- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-07-13
- Bylos Nr.
- 2A-1112-622/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alvydas Žerlauskas, Rimvida Zubernienė
- Ieškovas
- B. K.
- Atsakovas
- Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro
- Advokatai
- Galina Morozova
- Kategorijos
- 11.9.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėjas Audrius Saulėnas Civilinė byla Nr. 2A-1112-622/2011
Teisėja Genovaitė Vaizgėlienė Procesinio sprendimo kategorijos:
11.9.5.; 11.9.6.; 16.2.4.; 121.21.
(S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2011 m. liepos 13 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, kurią sudaro kolegijos pirmininkas Audrius Saulėnas, kolegijos teisėjai Rimvida Zubernienė, Alvydas Žerlauskas, sekretoriaujant Monikai Pociūtei, dalyvaujant ieškovei B. K., atsakovo atstovei advokatei Galinai Morozovai, apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės B. K. ieškinį atsakovui Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir grąžinimo į ankstesnes pareigas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė kreipėsi ieškiniu į Klaipėdos miesto apylinkės teismą ir prašė panaikinti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovės 2010 m. balandžio 19 d. įsakymą Nr. P1-64 dėl darbo sutarties nutraukimo; panaikinti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovės 2009 m. spalio 26 d. įsakymą Nr. T1-127 dėl Vidaus audito tarnybos panaikinimo; sugrąžinti į ankstesnes audito skyriaus vedėjos (ar Vidaus audito tarnybos vadovės) pareigas. Nurodė, kad 2010 m. balandžio 19 d. buvo nutraukta darbo sutartis pagal DK 129 straipsnio 2 dalį. Ieškovė apie darbo sutarties nutraukimą įspėjimą gavo 2009 m. lapkričio 3 d. Po pateiktos informacijos apie darbo vietos panaikinimą ieškovei buvo pasiūlytos dvi darbo vietos – 0,5 etato administratorės pareigos 3 mėnesiams iki grįš po motinystės atostogų pagrindinė darbuotoja ir gaisrininko pareigos, laikino nedarbingumo metu. 2010 m. kovo 2 d. ieškovė kreipėsi į atsakovą, prašydama pateikti visus esančius laisvus etatus, kurie atitiktų jos turimą kvalifikaciją. Atsakymo negavo. Vidaus audito skyriaus vedėjos etatą atsakovas panaikino vykdydamas steigėjo nurodymus (t. 1, b. l. 2-4).
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2011 m. vasario 28 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Pripažino 2010-04-19 darbo sutarties nutraukimą tarp ieškovės B. K. ir atsakovo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro DK 129 straipsnio 2 dalies pagrindu neteisėtu; pripažino, kad darbo sutartis tarp ieškovės B. K. ir atsakovo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro nutraukta teismo sprendimu nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos DK 297 straipsnio 4 dalies pagrindu, priteisė ieškovei B. K. iš atsakovo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro 16 744,20 Lt vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos ir 76,11 Lt vidutinį vienos darbo dienos darbo užmokestį už kiekvieną darbo dieną nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, 802 Lt žyminį mokestį. Kitą ieškinio dalį atmetė.
Remdamasis bylos medžiaga teismas konstatavo, kad ieškovei buvo pasiūlyta užimti kitas pareigas (t. 1, b. l. 37, 38, 147), tačiau ieškovė nesutiko motyvuodama tuo, kad įstaigoje nuo 2010 m. sausio 15 d. buvo laisvas projekto vadybininko etatas. Šių pareigų ieškovei atsakovas nepasiūlė, motyvuojant, kad ieškovė neatitinka kvalifikacinių reikalavimų ir priėmė kitą darbuotoją. Be to, ieškovei nebuvo suteikta informacija apie laisvus etatus įstaigoje. Ieškovei buvo įteiktas įspėjimas, pažeidžiant DK 130 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Darbdavys nepasiūlė atleidžiamai ieškovei pareigų, atitinkančių jos kvalifikaciją, nors tokios pareigos nuo 2010 m. sausio 15 d. buvo laisvos, išleidus darbuotoją nėštumo ir gimdymo atostogų (t. 1; b. l. 87). Panaikinus ieškovės pareigybę buvo reali galimybė suteikti jai kitas pareigas. Palikimas ieškovės darbe, atsižvelgus į darbdavio veiklos specifiką ir aplinkybes, nebūtų iš esmės pažeidęs darbdavio interesų. Išnagrinėjus ieškovės reikalavimus dėl atleidimo iš darbo, atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu. Dėl kilusio darbo ginčo realiai egzistuoja aplinkybės, kurios itin suvaržo ir apskritai eliminuoja galimybę neteisėtai atleistai ieškovei grįžti į darbą pas atsakovą ir produktyviai bei saugiai dirbti: vidaus audito tarnybos panaikinimas bei naujo darbuotojo priėmimas į ieškovei nepasiūlytą darbo vietą. Pripažino, kad darbo sutartis tarp ieškovės ir atsakovo nutraukta DK 297 straipsnio 4 dalies pagrindu. Dėl atsakovo piktybiško ir tęstinio pobūdžio neveikimo, ieškovė patyrė nepatogumų ir neigiamų išgyvenimų, todėl priteisė ieškovei neturtinę žalą (t. 1, b. l. 153-158).
Šalies argumentai
Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 28 d. sprendimą ir ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ieškovė neatitiko projektų vadybininkui keliamų reikalavimų, nes šioms pareigos atlikti reikia vadybinio darbo patirties. Be to, šios pareigos buvo terminuotam laikui. Ieškovė visą savo darbo laiką dirbo tik pagal ekonominį išsilavinimą, vadybinių ar kūrybinių darbų atlikimo patirties neturi. Tvirtina, kad ieškovė neatitinka projektų vadybininko pareigybės aprašymo 6 punkte numatytas sąlygas. Nesutinka su ieškovei priteista neturtine žala (t. 2, b. l. 2-5).
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje nustatyta, kad tarp šalių kilo ginčas dėl ieškovės atleidimo iš darbo teisėtumo.
Darbo sutarties nutraukimo pagal DK 129 straipsnį atveju Darbo kodekse ir kituose įstatymuose nustatytos atitinkamos garantijos atskirų kategorijų darbuotojams. Faktas, kad darbuotojas negali būti perkeltas jo sutikimu į kitą darbą, yra vienas iš juridinių faktų, sudarančių darbo sutarties nutraukimo pagal DK 129 straipsnį pagrindą. Taigi darbdavys, nutraukdamas darbo sutartį pagal DK 129 straipsnį, turi pareigą ieškoti galimybių perkelti atleidžiamą iš darbo darbuotoją į kitą darbą ir, esant darbuotojo sutikimui, jį perkelti į kitą darbą. Įstatyme nereikalaujama, kad atleidžiamą iš darbo darbuotoją darbdavys perkeltų į lygiavertį buvusiajam darbą. Kitas darbas (laisva darbo vieta ir pareigos) visų pirma turi būti siūlomos atsižvelgiant į atleidžiamo darbuotojo profesiją, specialybę, kvalifikaciją, reikiamais atvejais – į sveikatos būklę, o jeigu laisvų tokio darbo vietų nėra arba darbuotojas nesutinka būti į jas perkeltas, – turi būti siūlomas bet koks kitas darbas, kurį darbuotojas, atsižvelgiant į jo sugebėjimus ir sveikatos būklę, galėtų dirbti. Šią pareigą darbdavys privalo vykdyti per visą numatomo atleisti darbuotojo įspėjimo laikotarpį, įskaitant darbuotojo atleidimo iš darbo dieną.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konstatuota, kad darbo sutarčiai šiuo pagrindu nutraukti būtina šių juridinių faktų visuma: tinkamai įgyvendinta darbdavio iniciatyva (darbuotojo įspėjimas); svarbi darbo sutarties nutraukimo priežastis; faktas, kad darbuotojas negali būti perkeltas jo sutikimu į kitą darbą. Darbuotojui užginčijus teismine tvarka darbo sutarties nutraukimą pagal DK 129 straipsnį, darbdavys privalo įrodyti šių faktų buvimą (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-227/2004; 2005 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-665/2005).
Įspėjime apie atleidimą iš darbo darbdavio iniciatyva dėl svarbių priežasčių šios priežastys turi būti nurodytos taip, kad įspėjimas atitiktų savo paskirtį. Jame turi būti nurodyta konkreti darbo sutarties nutraukimo priežastis ir aplinkybės, kuriomis motyvuojamas darbo sutarties nutraukimas (DK 130 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Įspėjime nurodytos darbo sutarties nutraukimo priežasties konkretumas vertinamas darbuotojo požiūriu, nes būtent darbuotojas turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties darbdavys ketina nutraukti darbo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-238/2005). Kartu kasacinio teismo pažymėta, kad neišsamus įspėjimo turinys savaime nėra prielaida pripažinti darbuotojo atleidimą iš darbo neteisėtu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje E. J. v. Vilniaus Antano Vivulskio pagrindinė mokykla, bylos Nr. 3K-3-238/2005; 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje V. V. v. AB „Jonavos grūdai“, bylos Nr. 3K-3-186/2008). Konkrečiu nagrinėjamu atveju atsakovas 2010-11-04 įspėjo ieškovę dėl darbo sutarties nutraukimo (t. 1, b. l. 7, 32). Tačiau pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė, kad toks įspėjimas neatitinka DK 130 straipsnio 2 dalies 1 punkto keliamų reikalavimų, nes atleidimo pagrindas buvo nurodytas tik pateikiant Darbo kodekso straipsnių abstrakčias formuluotes ir dokumento, kuriuo vadovaujantis panaikinta vidaus audito tarnyba data, numeris ir pavadinimas. Tokia išvada vertintina kaip pagrįsta, nes įspėjime neaiškios atleidimo iš darbo priežastys ir aplinkybės, kuriomis motyvuojamas darbo sutarties nutraukimas, o nurodomi tik teisės aktai. Pažymėtina, kad atsakovo sudaryta darbo ginčo komisija 2010-02-17 nusprendė supažindinti ieškovę su Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos 2009 m. rugsėjo 28 d. raštu Nr. S2-2348 bei kultūros ministro 2009-09-16 įsakymu Nr. ĮV-489 „Dėl pavedimo vykdyti centralizuotos vidaus audito tarnybos funkcijas“, o darbo ginčo komisijos protokolas ieškovei išsiųstas iškovei 2010-02-20 (t. 1, b. l. 41-42). Duomenų apie supažindinimą su minėtu dokumentais byloje nėra. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį ir tą aplinkybę, kad ieškovės darbo sutartis su atsakovu nutraukta 2010-04-19, tai yra nesuėjus net minimaliam DK 130 straipsnio 1 dalyje numatytam įspėjimo terminui, skaičiuojant nuo minimų dokumentų supažindinimo dienos.
Darbdavio pareiga siūlyti kitą darbą atsiranda nuo įspėjimo momento, todėl jau įspėjimo metu darbuotojas turi būti informuojamas, kokių yra laisvų darbo vietų ir jos siūlomos darbuotojui. Ši pareiga turi būti vykdoma iki pat darbuotojo atleidimo momento. Per šį laiką numatomam atleisti iš darbo darbuotojui turi būti siūlomos laisvos darbo vietos. Teismai, nagrinėdami bylas dėl grąžinimo į darbą darbuotojų, atleistų pagal DK 129 straipsnį, turi pareikalauti iš darbdavio įrodymų, patvirtinančių, kad darbuotojas atsisakė būti perkeltas į kitą darbą arba darbdavys neturėjo galimybės perkelti jį į kitą darbą toje darbovietėje. Turėdamas tokią galimybę darbdavys turi pasiūlyti darbuotojui kitą darbą, atsižvelgdamas į jo profesiją, kvalifikaciją, kitas dalykines savybes. Jeigu tokio darbo nėra, darbdavys turėtų siūlyti kurią nors iš esamų laisvų darbo vietų, kurioje darbuotojas galėtų dirbti pagal savo sugebėjimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 21 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-514/2007). Byloje yra duomenys, kad ieškovei buvo pasiūlytos kitos pareigos (b. l. 37, 38, 147), tačiau ieškovė su jomis nesutiko. Bylos duomenimis nuo 2010-01-15 buvo laisvos projekto vadybininko pareigos (terminuotam laikotarpiui) (b. l. 58, 87, 90), tačiau šios pareigos ieškovei nebuvo pasiūlytos. Iš Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro Marketingo skyriaus kultūrinių projektų vadybininko pareigybės aprašymo 3 punkto matyti, kad projektų vadybininku priimamas darbuotojas, turintis aukštąjį vadybinį ar muzikologinį išsilavinimą, turintis darbo patirties, gerai išmanantis darbo muzikiniame teatre gamybinį – kūrybinį procesą, gerai mokantis lietuvių kalbą ir kt. Į šias pareigas buvo priimta darbuotoja, neturinti pareigybės aprašyme nurodyto išsilavinimo. Reikalaujamo išsilavinimo neturi ir ieškovė. Teismas, nagrinėdamas bylą, kurioje darbuotojas ginčija neterminuotos darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės (DK 129 straipsnis), turi patikrinti ir įvertinti, ar darbdavys nepažeidė DK 129 straipsnio 1 dalies nuostatos, jog atleisti darbuotoją iš darbo leidžiama, jeigu negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą. Pripažinimą, kad darbdavys pažeidė DK 129 straipsnio 1 dalies nuostatą, lemia ne faktas, kad darbdavys nepasiūlė atleidžiamam iš darbo darbuotojui kito darbo, o faktas, kad darbdavys neperkėlė šio darbuotojo į kitą atitinkamą darbą, nors tokia galimybė buvo. Spręsdamas, ar darbdavys, nepasiūlydamas darbuotojui kito atitinkamo darbo ir neperkeldamas į jį darbuotojo, pažeidė įstatymo reikalavimus, teismas turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 11 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-238/2005). Konkrečiu nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas, nepasiūlydamas projektų vadybininko pareigų, turėjo galimybę ieškovę perkelti į šias pareigas. Dėl aukščiau paminėtų priežasčių nėra pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvada, kad darbo sutarties nutraukimas 2010-04-19 pripažintinas neteisėtu.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu priteisė atitinkamo dydžio vidutinį darbo užmokestį nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Tačiau tokia įstatyminė formuluotė - iki teismo sprendimo įvykdymo dienos - yra numatyta DK 297 straipsnio 3 dalyje. Jeigu teismas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tai priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia jam šio Kodekso 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos (DK 297 straipsnio 4 dalis). Kadangi pirmosios instancijos teismas ginčo santykiams taikė DK 297 straipsnio 4 dalį, todėl neteisingai nurodė, kad priteistinos sumos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Tokiu būdu ši skundžiamo sprendimo dalis keistina, nurodant, kad priteistinas vidutinis darbo užmokestis iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Dėl neturtinės žalos
Darbo teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, turi laikytis įstatymų, veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų (DK 35 straipsnio 1 dalis). Jeigu darbdavys savo teises įgyvendina nesilaikydamas šių nuostatų arba be teisėto pagrindo atlieka veiksmus ir dėl to darbuotojui padaroma neturtinė žala – fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas ir kt. – tai gali būti darbdavio prievolės atlyginti darbuotojui padarytą neturtinę žalą atsiradimo pagrindas (DK 1 straipsnio 1 dalis, 248 straipsnio 4 punktas, 250 straipsnis, CK 1.1 straipsnio 3 dalis, 6.250 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-164/2005; 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2009; kt.). Pagal CK 6.250 straipsnį neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais, t. y. tik už įstatyme nustatytų teisių ir saugomų vertybių pažeidimus. DK 250 straipsnio formuluotė leidžia išskirti gana daug atvejų, kai tiek darbdaviui, tiek darbuotojui gali būti atlyginama neturtinė žala. Darbo santykiuose neturtinė žala darbuotojui gali būti padaryta įvairiais darbdavio neteisėtais veiksmais. Asmens darbo veikla yra itin jautri menkiausiems pažeidimams ir neabejotinai gali sukelti bet kuriam darbuotojui neturtinės žalos, ypač jei darbdavio neteisėti veiksmai susiję su didžiule nepagarba darbuotojams. Vienas iš neturtinės žalos atlyginimo teisinio reglamentavimo ypatumų yra padarytos žalos dydžio nustatymo kriterijų taikymas. Neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti pinigais. Neturtinės žalos dydžio įrodinėjimo specifika yra ta, kad piniginės kompensacijos dydis kiekvienu konkrečiu atveju yra nustatomas teismo pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Jie turi būti įvertinami kompleksiškai. Taigi neturtinės žalos dydį nustato teismas, vadovaudamasis įstatyme nustatytais kriterijais ir pagal nustatytas bylos aplinkybes, atsižvelgdamas į suformuotą teismų praktiką. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra savarankiškas pažeistų darbo sutarties šalių teisių gynimo būdas (DK 250 straipsnis), taikomas tada, jeigu nustatomos būtinosios atsakomybės neturtinės žalos atlyginimo forma sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2009; 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2009; 2010 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-311/2010). Kartu pažymėtina tai, kad neturtinė žala atleidimo iš darbo atveju darbuotojui gali atsirasti ne tik dėl darbo sutarties nutraukimo, kuris savaime gali būti teisėtas, bet, pavyzdžiui, dėl darbdavio nekorektiškų, žeminančių konkretų darbuotoją veiksmų atleidimo iš darbo procedūros metu, jeigu dėl tokio neteisėto darbdavio elgesio darbuotojas patyrė didesnių, nei įprastai patiriami atleidžiant iš darbo, emocinių išgyvenimų, nepatogumų, kitokių neigiamų neturtinių padarinių, kurie galėtų būti teismo įvertinti kaip sudarantys pagrindą darbdavio turtinei atsakomybei neturtinės žalos atlyginimo forma kilti ir tuo atveju, jeigu atleidimas iš darbo, kaip toks, yra teisėtas. Pareiga įrodyti nurodytas sąlygas tenka darbo santykių šaliai, reikalaujančiai neturtinės žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Pagrindas neturtinei žalai atsirasti yra tada, kai asmens teisės pažeidžiamos taip, kad patiriami rūpesčiai, nepatogumai, kitokie neigiami išgyvenimai peržengia įprastai tam tikrose situacijose patiriamų neigiamų išgyvenimų ribas, ir konstatuojamas dvasinių sukrėtimų, emocinės depresijos, asmens ir garbės pažeidimo, kiti panašūs padariniai. Dėl to, spręsdamas neturtinės žalos, esant darbo teisiniams santykiams, atlyginimo klausimą, teismas turi apsvarstyti, ar asmens teisės buvo pažeistos tokiomis aplinkybėmis ir taip, kad proporcingumo aspektu būtina taikyti atsakovui turtinę atsakomybę neturtinės žalos atlyginimo forma. Atleidimas iš darbo darbdavio iniciatyva paprastai darbuotojui gali sukelti neigiamų išgyvenimų. Tačiau kasacinio teismo yra išaiškinta, kad atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu faktas savaime nereiškia, jog darbuotojui padaryta neturtinės žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-79/2009; 2010 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-311/2010). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką neteisėto atleidimo iš darbo atveju neturtinė žala atlyginama, jeigu atleidimo pagrindas ir darbuotojo atleidimo aplinkybės yra tokios, kurios pateisintų neturtinės žalos priteisimą, nes kitomis priemonėmis (turtinės žalos atlyginimu, pripažinimu atleidimą iš darbo neteisėtu ar grąžinimu į darbą) darbuotojui padaryta skriauda nėra teisingai atlyginama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2007; 2008 m. liepos 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2008; 2008 m. rugpjūčio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2008).
Nagrinėjamoje byloje ieškovė nereiškė reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Byloje nustatyta, kad darbo sutarčiai su ieškove nutraukti darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės (DK 129 straipsnis), buvo visi teisiniai pagrindai, tačiau buvo pažeistos atleidimo iš darbo procedūros. Ieškovė visgi buvo įspėta (nors netinkamai) apie darbo sutarties nutraukimą, jai buvo siūlomos kitos darbo vietos darbovietėje. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tą aplinkybę, kad ieškovei nepasiūlytos projektų vadybininko pareigos darbovietėje buvo laikinos, tai yra sudarant terminuotą darbo sutartį. Įspėjus apie darbo sutarties nutraukimą ieškovė turėjo pakankamai laiko naujoms darbo paieškoms. Nutraukus darbo santykius, atsakovas su ieškove tinkamai atsiskaitė. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindo priteisti neturtinę žalą ieškovei nėra. Atitinkamai pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Sprendimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo naikintina.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovas, paduodamas apeliacinį skundą, turėjo 802 Lt bylinėjimosi išlaidų. Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl 10 000 Lt neturtinės žalos priteisimo naikintina, atitinkamai šios bylinėjimosi išlaidos proporcingai paskirstytinos ginčo šalims, todėl iš ieškovės priteistinos 300 Lt žyminis mokestis už apeliacinį skundą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 331 straipsniu, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2011 m. vasario 28 d. sprendimą pakeisti.
Nurodyti, kad ieškovei B. K. sprendime įvardintos sumos priteistinos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos.
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2011 m. vasario 28 d. sprendimo dalį dėl neturtinės žalos priteisimo panaikinti.
Priteisti iš ieškovės B. K. atsakovui Klaipėdos valstybinio muzikinio teatrui 300 Lt žyminį mokestį už apeliacinį skundą.
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.