Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Violeta MiliuvienėTeisėja Adolfina Simaitienė Baudž. byla Nr. 1A-163-1742015 Teisminio proceso Nr. 1-31-1-01268-2014-0 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.; 1.2.14.3.1.; 1.1.8.1.1. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2015 m. kovo 26 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Eduardo Maškevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. Ž. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 21 d. nuosprendžio, kuriuo S. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį ir nuteistas trejų metų laisvės atėmimo bausme.

Taikant BK 64¹ straipsnį, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo faktinio S. Ž. sulaikymo laiko. Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2014-09-04 iki 2014-09-05, t. y. dvi paros.

Kardomąją priemonę – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje – nuspręsta palikti nepakeistą iki nuosprendžio įsiteisėjimo, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

Nuosprendžiu priteista iš S. Ž. Klaipėdos teritorinei ligonių kasai 398,88 Eur gydymo išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. Ž. nuteistas už tai, kad jis, pavartodamas fizinį smurtą, pagrobė svetimą turtą, t. y. jis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, 2014 m. rugpjūčio 5 d., apie 18.00 val., (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, priėjo prie M. J. ir jos paprašė telefono paskambinti, šiai atsisakius, S. Ž. suėmė ją abiem rankomis ir suspaudė ją per krūtinę, padarydamas krūtinkaulio lūžį viduriniame trečdalyje su minkštųjų audiniu patinimu ir nedideliu lūžgalių poslinkiu, tai sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą, tuo pat metu pasikėsino pagrobti iš M. J. rankos 120 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia“, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes M. J. pradėjo šaukti pagalbos ir neatidavė telefono. Tęsdamas nusikalstamą veiką S. Ž. sudavė vieną kartą kumščiu M. J. į galvą, sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą, ir pagrobė nuo M. J. galvos 20 Lt vertės skrybėlę. Tokiu būdu S. Ž., pavartodamas fizinį smurtą, pasikėsino pagrobti svetimą turtą už 120 Lt ir pagrobė M. J. priklausančio turto už 20 Lt.

Kadangi jis susitaikė su nukentėjusiąja, ši jam jokių pretenzijų ar reikalavimų neturi, visuomenės saugumas turėtų būti užtikrinamas ne trumpalaikiu asmens izoliavimu, bet nustatant jo nusikalstamo elgesio priežastis ir jas pašalinant. Kadangi jo, S. Ž., nusikalstamo elgesio priežastis yra aiški – priklausomybė alkoholiui, todėl bausmės tikslai būtų pasiekti šalinant šią priežastį, o ne izoliuojant asmenį, nepaisant jo nusikalstamo elgesio kilmės.

Nuteistojo S. Ž. gynėjas advokatas prašo nuteistojo S. Ž. apeliacinį skundą tenkinti.

Prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo S. Ž. kaltės pasikėsinus pagrobti svetimą turtą ir pagrobus svetimą turtą plėšimo būdu. Nuteistojo S. Ž. nusikalstamą veiką tinkamai kvalifikavo, kartu teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas. Nuteistasis S. Ž. apeliaciniame skunde neneigia kaltės padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, padarytos nusikalstamos veikos kvalifikacijos neginčija, tačiau nesutinka su jam paskirta bausme, teigia, kad teismas jam paskyrė per griežtą bausmę ir prašo ją sušvelninti. Tačiau apelianto skundo argumentai dėl per griežtos bausmės paskyrimo atmestini kaip nepagrįsti.

Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam S. Ž. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybes bei kitas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes.

Nuteistojo apeliacinio skundo argumentai dėl per griežtos, t. y. realios laisvės atėmimo, bausmės paskyrimo yra nepagrįsti. BK 56 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Pagal teismų praktiką teismas privalo motyvuoti ne laisvės atėmimo bausmės paskyrimą recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą. Tai reiškia, kad laisvės atėmimas yra tipinė bausmė recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą, leidžianti įgyvendinti BK 41 straipsnyje įtvirtintą bausmės paskirtį, o ne laisvės atėmimo bausmė skiriama išskirtiniais atvejais, kuriuos teismas privalo motyvuoti. Kolegija išskirtinių aplinkybių, leidžiančių manyti, jog bausmės tikslai nuteistajam S. Ž. gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, t. y. taikant BK 75 straipsnio nuostatas ir atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, arba skiriant švelnesnės rūšies bausmę, šioje byloje nenustatė.

Nuteistasis S. Ž. yra recidyvistas, tyčinius nusikaltimus daro nuolat, niekur nedirbo ir neturėjo oficialaus pragyvenimo šaltinio, anksčiau dešimt kartų buvo teistas, iš jų ir ne kartą už analogiško pobūdžio nusikaltimų padarymą, ne kartą baustas administracine tvarka, tyčinį apysunkį savanaudišką smurtinį nusikaltimą, už kurį nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė neišnykus teistumui. Tai rodo, kad S. Ž. nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos, akivaizdu, kad anksčiau jam paskirtos bausmės savo tikslų nepasiekė, t. y. jo nepataisė ir nebuvo pakankamos, kad sulaikytų jį nuo naujų nusikaltimų darymo, nes jis, nepaisant ankstesnių teistumų, išvadų dėl savo nusikalstamo elgesio nedaro, nesistengia keisti gyvenimo būdo, gyventi dorai ir daugiau nebenusikalsti. Toks jo elgesys rodo jo neatsakingą požiūrį į visuomenėje nustatytas elgesio taisykles bei rodo, kad jo daromi analogiško pobūdžio nusikaltimai nebuvo atsitiktiniai. Todėl pirmosios instancijos teismas už naują nusikalstamą veiką paskirdamas jam griežčiausią BK 180 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą realią laisvės atėmimo bausmę, BK 56 straipsnio 1 dalies nuostatų, numatančių, jog recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę, nepažeidė.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad paskirdamas S. Ž. už tyčinį apysunkį nusikaltimą realią laisvės atėmimo bausmę, kuri savo dydžiu yra artima BK 180 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytam šios bausmės vidurkiui, šis teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (padarytas apysunkis nusikaltimas (BK 11 straipsnio 4 dalis), apelianto kaltės formą ir rūšį (veikė tiesiogine tyčia), į nustatytą S. Ž. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), į jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tai neabejotinai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Be nurodytų aplinkybių, teismas įvertino ir apelianto asmenybę, t. y. kad jis nusikalto būdamas ne kartą teistas už tyčines nusikalstamas veikas ir ne kartą baustas administracine tvarka, naują nusikaltimą padarė turėdamas neišnykusį teistumą. Šie duomenys charakterizuoja S. Ž. kaip asmenį, linkusį nusikalsti, rodo, kad jis išvadų dėl savo netinkamo elgesio nepadarė, nes ir toliau demonstruoja aiškų nenorą laikytis įstatymų reikalvimų bei stoti į dorą ir sąžiningą gyvenimo kelią. Įvertinęs paminėtas nuteistąjį S. Ž. apibūdinančias bei kitas anksčiau minėtas aplinkybes, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti paskiriant S. Ž., kaip recidyvistui, griežčiausią BK 180 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą. Šiame kontekste nebe pirmą kartą teisiamam S. Ž. paskirta artima sankcijoje numatytam šios bausmės vidurkiui trejų metų laisvės atėmimo bausmė, kuri, taikant BK 64¹ straipsnio nuostatas, sumažinta vienu trečdaliu, paskiriant galutinę bausmę – dvejus metus laisvės atėmimo, negali būti laikoma aiškiai per griežta.

Nors apelianto skunde pabrėžiama, kad jis prisipažino ir gailisi nusikaltęs, tačiau, kaip minėta, šią aplinkybę teismas pripažino S. Ž. atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir atsižvelgė į tai skirdamas jam bausmę, artimą sankcijos vidurkiui, kuri nėra per griežta.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, S. Ž., kaip recidyvistui, už tyčinį savanaudišką apysunkį nusikaltimą paskirta artima BK 180 straipsnio 1 dalies sankcijos vidurkiui bausmė yra teisinga, neperžengia BK 61 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų nuostatų, yra adekvati jo padarytai veikai bei atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą bausmės paskirtį ir nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra per griežta. Nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis ir pobūdis (plėšimas, tai rodo didesnį veikos pavojingumo laipsnį), taip pat nuteistojo asmenybė (recidyvistas (kaip minėta, apysunkį nusikaltimą apeliantas padarė jau būdamas teistas už analogiškus nusikaltimus, tačiau išvadų nedarė, tuo parodydamas akivaizdų priešiškumą visuomenei ir įstatymams) akivaizdžiai neduoda pagrindo paskirti švelnesnę bausmę apeliantui.

Įvertinusi anksčiau nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas S. Ž. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 1 dalyje, padarymą artimą sankcijos vidurkiui laisvės atėmimo bausmę, kuri, pritaikius BK 64¹ straipsnį, sumažinta vienu trečdaliu, tinkamai vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais bei tinkamai įvertino visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes ir savo sprendime bausmės skyrimo požiūriu baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad BK bendrosios dalies normos, reglamentuojančios bausmės skyrimą, taikytos tinkamai, pagal byloje nustatytas ir apylinkės teismo sprendime nurodytas aplinkybes S. Ž. paskirta bausmė atitinka BK 54 straipsnyje numatytus bausmės skyrimo pagrindus, todėl keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį nuteistojo S. Ž. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Klaipėdos apygardos teisme 2015 m. kovo 25 d. iš Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos buvo gauta pažyma dėl teisinės pagalbos suteikimo nuteistajam S. Ž., prašant išspręsti valstybės patirtų antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo klausimą.

BPK 106 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-275 redakcija, galiojanti nuo 2014 m. sausio 1 d.).

Taigi nuo 2014 m. sausio 1 d. baudžiamojo proceso įstatyme galiojanti galimybė pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti iš nuteistojo valstybės antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir tais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Kita vertus, minėto straipsnio nuostatos nėra imperatyvios; teisė nuspręsti, ar antrinės teisinės pagalbos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš nuteistojo priskiriama teismo diskrecijai. Vertinant BPK 106 straipsnio nuostatas, darytina išvada, kad valstybės išlaidos, patirtos teikiant antrinę teisinę pagalbą, pripažįstamos proceso išlaidomis ir priteisiamos iš kaltinamųjų apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimo metu. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungtyniškumo principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą ir valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą. Todėl teisėjų kolegija mano, kad Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas apeliacinės instancijos teisme iš nuteistojo netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo S. Ž. apeliacinį skundą atmesti.