciniai skundai atmetami.

Dėl nuteistojo M. L. apeliacinio skundo

Nuteistasis M. L. skundžiamu nuosprendžiu yra pripažintas kaltu padaręs Lietuvos Respublikos BK 147 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Pagal šį straipsnį atsako tas, kas pardavė, pirko ar kitaip perleido arba įgijo asmenį, arba verbavo, gabeno ar laikė nelaisvėje žmogų, panaudodamas fizinį smurtą ar grasinimus arba kitaip atimdamas galimybę priešintis, arba pasinaudodamas nukentėjusio asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu, arba panaudodamas apgaulę, arba sumokėdamas pinigus ar suteikdamas kitokią turtinę naudą asmeniui, kuris faktiškai kontroliuoja nukentėjusį asmenį, jeigu kaltininkas žinojo arba siekė, kad nukentėjęs asmuo būtų įtrauktas į prostituciją ar būtų pelnomasi iš šio asmens prostitucijos arba jis būtų išnaudojamas pornografijai ar priverstiniam darbui. Taigi prekyba žmonėmis sudėčiai konstatuoti būtina nustatyti bent vieną iš straipsnio dispozicijoje numatytų alternatyvių nusikalstamų veikų ir bent vieną nukentėjusiojo asmens valios palenkimo būdą. Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad M. L. , panaudodamas apgaulę, perleido J. D. L. D. , R. D. ir A. P. už pastarųjų jam pažadėtus sumokėti 3000 litų, žinodamas, kad pastaroji bus išgabenta į Graikiją ir įtraukta į prostituciją. Tai, kad M. L. atliko šiuos pirmosios instancijos teismo nustatytus veiksmus, iš dalies patvirtina ir jo paties parodymai. Nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios jis neneigė, kad J. D. nuvežė į Šiaulius, kur ją perleido kitiems nuteistiesiems, žinodamas, kad pastaroji bus nugabenta į Graikiją dirbti prostitute (b. l. 162-165, 173-174, 176-178, 180-181, t. 1). Tokias pat aplinkybes apie kelionės į Šiaulius tikslą jis parodė ir pirmosios instancijos teisme (b. l. 42-44, t. 5). Be to, ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas pirmą kartą bei apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją nuteistasis M. L. parodė, kad Šiauliuose vienas iš vaikinų jam pasakė, kad jei Jurgita gerai dirbs, kai ji gaus pinigų, jam (M. L. ) paskambins ir duos 3000 litų (b. l. 162-165, 176-178, t. 1). Apeliaciniame skunde neneigiama, kad nukentėjusiosios valia buvo palenkta panaudojant apgaulę. Tačiau iš M. L. parodymų matyti, kad jis nesutinka būtent su šiuo jam nustatytu nusikalstamos veikos požymiu. Iš nukentėjusiosios J. D. parodymų pirmosios instancijos teisme matyti, kad apgaulė pasireiškė neteisingos informacijos apie būsimą darbą, kas buvo svarbu jos apsisprendimui, pateikimu. Nukentėjusioji parodė, kad ji sutiko su M. L. darbo pasiūlymu, tačiau visose apklausose ji nuosekliai teigė, kad jai pasiūlytas darbas užsienyje buvo nešioti skrajutes. J. D. neigė nuo pat kelionės į Šiaulius pradžios žinojusi, kad ją ketinama išvežti dirbti prostitute, parodė, kad „apie prostituciją nebuvo jokios kalbos, nebūčiau sutikusi“ (b. l. 26-31, t. 5). Šiuos nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir liudytojų L. S. , L. B. , R. D. bei I. M. parodymai. Liudytoja L. S. pirmosios instancijos teisme teigė, kad jai sesuo trumpąją SMS žinute pranešė, kad rado darbą užsienyje – nešios skrajutes. Vėliau sesuo parašė, jog „jai stresas, nes ją norėjo parduoti kaip prostitutę“ (b. l. 36, t. 5). Liudytoja L. B. parodė, kad jai dukra sakė, jog į užsienį važiavo dalinti skrajutes. Kai perdavė šiauliškiams, suprato, kad ne tam ją veža. M. L. nesakė, kad veža prostitute dirbti (b. l. 53, t. 5). Liudytojas R. D. parodė, kad viešbutyje „Salduvė“ esančiame tualete matė apsiverkusią, pasimetusią ir išsigandusią merginą (b. l. 33-34, t. 5). Liudytoja I. M. , įvykio vakarą dirbusi viešbučio administratore, parodė, šio konkretaus atvejo nepamena, tuo pačiu teigė, kad registratūroje vaikinas jai pasirodė ramus, mergina – laiminga, linksma. Vėliau gretimo kambario gyventojai kreipėsi į ją dėl triukšmo. Nuėjusi į kambarį, jame nukentėjusiosios nebuvo, ją rado verkiančią tualete. Vėliau matė ją išsigandusią ir apsiverkusią išbėgančią iš viešbučio (b. l. 20-21, t. 5). J. D. elgesys, kai ši, automobilyje iš L. D. sužinojusi apie būsimo darbo pobūdį, atvežta į viešbutį ieškojo pagalbos, rašė trumpąsias SMS žinutes savo sugyventiniui, prašė, kad būtų iškviesta policija, ir sulaukusi tinkamo momento, iš viešbučio pabėgo, taip pat patvirtina, kad nuo pat pradžių jai nebuvo žinoma, jog į užsienį ji bus išvežta dirbti prostitute. Priešingu atveju, ji turėjo visas galimybes pasinaudoti pasiūlymu ir išvykti dirbti savo noru. J. D. elgesys ieškant pagalbos ir bandant pabėgti ne iš karto sužinojus apie būsimo darbo pobūdį, o vėliau, atsižvelgiant į jos asmenines savybes bei susijaudinimą, esant tokioje situacija, laikytinas adekvačiu.

Nuteistasis M. L. apeliaciniame skunde, nesutikdamas su jam inkriminuota nusikalstama veika, prašo jo atliktus veiksmus kvalifikuoti kaip bandymą pasipelnyti iš prostitucijos. Šis jo prašymas nėra pagrįstas.

Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, M. L. veiksmai pagal Lietuvos Respublikos BK 307 straipsnį (pelnymasis iš kito asmens prostitucijos) galėtų būti kvalifikuojami tik nenustačius, kad nukentėjusiosios laisvė buvo suvaržyta, palenkiant jos valią bent vienu iš BK 147 straipsnio dispozicijoje nurodytų valios palenkimo būdų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–332/2006; 2009 m. gruodžio 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-429/2009). Kaip minėta, šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad J. D. valią M. L. palenkė panaudodamas apgaulę – pranešė neteisingus duomenis apie būsimo darbo pobūdį, kurie turėjo esminės reikšmės nukentėjusiosios apsisprendimui.

Pirmosios instancijos teismo išvadų dėl M. L. veikos kvalifikavimo nepaneigia ir apeliaciniame skunde nurodytų D. V. ir G. L. bei kitų nuteistųjų parodymai. Skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nurodyta, kad šie liudytojai yra nuteistajam M. L. artimi asmenys, todėl jų parodymai kelia pagrįstų abejonių. Be to, pirmosios instancijos teismas nesirėmė ir nuteistojo M. L. brolio G. L. parodymais, nes šis liudytojas apie J. D. išvykimą dirbti į užsienį ir jos būsimo darbo pobūdį su pastarąją nekalbėjo, šias aplinkybes sužinojo iš savo draugės D. V. . Kitų nuteistųjų - L. D. ir R. D. parodymus, kad nukentėjusioji J. D. iš anksto žinojo, jog bus vežama dirbti prostitute, ir nuteistojo A. P. parodymus apie tai, kad nukentėjusiosios judėjimo laisvė nebuvo kontroliuojama teismas taip pat pagrįstai laikė jų pasirinkta gynybine pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes byloje ištirti įrodymai paneigia tokius šių asmenų teiginius.

Apeliaciniame skunde nurodyta, kad baudžiamojoje byloje nėra nukentėjusiosios ir jos sugyventinio telefoninių pokalbių suvestinių. Apeliantas nenurodo, ką, jo manymu, tokia suvestinė galėtų patvirtinti ar paneigti. Tačiau iš J. D. bei V. P. parodymų bei byloje esančių telefoninių skambučių analizės aišku, kad įvykio vakarą tarp jų vyko susirašinėjimas trumposiomis SMS žinutėmis, jie kalbėjosi telefonu, nukentėjusioji prašė jai padėti (b. l. 138, t. 1; b. l. 26-30, 34-35, t. 5). Nuteistasis A. P. taip pat parodė, kad nukentėjusioji, būdama viešbutyje, rašė trumpąsias SMS žinutes (b. l. 48-49, t. 5). Tai, kad buvo siunčiamos žinutės su pagalbos prašymais patvirtina ir policijos pareigūnų skambutis nukentėjusiajai, kurie liepė šiai bėgti iš viešbučio. Todėl vien tai, kad byloje nėra vykusio susirašinėjimo ar pokalbio teksto nepaneigia nei M. L. kaltės, nei paties susirašinėjimo fakto. Taigi aptartos aplinkybės patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad M. L. yra kaltas padaręs Lietuvos Respublikos BK 147 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

Lietuvos Respublikos BK 147 straipsnio 1 dalis numato, kad kaltininkui už tokį nusikaltimą gali būti paskirta laisvės atėmimo bausmė nuo 2 iki 10 metų. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas M. L. bausmę, atsižvelgė, kad padarytas nusikaltimas yra sunkus, tačiau darant šį nusikaltimą, nebuvo panaudotas fizinis smurtas bei nekilo sunkesnių padarinių – nukentėjusioji nebuvo išgabenta į užsienį, ji nebuvo įtraukta į prostituciją ar nebuvo pelnomasi iš jos prostitucijos. M. L. atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė veikdamas bendrininkų grupe (Lietuvos Respublikos BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Be to, M. L. skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė praėjus vos daugiau nei 4 mėnesiams nuo jo paleidimo iš pataisos namų (b. l. 4, t. 2), todėl pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šis asmuo yra recidyvistas (Lietuvos Respublikos BK 27 straipsnio 1 dalis). Atkreiptinas dėmesys, kad vykstant ikiteisminiam tyrimui šioje baudžiamojoje byloje, M. L. buvo nuteistas ir Raseinių rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 7 d. baudžiamuoju įsakymu už vagystę (b. l. 193-194, t. 4). Įvertinės visumą šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas M. L. paskyrė 3 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Ši bausmė atitinka Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio, 61 straipsnio 2 dalies nuostatas, ji nėra per griežta, todėl nešvelnintina. Į paskirtos bausmės laiką teisingai įskaitytas laikas, kurį M. L. išbuvo sulaikyme.

Dėl nuteistojo R. D. apeliacinio skundo

Pirmosios instancijos teisme kaip ir apeliaciniame skunde nuteistasis neigė ką nors žinojęs apie išankstinį M. L. susitarimą su L. D. dėl J. D. išvežimo į Graikiją dirbti prostitute. Tačiau tuo pačiu apeliaciniame skunde nurodo, kad apie tai, jog atvažiuoja mergina, kuriai kažkas padės išvykti dirbti prostitute, jis sužinojo, kai M. L. paskambino L. D. , t. y. 2009 m. lapkričio 29 d. Iš byloje esančio priedo prie įtariamojo A. P. daiktų apžiūros protokolo matyti, kad įvykio dieną jau 18 val. 49 min., t. y. gerokai anksčiau negu nukentėjusioji buvo atgabenta į Šiaulius, R. D. aktyviai veikė, siekdamas, kad J. D. būtų išgabenta į užsienį - jis siuntė trumpąją SMS žinutę nuteistajam A. P. , klausdamas, ar šis negalėtų „padabot valkatos, paimtume viešbutį ar panašiai, nes p... sende luka gimdenis, nera ka daryt“ (b. l. 137-141, t. 3). Šios žinutės turinys patvirtina R. D. dalyvavimą darant nusikalstamą veiką bei tuo pačiu paneigia, kad jis į susitikimą su M. L. , su kuriuo buvo ir nukentėjusioji, važiavo norėdamas tik palaikyti L. D. kompaniją, nieko nežinodamas apie pastarųjų susitarimą.

Nuteistasis R. D. , neigdamas savo kaltę, apeliaciniame skunde remiasi ir tuo, kad buvo įsitikinęs, jog J. D. į užsienį dirbti prostitute vyksta savo noru, prieš ją nebuvo naudojama nei apgaulė, nei smurtas, jai nebuvo grasinama, ji nebuvo saugoma.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad fizinio ir psichologinio smurto ar grasinimų panaudojimas, kaip nukentėjusiosios valios palenkimo būdai nėra nustatyti, ir nei vienam iš nuteistųjų nėra inkriminuoti. R. D. (kaip ir L. D. ir A. P. ). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs įrodymus, padarė teisingą išvadą, kad nukentėjusiosios valia, panaudojant apgaulę, buvo palenkta iki šiai atvykstant į Šiaulius, prieš perleidžiant ją R. D. , L. D. ir A. P. , kai M. L. pateikė jai tikrovės neatitinkančią informaciją apie būsimą darbą. Nukentėjusiosios gabenimas iki viešbučio automobiliu, kuriame sėdėjo trys jai nepažįstami vaikinai, o vėliau jos laikymas nelaisvėje – viešbutyje „Salduvė“, kuriame kartu su ja buvo A. P. negali būti traktuojamas kaip laisvas pastarosios elgesio pasirinkimas ir norėjimas būti tokioje situacijoje. Atkreiptinas dėmesys, kad L. D. automobilyje, kuriame kartu sėdėjo ir R. D. , iš tikrųjų pasakė J. D. , kad ši užsienyje dirbs prostitute. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu apklausiama tiek pas tyrėją (b. l. 57-60, t. 1), tiek pas ikiteisminio tyrimo teisėją (b. l. 80-83, t. 1) bei pirmosios instancijos teisme (b. l. 26-31, t. 5) nukentėjusioji nuosekliai parodė, kad sužinojusi apie būsimo darbo pobūdį, pradėjo verkti, sakė nenorinti tokio darbo, nes turi vaiką. Byloje nustatyta, kad į tokią pastarosios reakciją nuteistieji nereagavo ir nuvežė ją į viešbutį, kur, saugant A. P. , laikė ją nelaisvėje. Nukentėjusiosios paaiškinimas, kodėl ji nesikreipė pagalbos ir nebandė pabėgti nuo nuteistųjų degalinėje, kai šie buvo išlipę pirkti gėrimų (apžiūros protokolas patvirtina, kad degalinėje „Statoil“ iš automobilio buvo išlipę visi trys vaikinai (b. l. 115-118, t. 1)) yra logiškas ir suprantamas: būdama tamsiu paros metu svetimame mieste, sužinojus apie prostitutės darbą, ji išsigando, pasimetė ir nežinojo, kaip elgtis tokioje situacijoje.

Apeliaciniame skunde nepagrįstai neigiama, kad nukentėjusios parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Šiuos teiginius R. D. grindžia tuo, kad trijose skirtingose apklausose J. D. nurodė skirtingus vykimo į Graikiją maršrutus. Iš bylos medžiagos matyti, kad apklausos, vykusios 2008 m. gruodžio 10 d. nukentėjusioji iš tikro parodė, kad M. L. jai sakė, jog iš pradžių važiuos į Šiaulius, nes ten jis turi reikalų, po to į Palangą, o iš ten skris į Graikiją (b. l. 57-60, t. 1). Apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją ji parodė neprisimenanti, ar važiuojant į Šiaulius buvo kalba apie Palangą. Šiauliuose L. D. ir R. D. apie kelionės maršrutą taip pat nieko nesakė, tik sakė, kad iš pradžių jie visi važiuos į Šiaulius, o ryte internetu nupirks bilietus į Graikiją (b. l. 80-83, t. 1). Pirmosios instancijos teisme J. D. parodė, kad M. L. pasiūlė dirbti Graikijoje. Sakė nuvešiantis ją į Šiaulius, o iš Šiaulių kitas žmogus palydės toliau (b. l. 26-27, t. 5). Tačiau toks nukentėjusiosios parodymuose esantis neatitikimas, vėlesnėse apklausose nenurodant, kad skrydis į Graikiją turėjo būti iš Palangos, neduoda pagrindo išvadai, kad nukentėjusiosios parodymai yra prieštaringi. Juolab, kad jos apklausų metų papasakotos esminės įvykio aplinkybės sutampa ir neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams.

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, R. D. kaltė skundžiamame nuosprendyje grindžiama ne tik nukentėjusiosios ir jos giminaičių parodymais bei nukentėjusiajai palankiais liudytojų parodymais, tačiau ir kitais nei vienai pusei nesančiais labiau palankiais įrodymais – įvykio vietos apžiūros protokolu (b. l. 30-37, t. 1), Šiaulių miesto vyriausiojo policijos komisariato tarnybiniu pranešimu (b. l. 44, t. 1), apžiūros protokolu, kuriame nustatyta, kad J. D. pasas yra sulamdytas (b. l. 61-65, t. 1), vaizdo įrašu bei jo apžiūros protokolu (b. l. 114-118, t. 1), telefoninių skambučių analizėmis (b. l. 123-138, t. 1), daiktų, dokumentų pateikimo protokolu bei daiktų apžiūros protokolu (b. l. 134- 141, t. 3). Be to, pirmosios instancijos teismas tyrė ir vertino ir nuteistojo M. L. draugų liudytojų K. Š. ir V. M. parodymus, iš kurių vienas dėl apsvaigimo nuo alkoholio negalėjo prisiminti įvykio aplinkybių (b. l. 21-22, t. 5), o kitas – nežinojo, kokiu tikslu yra važiuojama į Šiaulius (b. l. 22-23, t. 5). Atkreiptinas dėmesys, kad šie liudytojai J. D. matė iki jai sužinant apie būsimo darbo pobūdį, todėl jie negalėjo matyti ir pakitusios nukentėjusiosios reakcijos ar elgesio. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo liudytojos L. B. , kuri yra nukentėjusiosios motina, apklausa teisme taip pat labiau buvo suinteresuotas vienas iš nuteistųjų, o ne nukentėjusioji (b. l. 54, t. 5). Be to, pirmosios instancijos teismas nuteistųjų kaltę grindė ir tokių liudytojų parodymais, kurie neturi jokių giminystės ar draugystės ryšių su nukentėjusiąją - liudytojai I. M. (b. l. 20, t. 5) ir R. D. (b. l. 33, t. 5). Tai, kad pirmosios instancijos teismas nesirėmė liudytojų D. V. (b. l. 23, t 5) bei G. L. (b. l. 41, t. 5) parodymais taip pat nereiškia teismo šališkumo, kuris tokį savo sprendimą, kaip aptarta aukščiau, motyvavo. Be to, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, teisė. Nagrinėjimo teisme dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokios proceso dalyvių išsakytos nuomonės teismui nėra privalomos. Todėl tai, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino kitaip ir padarė kitokias išvadas, negu tikėjosi nuteistieji, savaime nereiškia teismo šališkumo.

Apeliaciniame skunde, nesutinkant su R. D. nuteisimu, daug dėmesio skiriama neigiamai J. D. charakteristikai. Tačiau šiuo atveju svarbu ne tai, kad pastaroji turi 4 vaikus, iš kurių 3 gyvena ne su ja ar kad ji naiviai patikėjo galėsianti užsidirbti daug pinigų nešiodamas skrajutes, o tai, kokį sumanymą turėjo nuteistieji ir kokius nusikalstamus veiksmus jie atliko, norėdami šį sumanymą realizuoti.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, R. D. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 147 straipsnio 1 dalyje. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas R. D. bausmę, atsižvelgė į tas pačias nusikalstamos veikos aplinkybes kaip ir skirdamas bausmę M. L. - padarytas nusikaltimas yra sunkus, tačiau darant šį nusikaltimą, nebuvo panaudotas fizinis smurtas bei nekilo sunkesnių padarinių – nukentėjusioji nebuvo išgabenta į užsienį, ji nebuvo įtraukta į prostituciją ar nebuvo pelnomasi iš jos prostitucijos. Nustatyta, kad R. D. atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė veikdamas bendrininkų grupe (Lietuvos Respublikos BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Be to, buvo atsižvelgta, kad šio nuteistojo teistumas išnykęs (b. l. 112-113, t. 3), ir padaryta nusikalstama veika nebuvo nuoseklus ankstesnio jo gyvenimo elgesio padarinys. Įvertinės visumą šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas R. D. paskyrė 2 metų 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kuri yra artima sankcijoje numatytai minimaliai 2 metų laisvės atėmimo bausmei. Ši bausmė atitinka Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio, 61 straipsnio 2 dalies nuostatas, ji nėra per griežta, todėl nešvelnintina. Į paskirtos bausmės laiką teisingai įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas.

Dėl L. D. apeliacinio skundo

Nuteistasis L. D. kaip ir nuteistasis M. L. apeliaciniame skunde neigia padaręs Lietuvos Respublikos BK 147 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą ir nurodo manantis, kad jo veiksmai turėtų būti kvalifikuojami pagal Lietuvos Respublikos BK 307 straipsnio 2 dalį. Pagal šį straipsnį atsako tas, kas organizavo ar vadovavo prostitucijai arba gabeno asmenį šio sutikimu prostitucijai į Lietuvos Respubliką ar iš Lietuvos Respublikos. Pagrindinis šio nusikaltimo skirtumas nuo Lietuvos Respublikos BK 147 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo yra tai, kad straipsnio dispozicijoje nurodyti veiksmai yra atliekami esant nukentėjusiojo sutikimui, o kaltininkas, atlikdamas minėtas veikas, siekia gauti turtinės naudos iš kito asmens prostitucijos. Tuo tarpu prekybos žmonėmis sudėčiai konstatuoti būtina nustatyti bent vieną straipsnio dispozicijoje numatytą alternatyvią nusikalstamą veiką ir bent vieną nukentėjusiojo asmens valios palenkimo būdą.

Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad L. D. veiksmai darant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pasireiškė tuo, kad jis, veikdamas bendrininkų grupe su M. L. , R. D. ir A. P. , iš M. L. įgijo apgaule atgabentą nukentėjusiąją, pažadėdami M. L. už tai ateityje sumokėti 3000 litų. Po to nugabeno J. D. į viešbutį „Salduvė“ ir laikė ją nelaisvėje, A. P. ją saugant, siekdamas, kad nukentėjusioji J. D. kitą dieną būtų išgabenta į Graikiją, kur būtų įtraukta į prostituciją. Iš apeliacinio skundo turinio, neigdamas savo kaltę bei tuo pačiu prašydamas perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką, L. D. pripažįsta įgijęs ir gabenęs nukentėjusiąją, tačiau nesutinka, kad prieš ją buvo panaudota apgaulė, buvo pasinaudota jos pažeidžiamumu ir priklausomumu, ji buvo laikyta nelaisvėje. Tačiau šie apeliacinio skundo teiginiai nėra pagrįsti.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pasinaudojimas nukentėjusiosios pažeidžiamumu ir priklausomumu kaip valios palenkimo būdai nuteistajam L. D. nėra inkriminuoti. Išvadą, kad nukentėjusioji tapo pažeidžiama ir faktiškai kontroliuojama nuteistųjų, teismas padarė įvertinęs nukentėjusiosios parodymus apie jos tuometinę būseną. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje teisingai konstatuota, kad apgaulę prieš nukentėjusiąją, kaip jos valios palenkimo būdą panaudojo M. L. . Kaip teisingai nurodyta ir apeliaciniame skunde, L. D. pasakė nukentėjusiajai, kokį darbą ši iš tikrųjų turės dirbti nuvykusi į Graikiją. Tačiau nėra pagrindo teigti, kad šiuo momentu, kai nukentėjusioji sužinojo tikrąjį darbo pobūdį, turėjo galimybę pasirinkti savo elgesio variantą. Kaip jau buvo minėta pasisakant dėl R. D. skundo, iš nuoseklių nukentėjusiosios parodymų ikiteisminio tyrimo metu, kai ji buvo apklausiama tiek pas tyrėją (b. l. 57-60, t. 1), tiek pas ikiteisminio tyrimo teisėją (b. l. 80-83, t. 1) bei iš jo parodymų pirmosios instancijos teisme (b. l. 26-31, t. 5) matyti, kad ji, sužinojusi apie būsimo darbo pobūdį, pradėjo verkti, sakė nenorinti tokio darbo, nes turi vaiką. Byloje nustatyta, kad į tokią pastarosios reakciją nuteistieji nereagavo ir nuvežė ją į viešbutį, kur, saugant A. P. , laikė ją nelaisvėje. L. D. taip pat nesutinka ir su šia teismo nustatyta aplinkybe, teigdamas, kad J. D. galėjo nuo jų pabėgti ir degalinėje, ir tik atvykusi į viešbutį bei vėliau jau būnant viešbučio kambaryje dviese su A. P. . Pirmosios instancijos teismas taip pat vertino tokią nukentėjusiosios galimybę, tačiau atsižvelgdamas į tai, kad dėl nuteistųjų veiksmų ji neteko galimybės savo nuožiūra pasirinkti buvimo vietos ir elgesio varianto, padarė išvadą, kad nukentėjusiosios laisvė buvo suvaržyta. Be to, nėra pagrindo manyti, kad viešbutyje J. D. , apgyvendinta su jai nepažįstamu asmeniu, kuris visą laiką buvo su ja, leisdamas nueiti į tualetą, galėjo jaustis nepriklausoma ir nepažeidžiama. Iš A. P. siųstos trumposios SMS žinutės „Db tipo priziuriu pries keliuone“ (b. l. 139, t. 3) matyti, kad pastarasis buvo paprašytas nukentėjusiąją saugoti, o ne palaikyti jai draugiją. Byloje yra nustatyta, kad šis asmuo taip pat bandė paimti ir nukentėjusiosios pasą, kuris, kaip nustatyta apžiūros metu, buvo suglamžytas (b. l. 61-65, t. 1). Tolimesnis J. D. elgesys, kai ji įvertinusi su ja atliekamų veiksmų esmę, ėmė ieškoti pagalbos, taip pat patvirtina, kad ji į viešbutį, jai jau žinant būsimo darbo pobūdį, nebuvo atvežta laisva valia. Priešingu atveju, ji turėjo visas galimybes pasinaudoti pasiūlymu ir išvykti dirbti savo noru. Kaip jau minėta, J. D. elgesys ieškant pagalbos ir bandant pabėgti ne iš karto sužinojus apie būsimo darbo pobūdį, o vėliau, atsižvelgiant į jos asmenines savybes bei susijaudinimą, esant tokioje situacija, laikytinas adekvačiu. Taigi aptartos aplinkybės patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad L. D. taip pat yra kaltas padaręs Lietuvos Respublikos BK 147 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Apelianto kaltę dėl šio nusikaltimo patvirtina ne tik nukentėjusiosios, bet iš dalies ir jo paties, kitų nuteistųjų parodymai, liudytojų I. M. , R. D. , L. B. , V. P. , L. S. parodymai, įvykio vietos apžiūros protokolas (b. l. 30-37, t. 1), Šiaulių miesto vyriausiojo policijos komisariato tarnybinis pranešimas (b. l. 44, t. 1), apžiūros protokolas, kuriame nustatyta, kad J. D. pasas yra sulamdytas (b. l. 61-65, t. 1), vaizdo įrašas bei jo apžiūros protokolu (b. l. 114-118, t. 1), telefoninių skambučių analizės (b. l. 123-138, t. 1), daiktų, dokumentų pateikimo protokolas bei daiktų apžiūros protokolas (b. l. 134- 141, t. 3).

Pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia ir apeliacinio skundo argumentai, kad nukentėjusioji nesikreipė pagalbos į liudytojus I. M. ir R. D. . Toks jos elgesys yra pateisinamas atsižvelgiant į tai, kokioje situacijoje ji tuo metu buvo. Kaip paaiškino ir pati nukentėjusioji – ji buvo išsigandusi, be to, jau buvo sužinojusi iš sugyventinio, kad šis apie įvykį pranešė policijai (b. l. 28, t. 5). Ankščiau aptartos aplinkybės patvirtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo liudytojų D. V. ir G. L. parodymais.

Apeliantas, nesutikdamas su veikos kvalifikavimu, taip pat prašo paskirti jam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 1 dalis numato, kad bausmė už padarytą nusikalstamą veiką skiriama sankcijos ribose. Lietuvos Respublikos BK 147 straipsnio 1 dalis už L. D. inkriminuoto nusikaltimo padarymą numato tik laisvės atėmimo bausmę nuo 2 iki 10 metų. Švelnesnę, negu sankcijoje numatyta, bausmę, kaip to prašo nuteistasis, skirti galima tik taikant Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnį arba 54 straipsnio 3 dalį, tačiau šių normų taikymui L. D. nėra įstatyme reikalaujamų sąlygų. Asmeniui, kaltam padarius nusikalstamą veiką, skiriant švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, turi būti nustatytos Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnyje numatytos sąlygos. Skundžiamajame nuosprendyje nėra nustatyta, kad L. D. pats savo noru atvyko ir pranešė apie padarytą nusikalstamą veiką, padėjo ikiteisminiam tyrimui ją išaiškinti (Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 1 dalis). Nesant atsakomybę lengvinančių aplinkybių, L. D. netaikytina ir minėto straipsnio 2 dalis, nes mažiausiai dviejų atsakomybę lengvinančių aplinkybių buvimas yra būtina šios teisės normos taikymo sąlyga. To paties straipsnio 4 dalis reglamentuoja švelnesnės, negu įstatymo numatytos bausmės, paskyrimą asmeniui, dalyvavusiam tyčia nužudant. Taigi, nei viena Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio dalis, suteikianti galimybę kaltininkui skirti švelnesnę už įstatymo numatytą minimalią bausmę, L. D. netaikytina.

Teismų praktikoje vadovaujamasi nuomone, kad, taikydamas Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Tokių išimtinių aplinkybių šioje baudžiamojoje byloje nėra, jų apeliaciniame skunde nenurodė ir pats nuteistasis. Apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai, susiję su nukentėjusiosios asmeninėmis savybėmis, taip pat neduoda pagrindo taikyti nuteistajam Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį.

Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas L. D. bausmę Lietuvos Respublikos BK 147 straipsnio 1 dalies sankcijos ribose, atsižvelgė į jau minėtas nusikalstamos veikos aplinkybes kaip ir skirdamas bausmę M. L. bei R. D. - padarytas nusikaltimas yra sunkus, tačiau darant šį nusikaltimą, nebuvo panaudotas fizinis smurtas bei nekilo sunkesnių padarinių – nukentėjusioji nebuvo išgabenta į užsienį, ji nebuvo įtraukta į prostituciją ar nebuvo pelnomasi iš jos prostitucijos. Nustatyta, kad L. D. atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė veikdamas bendrininkų grupe (Lietuvos Respublikos BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teismas nustatė, kad padaryta nusikalstama veika, atsižvelgiant į byloje esančius duomenis apie L. D. , nebuvo nuoseklus ankstesnio jo gyvenimo elgesio padarinys. Be to, buvo atsižvelgta, kad L. D. kitoje baudžiamojoje byloje yra įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 147 straipsnio 1 dalyje. Kaip teisingai nurodyta apeliaciniame skunde, skundžiamame nuosprendyje tuo remiamasi nepagrįstai, nes teismo sprendimas dėl L. D. dar nėra priimtas. Tačiau net ir neatsižvelgus į nepagrįstai nurodytą argumentą, nuteistajam paskirta bausmė nėra per didelė. Ši bausmė yra artima sankcijoje numatytai minimaliai 2 metų laisvės atėmimo bausmei, atitinka Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio, 61 straipsnio 2 dalies nuostatas, ji nėra per griežta, todėl nešvelnintina. Į paskirtos bausmės laiką teisingai įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas.

Pirmosios instancijos teismas nusprendė L. D. paskirtas kardomąsias priemones – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir užstatą – iki nuosprendžio įsiteisėjimo pakeisti į suėmimą, užstatą (15 000 litų) grąžinti užstato davėjui J. D. . Todėl su tuo susijęs J. D. prašymas, pateiktas apeliacinės instancijos teismui, papildomai nesprendžiamas.

Dėl civilinio ieškinio ir kitų nuosprendžio klausimų

Skundžiamame nuosprendyje tinkamai išspręstas ir su civiliniu ieškiniu susiję klausimai. Dėl M. L. , L. D. , R. D. ir A. P. veiksmų J. D. patyrė neturtinės žalos. Priešingai nei teigia nuteistasis R. D. , byloje yra duomenų, kokio pobūdžio neturtinės žalos dėl nuteistųjų nusikaltimo patyrė J. D. . Civiliniame ieškinyje pastaroji nurodė, kad tapo uždaresnė, nepasitikinti žmonėmis, visko bijo, ją apėmęs bejėgiškumo jausmas, kankina nemiga. Dėl šio įvykio nukentėjusioji lankėsi pas gydytojus, psichologę, kreipėsi pagalbos į Lietuvos Caritas socialinius darbuotojus (b. l. 85-86, t. 4). Iš išrašo iš medicininių dokumentų matyti, kad J. D. diagnozuotas potrauminis streso sutrikimas (b. l. 87, t. ). Pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji taip pat parodė, kad jai sunku pasitikėti žmonėmis, vakarais bijo išeiti iš namų, vartoja vaistus, ją kankina depresija (b. l. 28, t. 5). Jo sugyventinis parodė, kad J. D. visko bijo, tapo jautri, nešneki, uždara (b. l. 35, t. 5). Liudytoja L. B. teigė, kad dukra tapo jautri, isteriška, ji lankosi pas gydytojus, geria raminamuosius vaistus (b. l. 56, t. 5). Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į aptartas aplinkybes bei į nukentėjusiosios ir nuteistųjų interesus, pagrįstai nustatė, kad civiliniame ieškinyje nurodytas 10 000 litų neturtinės žalos atlyginimas nėra per didelis ir turi būti solidariai priteistas iš nuteistųjų.

J. D. už kelionės išlaidas į teisiamuosius posėdžius iš valstybės lėšų buvo išmokėti 181 litas ir 59 centai (b. l. 159-161, t. 4). Ši suma, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 103 straipsnio 6 punktu, pagrįstai pripažinta proceso išlaidomis ir ją nuspręsta išieškoti valstybės naudai iš nuteistųjų lygiomis dalimis – po 45 litus ir 40 centų.

Nuteistasis R. D. , nesutikdamas su J. D. priteistu žalos atlyginimu, nurodo, kad byloje nėra laidojimo išlaidas patvirtinančių įrodymų. Atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusiajai žalos atlyginimas už kokias nors laidojimo išlaidas priteistas nebuvo, tokių išlaidų priteisimo niekas neprašė, todėl tokių įrodymų ir neturi būti šioje baudžiamojoje byloje.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistųjų M. L. , R. D. ir L. D. apeliacinius skundus atmesti.