- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-10-25
- Bylos Nr.
- 1A-662-926/2019
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aušra Vingilė, Jurgis Kiškis, Evaldas Gražys
- Nukentėjusysis
- E. A.
- Advokatai
- Eglė Grucytė, Kristina Česnauskienė
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio, Jurgio Kiškio ir Aušros Vingilės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios E. A. (toliau – E. A.) atstovės advokatės Kristinos Česnauskienės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2019 m. birželio 17 d. nuosprendžio, kuriuo V. A. (toliau – V. A.), jo atžvilgiu pritaikius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 37 straipsnį, buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl veikos mažareikšmiškumo, baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukiant.
Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.
E. A. civilinis ieškinys buvo atmestas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. Atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 straipsnį V. A., 2018 m. lapkričio 3 d., apie 19.20 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), konflikto metu, sėdėjusiai ant lovos sutuoktinei E. A. tyčia rankomis paėmė už jos abiejų kojų, jas stipriai suspaudė ir patraukė į save, po to, norėdamas atimti iš jos mobiliojo ryšio telefoną, ją užgulė ir paėmęs rankomis už abiejų rankų dilbių, ją laikė, taip smurtaudamas nukentėjusiajai E. A. padarė poodinę kraujosruvą kairėje kojoje, kuri atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, o taip pat sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą. Šie jo veiksmai atitinka požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniame skunde nukentėjusiosios E. A. atstovė advokatė K. Česnauskienė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. birželio 17 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį V. A. atžvilgiu – pripažinti jį kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir skirti jam laisvės apribojimo bausmę; nukentėjusiosios E. A. civilinį ieškinį tenkinti visiškai; iš V. A. priteisti nukentėjusiosios patirtas išlaidas advokatės paslaugoms apmokėti.
2.1. Nukentėjusiosios atstovės teigimu, E. A. su V. A., nors šiai dienai dar susituokę, tačiau jau ketverius metus gyvena atskiruose kambariuose. Vertinamo įvykio dieną V. A. E. A. pateikė parengtus skyrybų dokumentus, kuriuos dėl objektyvių priežasčių nukentėjusioji atsisakė pasirašyti, nueidama į savo kambarį, t. y. į privačią erdvę, ir užsidarydama kambario duris. Tuo metu jai paskambino sūnus, kuris sužinojęs apie tėvo planus skirtis pasakė „jei toks drąsus pateikti dokumentus skyryboms, tai tegu būna toks drąsus išeiti iš namų“. Šiuos sūnaus žodžius ji perdavė sutuoktiniui. Vėliau E. A. paskambino draugei N. B., su kuria kalbėjosi apie skyrybas, gyvenimo problemas. Kambario durys buvo uždarytos, tačiau, tikėtina, kad V. A. klausėsi nukentėjusiosios pokalbio, nes staiga įėjo į kambarį, paklausė, su kuo ji kalba ir pradėjo įžeidinėti nukentėjusiąją. Šiai paprašius išeiti ir uždaryti duris, V. A. išėjo, tačiau durų neuždarė, tad E. A. pati užsidarė duris ir tęsė pokalbį su drauge. V. A. toliau klausėsi pokalbio ir agresyviai vėl įsiveržė į kambarį, šaukė, kad atims telefoną, griebė už abiejų blauzdų ir staigiu judesiu patraukė sutuoktinę į save. Tuo metu ji spėjo telefoną paslėpti po čiužiniu, jis jai laikė už rankų. E. A. pradėjus šaukti, V. A. ją paleido, tačiau dar kelis kartus trenkė rankinuku į galvos ir krūtinės sritį. Po panaudoto smurto E. A. jautėsi blogai, dėl įvykio sutrikusią sveikatą jai teko gydyti vaistais, jai buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas. Dėl patirto didelio streso paūmėjo nukentėjusiosios kraujotakos sutrikimai. Be to, E. A. po įvykio kreipėsi į teismo medicinos specialistus, kurie užfiksavo kūno sužalojimą t. y. kraujosruvą ant kairės kojos ir pateiktoje išvadoje konstatavo, jog minėtas kūno sužalojimas atsirado įvykio metu nukentėjusiosios nurodytomis aplinkybėmis. Tačiau į šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, šališkai vertino faktines aplinkybes bei įrodymus, taikė dvigubus standartus vertindamas nukentėjusiosios ir V. A. parodymus, tokiu būdu nepagrįstai atleisdamas V. A. nuo baudžiamosios atsakomybės.
2.2. Pirmosios instancijos teismui, pasak nukentėjusiosios atstovės, nebuvo pagrindo netikėti nukentėjusiosios parodymais, nes ji nuo pat bylos tyrimo pradžios nuosekliai nurodė įvykio aplinkybes, tame tarpe ir iš V. A. pareikšto kaltinimo apylinkės teismo pašalintą aplinkybę dėl jo smūgių, suduotų nukentėjusiajai rankinuku, vien tik todėl, kad V. A. šią aplinkybę neigė. Nepagrįstai pirmosios instancijos teismas pripažino ir tai, kad analizuojamam įvykiui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiosios elgesys – sūnaus žeminančių žodžių perdavimas bei pokalbis su drauge telefonu apie asmeninius sutuoktinių reikalus, kadangi nei viena sūnaus žodžių dalis nebuvo žeidžianti, todėl šių žodžių persakymas V. A. nedavė teismui pagrindo pateisinti jo smurtinius veiksmus.
2.3. Be to, pasak nukentėjusiosios atstovės, vertindamas E. A. padaryto sveikatos sutrikdymo mastą, neturtinę žalą, teismas visiškai neatsižvelgė į pablogėjusią E. A. sveikatos būklę, dėl ko jai buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas, kas atskleidžia bylą nagrinėjusiosios teisėjos neobjektyvumą bei šališkumą V. A. naudai. Šioje vietoje pabrėžiama, kad nors nukentėjusiosios kraujotakos sutrikimas buvo nustatytas ir anksčiau, tačiau jis neabejotinai suaktyvėjo po vertinamo įvykio. Logiška, jog nukentėjusiosios atžvilgiu panaudojus psichologinį bei fizinį smurtą, ji patyrė stresą, įtakojusį jos bendrą sveikatos būklę.
2.4. Nors atleisdamas nuo baudžiamosios atsakomybės V. A. teismas kaip pagrindinę aplinkybę nurodė įtemptus jo ir sutuoktinės santykius, tačiau ši aplinkybė jokios juridinės reikšmės veikos vertinimui neturi. Netinkamą BK 37 straipsnio taikymą, nukentėjusiosios atstovės teigimu, nulėmė nepagrįstas, šališkas faktinių aplinkybių, asmenų parodymų bei įrodymų vertinimas. Bylos duomenimis, E. A., pasiėmusi skyrybų dokumentus jokio konflikto nepradėjo, vietoje to, pasišalindama ir užsidarydama savo naudojamame kambaryje. Tokiu būdu kyla klausimas, kokiu savo netinkamu elgesiu E. A. provokavo konfliktą. Remiantis bylos duomenimis, ne E. A. ėmėsi veiksmų, o sutuoktinis, įsibrovęs į jos kambarį, grasindamas atimti telefoną bei sukeldamas konfliktą, kurio metu nukentėjusiosios atžvilgiu panaudojo smurtą. Šiame kontekste pabrėžiama, kad nors baudžiamajame įstatyme ir nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, jog paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai. Šiuo aspektu pabrėžiama, jog atleisdamas V. A. nuo baudžiamosios atsakomybės teismas visiškai nevertino V. A. asmenybės. Bylos duomenimis, dar 2018 metais jis buvo pripažintas kaltu pagal BK 281 straipsnio 7 dalį ir netrukus vėl padarė naują nusikaltimą, kas patvirtina V. A. pavojingumą.
2.5. Apeliaciniame skunde pabrėžiama ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog žala nebuvo didelė, jokios teisinės analizės, kuria nustatytų, kokio dydžio žalą apskritai yra patyrusi E. A., neatliko. Neįvertino, jog vien tik E. A. bylinėjimosi išlaidas sudaro 300 eurų, tačiau jų priteisimo klausimo pirmosios instancijos teismas visiškai nesprendė, nors V. A. atžvilgiu išteisinamojo nuosprendžio ir nepriėmė.
Atsiliepimas
3. Atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės V. A. pateikė atsiliepimą į nukentėjusiosios E. A. atstovės advokatės K. Česnauskienės apeliacinį skundą, kuriuo prašo Kauno apylinkės teismo 2019 m. birželio 17 d. nuosprendį palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.
Šalies argumentai
4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nukentėjusioji E. A. ir jos atstovė advokatė pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir juos pagrindžiantiems motyvams, prašė apeliacinį skundą tenkinti, teismo posėdžio metu pateikiant ir prašymą dėl apeliacinės instancijos teisme nukentėjusiosios patirtų išlaidų už advokatės paslaugas atlyginimo. Prokuroras, iš esmės nesutikdamas su pateikto apeliacinio skundo motyvais, pažymėjo tik tai, kad vertinamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė nukentėjusiosios pareikšto civilinio ieškinio klausimą, jis šiuo konkrečiu atveju turėjo būti ne atmestas, o paliktas nenagrinėtas. Atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės V. A. ir jo gynėjas, nesutikdami su nukentėjusiosios atstovės apeliacinio skundo argumentais, prašė jį atmesti.
Motyvuojamoji dalis
5. Nukentėjusiosios E. A. atstovės advokatės K. Česnauskienės apeliacinis skundas atmetamas.
6. Nukentėjusiosios E. A. atstovės apeliaciniame skunde iš esmės teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio nuostatas, netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, neįvertino reikšmingų bylos duomenų visumos, dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir V. A. atleido nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis). Tačiau, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumą, vis tik konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai atleido V. A. nuo baudžiamosios atsakomybės BK 37 straipsnio pagrindu.
7. Šios išvados kontekste vis tik pažymėtina, kad pagal BPK 20 straipsnį, įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis, pagal kurią, teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įvertinus skundžiamą nuosprendį teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, darytina abejonių nekelianti išvada, kad šioje byloje vertindamas įrodymus ir nustatydamas faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas laikėsi BPK 20 straipsnyje išdėstytų įrodymų vertinimo taisyklių. Tai, kad įrodymus teismai įvertino ne taip, kaip to norėtų apeliantė ir (ar) jos ginamoji, savaime negali būti laikoma baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.
8. Nors nukentėjusiosios atstovė apeliaciniame skunde detaliai analizuoja V. A. inkriminuojamos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, atskirus bylos įrodymus (proceso dalyvių parodymus, rašytinę bylos medžiagą), teigdama, kad vienas ar kitas įrodymas nepatvirtina byloje nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmiau minėtos BPK įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią ir vientisą grandinę. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, susijęs su visų bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste svarbu paminėti ir tai, kad įrodymais byloje gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai patvirtinantys ar paneigiantys reikšmingą aplinkybę, bet ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, patvirtinti arba paneigti tiriamas versijas. Aptarto teisinio reguliavimo kontekste įvertinus skundžiamo nuosprendžio turinį, abejonių pirmosios instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegijai vis tik nekyla.
9. Kaip nustatyta nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis, V. A. 2018 m. lapkričio 3 d., apie 19.20 val., bute, konflikto metu, sėdėjusiai ant lovos sutuoktinei E. A. tyčia rankomis paėmė už jos abiejų kojų, jas stipriai suspaudė ir patraukė į save, po to, norėdamas atimti iš jos mobiliojo ryšio telefoną, ją užgulė ir paėmęs rankomis už abiejų rankų dilbių, ją laikė, taip smurtaudamas nukentėjusiosios atžvilgiu ir jai padarydamas poodinę kraujosruvą kairėje kojoje bei sukeldamas jai fizinį skausmą. Ginčo dėl to, jog šios nutarties 1 punkte nurodytu laiku, vietoje ir aplinkybėmis tarp V. A. ir E. A. įvyko tarpusavio konfliktas dėl V. A. sutuoktinei pateiktų skyrybų dokumentų, analizuojamu atveju nekyla. Šį faktą vienodai aiškino tiek V. A., tiek ir nukentėjusioji. Tačiau, jų parodymai dėl tolesnės vertinamo įvykio sekos, lyginant juos tarpusavyje, akivaizdžiai nesutapo. V. A. teigimu, jokio fizinio smurto savo sutuoktinės atžvilgiu jis nenaudojo, tik bandė iš jos atimti mobilaus ryšio telefoną, kuriuo konflikto metu ji pasakojo savo draugei N. B. apie jo ir sutuoktinės lytinius santykius, kas V. A. įžeidė. Tuo tarpu E. A. teigė, kad jai nesutikus su V. A. reikalavimu baigti telefoninį pokalbį su N. B., šis griebė jai, sėdėjusiai ant išskleistos sofos ir atsirėmusiai į sieną, už kojų, prisitraukė arčiau savęs, abiem rankomis spaudė jos rankas ir siekė atimti telefoną, o jai pradėjus šaukti pagalbos, ją paleido ir paėmęs šalia buvusį rankinuką, juo tris kartus trenkė jai į galvą ir krūtinę.
10. Apie E. A. atžvilgiu jos sutuoktinio panaudotą fizinį smurtą, kiek jis susijęs su skundžiamu nuosprendžiu V. A. inkriminuotais veiksmais, nukentėjusioji, be kita ko, įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, nuosekliai ir detaliai papasakojo jau pirmosios apklausos metu, savo parodymus patvirtindama ir parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., b. l. 41-44). Jos ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai iš esmės sutapo su jos teisiamojo posėdžio metu išdėstytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, tam tikra dalimi atitiko ir V. A. parodymus. Tai, kad V. A. komentuojamo įvykio dieną jos atžvilgiu naudojo fizinį smurtą, nukentėjusioji patvirtino ir iš karto po įvykio paskambinusi Bendruoju pagalbos centro telefonu, kur prašėsi pagalbos, nurodydama, jog sutuoktinis ją pradėjo „mušti, daužyti“ (1 t., b. l. 28-29). Šį faktą, kiek detalizuodama, ji paaiškino ir iš karto po įvykio į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams, nurodydama, kad sutuoktinis stipriai suėmė jai už rankų ir kojų, jas kratė (1 t., b. l. 11-14), šiuos sutuoktinio veiksmus detaliai pavaizduodama ir veiksmais (1 t., b. l. 15-16). Tuo tarpu Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvados Nr. G3329/2018(02) duomenimis, E. A. 2018 m. lapkričio 5 d. buvo nustatyta poodinė kraujosruva kairėje kojoje, kuri padaryta kietu buku daiktu ar paviršiumi, kuo galėjo būti ir rankos pirštas, vienu trauminiu poveikiu; sužalojimo pobūdis neprieštarauja tam, kad jis galėjo būti padarytas ir užduotyje nurodytu laiku, t. y. 2018 m. lapkričio 3 d.; sužalojimas vertinamas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (1 t., b. l. 23). Apklaustas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu specialistas D. T. patvirtino savo surašytą specialisto išvadą ir paaiškino, kad negali atmesti tokios galimybės, jog kraujosruva galėjo atsirasti suėmus blauzdą rankomis, t. y. nukentėjusiosios nurodytomis aplinkybėmis ir laiku.
11. Tuo tarpu V. A. teisiamojo posėdžio metu išdėstytų aplinkybių dėl smurto panaudojimo fakto savo sutuoktinės atžvilgiu, teigiant, jog jokių fizinio pobūdžio veiksmų E. A. atžvilgiu jis neatliko, nors savo esme jos ir sutapo su jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, jokie baudžiamojoje byloje surinkti ir tinkamai pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai, kaip tai teisingai pažymima ir nukentėjusiosios atstovės apeliaciniame skunde, nepatvirtina, todėl remtis vien tik jomis, sprendžiant V. A. kaltės klausimą, nebuvo jokio objektyvaus pagrindo. Šios išvados kontekste atkreiptinas dėmesys ir į ta, kad teismų praktikoje, vertinant kaltininko parodymų visumą, sprendžiant jų patikimumo ir objektyvumo klausimą, laikomasi nuoseklios pozicijos, jog nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo/nuteistojo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog gindamasis nuo pareikšto kaltinimo, suvokdamas gresiančią baudžiamąją atsakomybę bei siekdamas jos išvengti, asmuo neatskleis tikrųjų jam inkriminuojamo nusikaltimo aplinkybių. Juo labiau, kad sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos, dėl ko, sprendžiant kaltininko parodymų patikimumo klausimą, ypatingą reikšmę įgyja kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklaustų asmenų parodymai bei rašytiniai bylos duomenys, patvirtinantys/paneigiantys kaltininko poziciją dėl jam pareikštų kaltinimų. Iš aptarto seka, jog nesant jokių objektyvių kaltininko parodymus patvirtinančių duomenų, vadovautis tokio asmens parodymais nėra galimybės.
12. Konstatuojant šią išvadą, tuo pačiu atmetant jokiais objektyviais bylos duomenimis nepasitvirtinusius V. A. parodymus, kuriais jis nuosekliai tvirtino fizinio smurto savo sutuoktinės atžvilgiu nenaudojęs, būtina įvertinti ir nagrinėjamos baudžiamosios bylos specifiką bei faktą, kad komentuojamo V. A. ir E. A. konflikto niekas kitas tiesiogiai nematė (N. B. konfliktą tik girdėjo, tačiau smūgių sudavimo E. A. fakto nepatvirtino). Vieningai šiuo klausimu formuojamoje teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad konfliktinėse situacijose susijaudinę artimais giminystės ryšiais susiję asmenys ne visuomet parenka tinkamus žodžius savo priekaištams išreikšti, nesugeba pasirinkti tinkamų veiksmų konfliktui išspręsti, jų motyvuoti bei pateisinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299/2013, 2K-71/2012). Bylos duomenimis, V. A. ir E. A. ilgą laiką gyveno santuokoje (susituokė 1982 m. gegužės 29 d.), iš karto po komentuojamo įvykio, t. y. 2018 m. lapkričio 23 d., buvo pradėtas jų santuokos nutraukimo procesas, kuris buvo baigtas Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 14 d. sprendimu nutraukiant V. A. ir E. A. santuoką (duomenys iš Lietuvos teismų informacinės sistemos – LITEKO). Be to, remiantis nukentėjusiosios pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, ir ankščiau tarp jos ir sutuoktinio buvo konfliktų, dėl jų ji yra kreipusis ir į teisėsaugos institucijas. Tai, kad konfliktų tarp sutuoktinių yra buvę ir ankščiau, teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir pats V. A..
13. Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių kontekste svarbu paminėti ir tai, kad V. A. vis tik neneigė bandęs atimti iš nukentėjusiosios jos turėtą mobilaus ryšio telefoną, kuriuo įvykio metu ji kalbėjo su savo drauge N. B., o šiuo konkrečiu atveju įvertinus nukentėjusiosios sėdėjimo padėtį – sėdėjo ant išskleistos lovos sulenktomis kojomis, atsirėmusi į sieną, iš ko seka, kad tuo metu ji buvo gana toli nuo sofos krašto, darytina abejonių nekelianti išvada, jog pasiekti ją, siekiant atimti jos mobilaus ryšio telefoną, neatlikdamas E. A. nurodytų veiksmų – suėmimo jai už kojų, V. A. neturėjo jokios fizinės galimybės, ką visiškai pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Šių duomenų plotmėje įvertintina ir tai, kad V. A. neneigė ir suėmęs savo sutuoktinės dilbius, ką nukentėjusioji nuosekliai tvirtino viso baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu.
14. Esant šių duomenų visumai, atsižvelgiant į esminius V. A. ir E. A. parodymuose esančius prieštaravimus, nesant jokių objektyvių V. A. parodymus dėl fizinio smurto nebuvimo analizuojamoje konfliktinėje situacijoje patvirtinančių bylos duomenų, neabejotina, kad skundžiamu nuosprendžiu sprendžiant V. A. inkriminuojamos nusikalstamos veikos įrodytumo klausimą buvo pagrįstai remiamasi nukentėjusiosios parodymais, o būtent, ta jos parodymų dalimi, kurią betarpiškai patvirtino ir kiti baudžiamosios bylos duomenys, aprašyti tiek šioje nutartyje, tiek ir skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje.
12. Analogiškos pozicijos skundžiamu nuosprendžiu buvo laikomasi ir dėl nukentėjusiosios parodymų vertinimo. Nepasitvirtinus jos teiginiams dėl V. A. rankinuku jai suduotų smūgių, ši faktinė aplinkybė iš kaltininkui pareikšto kaltinimo buvo pašalinta. Nors apeliaciniame skunde su tokia pirmosios instancijos teismo išvada ir nesutinkama, tačiau šiuo aspektu vis tik pažymėtina, kad jokie sužalojimai ant E. A. galvos ar krūtinės (kur, jos teigimu, jai buvo suduoti smūgiai rankinuku) vertinamu atveju nustatyti nebuvo. Specialistas, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pateikęs specialisto išvadą, patvirtino, kad E. A. apžiūros metu jis apžiūrėjo ne tik nukentėjusiosios kojas, bet ir kitas jos įvardintas kūno dalis, kurios galėjo būti pažeistos V. A. veiksmais jai suduodant smūgius, tačiau jokių sužalojimų nepastebėjo. V. A., nors ir patvirtino, jog komentuojamo įvykio metu ant sofos, ant kurios sėdėjo E. A., iš tiesų buvo padėtas jos rankinukas, tačiau nuosekliai tvirtino juo nukentėjusiajai nesudavęs. Šioje vietoje vis tik pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalį, asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsitesėjusiu nuosprendžiu. Ši nekaltumo prezumpcijos sąvoka atitinka Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 11 straipsnio 1 dalies nuostatomis bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalį. Tokių pačių nuostatų laikosi ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, byloje „Barberas Messegue ir Jabardo prieš Ispaniją“, nurodęs, kad būtent kaltinančioji pusė privalo pateikti asmens, traukiamo baudžiamojon atsakomybėn, kaltumo įrodymus, o visos abejonės turi būti traktuojamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Nekaltumo prezumpcijos principas įgyvendinamas ir BK 2 straipsnio (kuriame suformuluotos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos) 3 dalyje, kurioje įsakmiai nurodoma, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio, bei BPK 41 straipsnio 6 dalyje, kurioje numatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo yra laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas BK numatyta tvarka. Tai reiškia, kad nekalto asmens patraukimas baudžiamojon atsakomybėn, kaip, be kita ko, ir tam tikrų faktinių aplinkybių, nepatvirtintų jokiais bylos duomenimis, tokiam asmeniui inkriminavimas, nesiderina su bendraisiais baudžiamosios teisės principais.
15. Aukščiau aptartų duomenų visumoje abejonių pirmosios instancijos teismo sprendimu atleisti V. A. nuo baudžiamosios atsakomybės BK 37 straipsnio pagrindu teisėjų kolegijai taip pat nekyla. Smurto artimoje aplinkoje baudžiamosiose bylose, kaip ir kitais atvejais, pagal BK 37 straipsnį padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-427/2010, 2K-500/2010, 2K-238-699/2016, 2K-231-976/2017). Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal vieningai šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, nustačius, kad nusikaltimo požymių turinčios veikos padarytos vykstant konfliktiniam santuokos nutraukimo procesui, kuriame yra nesutariama dėl esminių klausimų, tarp jų ir susijusių su vaikais, teismas turi labai įdėmiai ir atidžiai vertinti parodymų patikimumą, taip pat vertinti konfliktinėje situacijoje esančių sutuoktinių elgesį, be kita ko, ir inicijuojant įvairius teisinius procesus, motyvus bei tikslus. Šios aplinkybės tampa svarbios teismui sprendžiant dėl nusikalstamos veikos pavojingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231-976/2017).
16. Kaip nustatyta nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis, vertinamas konfliktas tarp sutuoktinių įvyko dėl V. A. E. A. pateiktų skyrybų dokumentų, kuriais šis siekė nutraukti santuoką abiejų sutuoktinių sutikimu. Nors E. A. ir nurodo itin konfliktiškus ir priešiškus jos ir V. A. santykius, tačiau pasirašyti V. A. jai pateiktus dokumentus dėl jųdviejų skyrybų, ji atsisakė, kas teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai pritarti pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl E. A. provokuojamo elgesio. Juo labiau, jog konflikto dieną savo sutuoktiniui ji nepaaiškino savo atsisakymo pasirašyti skyrybų dokumentus priežasčių, nenurodė, kad ji nesutinka skirtis abipusiu sutikimu, dėl ko, rengiasi kreiptis į teismą su ieškiniu dėl santuokos nutraukimo dėl vieno iš sutuoktinių kaltės (būtent toks ieškinys buvo pateiktas Kauno apylinkės teismui, kur buvo sprendžiama V. A. ir E. A. santuokos nutraukimo byla), su V. A. šiuo klausimu nekalbėjo, vietoje to, nuėjusi į savo kambarį ji paskambino savo draugei, su kuria pokalbį analizuojamu atveju ir nugirdo V. A.. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos plotmėje, sprendžiant V. A. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimą dėl veikos mažareikšmiškumo, įvertintina ir tai, kad butas, kuriame gyveno sutuoktiniai, nuosavybės teise priklausė nukentėjusiajai, V. A., jo paties teigimu, išeiti neturėjo kur, ką patvirtina ir faktas, kad šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu V. A. atžvilgiu taikant kardomąją priemonę – gyvenimą skyrium nuo nukentėjusiosios, jis glaudėsi pas savo artimuosius. Tokioje situacijoje E. A. V. A. jų sūnaus išsakyti žodžiai dėl jo išėjimo iš buto padavus skyrybų dokumentus, neabejotinai įžeidė V. A., kas vertinamu atveju ir tapo pagrindine komentuojamo konflikto, kurį šiuo konkrečiu atveju, sprendžiant iš nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančių duomenų visumos, neabejotinai išprovokavo pati nukentėjusioji, priežastimi.
17. Šios išvados kontekste paminėtina ir tai, kad E. A. telefonu kalbant apie jos ir V. A. santykius su savo drauge N. B., V. A. ją buvo įspėjęs liautis kalbėjus ta tema, pabrėždamas ir tai, kad priešingu atveju jis atims jos telefoną. Tačiau ir į šiuos V. A. žodžius E. A. analizuojamu atveju nesureagavo, tokiu būdu ir toliau provokuodama V. A.. Tai, kad šie veiksmai buvo atlikti E. A. priklausančiame buto kambaryje (sutuoktiniai buvo pasiskirstę savo gyvenamuosius kambarius bute), nukentėjusiosios provokuojamo elgesio nešalina. Net ir per uždaras kambario duris, nepriklausomai nuo to, ar tai jis darė tyčia, ar ne, girdėti nukentėjusiosios pokalbį su savo drauge V. A. turėjo galimybę. Šį faktą, įvertinus itin priešiškus V. A. ir E. A. tarpusavio santykius, neabejotinai žinojo ir nukentėjusioji, tačiau jokių veiksmų, siekdama suvaldyti namuose komentuojamo įvykio dieną vykusį konfliktą, ji neatliko, priešingai, visi jos veiksmai, teisėjų kolegijos įsitikinimu, buvo nukreipti būtent į V. A. provokaciją, ką skundžiamu nuosprendžiu visiškai pagrįstai sprendė ir pirmosios instancijos teismas.
18. Sutinkant su skundžiamo nuosprendžio motyvais, tuo pačiu atmetant nukentėjusiosios atstovės apeliacinį skundą, svarbu paminėti ir tai, kad V. A. veiksmai – fizinio smurto panaudojimas savo sutuoktinės atžvilgiu, buvo atlikti netiesioginės tyčios forma. V. A. teigimu, jis tik bandė iš nukentėjusiosios atimti mobilaus ryšio telefoną, sužaloti nukentėjusiosios nesiekė, ką iš esmės patvirtino ir nukentėjusioji. Be to, E. A. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, nustatytas dėl ant jos kairės kojos esančios kraujosruvos, jokios didesnės žalos jos sveikatai neturėjo, V. A. veiksmais nukentėjusiajai buvo sukeltas tik trumpalaikis fizinis skausmas, todėl spręsti, jog šiuo konkrečiu atveju V. A. buvo nepagrįstai atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo, dėl nukentėjusiajai padarytos žalos, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir apeliacinio skundo motyvai dėl po vertinamo įvykio pablogėjusios E. A. sveikatos būklės, dėl ko, jai buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas. Nors šias aplinkybes ir patvirtina 2019 m. kovo 12 d. medicinos dokumento išraše/siuntime užfiksuoti duomenys, tačiau šioje vietoje vis tik pažymėtina, kad į gydytoją dėl savo pablogėjusios sveikatos E. A. kreipėsi praėjus kiek daugiau nei 4 mėnesiams po vertinamo konflikto, o aprašant jos nusiskundimus ir jai nustatytus sveikatos sutrikimus, nurodoma, kad E. A. jaučiamą silpnumą, galvos svaigimą, nerimą, didelį jautrumą, baimę dėl esamos situacijos ir dėl savo ateities, įtakojo didelis stresas (1 t., b. l. 149). Manyti, jog tokio pobūdžio nukentėjusiosios sveikatos sutrikimai yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su V. A. veiksmais, teisinio pagrindo nėra. Aukščiau aptartais duomenimis neginčytinai nustatyta, kad tuo pačiu laikotarpiu vyko sutuoktinių santuokos nutraukimo procesas, sprendžiant iš Lietuvos teismų informacinėje sistemoje – LITEKO užfiksuotų duomenų, jis buvo sudėtingas, todėl neatmestina galimybė, jog aptartus nukentėjusiosios sveikatos sutrikimus galėjo lemti ne V. A. komentuojamo įvykio metu jos atžvilgiu atlikti veiksmai, bet jos gyvenime kilę nepatogumai ir nerimas dėl savo ateities po santuokos nutraukimo. Juo labiau, kad, pasak nukentėjusiosios, konfliktų tarp jos ir V. A. yra buvę ir ankščiau, tačiau jokių panašių sveikatos sutrikimų jie nukentėjusiajai nesukėlė.
19. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad atleisdamas V. A. nuo baudžiamosios atsakomybės pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino jo asmenybės, tačiau, teisėjų kolegijos įsitikinimu, veikos mažareikšmiškumą gali apspręsti tik požymiai, kurie pasireiškė padarius veiką. Kitos aplinkybės, nepasireiškusios veikoje, tokios kaip asmens prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką, nuoširdus gailestis, savanoriškas padarytos žalos atlyginimas, kaltininko gyvenimo būdas, šeiminė padėtis ir kt., vertinant veiką kaip mažareikšmę, reikšmės neturi. Atsižvelgiant į aptartą, neabejotina, jog vien tik V. A. asmenybė ar faktas, jog jis jau buvo teistas pagal BK 281 straipsnio 7 dalį (nusikaltimas, be kita ko, neturi nieko bendro su fizinio smurto panaudojimu kito asmens atžvilgiu), šiuo konkrečiu neeliminuoja galimybės V. A. atžvilgiu taikyti BK 37 straipsnio nuostatų, todėl šie apeliacinio skundo motyvai atmestini kaip deklaratyvūs.
20. Aptartų duomenų visumoje neabejotina ir pirmosios instancijos teismo sprendimu atmesti E. A. civilinį ieškinį. BPK 115 straipsnyje nustatyta, kokius procesinius sprendimus dėl civilinio ieškinio teismas gali priimti apkaltinamojo ir išteisinamojo nuosprendžio atvejais, tačiau nenurodo, koks procesinis sprendimas turi būti priimamas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atveju. Tai laikytina teisinio reguliavimo spraga, nes teismas, užbaigdamas procesą, negali „nutylėti“ civilinio ieškinio klausimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad baudžiamosios bylos nutraukimo atveju teismas gali iš esmės išspręsti ir nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-296/2012, 2K-7-304-976/2016). Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.282 straipsnio 1 dalimi, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, nutraukus baudžiamąją bylą V. A. atžvilgiu BK 37 straipsnio pagrindu, įvertinus jau išanalizuotą situaciją ir faktus, dėl kurių V. A. veika pripažintina mažareikšme, nukentėjusiosios civilinis ieškinys negali būti tenkinamas. Minėta, jog E. A. savo veiksmais pati provokavo komentuojamą konfliktą, sužaloti jos V. A. nesiekė – jo veiksmai buvo nukreipti ne į fizinio smurto panaudojimo nukentėjusiosios atžvilgiu pasekmes, siekiant ją sužaloti, bet turint ketinimą atimti iš jos mobilaus ryšio telefoną. V. A. nukentėjusiajai padaryta žala yra nežymi – nustatyta tik kraujosruva ant jos kojos, o fizinį skausmą, bylos duomenimis, ji jautė trumpą laiką, į medikus iš karto po įvykio ji nesikreipė (į juos kreiptasi tik po kiek daugiau nei 4 mėnesių), jokių nusiskundimų savo sveikata ji neišreiškė, todėl teigti, jog nukentėjusiosios byloje pareikštas civilinis ieškinys yra pagrįstas objektyviais duomenimis, šiuo konkrečiu atveju nėra jokio objektyvaus pagrindo, ką visiškai pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu sprendė ir apylinkės teismas.
21. 2019 m. spalio 2 d. teismo posėdžio metu buvo pateiktas nukentėjusiosios atstovės advokatės K. Česnauskienės prašymas pripažinti proceso išlaidomis nukentėjusiosios savo nuožiūra pakviestam atstovui (advokatui) už suteiktas teisines paslaugas sumokėtą 200 (dviejų šimtų) eurų sumą (2 t., b. l. 33).
22. BPK 105 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, išskyrus išlaidas, skirtas mokėti vertėjui. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog kai procesas nutraukiamas ar kaltinamasis išteisinamas, proceso išlaidos apmokamos iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Priėmus procesinį sprendimą atleisti V. A. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo ir baudžiamąją bylą jai šiuo pagrindu nutraukti (BPK 303 straipsnio 4 dalis), proceso išlaidos iš jo negali būti išieškomos. Tokios pozicijos laikomasi ir vieningai šiuo klausimu formuojamoje teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-93-788/2017), todėl nukentėjusiosios atstovės advokatės K. Česnauskienės prašymas pripažinti proceso išlaidomis nukentėjusiosios atstovei (advokatei) už suteiktas teisines paslaugas apeliacinės instancijos teisme sumokėtą 200 (dviejų šimtų) eurų sumą, atmetamas.
23. Analogiškas procesinis sprendimas turėjo būti priimtas ir skundžiamu nuosprendžiu, kadangi 2019 m. kovo 4 d. teisiamojo posėdžio metu advokatė buvo pateikusį analogišką prašymą dėl 300 (trijų šimtų) eurų priteisimo už nukentėjusiajai suteiktą teisinę pagalbą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tačiau, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apie šias nukentėjusiosios patirtas proceso išlaidas nuosprendyje nepasisakyta, todėl šis netikslumas ištaisytinas, nukentėjusiosios atstovės advokatės prašymą iš V. A. priteisti nukentėjusiajai jos pirmosios instancijos teisme patirtas proceso išlaidas dėl jai suteiktos teisinės pagalbos, atmetant.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,
nutaria:
nukentėjusiosios E. A. atstovės advokatės Kristinos Česnauskienės apeliacinį skundą atmesti.
Pakeisti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. birželio 17 d. nuosprendį, išsprendžiant klausimą dėl proceso išlaidų už nukentėjusiajai E. A. suteiktą teisinę pagalbą baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, šių išlaidų iš atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės V. A. nepriteisti.
Išlaidų už apeliacinės instancijos teisme nukentėjusiajai E. A. suteiktą teisinę pagalbą nukentėjusiajai E. A. nepriteisti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.