Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

2010-06-21 · Civilinė byla Nr. 2A-357/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2010-06-21
Bylos Nr.
2A-357/2010
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Gintaras Pečiulis, Vigintas Višinskis, Alė Bukavinienė
Ieškovas
V. B.
Atsakovas
S. B., R. S.
Trečiasis asmuo
D. B., Vilniaus
Advokatai
Romualdas Mikliušas, Leonidas Pčelincevas
Kategorijos
  • 24.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 30.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-357/2010 Procesinio sprendimo kategorijos: 24.4,
30.3 (S)LIETUVOS APELIACINIS TEISMASSPRENDI M A SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. birželio 21 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Viginto Višinskio,

sekretoriaujant Jūratei Česnulevičienei,dalyvaujant ieškovei V. B., ieškovės atstovui advokatui Leonidui Pčelincevui,atsakovei S. B., atsakovės atstovui advokatui Romualdui Mikliušui,trečiajam asmeniui D. B.,vertėjai Žanai Tadarovskajai,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės S. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 29 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas, civilinėje byloje Nr. 2-1088-232/2009 pagal ieškovės V. B. ieškinį atsakovėms S. B., R. S., dėl pirkimo-pardavimo sutarčių pripažinimo iš dalies negaliojančiomis bei nuosavybės teisių pripažinimo, tretieji asmenys D. B., Vilniaus m. 5-to notarų biuro notarė V. T., Vilniaus m. 16-to notarų biuro notarė D. J., uždaroji akcinė bendrovė statybinė komercinė įmonė „Alja“.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovė V. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu bei patikslintu ieškiniu, kuriuo prašė: pripažinti iš dalies negaliojančia 1998-12-12 pirkimo-pardavimo sutartį dėl 4 kambarių buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo atsakovės S. B. vardu dalyje, kad paminėto nekilnojamojo turto pirkėju buvo S. B. bei pripažinti tikruoju paminėtos sutarties šalimi (pirkėju) A. B.; pripažinti iš dalies negaliojančia 1996-09-16 pirkimo-pardavimo sutartį dėl 3 kambarių buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo atsakovės S. B. vardu dalyje, kad paminėto nekilnojamojo turto pirkėju buvo S. B. bei pripažinti tikruoju paminėtos sutarties šalimi (pirkėju) A. B.; pripažinti V. B. ir jos mirusiam sutuoktiniui A. B. bendros jungtinės nuosavybės teisę į 4 kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini) bei į negyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini); priteisti iš atsakovės visas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, jog būdama santuokoje su (duomenys neskelbtini), 1996-08-30 sudarė rankpinigių sutartį dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo. Pirkimo-pardavimo sutarties pasirašyti į notarų biurą nuvyko ieškovės sutuoktinis. 1998 m. pabaigoje santuokos metu buvo nupirktas butas adresu (duomenys neskelbtini). Dėl minėto buto pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo į notarų biurą nuvyko taip pat ieškovės sutuoktinis. Tačiau po sutuoktinio mirties ieškovei tapo žinoma, kad sutuoktinis dėl nežinomų priežasčių minėtus butus įformino savo motinos atsakovės S. B. vardu. Pažymėjo, jog buto, esančio (duomenys neskelbtini), remonto ir įrengimo darbai buvo atliekami šeimos sąskaita, už buto komunalines paslaugas mokėjo pati ieškovė. Baldai, buitinė technika bei namų apyvokos daiktai šiam butui įrengti buvo pirkti už šeimos lėšas. Ieškovė minėtame bute gyveno nuo 2001 m. iki 2006 m. vasaros. Kadangi ieškovės sutuoktinis A. B. be ieškovės leidimo ir jos sutikimo šeimos lėšomis ir šeimos poreikiams tenkinti įsigyto turto pirkimą įformino savo motinos S. B. vardu, todėl pirkimo-pardavimo sutartys dėl minėtų butų pirkimo yra apsimestinės ir pripažintinos iš dalies negaliojančiomis.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 29 d. sprendimu ieškinį tenkino: pripažino iš dalies negaliojančia 1998-12-12 pirkimo-pardavimo sutartį dėl 4 kambarių buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo atsakovės S. B. vardu dalyje, kad paminėto nekilnojamojo turto pirkėju buvo S. B. bei pripažino tikruoju paminėtos sutarties šalimi (pirkėju) A. B., mirusį 2007 05 03; pripažino iš dalies negaliojančia 1996-09-16 pirkimo-pardavimo sutartį dėl 3 kambarių buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo atsakovės S. B. vardu dalyje, kad paminėto nekilnojamojo turto pirkėju buvo S. B. bei pripažino tikruoju paminėtos sutarties šalimi (pirkėju) A. B. pripažino V. B. ir jos mirusiam sutuoktiniui A. B. bendros jungtinės nuosavybės teisę į 4 kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini) bei į negyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini); priteisė iš S. B. V. B. naudai 5000 Lt teismo išlaidų ir 37 Lt pašto išlaidų valstybės naudai. Teismas nurodė, kad tarp šalių yra kilęs ginčas dėl to, kuri šalis yra įgijusi nuosavybės teises į du ginčo butus. Atsakovė iš vienos pusės neneigė, kad sūnaus ir marčios (ieškovės) verslas sekėsi ir buvo labai pelningas, kad ji pati įdėjo savo lėšas į tą verslą ir jame dalyvavo, todėl turėjo lėšų ginčo turtui įsigyti, iš kitos pusės atsakovė prašė teismo išreikalauti duomenis iš mokesčių inspekcijos, kad įrodytų iš kokių lėšų buvo įsigytas ginčo turtas. Teismui išsireikalavus į bylą brangų turtą įsigijusio arba įsigyjančio Lietuvos Respublikos gyventojo pajamų deklaracijas, iš pastarųjų matyti, kad atsakovė yra deklaravusi, jog keturių kambarių butą ji įsigijo už jos motinos A. T. dovanotas lėšas, o dar dalį lėšų skolinosi iš neįvardintų asmenų (t. 1, b. l. 154-159), ginčo butą esantį (duomenys neskelbtini) deklaravo pirkusi už dukters O. D. dovanotus pinigus ir 60 000 Lt pasiskolinusi iš A. ir I. D., kuriems skolą sakosi grąžinusi (t. 1, b. l. 162-172), tačiau iš kokių šaltinių skolą grąžino negali paaiškinti. Teismo teigimu, iš VMI pateiktos deklaracijų medžiagos matyti, kad šalys ir jų artimieji yra įforminę keletą nekilnojamojo turto sandorių ir tiek ieškovė, tiek atsakovė, įsigydamos nekilnojamąjį turtą pateikdavo dovanojimo sutartis, skolos raštelius, pateisinančius lėšas, už kurias įsigyjamas turtas ir nė karto nenurodo lėšų tikrojo šaltinio, kurį teismas laikė labiausiai tikėtinu, kad nekilnojamasis turtas buvo įgytas už versle uždirbtas lėšas. Teismas nurodė, kad iš šalių pateiktų nekilnojamojo turto sandorių kopijų, nekilnojamojo turto registro išrašų ir ieškovės paaiškinimų, po santuokos sudarymo B. šeima (t. 1, b. l. 14) iš pradžių gyveno jos vieno kambario bute (duomenys neskelbtini), kurį 1990 metais iškeitė į didesnį 2 kambarių butą adresu (duomenys neskelbtini), pastarąjį 1992-04-06 privatizavo ieškovės vardu (t. 1,b. l. 19), o 1995-10-24 pardavė už 36 000 Lt (t. 1,b. l. 20) ir 1995-01-20, už 76 000 Lt ieškovės vardu nupirko keturių kambarių butą (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 60). 1996-09-16 įforminta 3 kambarių buto (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartis atsakovės vardu už 80 000 Lt (t. 1, b. l. 162), o 1998-12-12 taip pat atsakovės vardu 4 kambarių buto ir žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pirkimas už 124 480 Lt (t. 1, b. l. 153). Šis butas buvo įgytas nebaigtame statyti name, kurio baigtumas 85 procentai. Teismo teigimu, ieškovės nurodytus faktus, kad butą įgijo su tikslu pagerinti šeimos gyvenimo sąlygas, įrenginėjo jie abu su vyru už savo šeimos versle uždirbtas lėšas, ir kad šiame ginčo bute gyveno ieškovės šeima patvirtina kaimynų, bei bute statybos santechnikos ir kitus darbus atlikusių liudytojų parodymai, bei atsakovės pateikti statybinių medžiagų ir kitų buto įrengimui naudotų prekių įsigijimo dokumentai ieškovės vardu, namo butų savininkų bendrijos susirinkimų protokolai, apmokėjimo už komunalines paslaugas kvitai (t. 1, b. l. 75-80, t. 2, b. l. 7-20), iš kurių matyti, kad įrenginėjo butą ir jame gyveno ieškovė, jos vyras ir sūnus (t. 1, b. l. 64-74, 187-192)), kad ieškovės šeima gyveno šiame ginčo bute neneigė ir pati atsakovė. Kad ginčo butas (duomenys neskelbtini) buvo pirktas, siekiant pritaikyti jį optikos parduotuvei šalys neginčija, kad šis tikslas buvo pasiektas ir patalpos buvo pritaikytos verslo reikmėms, matyti iš nekilnojamojo turto registro pažymėjimo (t. 1, b. l. 208), kuriame nurodyta, kad vaistinės ir optikos parduotuvės patalpa priimta naudoti 1997-07-30, surašant statinio priėmimo naudoti aktą, kad joje įsikūrė viena iš ieškovei ir jos vyrui priklausiusių optikos parduotuvių, o kita dalis buvo nuomojama vaistinėms ginčo tarp šalių irgi nėra. Vadovaudamasis minėtomis įrodinėjimo taisyklėmis (CPK 176 str. 1 d., 185 str. 1 d.) ir logikos dėsniais įvertinęs pateiktus įrodymus teismas sprendė, kad atsakovė buvo tik formali savininkė, kad tokiu būdu siekta apsaugoti verslą nuo galimų rizikų. Tokią versiją patvirtina ir ta aplinkybė, kad atsakovė iki 1996 m. liepos mėnesio negalėjo realiai pastoviai, neepizodiškai aktyviai dirbti šeimos versle ir uždirbti ginčo butui Šeškinėje pirkti reikalingų lėšų, nes kaip matyti iš į bylą pateiktų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus pažymėjimų (t. 1, b. l. 176-178), atsakovė iki to laiko dirbo Vilniaus miesto švietimo skyriaus 1 ame ūkiniame-finansiniame poskyryje taigi ir užsiimti tik verslo reikalais negalėjo. Ieškovė ir jos vyras A. B. tuo metu įsteigė uždarąsias akcines bendroves ,,Lokena“, ,,Abeka“ ir ,,Nikoptikas“, kuriose jiems priklausė po 100 procentų akcijų, kurios kaip pripažįsta abi šalys užsiėmė verslu, todėl teismas nurodė, kad labiau tikėtina, jog, kaip tvirtina ieškovė, atsakovės dalyvavimas versle apsiribojo atskirų pavedimų vykdymu – daugiausia prekių pargabenimu, tai iš dalies patvirtina ir atsakovės pateikti paso duomenys (t. 2, b. l. 127-137). Spręsdamas ieškinio senaties termino klausimą, teismas atmetė kaip neįtikėtiną ieškovės versiją, neva ji nieko nežinojusi apie ginčo patalpų ir buto įforminimą atsakovės vardu. Teismo teigimu, labiau tikėtina jog ieškovė žinojo apie tokį šeimos nekilnojamojo turto įforminimą, sudarant apsimestinius sandorius, kadangi aktyviai dalyvavo tiek šeimos, tiek verslo reikalų tvarkyme, tačiau ieškinio senaties terminų ieškovė nėra praleidusi, nes jie šiuo atveju turėtų būti taikomi nuo to momento kai, atsakovė po A. B. mirties pareiškė nebepripažįstanti sandorių apsimestinumo, t. y. kai tarp šalių kilo ginčas dėl sandorių pobūdžio, dėl kurio buvo susitarta siekiant apsaugoti šeimos verslą nuo galimų rizikų. Pagal 1964 m. CK 52 straipsnį ir CK 1. 87 straipsnį, galiojusį sandorių sudarymo metu, apsimestiniu pripažįstamas sandoris, kuris sudarytas siekiant pridengti kitą sandorį. Jeigu tai nustatoma, taikomos taisyklės liečiančios tą sandorį, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje. Teismas sprendė, kad šiuo atveju kol ieškovė turėjo pagrindą tikruoju savininku laikyti savo sutuoktinį ir šalys laikėsi tikrojo sandorio sąlygų, ieškovei nebuvo pagrindo manyti, kad jos teisės kaip nors pažeidžiamos.

Šalies argumentai

Atsakovė S. B. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės visas bylinėjimosi išlaidas. Skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas netinkamai nustatė ieškinio senaties termino pradžią ir pabaigą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo klausimu suformuotos teismų praktikos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškininės senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti tiek į abiejų civilinio teisinio santykio šalių interesus, tiek ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus. 1964 m. CK 84 straipsnis nustatė bendrą 3 metų ieškinio senaties terminą. Byloje nustatyta, kad ginčijamos pirkimo-pardavimo sutartys sudarytos 1998-12-12 ir 1996-09-16, o ieškovė ieškinį teismui pateikė tik 2007-10-09. Nors ieškovė tiek ieškinyje, tiek teismo posėdžio metu teigė, kad apie savo teisių ir teisėtų interesų pažeidimą sužinojo tik tuomet, kai kreipėsi į notarų biurą dėl paveldėjimo bylos iškėlimo, tačiau tokie ieškovės teiginiai buvo paneigti byloje surinktais įrodymais.

2. Teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, įtvirtintas CPK 176, 185 straipsniuose, iš esmės neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, ieškovės įrodymams ir paaiškinimams suteikė didesnę įrodomąją galią nei atsakovės pateiktiems rašytiniams įrodymams. Atsakovė byloje pateikė įrodymus, kad ginčo butus įsigijo iš savo lėšų. Tai patvirtina Vilniaus miesto Valstybinės mokesčių inspekcijos gyventojų mokesčių skyriaus pateikta Brangų turtą įsigijusio arba įsigysiančio Lietuvos Respublikos gyventojo pajamų deklaracija, kuri laikytina oficialiu rašytiniu įrodymu (CPK 197 str. 2 d.). Atsakovė dažnai važinėjo š užsienį verslo reikalais. Akivaizdu, kad nuolatinis važinėjimas į užsienį verslo reikalais, prekių gabenimas iš kitų valstybių, leido atsakovei užsidirbti pakankamai pinigų ginčo turtui įsigyti. Atsakovė su ginčo turtu visuomet elgėsi kaip su nuosavu: sudarė ginčo patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį, atsakovė asmeniškai gaudavo nuomos pinigus. Atsakovė tinkamai, nepertraukiamai rūpinosi ginčo patalpomis, kaip nuosavu turtu, tačiau minėtų aplinkybių teismas nevertino ir dėl jų nepasisakė.

3. Teismas, priimdamas sprendimą, nepagrįstai rėmėsi ieškovės liudytojų prieštaringais parodymais, kurie nedalyvavo ginčo butų pirkime ir nežino butų pirkimo aplinkybių. Liudytojų parodymai nelaikytini įrodymais ir jais negali būti grindžiamas sprendimas, juo labiau, kad apklausti liudytojai buvo ir/ar yra glaudžiai susiję su ieškove. Dauguma liudytojų paaiškino tik apie neesmines bylai aplinkybes. Apklaustų liudytojų parodymus paneigia teismui pateikti minėti oficialūs rašytiniai įrodymai. Be to, ieškovė teismui nepateikė įrodymų, kad ginčo butai buvo įgyti už jos ir jos sutuoktinio lėšas.

Atsiliepimas

Ieškovė V. B. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovės visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

1. Neteisingas apeliantės argumentas, kad ieškovė praleido įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą. Ieškovei iki 2007 m. nieko nebuvo žinoma apie ginčo patalpų įregistravimą atsakovės vardu, kadangi visi ieškovės kviesti liudytojai ir pati atsakovė patvirtino teismui, kad beveik visais bendrais šeimos verslo, taip pat ir ūkiniais reikalais, tame tarpe ir įvairių dokumentų, susijusių su ginčo patalpomis, sudarymo, pasirašymo ir įforminimo klausimais, asmeniškai rūpinosi ieškovės sutuoktinis A. B. Ieškinio senaties terminas kreiptis į teismą dėl 1998 m. gruodžio 12 d. pirkimo-paradvimo sutarties pripažinimo iš dalies negaliojančia iki ieškinio padavimo teismui dienos dar nesibaigė, kadangi po 2000 m. CK patvirtinimo bendras ieškinio senaties terminas tapo 10 metų, o anksčiau galiojęs 3 metų bendras ieškinio senties terminas jeigu nepasibaigė iki 2001 m. liepos 1 d., pratęsiamas iki 10 metų.

2. Neteisingas apeliantės argumenas, kad atsakovės pateikti įrodymai turi didesnę įrodomąją galią. Apeliantės nurodyti rašytiniai įrodymai – Brangų turtą įsigijusio arbq įsigysiančio Lietuvos Respublikos gyventojo pajamų deklaracija, nelaikomi oficialiais rašytiniais įrodymais ir neturi didesnės įrodomosios galios, kadangi pagal galiojančių teisinių aktų nuostatas gali būti tikslinami.

3. Atmestinas apeliantės argumentas, kad atsakovė su ginčo turtu visuomet elgėsi kaip su nuosavu, kad ji tinkamai ir nepertraukiamai rūpinosi ginčo patalpomis, kaip nuosavu turtu. Teismas tinkamai įvertino visus šalių pateiktus įrodymus ir nustatė, kad beveik visais A. ir V. B. šeimos verslo ir ūkiniais reikalais, tame tarpe ir įvairių dokumentų, susijusių su ginčo patalpomis, sudarymo, pasirašymo ir įforminimo klausimais, rūpinosi ieškovės sutuoktinis A. B.

4. Nepagrįstas apeliantės teiginys, jog šioje byloje neleistina remtis liudytojų parodymais. Teismas priėmė sprendimą, įvertinęs visų teismui pateiktų įrodymų visumą, t. y. įvertinęs teismui pateiktus rašytinius įrodymus ir šalių kviestų liudytojų parodymus.

Atsakovė R. S. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą patenkinti. Atsiliepime nurodo, kad iki 1996 m. rugsėjo 16 d. buvo buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkė. Ieškovė ir ieškovės sutuoktinis A. B. vedė derybas dėl buto pirkimo. Mano, kad butas buvo įsigytas už ieškovės ir jos sutuoktinio lėšas ir jų šeimos poreikiams tenkinti.

Trečiasis asmuo D. B. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo, kad teismas teisingai įvertino visus teismui pateiktus įrodymus, tame tarpe ir liudytojų parodymus, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, nes teismas netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas (CPK 330 str.).

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl nuosavybės į nekilnojamąjį turtą atsiradimo pagrindo ir dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės į šį turtą.

Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą teisminės gynybos, siekiant jo pasirinktu būdu ginti pažeistas teises (CK 1.138 str.). Tačiau ši teisė nėra absoliuti – ji ribojama tiek procesinės, tiek ir materialinės teisės normomis, nustatančiomis šios teisės realizavimo tvarką, kurios privalu laikytis. Vienas tokių – ieškinio senaties institutas. Ieškinio senaties institutas yra skirtas sudaryti realią galimybę asmeniui apginti savo pažeistą teisę, užtikrinti civilinių santykių stabilumą, užkirsti kelią begaliniam bylinėjimuisi, skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistą teisę ir kt. Jis yra nustatytas abiejų šalių interesais ir taikomas tuo atveju, kai viena šalis dėl reikalavimo nepareiškimo per tam tikrą laiką gali tikėtis, jog kita šalis atsisako ginti pažeistą teisę ar vertina ją kaip nepažeistą. Ieškinio senaties termino pasibaigimas iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas atmesti ieškinį (CK 1.131 str. 1 d.). Tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių bei jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,, Kirsnė“ v. UAB ,,Medicinos bankas“, bylos Nr. 3K-3-317/2008).

Nustatyti, ar ieškinio senaties terminas praleistas, įmanoma tik nustačius tikslų momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad ieškinio senatis prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi teisės į ieškinį atsiradimo momentas nustatomas taikant tiek subjektyvųjį kriterijų – subjektinės teisės turėtojo suvokimą, kad jo teisė pažeista, tiek objektyvųjį kriterijų – turėjimą sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Nagrinėjamoje byloje ieškovė V. B. ieškiniu prašė pripažinti iš dalies negaliojančia 1998 m. gruodžio 12 d. pirkimo-pardavimo sutartį dėl 4 kambarių buto, esančio (duomenys neskelbtini), bei pripažinti iš dalies negaliojančia 1996 m. rugsėjo 16 d. pirkimo-pardavimo sutartį dėl 3 kambarių buto, esančio (duomenys neskelbtini). Ginčo civilinių teisinių santykių atsiradimo metu galiojusio 1964 m. CK 84 straipsnis nustatė bendrą trejų metų ieškininės senaties terminą. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškinį teismui ieškovė pateikė 2007 m. spalio 9 d. Nors ieškovė teigė, kad apie savo teisių ir teisėtų interesų pažeidimą sužinojo tik tuomet, kai kreipėsi į notarų biurą dėl paveldėjimo bylos iškėlimo, tačiau pats pirmosios instancijos teismas pripažino kaip neįtikėtiną ieškovės versiją, neva ji nieko nežinojo apie ginčo patalpų ir buto įforminimą atsakovės vardu. Teismas pripažino, kad labiau tikėtina, jog ieškovė žinojo apie tokį šeimos nekilnojamojo turto įforminimą, sudarant apsimestinius sandorius, kadangi aktyviai dalyvavo tiek šeimos, tiek verslo reikalų tvarkyme. Tokios teismo išvados ieškovė neskundė. Tačiau pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio senaties termino klausimą nepagrįstai nurodė, kad ieškovė ieškinio senaties termino nėra praleidusi, nes ieškinio senaties terminas šiuo atveju turėtų būti taikomas nuo to momento kai, atsakovė po A. B. mirties pareiškė nebepripažįstanti sandorių apsimestinumo, t. y. kai tarp šalių kilo ginčas dėl sandorių pobūdžio dėl kurio buvo susitarta siekiant apsaugoti šeimos verslą nuo galimų rizikų. Teisėjų kolegija su tokiu ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo momentu nesutinka. Kaip minėta, ginčijami sandoriai buvo sudaryti 1998 m. gruodžio 12 d. ir 1996 m. rugsėjo 16 d., ieškovė žinojo ar turėjo žinoti apie ginčo patalpų ir buto įforminimą atsakovės vardu. Ieškovė į teismą dėl pirkimo-pardavimo sutarčių pripažinimo iš dalies negaliojančiomis bei nuosavybės teisių pripažinimo kreipėsi praėjus daugiau kaip aštuoneriems metams, trejų metų ieškinio senaties terminą praleido be svarbių priežasčių ir nėra pagrindo jį atnaujinti. Pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo, kai ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį, yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinį. Tokia teismų praktika formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtose civilinėse bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 2 d. nutartį civilinėje byloje J. D. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-9/2009; kt.). Teisėjų kolegija taiko ieškinio senatį ieškovės pareikštiems reikalavimams dėl pirkimo-pardavimo sutarčių pripažinimo iš dalies negaliojančiomis bei nuosavybės teisių pripažinimo ir ieškinį atmeta.

Be to, teisėjų kolegijos nuomone, teismas pagal byloje surinktus įrodymus padarė neteisingas išvadas dėl nuosavybės atsiradimo pagrindo, todėl nepagrįstai tenkino pareikštą ieškinį.

Byloje nustatyta, kad atsakovė S. B. 1998 m. gruodžio 12 d. pirko keturių kambarių butą (duomenys neskelbtini), ir 1996 m. rugsėjo 16 d. ji pirko trijų kambarių butą (duomenys neskelbtini). Ieškovė įrodinėja, kad šis nekilnojamasis turtas yra jos su mirusiu sutuoktiniu, o su atsakovės sūnumi A. B. šeimos turtas. Pirmosios instancijos teismas, palaikydamas ieškovės poziciją ir tenkindamas ieškinį, savo išvadas grindė aplinkybėmis, jog ieškovė savo lėšomis įrengė butą Pretorijaus g., jame gyveno, todėl laikė, kad turtas priklausė jai ir sutuoktiniui, o ne atsakovei. Tačiau tokia teismo išvada nepagrįsta, neparemta įrodymais, prieštarauja susiformavusiai teismų praktikai, be to, teismas neįvertino tai paneigiančių bylos įrodymų arba įvertino juos kaip neįtikinamus, nors tokios išvados nepagrindė.

Pažymėtina, kad įstatymas apibrėžia nuosavybės atsiradimo pagrindus (CK 4.47 str.), tarpe jų, numatyta, kad nuosavybė įgyjama pagal sandorius (1 p.), pagaminant naują daiktą (4 p.). Ieškovės nurodyto pagrindo – kad nuosavybė į nekilnojamąjį daiktą atsirastų, atliekant jame remontą ir pan., įstatymas nenumato. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. gegužės 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2010, nurodė, kad nekilnojamojo daikto pagerinimas, jeigu jis nėra esminis, nesukelia pagrindo teisei į bendrąją jungtinę nuosavybę pripažinti, tačiau sukuria teisines prielaidas sutuoktiniui pagrįstai tikėtis kompensacijos už įdėtus daikto pagerinimus.

Byloje nustatyta, kad ieškovė remontavo butą (duomenys neskelbtini), pirko baldus. Atsakovė S. B. iš esmės pripažino šią aplinkybę ir nurodė, jog ji leido savo sūnui su marčia gyventi jos bute, įsirengti jį pagal savo poreikius. Tačiau vien ši aplinkybė, kaip minėta, neduoda pagrindo pripažinti tokį turtą jį pagerinusio asmens nuosavybe. Įrodinėjant aplinkybes dėl nuosavybės įgijimo įstatymo nurodytais pagrindais, svarbu nustatyti, kokiomis ir kieno lėšomis nuosavybė buvo sukurta. Ieškovė nepateikė į bylą nė vieno įrodymo, patvirtinančio, jog ji turėjo lėšų ginčo turtui įsigyti. Liudytojai, apklausti pirmosios instancijos teisme, nurodė, jog jie matė ieškovę gyvenant bute (duomenys neskelbtini), tačiau nė vienas šių liudytojų nežinojo ir negalėjo įvardinti buto įsigijimo aplinkybių. Tuo tarpu, atsakovė pateikė įrodymus dėl piniginių lėšų turėjimo ir jų panaudojimo.

Byloje pateikta atsakovės S. B. brangų turtą įsigijusio arba įsigyjančio Lietuvos Respublikos gyventojo pajamų deklaracija (t. 1, b. l. 152) iš kurios matyti, kad atsakovė 1999 m. vasario 26 d. Vilniaus valstybinei mokesčių inspekcijai deklaravo keturių kambarių butą, esantį Salotės km., Vilniaus raj. Deklaracijoje, kaip pajamų šaltinis, nurodytos pinigų dovanojimo sutartys 127 000 litų sumai. Šios sutartys yra pateiktos ir byloje (t. 1, b. l. 154-159). Kitoje deklaracijoje S. B. deklaravo trijų kambarių butą (duomenys neskelbtini), lėšų šaltiniu nurodė darbo užmokestį ir dovanojimo sutartis – viso 83 837 litų sumai (t. 1, b. l. 160). Minėtas sutartis taip pat pateikė į bylą (t. 1, b. l. 165, 167, 169, 170). Tuo tarpu, V. B. savo deklaracijoje apie brangaus turto įsigijimą deklaravo tik butą, esantį (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 147), A. B. tokio pobūdžio deklaracijų nepateikė (t. 1, b. l. 174).

Šie įrodymai paneigia ieškovės argumentus, neva atsakovė negalėjo ir neketino įsigyti nuosavybėn ginčo turtą. Atsakovės ketinimą įsigyti turtą ir juo disponuoti papildomai patvirtina aplinkybės, jog būtent atsakovė, kaip turto savininkė, sudarė patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje nuomos sutartį, pati asmeniškai gaudavo pinigus už patalpų nuomą, tai patvirtina nuomos pinigų gavimo aktas (t. 2, b. l. 145), sąskaitos faktūros Nr. 9673126, Nr. 9673129, Nr. 9673289 (t. 2, b. l. 164, 167, 168). Šios sąskaitos išrašytos nuo 1998 m. iki 2003 m., po to 2003 m. kovo 2 d. sudaryta nuomos sutartis su L. I. vaistine ,,Gudažolė“.

Pagal CPK 12 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą ir CPK 178 straipsnyje reglamentuojamą įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Dėl to būdamas nepriklausomas ir nešališkas teismas turi išklausyti abi šalis, kurios privalo įrodyti teisiškai reikšmingas aplinkybes, sudarančias ieškinio reikalavimų ir atsikirtimų į juos pagrindą. Tiek įstatyme, tiek teismų teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje nereikalaujama, jog aplinkybės būtų absoliučiai įrodytos, jų konstatavimui užtenka įrodymų, kurie būtų pakankami ir leistų daryti išvadą apie tam tikros aplinkybės buvimą. Ieškovė nepateikė įrodymų, paneigiančių nurodytus atsakovės pateiktus įrodymus. Ginčo sutartyje dėl butų (duomenys neskelbtini) pirkimo šio turto pirkėja nurodyta atsakovė S. B. (t. 1, b. l. 153, 162), todėl preziumuojama, kad būtent ji yra nekilnojamųjų daiktų savininkė pagal sandorius (CK 4.47 str. 1 d. 1 p.), paneigti šią prezumpciją pareiga tenka ieškovei, o ne atvirkščiai.

Kaip minėta, ieškovė nuosavybės teisės sukūrimą patvirtinančių įrodymų nepateikė. Vien pasakymas, jog ieškovė su vyru buvo įkūrę verslą, valdė savo įmonės akcijas ir visą laiką dirbo tose įmonėse, nėra įrodymas apie lėšų butams pirkti turėjimą ir jų panaudojimą šiam tikslui, nes byloje nėra jokių įrodymų nei apie ieškovės darbines pajamas, nei apie kitokį pajamų šaltinį. Priešingai, byloje nustatyta, kad ieškovė kitą nekilnojamąjį turtą įgijo būtent savo vardu – 1995 m. sausio 20 d. ji pirko keturių kambarių butą (duomenys neskelbtini), kuriame ligi šiol deklaravusi savo gyvenamąją vietą (t. 1, b. l. 60, 61). Kad iš šio buto gautų lėšų negalėjo panaudoti ginčo turtui įsigyti, patvirtina ta aplinkybė, kad šį butą ji neatlygintinai padovanojo savo motinai, o ne pardavė.

Remdamasi aptartais įrodymais, teisėjų kolegija konstatuoja, jog ieškovė neįrodė nė vieno įstatyme nurodyto nuosavybės įsigijimo pagrindo, kuriuo remiantis būtų galima pripažinti jai nuosavybės teisę į ginčo butus.

Neįrodytas ir ieškinyje nurodomas pagrindas – kad sandoriai yra apsimestiniai, tai yra sudaryti ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu (CK 1.87 str.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, kad su statytiniais sudarytas sandoris yra apsimestinis, o jį sudariusių šalių valia, išreikšta išorinė forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu buvo ketinimas sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2006; 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2009; 2010 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2010).

Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad aiškinant sutartis, reikia vadovautis CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis ir išsiaiškinti ne tik sutarčių tekstą, bet atsižvelgti ir į susiklosčiusius šalių tarpusavio santykius, sutarties sudarymo aplinkybes ir pan. Tačiau teismas nagrinėjamoje byloje neteisingai aiškino ginčo sutartis. Teismas apsiribojo konstatavimu, kad atsakovė, dirbdama švietimo įstaigoje ir epizodiškai dalyvaudama sūnaus versle, negalėjo turėti tikslo įsigyti ginčo butus, tuo tarpu, ieškovė su sutuoktiniu turėjo tokį tikslą verslo vystymui. Tačiau toks aiškinimas neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Atsakovė nurodė, kad butą (duomenys neskelbtini) ji įsigijo, siekdama papildomo prie pensijos pragyvenimo šaltinio. Tai patvirtina jau minėtos aplinkybės – kad ji išnuomojo patalpas vaistinei ir optikos salonui, iš to gavo nuomos pajamas, jas gauna ir iki šiol. O butą (duomenys neskelbtini) nusipirko, siekdama investuoti dovanotus pinigus, jame leido gyventi sūnų su marčia, butą ateityje ketino perleisti anūkui, ieškovės sūnui, kad šis rūpintųsi ja iki senatvės. Toks siekis yra realus, atitinkantis tikrovę, ir esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo atsakovę S. B. pripažinti ginčo sandorių statytine, o ne tikrąja sandorio šalimi.

Vadovaudamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės atsiradimo pagrindus, ir dėl šios priežasties bylą išsprendė netisingai, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – ieškinys atmetamas (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Be to, CPK 93 straipsnio 4 dalyje pažymėta, kad tuo atveju, kai apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Iš bylos duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos teismas 2009 m. lapkričio 12 d. nutartimi atidėjo atsakovei S. B. 7 945 Lt žyminio mokesčio sumos sumokėjimą už apeliacinį skundą iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) priėmimo (t. 2, b. l. 202-203). Apeliacinės instancijos teismui išsprendus ginčą ir ieškinį atmetus, iš ieškovės V. B. priteistinas 7 945 Lt žyminis mokestis už apeliacinį skundą valstybei. Taip pat priteistina iš ieškovės 53,20 išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės V. B. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 7 945 Lt (septynis tūkstančius devynis šimtus keturiasdešimt penkis litus) žyminio mokesčio ir 53,20 (penkiasdešimt tris litus, 20 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

Teisėjai Alė BukavinienėGintaras PečiulisVigintas Višinskis