Šiaulių apygardos teismo nutartis

2011-05-10 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-170-332-2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-05-10
Bylos Nr.
1A-170-332-2011
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Raimundas Jurgaitis (pirm.), Boleslovas Kalainis, Bronius Zalaga
Nuteistasis
V. O.
Advokatai
Aušra Žukienė
Kategorijos

Pranešėjas: Raimundas Jurgaitis Baudžiamoji byla Nr. 1A-170-332/2011

Teisėjas: Vidmantas Rudaitis Procesinio sprendimo kategorija:

2.4.6., 1.2.22.1.

(S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. gegužės 10 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Raimundo Jurgaičio,

teisėjų Boleslovo Kalainio, Broniaus Zalagos,sekretoriaujant Raimondai Katiliūtei,dalyvaujant prokurorei Ninai Raugienei,nuteistajam V. O. , jo gynėjai advokatei Aušrai Žukienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. O. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2011-02-01 nuosprendžio, kuriuo V. O. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 253 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str., bausmės vykdymas V. O. aitdėtas 1 metams 6 mėnesiams, įpareigojant V. O. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. O. nuteistas už tai, kad 2003 m. – 2004 m. laikotarpiu, tikslus laikas nenustatytas, Kelmės rajone, (duomenys neskelbtini) miške rado šaunamąjį ginklą ir šaudmenis – 1958 m. pramoninės gamybos graižtvinį, vienarūšį C kategorijos 5,6 mm kalibro TOZ–8m modelio šautuvą, skirtą šaudyti 5,6 mm kalibro šoviniais ir 3 vnt. pritaikytų šiam šautuvui šaudyti šovinių. Vieną šovinį radimo metu V. O. iššovė, o šautuvą ir du šovinius laikė (duomenys neskelbtini) kaimo miške, medžio drevėje, naudojamoje kaip slėptuvė, iki 2010-05-19. 2010-05-19 šautuvą ir du šovinius jis gabeno savo automobiliu „Audi100“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), iš Kelmės rajono, (duomenys neskelbtini) miškuose ir du šovinius iššovė, o šautuvą toliau laikė Kelmės rajone, (duomenys neskelbtini) miške, medžio drevėje iki 2010-09-13. 2010-09-13, apie 15 val., šautuvą savo automobiliu „Audi100“, valst Nr. (duomenys neskelbtini), iš Kelmės rajono, Kentrių kaimo miško nuvežė į V. O. namus, esančius Kelmės rajone, (duomenys neskelbtini) miestelyje. S. N. g. Nr. (duomenys neskelbtini), kur apie 15.50 val. ginklą rado ir paėmė policijos pareigūnai. Ši V. O. nusikalstama veika kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 253 str. 1 d.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. O. prašo panaikinti Kelmės rajono apylinkės teismo 2011-02-01 nuosprendį, baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti pagal Lietuvos Respublikos BK 40 str. ir jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės.

Nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje prašė, kad baudžiamoji byla jo atžvilgiu būtų nutraukta pagal Lietuvos Respublikos BK 40 str., tačiau ikiteisminio tyrimo pareigūnas, o ir ikiteisminį tyrimą kontroliuojantis prokuroras jokio atsakymo į jo prašymą nepateikė. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vadovavosi Lietuvos Respublikos BK 40 str. ir neatleido jo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą bei nenutraukė baudžiamosios bylos.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nuosprendyje nurodė, kad liudytojas Z. V. parodė, jog jis dirba (duomenys neskelbtini) seniūnijoje seniūnu, jį (V. O. ) pažįsta apie 40 metų, charakterizuoja teigiamai, juo (V. O. ) pilnai pasitiki, mano, kad jis (V. O. ) nusikalstamą veiką padarė „nepiktybiškai“, todėl prašė perduoti jį (V. O. ) jam pagal laidavimą ir baudžiamąją bylą nutraukti.

Teismas neteisingai aiškino, kad jis tik teisiamojo posėdžio metu po svarių įrodymų pateikimo prisipažino kaltu. Pažymi, kad visus duomenis – įrodymus jis jau buvo matęs, susipažindamas su ikiteisminio tyrimo medžiaga, ir su jais buvo pilnai susipažinęs bei apsvarstęs. Ikiteisminio tyrimo metu neprisipažino, nes nenorėjo policijos pareigūnams paaiškinti visų faktinių įvykio aplinkybių, kadangi nepasitikėjo jų kompetencija, objektyvumu ir nešališkumu, todėl nuoširdžiai prisipažino ir paaiškino viską, kaip buvo iš tiesų, nieko nenuslėpdamas, tik teismui. Tai darė savo noru ir jokių įrodymų neverčiamas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-02-01 nutartyje Nr. 2K-31/2010 nurodyta, kad baudžiamasis įstatymas visiško kaltės pripažinimo bei nuoširdaus galėjimosi nesieja su tuo, ar asmuo savo veiką vertina, kaip nusikalstamą ar nenusikalstamą, t. y. nereikalauja savo padarytos veikos teisinio įvertinimo, svarbu, kad kaltininkas pripažintų esmines bylos aplinkybes. Teismų praktikoje kaltininko galėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos pripažįstamas nuoširdžiu ir laikomas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta esmines bylos aplinkybes ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti tokios veikos padarinius; svarbu, kad kaltininko galėjimasis įvyko iki nuosprendžio priėmimo.

Žemesnės instancijos teismas

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pradžioje nepilnai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, tačiau esmines bylos aplinkybes pripažino, davė apie jas išsamius parodymus, tik nevisiškai tiksliai nurodė šalutines nusikalstamos veikos aplinkybes. Šioje byloje jis gailėjosi dėl padarytos nusikalstamos veikos nuo ikiteisminio tyrimo pradžios ir aiškino, kad niekada to daugiau nebedarys, kad savo nusikalstamus veiksmus vertino ir vertina, kaip pačius blogiausius savo gyvenime įvykius. Nusikalto pirmą kartą, įvykdė apysunkį nusikaltimą, pripažino kaltę, charakterizuojamas itin teigiamai, turi šeimą, augina keturis vaikus, turi pastovų darbą.

Teismas nustatė, kad jis darė nusikalstamą veiką ilgą laiką – apie šešerius metus, t. y. laikė šaunamąjį ginklą ir vieną kartą jį panaudojo neteisėtai medžiojant. Tai jis padarė todėl, kad tikėjosi, jog būdamas medžiotoju, galės šaunamąjį ginklą legalizuoti, jam nereikės pirkti. Vieną kartą neteisėtai medžiojo, bet vėlgi tai padarė ne iš gero gyvenimo, o dėl to, kad yra sunku išsilaikyti šešių asmenų šeimai. Kartu su žmona uždirba labai mažai, uždirbamų lėšų nepakanka pragyventi visai šeimai, dėl ko ir buvo priverstas padaryti nusikalstamą veiką. Šaunamąjį ginklą panaudojo tik vieną kartą, neteisėtai nušaudamas stirną. Daugiau šis ginklas nebuvo naudojamas ir to daryti nesiruošė, kol nebūtų jo legalizavęs. Taigi, jo veiksmai nebuvo sistemingi, versliški, intensyviai kartojami, padarytą nedidelę žalą ketina netrukus atlyginti.

Nuosprendyje neteisingai yra traktuojami liudytojo R. B. parodymai. Jis teismui paaiškino, kad policijoje buvo gauta informacija, jog jis (V. O. ) užsiima namine degtine, tačiau toji informacija nepasitvirtino, todėl ji negali būti aiškinama, kaip jo asmenį charakterizuojanti informacija.

Įstatymas nedraudžia atleisti asmenis nuo baudžiamosios atsakomybės, jei padaryta nusikalstama veika buvo daroma ilgą laiką. Pagal Lietuvos Respublikos BK 40 str. formuluotę nusikalstama veika apibūdinama vienaskaitos forma. Lietuvos Respublikos BK tekste esančios formuluotės „pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką“ gramatinis ir sisteminis baudžiamojo įstatymo aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad Lietuvos Respublikos BK 40 str. nuostatos gali būti taikomos, tik nustačius, kad kaltininkas anksčiau yra neteistas ir padarė vieną nusikalstamą veiką.

Žemesnės instancijos teismas

Apylinkės teismo padaryta išvada, kad jis laikė šaunamąjį ginklą apie šešerius metus ir todėl leidžiama netaikyti Lietuvos Respublikos BK 40 str., yra prieštaraujanti įstatymui ir neteisėta. Jis padarė vieną nusikalstamą veiką, o ne keletą, todėl mano turįs teisę būti atleistas pagal laidavimą nuo baudžiamosios atsakomybės.

Teismo posėdyje nuteistasis V. O. ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė nuteistojo V. O. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

N. V. O. apeliacinis skundas atmestinas.

Apylinkės teismas išsamiai, nešališkai ištyrė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo apelianto nusikalstamus veiksmus ir pagrįstai atsisakė atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės Lietuvos Respublikos BK 40 str. pagrindu pagal laidavimą.

Lietuvos Respublikos BK 40 straipsnis numato galimybę asmenį, padariusį baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu yra šio straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, 4) yra pagrindas manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Teismų praktikoje nustatyta, kad tam, jog asmuo būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, turi būti visų BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys Nr. 2K-84/2010, 2K-31/2010, 2K-51/2010).

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. O. ginčija teismo sprendimą netaikyti jo atžvilgiu Lietuvos Respublikos BK 40 str. nuostatų ir neatleisti jo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, teigia, kad tam yra visos Lietuvos Respublikos BK 40 str. 2 d. numatytos sąlygos.

Pirmoji sąlyga asmens atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą – asmuo nusikalstamą veiką turi būti padaręs pirmą kartą. Iš bylos duomenų matyti, kad V. O. nusikalstami veiksmai, neteisėtai laikant šaunamąjį ginklą ir šaudmenimis, tęsėsi laikotarpiu nuo 2003 – 2004 metų iki 2010-09-13, ką pirmosios instancijos teismo teisingai įvertinta kaip vieningą tęstinę veiką.

Vadovaujantis teismų praktika, net ir vienas tyčinis apysunkis ar net lengvesnis nusikaltimas, jeigu jis buvo daromas ilgą ar labai ilgą laiką (kelerius metus ir pan.) sistemingais, versliškais, intensyviai kartojamais veiksmais, naudojant tam tikrus pavojingus įrankius ar priemones ir pan., pagal savo teisinę reikšmę atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės neturėtų būti prilyginamas vienkartiniam nusikalstamam poelgiui, neturinčiam ypatingo užmojo, didelio įžūlumo bruožų, tačiau kvalifikuotam pritaikius tą patį baudžiamąjį įstatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-P-82/2010).

Tokiu būdu, esant išdėstytoms aplinkybėms, apylinkės teismas taip pat pagrįstai, vadovaudamasis teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi Nr. 2K-P-82/2010), nusprendė, jog V. O. nusikalstama veika neprilygintina vienkartiniam nusikalstamam poelgiui ir pagrįstai tokį sprendimą motyvavo tuo, kad V. O. nors ir tik vienas apysunkis nusikaltimas, tačiau buvo daromas ilgą laiką – apytiksliai 6 metus ir tiesiogiai susijęs su kitų kaltinamojo neteisėtų veikų darymu – neteisėtu medžiojimu.

Lietuvos Respublikos BK 40 str. 2 d. 2 p. esanti sąlyga imperatyviai nurodo, kad asmuo turi „visiškai pripažinti savo kaltę ir gailėtis padarius nusikalstamą veiką“. Pažymėtina, kad tokia kategoriška kaltės pripažinimo sąlyga yra nesutinkama jokiose kitose Baudžiamojo kodekso straipsniuose esančiose normose, reglamentuojančiose prisipažinimą padarius nusikaltimą (pvz., BK 38 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Toks visiškas kaltės pripažinimas neatsiejamas nuo to, kad kaltininkas besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus nusikalstamos veikos faktus, duoda teisingus parodymus, kurie sutampa su teismo nustatytomis esminėmis pripažintos įrodyta nusikalstamos veikos aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis Nr. 2K-84/2010).

Kaip matyti iš bylos duomenų ir ką skundžiamame nuosprendyje nurodė apylinkės teismas, nuteistasis V. O. 2010-05-19 sulaikytas po stirnos nušovimo neigė savo kaltę, tuo pačiu – ir šaunamojo ginklo laikymą tol, kol sulaikius jį su minėtu šaunamuoju ginklu jam buvo išaiškinta galimybė įrodyti kaltę, atlikus nušautame – žvėryje rastos kulkos tyrimą. Ikiteisminio tyrimo metu V. O. taip pat keitė parodymus dėl ginklo radimo, laikymo aplinkybių, dėl ko buvo reikalinga atlikti papildomus ikiteisminio tyrimo veiksmus, siekiant surinkti reikalingus įrodymus, ko pasėkoje V. O. teisiamojo posėdžio galiausiai pripažino savo kaltę. Todėl daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nelaikė V. O. prisipažinimo visišku Lietuvos Respublikos BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme.

Nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, kad teismas neteisingai aiškino, jog jis tik teisiamojo posėdžio metu po svarių įrodymų pateikimo prisipažino kaltu, kad ikiteisminio tyrimo metu neprisipažino, nes nenorėjo policijos pareigūnams paaiškinti visų faktinių įvykio aplinkybių, kadangi nepasitikėjo jų kompetencija, objektyvumu ir nešališkumu, laikytini deklaratyviais teiginiais, gynybine nuteistojo versija, todėl atmestini kaip nepagrįsti.

Apylinkės teismas pagrįstai atsisakė laikyti tinkamu laiduotoju už V. O. laidavusį Z. V. .

Lietuvos Respublikos BK 40 str. 3 d. nustatyta, kad laiduotojais gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys, o teismas, priimdamas sprendimą, atsižvelgia į laiduotojo asmenines savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui. Paprastai asmenimis, vertais pasitikėjimo, teismas laiko pilnamečius asmenis, turinčius autoritetą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui ir galinčius daryti jam teigiamą įtaką. Pripažindamas asmenį turinčiu pasitikėjimą ir galinčiu būti laiduotoju, teismas turi atsižvelgti ir į asmenines laiduotojo savybes ar veiklos pobūdį bei galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui, taip pat į tokio asmens charakteristiką (darbovietės administracijos, visuomeninės organizacijos ir pan.), nustatyti, ar jis nebuvo teistas arba baustas administracine tvarka, ar teistumai yra išnykę ar panaikinti ir pan. Taigi iš šio straipsnio 3 dalies turinio matyti, kad laiduotoju gali būti tik toks asmuo, kurio galimybė daryti teigiamą įtaką kaltininkui būtų akivaizdi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-239/2008).

Vertindamas laiduotojo – liudytojo Z. V. įtaką V. O., pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Z. V. galimybė daryti V. O. teigiamą įtaką nėra akivaizdi. Šioje byloje yra tik Z. V. prašymas dėl V. O. perdavimo jo (Z. V.) atsakomybėn pagal laidavimą (1 t., 102 l.) bei lakoniška paties Z. V. charakteristika apie jo gerai atliekamas einamas pareigas (1 t., 103 l.), tačiau byloje nėra jokių duomenų, ar tikrai Z. V. pagal asmenines ir kitas savybes gali būti laiduotoju, ar turi galimybę ir gali daryti teigiamą įtaką V. O.. Kaip matyti iš bylos duomenų, prašyme dėl V. O. perdavimo jo atsakomybėn pagal laidavimą Z. V. nurodo, kad V. O. yra tiesioginis jo pavaldinys – dirba Užvenčio seniūnijos, kurios seniūnu yra pats Z. V., pirties prižiūrėtoju, teigia gerai pažįstąs V. O., bendraująs su jo tėvais. Tačiau, kaip nustatyta bylos duomenimis, V. O. nepilnai informavo Z. V. apie nusikalstamos veikos aplinkybes, Z. V. tik teisiamojo posėdžio metu sužinojo, kad V. O. ginklą – šautuvą laikė keletą metų ir naudojo neteisėtai medžioklei, tokiu būdu darytina išvada, kad V. O. ir Z. V. tarpusavio bendravimas nėra itin artimas, nuoširdus ir atviras. Tai kelia rimtų abejonių laiduotojo galimybe daryti teigiamą įtaką kaltininkui, taip pat būti vertu teismo pasitikėjimo asmeniu. Laiduotojas taip pat nepaaiškino, kaip ir kokią teigiamą įtaką jis gali daryti kaltininkui, kad šis ateityje nepažeidinėtų įstatymų. Dėl to, nesant pagrindo manyti, kad Z. V. darys V. O. reikiamą teigiamą įtaką, kaip laiduotojas, ir kreips V. O. elgesį socialiai tinkama linkme, apylinkės teismo apsisprendimas netaikyti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą laikytinas pagrįstu ir teisingu.

Kolegija pažymi ir tai, kad pagal formuojamą teismų praktiką, net ir esant visoms Lietuvos Respublikos BK 40 str. nurodytoms sąlygoms, teismas neprivalo atleisti asmens nuo baudžiamosios atsakomybės ir negali apsiriboti tik formaliu laidavimo sąlygų nustatymu. Tik įvertinęs bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, teismas prieina prie išvados dėl Lietuvos Respublikos BK 40 straipsnio nuostatų taikymo kaltininkui galimybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-319/2008). Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą taikyti V. O. atžvilgiu baudžiamąją atsakomybę, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį (kėsinimosi dalykų vertingumą, konkrečias veikos padarymo aplinkybes, pasižyminčias šaunamojo ginklo panaudojimu), motyvus, kaltės formą ir rūšį (tiesioginė tyčia), nuteistojo asmenybę. Įvertinus šias aplinkybes, iš Lietuvos Respublikos BK numatytų teisinės atsakomybės formų laisvės atėmimo bausmės skyrimas, atidedant bausmės vykdymą yra teisingas, nes atitinka padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, jos padarinius ir užtikrina bausmės paskirtį, numatytą Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, daroma išvada, kad apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nėra pakankami pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino Lietuvos Respublikos BK 40 straipsnio nuostatas ir neteisingai išsprendė galimybės atleisti G. K. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą klausimą, taigi nėra pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir bylą nutraukti.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

N. V. O. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Raimundas JurgaitisTeisėjai Boleslovas KalainisBronius Zalaga