- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-12-15
- Bylos Nr.
- 2K-429/2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Benediktas Stakauskas (pirm.), Aldona Rakauskienė, Gintaras Goda (pran.)
- Nuteistasis
- V. K., ir Ž
- Kategorijos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Benedikto Stakausko, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Gintaro Godos,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2009 m. vasario 13 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 22 d. nutarties.
Šiaulių apygardos teismo 2009 m. vasario 13 d. nuosprendžiu V. K. nuteistas pagal BK 147 straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija) dėl nusikalstamos veikos prieš G. P. trejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimu; pagal BK 147 straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija) dėl nusikalstamos veikos prieš R. S. – trejų metų laisvės atėmimu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė V. K. paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams. Šiuo nuosprendžiu nuteisti ir Ž. S., R. B., T. G., tačiau dėl jų nuteisimo kasacinių skundų nepaduota.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 22 d. nutartimi nuteistojo V. K. apeliacinis skundas atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
V. K. nuteistas už tai, kad iš anksto susitaręs, veikdamas bendrininkų grupe su Ž. S., 2000 m. balandžio mėn., tiksliai nenustatytu laiku, siekdamas įtraukti merginas į prostituciją ir pasipelnyti, pasinaudodamas G. P. pažeidžiamumu, paimdamas jos pasą, apgaule žadėdamas gerą darbą ir uždarbį, tačiau to negalėdamas užtikrinti, Ž. S. verbavus G. P. dirbti prostitute, gabenus ją iš Telšių į Mažeikius ir degalinės teritorijoje (duomenys neskelbtini) pardavus, pasinaudodamas G. P. priklausomumu, nupirko ją už 1000 Lt, apie dvi savaites naudodamas fizinį smurtą ir grasinimus, laikė užrakintą bute Mažeikiuose, įtraukė ją į prostituciją ir 2002 m. balandžio 16 d. išgabeno iš Lietuvos į Ispaniją.
V. K. taip pat nuteistas už tai, kad, iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupe su Ž. S., 2002 m. liepos 23–25 d., pasinaudodamas R. S. pažeidžiamumu, Ž. S. apgaule žadant užsienyje darbą ir gerą uždarbį, tačiau to negalint užtikrinti, verbavus R. S. dirbti prostitute, gabenus ją iš Telšių į Plungę, ten (duomenys neskelbtini), perdavus V. K. seserims (dėl jų ikiteisminis tyrimas nutrauktas), per savo seseris (dėl jų ikiteisminis tyrimas nutrauktas) iš Ž. S. už 300 JAV dolerių nupirko R. S.; 2002 m. liepos 23 d. R. S. kartu su V. K. seserimi (dėl jos ikiteisminis tyrimas nutrauktas) išvyko į Ispaniją, ten V. K. už 3000 eurų pardavė R. S. nenustatytam asmeniui.
Kasaciniu skundu nuteistasis V. K. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2009 m. vasario 13 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 22 d. nutartį ir bylą nutraukti, nesant jo veiksmuose nusikaltimo, numatyto BK 147 straipsnio 1 dalyje, požymių. Jeigu kasacinės instancijos teismas nerastų pagrindų panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą nutraukti, tuomet panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 22 d. nutartį ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2009 m. vasario 13 d. nuosprendį, sušvelninant paskirtą bausmę.
Kasatorius skunde teigia, kad jam buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. V. K. veiksmai negali būti vertinami kaip prekyba žmonėmis, nes šioje baudžiamojoje byloje nenustatytas nukentėjusiųjų pažeidžiamumo ar priklausomumo būtinasis nusikalstamos veikos sudėties, numatytos BK 147 straipsnio 1 dalyje, požymis.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apygardos teismo nuosprendyje visiškai nenurodomi jokie duomenys, leidžiantys spręsti, kokie kaltininko ir nukentėjusiųjų veiksmai lemia pažeidžiamumo požymio buvimą. Pirmosios instancijos teismas, anot kasatoriaus, apsiribojo tik nuoroda į specialisto išvadą, o apie G. P. pažeidžiamumą pagrindžiančius duomenis nepasisakė. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad kaltininkas suprato nukentėjusiųjų pažeidžiamumo būseną. Nors apeliacinės instancijos teismas, pasak kasatoriaus, nurodo objektyvius duomenis, kuriais remiantis galima įžvelgti R. S. pažeidžiamumą, tačiau šis teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, šio požymio visiškai nesieja su V. K. veikos subjektyviaisiais požymiais, kurie leistų atsakyti į klausimą, ar jis tikrai suvokė esant nukentėjusiajai tokiai pažeidžiamai, kad šis galėtų palaužti jos valią. Nuteistasis V. K. mano, kad tai, jog asmuo dėl vienos ar kitos ligos gali būti laikomas pažeidžiamu, silpnu ir neatspariu kito žmogaus įtakai, dar jokiu būdu negali būti aiškinama kaip tokio asmens, kuris gali daryti įtaką, suvokimas ir siekis daryti įtaką pasinaudojant pažeidžiamumu.
Skunde pažymima, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškina priklausomumo ar pasinaudojimo asmens priklausomumu požymį. Asmens priklausomumas šioje byloje aiškinamas, nurodant tai, kad iš nukentėjusio asmens paimamas asmens dokumentas, fiziškai suvaržoma jo laisvė, kitaip užkertamas kelias komunikuoti su išoriniu pasauliu, grasinant sumušti ir t. t. Visi šie kriterijai, anot kasatoriaus, gali būti vertinami ne kaip priklausomumą įrodantys požymiai ar kriterijai, bet kaip objektyvioje tikrovėje apčiuopiami kriterijai, kuriems esant galima asmenį palenkti, kad šis būtų priklausomas nuo kaltininko. G. P. ir R. S. priklausomumo abu teismai neatskleidė, nes neišaiškino suvokimo, kad būtent nukentėjusiosios yra ir jaučiasi esančios nuo jo priklausomos. Kitas argumentas, leidžiantis abejoti dėl nukentėjusiųjų priklausomumo nuo kaltininko, yra tai, kad pačios nukentėjusiosios iš dalies sutiko užsiimti prostitucija ir galėjo suprasti, kad šis užsiėmimas savaime suponuoja buvimą priklausomu.
Šalies argumentai
Kasatorius, be to, nurodo, kad teismai nesusiejo liudytojų parodymų su nukentėjusiųjų ir nuteistųjų parodymais. Pasak kasatoriaus, tai, kad nebuvo nustatyta, kokiame bare Ispanijoje dirbo G. P. ir R. S., neapklausti barų savininkai ir darbuotojai, pažeidžia kasatoriaus teisę į nešališką ir išsamų visų bylos aplinkybių nustatymą teismo metu. Nors tai neturi tiesioginės įtakos nusikalstamų veikų kvalifikavimui, tačiau reikšminga patikrinant pačių nukentėjusiųjų parodymus, kuriais, kasatoriaus nuomone, vieninteliais buvo remtasi pripažįstant V. K. veiksmus nusikalstamus. Nuteistasis V. K. nurodo, kad Šiaulių apygardos teismas, pažeisdamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktus, vertindamas nukentėjusiųjų G. P. ir R. S. parodymus, nenurodo aiškių motyvų, kodėl tikima būtent šių dalyvių, o ne, pavyzdžiui, kitų byloje esančių asmenų, parodymais. Kasatorius kritikuoja ir teismo motyvaciją byloje: pirmosios instancijos teismas daro esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, nes remiasi nukentėjusiųjų parodymais, jais tik vadovaudamasis ir „kitomis faktinėmis aplinkybėmis, nustatytomis byloje“, tačiau tų kitų faktinių aplinkybių nenurodo, tik užsimena, kad tai matyti iš akistatos protokolo. Dalis „kitų faktinių aplinkybių“, kasatoriaus nuomone, yra laikomos netiesioginiais duomenimis, nes tiesiogiai nepatvirtina ar nepaneigia kokių nors aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis). Taip pat ir apeliacinės instancijos teismas rėmėsi netiesioginiais įrodymais, kurie, kasatoriaus nuomone, tik papildo tiesioginius duomenis, kurių nepakanka kategoriškoms išvadoms apie V. K. kaltę formuluoti. Kasatorius pažymi, kad teismas, remdamasis vienais arba atmesdamas kai kuriuos duomenis, turi nurodyti tokio rėmimosi ar atmetimo motyvus, t. y. nuosprendyje turi būti aišku, kodėl vienais duomenimis tikima, o kitais ne. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas tai daro paviršutiniškai. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nepašalino padarytų pirmosios instancijos teismo pažeidimų, nes analizuodamas V. K. skundo teiginius dėl R. S. atvykimo ir buvimo Ispanijoje, tik nurodo, kad „kolegija iš naujo nepateiks išsamios nukentėjusiosios R. S. parodymų bei kitų šią nusikalstamą veiką patvirtinančių įrodymų analizės, nes jie visi nuosekliai išdėstyti nuosprendyje, o V. K. konkrečių teismo išvadų neginčija“. Tokiu teiginiu, pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas pažeidžia BPK 320 straipsnio 3 dalį, pagal kurią teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Būtent V. K. apeliaciniame skunde ir suabejojo kaltinimo pirmosios instancijos teisme epizodu dėl jo nuteisimo už R. S. pardavimą Ispanijoje. Nukentėjusiųjų parodymai vertinti nesilaikant baudžiamojo proceso įstatymuose numatytų reikalavimų, t. y. pažeidžiant BPK 20 straipsnio 3–5 dalių nuostatas, nes teismas aiškiai nenurodė, kodėl vertinant nukentėjusiųjų parodymus iš esmės netikima kaltinamųjų parodymais.
Nuteistasis V. K. nurodo, kad jei kasacinės instancijos teismas manys, jog kasatoriaus veiksmuose yra nusikaltimų, numatytų BK 147 straipsnio 1 dalyje, požymių, tada atkreiptinas dėmesys, kad Šiaulių apygardos teismas, skirdamas bausmę, o Lietuvos apeliacinis teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo priimtą nuosprendį, netinkamai individualizavo bausmę. Teismas, anot nuteistojo, netinkamai apibūdino jo asmenybę, visiškai nebuvo vadovautasi BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytomis aplinkybėmis; neįvardyta jo kaltės forma ir rūšis, veikos motyvai ir tikslai. Abu teismai neatsižvelgė į tai, kad V. K. turi du mažamečius vaikus, kuriuos būtina materialiai išlaikyti ir jais rūpintis, nes žmonos L. K. pajamų šių vaikų poreikiams realizuoti nepakanka. Kasatoriaus nuomone, šeiminės aplinkybės pagal baudžiamąjį įstatymą nėra absoliučios bei lemiančios bausmės rūšį ar dydį, tačiau jas vertinti būtina, nes teisinės pasekmės, skiriant bausmę, tiesiogiai turės įtakos ne tik pačiam kaltininkui, bet ir jo šeimos nariams.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į nuteistojo V. K. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras Gintautas Gudžiūnas prašo nuteistojo V. K. kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad kasatorius pateikia savitą įvykių interpretaciją iškeldamas savo versiją apie galimą nukentėjusiųjų melagingą liudijimą apkalbant V. K. Tai reiškia, kad kasaciniame skunde iškelti argumentai pirmiausia susiję ne su teisės taikymo klausimais, bet su faktų interpretavimu. Tai nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Kasatorius, pasak prokuroro, nepagrįstai teigia, kad teismo išvados tendencingos, paremtos prielaidomis, o ne byloje surinktų ir teisme patikrintų įrodymų visuma, kad priimant sprendimą vadovautasi nepatikimais nukentėjusiųjų parodymais ir neatsižvelgta į paties nuteistojo paaiškinimus. Tiek įrodymus teismo procese tikrinant, tiek vėliau juos vertinant, jokių procesinių klaidų nebuvo padaryta, o kasatoriaus teiginys apie tai, kad vertinimas paviršutiniškas, neatitinka tikrovės ir laikytinas deklaratyviu. Taip pat ir apeliacinės instancijos teismo sprendimo turinys atitinka jam keliamus reikalavimus. Konstatuotina, kad įrodymų vertinimas ir analizė atitinka BPK 20 straipsnio nuostatas, nė vienam iš proceso dalyvių nekilo neaiškumo dėl V. K. skundo, savo poziciją ir valią pareiškėjas išreiškė procese ne tik pats duodamas parodymus ir paaiškinimus, bet ir jo gynėja išdėstydama poziciją dėl visų apeliantui rūpimų klausimų. R. S. pažeidžiamumo požymį itin plačiai analizavo apeliacinės instancijos teismas. Anot šio teismo, nukentėjusiajai R. S. šis požymis buvo konstatuotas specialistų, jų išvadomis nėra pagrindo abejoti. Specialisto tyrimo metu gauti duomenys yra lygiaverčiai su kitais įrodymais byloje. Dėl nukentėjusiosios G. P. pažeidžiamumo apeliacinės instancijos teismo sprendime taip pat nedviprasmiškai pasisakyta, motyvai aiškūs ir įtikinami, nes paties V. K. panaudoti veiksmai: telefono laido nupjovimas, dokumentų atėmimas, laikymas „uždarytos“, vertimas vykdyti bet kokius duodamus nurodymus ir t. t. palaužė merginos valią ir privertė paklusti. Pats nuteistasis V. K., palaužęs nukentėjusiosios valią, suprato merginos priklausomybę nuo jo veiksmų, suvokė pažeidžiamumą dėl visiško priklausomumo nuo nuteistojo. Kasacinio skundo dalis, anot prokuroro, susijusi su „priklausomumo“ požymio vertinimu, jo samprata, paliktina nenagrinėta – dėl to nebuvo paduotas apeliacinis skundas. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai taip pat motyvuotai pasisakė dėl bausmės rūšies ir dydžio.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 147 straipsnio 1 dalyje numatytų kai kurių objektyviųjų požymių
Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 147 straipsnį gali būti taikoma tik nustačius, kad bet kuri iš numatytų dispozicijoje veikų yra padaryta dispozicijoje nurodytais būdais palenkus nukentėjusių asmenų valią. Valios palenkimo faktas nagrinėjamoje byloje nustatytas tinkamai. Žemesnės instancijos teismų sprendimuose nustatyta, kad kasatorius nukentėjusiųjų valią palenkė pasinaudodamas jų priklausomumu, pažeidžiamumu, naudodamasis apgaule, panaudodamas fizinį smurtą bei grasinimus. Baudžiamosios atsakomybės taikymui pakanka nustatyti, kad buvo panaudotas bent vienas iš valios palenkimo būdų. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kasatorius R. S. valią palenkė pasinaudodamas pažeidžiamumu bei apgaule, o G. P. valia buvo palenkta naudojantis pažeidžiamumu, apgaule, priklausomumu, fiziniu smurtu bei grasinimais. Nagrinėjant bylą ištirti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad V. K., atlikdamas nustatytus veiksmus prieš nukentėjusiąsias, suprato, jog jų valia yra palenkta.
Iš 2007 m. rugsėjo 20 d. specialisto išvados Nr. 36 matyti, kad nusikalstamos veikos padarymo metu R. S. buvo labai pažeidžiama, sirgo depresinio tipo šizoafektiniu sindromu, tai sukėlė emocijų ir elgesio sutrikimų simptomus, neadekvatų aplinkos ir situacijų vertinimą bei reagavimą, sunkiai numatomą ir prognozuojamą elgesį. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai akcentavo, kad pats kasatorius suprato nukentėjusiosios būseną, tai įrodo ir jo pateikiama versija dėl nukentėjusiosios R. S. atsisakymo kaip auklės savo vaikui Ispanijoje, motyvuojant jos „nervingumu ir nesveikumu“ – tai nuteistasis V. K. pabrėžė savo parodymuose. Nei psichologės pateiktos išvados forma, nei turiniu, nei specialistės kompetencija pirmosios ir apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo abejoti, tad šis įrodymas tiek leistinumo, tiek sąsajumo aspektu tinkamas. Dėl nuteistojo V. K. žinojimo apie nukentėjusiosios R. S. būklę, klausimų teismams taip pat nekilo. Tai reiškia, kad bylai reikšmingas faktas, jog nusikalstamos veikos prieš R. S. padarymo metu ji buvo itin pažeidžiama, byloje nustatytas BPK numatyta tvarka.
G. P. valios palenkimo faktas nagrinėjamoje byloje taip pat nustatytas. Teismų sprendimuose nurodyta, kad G. P. pasas buvo paimtas, ji prieš savo valią buvo laikoma bute, kuriame turėjo teikti lytines paslaugas, nuolat buvo grasinama, kartą V. K. panaudojo prieš ją fizinį smurtą; pasak nukentėjusiosios, „telefono laidas buvo nupjautas, durys užrakintos“. Šios išvados padarytos remiantis įstatymų nustatyta tvarka surinktais ir įvertintais įrodymais. Asmuo, kurio valia palenkta smurtu, grasinimais ir apgaule, paprastai yra pažeidžiamas ir priklausomas nuo smurtaujančio, grasinančio asmens, todėl teismų išvada apie G. P. valios palenkimą, be kitų būdų pasinaudojant ir jos pažeidžiamumu bei priklausomumu, padaryta nepažeidžiant įstatymų nuostatų. Nagrinėjamoje byloje nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad G. P., patyrusi kasatoriaus smurtą, jo grasinimus bei apgaulę, galėjo būti laikoma nepriklausoma ir nepažeidžiama.
Dėl įrodymų vertinimo
Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo baigiamasis aktas gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais. Įrodymų patikimumas – vertinimu nustatoma įrodymų savybė, reiškianti, kad duomenys atitinka tikrovę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir sulyginus su kitais byloje esančiais parodymais. Tiesioginiams ir netiesioginiams įrodymams juos vertinant BPK nenumatyta skirtingų reikalavimų ar pagrindų, kodėl netiesioginiais įrodymais negalima grįsti apkaltinamojo nuosprendžio byloje. Tiek vieniems, tiek kitiems įrodymams vertinti yra tos pačios taisyklės.
Nukentėjusiųjų verbavimo ir vežimo į Mažeikius, Plungę faktas nustatytas byloje ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma – apie tai nurodė ne tik liudytojai A. B. ir A. A., bet ir abi nukentėjusiosios byloje: G. P., duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjai, R. S., duodama parodymus teisme, Ž. S., duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu apie nukentėjusiųjų verbavimą ir jų gabenimą. Kasaciniame skunde nuteistasis V. K. prieštaringai samprotauja, kad kasatoriaus teisė į nešališką ir išsamų visų bylos aplinkybių nustatymą teismo metu buvo pažeista, kartu teigia, kad tiesioginės įtakos nusikalstamų veikų kvalifikavimui tai neturi. Pažymėtina, kad byloje nustatinėjamos ne visos įmanomos, o tik tos aplinkybės, kurios reikšmingos nusikalstamos veikos kvalifikavimui, teisingam nubaudimui už nusikalstamos veikos padarymą. Tai, kad nenustatyta, kuriame bare Ispanijoje dirbo nukentėjusiosios G. P. ir R. S., nagrinėjamos bylos požiūriu neturi jokios teisinės reikšmės.
Teisėjų kolegija nepagrįstais laiko kasatoriaus argumentus dėl apeliacinės instancijos teismo padarytų pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismas esminio BPK pažeidimo nepadaro, jei, atmesdamas su konkrečiais BPK pažeidimais nesusietus apelianto teiginius dėl įrodymų vertinimo, nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo atlikta įrodymų analize bei padarytomis išvadomis. Skundą nagrinėjantis aukštesnės instancijos teismas privalo atsakyti į konkrečius skundų argumentus, tačiau jei skundu iš esmės tik siekiama, kad byloje, remiantis tais pačiais įrodymais, būtų daromos kitos išvados, į skundo argumentus gali būti atsakoma nurodant, kad sutinkama su žemesnės instancijos padarytomis išvadomis, jei tos išvados yra pagrįstos išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių ištyrimu. Kasaciniame skunde kasatorius kartoja apeliacinės instancijos teismo paneigtus teiginius apie R. S. atvykimo į Ispaniją aplinkybes. Dėl R. S. parodymų vertinimo apeliacinės instancijos teismas pasisakė, tad kasatoriaus skunde reiškiama nuomonė, kad apeliacinės instancijos teismas neišsiaiškino tikrosios jo valios, neteisinga.
Pažymėtina, kad pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį nagrinėdamas kasacinę bylą kasacinės instancijos teismas įrodymų netiria ir nevertina, faktinių aplinkybių nenustatinėja, o tik teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas. Dėl šios priežasties kasacinio skundo teiginiai dėl nustatytų bylos aplinkybių neanalizuotini, vadovaujantis BPK 376 straipsnio 1 dalimi.
Dėl paskirtos bausmės
Pirmosios instancijos teismas nuteistajam V. K. tiek už veiką, padarytą prieš G. P., tiek už veiką, padarytą prieš R. S., skyrė laisvės atėmimo bausmes, kurių dydis yra mažesnis nei BK 147 straipsnio 1 dalies normos sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis, atitinkamai: treji metai ir šeši mėnesiai ir treji metai. Taikytas bausmių dalinis bendrinimo būdas; paskirta subendrinta bausmė taip pat mažesnė už BK 147 straipsnio 1 dalyje normos sankcijos medianą. Kasatoriaus manymas, kad neįvertintos jo šeiminės aplinkybės (dviejų mažamečių vaikų išlaikymas), šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindas, kaip nors koreguoti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį ar parinkti kitą bausmės rūšį.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo V. K. kasacinį skundą atmesti.