- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-10-06
- Bylos Nr.
- A-442-2539-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01982-2010-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Virginija Volskienė (pirm.), Stasys Gagys, Dainius Raižys (pran.)
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Fortera“
- Atsakovas
- Muitinės departamento prie Finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Kauno teritorinei muitinei
- Advokatai
- Andžejus Seliava
- Kategorijos
- 9.10pavadinimo nepavyko patikrinti
- 10.10pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Fortera“ ir atsakovo Muitinės departamento prie Finansų ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Fortera“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno teritorinei muitinei dėl sprendimo ir patikrinimo ataskaitos panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Muitinės departamento prie Finansų ministerijos 2010-06-14 sprendimą Nr. 1A-4.13-334 ir Kauno teritorinės muitinės 2010-03-03 supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 0KM19/21-0278S.
Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2009-03-30 iki 2009-05-05 į Bendrijos muitų teritoriją pagal 17 bendrųjų administracinių dokumentų importavo techninę sieros rūgštį. Kauno teritorinė muitinė ginčijamoje supaprastinto patikrinimo ataskaitoje nusprendė pareiškėjo importuotų prekių muitinės vertei nustatyti netaikyti sandorio vertės metodo, todėl muitinės vertė buvo nustatyta kitais metodais, dėl ko buvo priskaičiuoti muitai ir PVM. Minėtą ataskaitą pareiškėjas apskundė atsakovui, tačiau šis ginčijamu sprendimu ataskaitą paliko galioti. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas, remdamasis Mokesčių administravimo įstatymo 153 straipsnio 3 dalimi, nepagrįstai nevertino pateiktų SMGS važtaraščių, nes Bendrijos muitinės kodekse ir kituose norminiuose aktuose nenumatytas reikalavimas teikti muitinei tik išverstus į lietuvių kalbą dokumentus. Kauno teritorinės muitinės supaprastinto patikrinimo ataskaitoje tyrimo objektu buvo SMGS važtaraščiai, todėl atsakovas privalėjo juos vertinti. Pareiškėjas nurodė, kad muitinė nepagrįstai netaikė sandorio vertės metodo jo importuotų prekių muitinei vertei nustatyti. Buvo neteisingai lyginamos kainos prekių, parduotų ne tuo pačiu apyvartos lygiu. Taikant tik Lietuvoje sukauptus PREMI duomenų bazės duomenis nebuvo užtikrintas neutralus muitinis įvertinimas. Muitinė neatsižvelgė į tai, jog sieros ir sulfitinė rūgštys laikomos šalutiniu ir pavojingu produktu, kas pateisina techninės sieros rūgšties pardavimą mažomis kainomis, užuot ją utilizavus labai dideliais kaštais. Muitinė klaidingai sprendė dėl prekių nuosavybės teisės turėjimo ar neturėjimo, taip pat neteisingai vertino transportavimo išlaidas bei aplinkybes dėl OAO „Naftan” ir UAB „Transchema” tarpusavio ryšių. Pareiškėjas nurodė, kad muitinės žinioje esantys dokumentai atspindi visas ginčo ūkines operacijas ir visas su prekių pardavimu arba jų kaina susijusias aplinkybes. Jeigu muitinė nepasitikėjo sąskaitose–faktūrose ir Baltarusijos eksporto deklaracijose nurodytų kainų realumu, tuomet ji privalėjo kreiptis į eksporto valstybės (Baltarusijos) kompetentingą instituciją dėl iš šios valstybės eksportuotų prekių ekonominės vertės patvirtinimo ar paneigimo.
Atsiliepimas
Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko.
Atsakovas nurodė, kad 2010-04-22 sprendimu Nr. 1A-4.13-217 įpareigojo pareiškėją pateikti dokumentų ne valstybine kalba (važtaraščių, sąskaitų-faktūrų ir kt.) vertimus į valstybinę kalbą. Pareiškėjas pateikė techninės sieros rūgšties paso vertimą bei sąskaitų tarp OAO „Naftan” ir UAB „Transchema” vertimus; paaiškino, jog prekių važtaraščių vertimus yra pateikęs Kauno teritorinei muitinei; SMGS važtaraščių ir Baltarusijos muitinės eksporto deklaracijų vertimų nepateikė. Todėl atsakovas šiuo atveju pagrįstai taikė Mokesčių administravimo įstatymo 153 straipsnio 3 dalies nuostatas. Atsakovas nurodė, kad sutinka su Kauno teritorinės muitinės patikrinimo metu nustatytomis aplinkybėmis bei padarytomis išvadomis. Nagrinėjamu atveju prekių pardavimui arba jų kainai turėjo įtakos tam tikros sąlygos ar aplinkybės, kurių poveikio prekių pardavimo sandorio vertei neįmanoma nustatyti, o tai yra pagrindas, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punktu, netaikyti sandorio vertės metodo.
Trečiasis suinteresuotas asmuo su pareiškėjo skundu taip pat nesutiko.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas panaikino Muitinės departamento prie Finansų ministerijos 2010-06-14 sprendimą Nr. 1A-4.13-334 ir perdavė pareiškėjo skundą dėl Kauno teritorinės muitinės 2010-03-03 supaprastinto patikrinimo ataskaitos Nr. 0KM19/21-0278S nagrinėti iš naujo.
Teismas nurodė, kad ginčijamo atsakovo sprendimo turinys patvirtina, jog atsakovas pripažino pagrįstomis Kauno teritorinės muitinės išvadas pareiškėjo importuotoms prekėms netaikyti sandorio vertės metodo. Tačiau taip pat savo sprendime atsakovas pažymėjo, kad nevertina pareiškėjo pateiktų SMGS važtaraščių, nes nėra pateikta jų vertimų į valstybinę kalbą. Šie atsakovo motyvai rodo jo sprendimo prieštaringumą, nes pripažįstamos Kauno teritorinės muitinės supaprastinto patikrinimo ataskaitoje nurodytos išvados nepripažįstant įrodymais SMGS važtaraščių, kurių pagrindu jos yra grindžiamos. Teismas nurodė, kad Kauno teritorinės muitinės patikrinimo ataskaitoje tyrimo objektu buvo tiek SMGS važtaraščiai, tiek Baltarusijos eksporto deklaracijos. Kadangi patikrinimo ataskaitoje remiamasi šiais dokumentais, todėl turi būti pripažįstama, kad tai yra įrodymai, kurie mokestiniame ginče turi būti vertinami visų aptariamą ginčą nagrinėjančių institucijų. SMGS važtaraščiuose esančių duomenų reikšmingumas nagrinėjant mokestinį ginčą yra akivaizdus, todėl atsakovo atsisakymas juos vertinti nepagrįstas. Teismas nurodė, kad atsakovas savo sprendime nepasisakė ir dėl pareiškėjo argumentų, jog SMGS važtaraščių versti nereikia, nes jų pildymą reglamentuoja Tarptautinio krovinių vežimo geležinkeliais susitarimas; nepasisakė dėl to, kokią įtaką gali turėti prekės savininko nustatymas, dėl kokių priežasčių atmesti paaiškinimai dėl sieros rūgšties, kaip šalutinio naftos gamybos produkto; nepasisakė dėl argumentų, susijusių su OAO „Naftan“, UAB „Transchema“ ir pareiškėjo santykiais, dėl ekonominės krizės įtakos prekės kainai, dėl prašymo kreiptis į Baltarusijos kompetentingą įstaigą bei dėl Baltarusijoje esančios planinės ekonomikos. Teismas nurodė, kad ginčijamas atsakovo sprendimas yra neteisėtas, nes jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų aplinkybių įvertinimą; taip pat pažeisti Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsnių reikalavimai. Todėl šis sprendimas panaikintinas ir pareiškėjo skundas dėl supaprastinto patikrinimo ataskaitos grąžintinas atsakovui nagrinėti iš naujo. Skundžiamos Kauno teritorinės muitinės supaprastinto patikrinimo ataskaitos teisėtumas ir pagrįstumas nevertintinas, nes ši ataskaita turi būti vertinama atsakovui iš naujo nagrinėjant pareiškėjos skundą.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą tenkinti.
Pareiškėjas nurodo, kad muitinė neteisingai taikė Bendrijos muitinės kodekso bei Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų normas ir nepagrįstai jo importuotų prekių muitiniam įvertinimui netaikė sandorio vertės metodo. Pareiškėjas nurodo, kad tai, jog buvo nustatytas žymus kainų skirtumas, pareiškėjo importuojamos sieros rūgšties kainas palyginus su kitų importuotojų deklaruotomis prekių vertėmis, nenustačius konkrečių aplinkybių ir sąlygų, kurių poveikio kainai negalima nustatyti, nėra pagrindas atsisakyti taikyti sandorio vertės metodą. Pareiškėjas muitinei pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad muitinė, lygindami panašias ar tapačias prekes ir jų kainas, visiškai neatsižvelgė į prekių, parduotų tuo pačiu apyvartos lygiu, kainas. Tuo tarpu pareiškėjo importuotų prekių kaina yra labai aiški, ji nustatyta pagal atitinkamus dokumentus, objektyvius naftos produktų gamybos technologijos, rinkos, prekybinių teisinių santykių dėsnius.
Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 9 d. sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodo, kad Mokesčių administravimo įstatymo 153 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog mokesčių mokėtojas privalo pateikti centriniam mokesčių administratoriui visus dokumentus (ne valstybine kalba įformintų dokumentų autentikuotus vertimus į valstybinę kalbą) ir įrodymus, kuriais grindžia savo nesutikimą su mokesčių administratoriaus sprendimu ir savo reikalavimą. Vadovaujantis Muitinės departamento prie Finansų ministerijos direktoriaus 2004 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1B-414 patvirtintos Bendrojo administracinio dokumento muitinio įforminimo instrukcijos 33 punktu, muitinės pareigūnas privalo reikalauti su deklaracija pateiktų muitiniam tikrinimui dokumentų vertimo, jeigu neįmanoma vienareikšmiškai identifikuoti prekių, nustatyti jų kiekio arba muitinės vertės; vertimas gali būti atliktas į lietuvių arba kitą muitinei priimtiną (pvz., anglų, lenkų, rusų) kalbą. Šie reikalavimai dėl dokumentų pateikimo muitinei priimtina kalba taikomi tik muitiniam įforminimui, o, kilus mokestiniam ginčui ir skundą nagrinėjant Muitinės departamente prie Finansų ministerijos, taikomos Mokesčių administravimo įstatymo nuostatos. Todėl aplinkybė, jog Kauno teritorinė muitinė priėmė dokumentus, įformintus rusų kalba, nagrinėjamu atveju neatleidžia pareiškėjo nuo pareigos pateikti atsakovui šių dokumentų vertimus į valstybinę kalbą, kaip to reikalauja Mokesčių administravimo įstatymo 153 straipsnio 3 dalis.
Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą pareiškėjas prašo šį apeliacinį skundą atmesti.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad, vertindamas vietos mokesčių administratoriaus priimto sprendimo teisėtumą, centrinis mokesčių administratorius privalo įvertinti įrodymus, kuriais remiantis vietos mokesčių administratorius priėmė savo sprendimą. Nagrinėjamu atveju skundas centriniam mokesčių administratoriui buvo teikiamas dėl patikrinimo ataskaitoje paminėtų įrodymų teisinio vertinimo ir teisinių išvadų. Centriniam mokesčių administratoriui nebuvo teikiami jokie papildomi įrodymai ir dokumentai, taip pat SMGS važtaraščiai. Esant tokioms aplinkybėms, Mokesčių administravimo įstatymo 153 straipsnio 3 dalis negalėjo būti taikoma.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą atsakovas prašo šį apeliacinį skundą atmesti.
Atsiliepimu į apeliacinius skundus trečiasis suinteresuotas asmuo pritaria atsakovo apeliaciniam skundui, o pareiškėjo apeliacinį skundą prašo atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliaciniai skundai atmestini.
Bylos ginčas yra dėl supaprastinto patikrinimo ataskaitos, kuria buvo nepripažinta deklaruota sandorio vertė ir nuspręsta muitinę vertę apskaičiuoti remiantis Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnio 1 dalimi.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas netinkamai išnagrinėjo pareiškėjo skundą dėl Kauno teritorinės muitinės 2010-03-03 supaprastinto patikrinimo ataskaitos Nr. 0KM19/21-0278S, panaikino atsakovo 2010-06-14 sprendimą Nr. 1A-4.13-334 ir perdavė pareiškėjo skundą atsakovui nagrinėti iš naujo.
Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismas netinkamai taikė ir aiškino procesines normas, reglamentuojančias skundų nagrinėjimą mokestinio ginčo metu.
Pareiškėjas savo apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo galimybę išspręsti ginčą iš esmės, ir nurodo argumentus, pagrindžiančius jo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui.
Nagrinėjant bylą administraciniame teisme patikrinama, ar priimant byloje ginčijamą sprendimą nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą sąlygoja objektyvus fakto ir teisės ryšio nustatymas, nes faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, susijusius su ginčo subjektų veikla, gali būti teisingai kvalifikuoti jų santykiai bei nustatytas subjektų teisinis statusas ir priimtas teisėtas bei pagrįstas sprendimas.
Šiam ginčui reikšminga aplinkybė yra bylos grąžinimo ikiteisminei institucijai nagrinėti iš naujo pagrįstumas.
Mokestinio ginčo grąžinimas nagrinėti į ikiteisminę stadiją galimas tuo atveju, jei ginčą nagrinėjanti institucija nenustatė bylos aplinkybių, kurios yra būtinos ir reikšmingos teisingam baigiamajam teisės aktui priimti.
Pirmosios instancijos teismas, panaikindamas atsakovo sprendimą, nustatė, kad atsakovas neteisingai taikė Mokesčių administravimo įstatymo 153 straipsnio 3 dalį, nepilnai ištyrė ginčo aplinkybės ir dėl to priėmė nepagrįstą sprendimą.
Mokesčių administravimo įstatymo 153 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojas privalo pateikti centriniam mokesčių administratoriui visus dokumentus (ne valstybine kalba įformintų dokumentų autentikuotus vertimus į valstybinę kalbą) ir įrodymus, kuriais grindžia savo nesutikimą su mokesčių administratoriaus sprendimu ir savo reikalavimą. Nurodytų dokumentų ir įrodymų nepateikęs mokesčių mokėtojas praranda teisę jais remtis tolesnio ginčo nagrinėjimo ikiteisminėje mokestinį ginčą nagrinėjančioje institucijoje metu, išskyrus atvejus, kai apie negalimumą juos pateikti (nurodant svarbias to priežastis) buvo nurodyta pateiktame mokesčių mokėtojo skunde ar mokesčių administratorius, neturėdamas pagrindo, atsisakė priimti mokesčių mokėtojo pateiktus dokumentus ir įrodymus.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, neprivalėjo reikalauti dokumentų, kurie buvo pateikti teritorinei muitinės įstaigai ir buvo priimti mokestinio patikrinimo metu, vertimų. Kauno teritorinės muitinės supaprastinto patikrinimo ataskaita Nr. 0KM19/21-0278S, dėl kurios vyksta mokestinis ginčas, patvirtina, kad SMGS važtaraščiai ir Baltarusijos eksporto deklaracijos buvo tiriamos ir vertinamos. Minėtus dokumentus, remdamasis Mokesčių administravimo įstatymo 154 straipsnio 2 dalimi, vietos mokesčių administratorius per 3 darbo dienas privalėjo nusiųsti centriniam mokesčių administratoriui.
Todėl atsakovas, nagrinėdamas mokestinį ginčą, privalėjo SMGS važtaraščius ir Baltarusijos eksporto deklaracijas įvertinti ir priimti vieną iš Mokesčių administravimo įstatymo 154 straipsnio 4 dalyje numatytų sprendimų, bet neturėjo pagrindo taikyti Mokesčių administravimo įstatymo 153 straipsnio 3 dalies nuostatų ir atsisakyti vertinti SMGS važtaraščius dėl tos priežasties, kad nėra pateikti jų vertimai į lietuvių kalbą. Paminėti važtaraščiai yra reikšmingi šiam ginčui, nes muitinės vertės nustatymui netaikyta sandorio vertė ir nurodytų dokumentų tyrimas bei vertinimas galėjo turėti įtakos sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui. Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą pripažinti, kad ginčas išnagrinėtas nepilnai.
Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 20 dalyje bei Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 18 dalyje nustatyta, kad mokestiniai ginčai – ginčai, kylantys tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus dėl sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo ar kito panašaus pobūdžio sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui iš naujo apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis, taip pat dėl mokesčių administratoriaus sprendimo atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą).
Pagal šį teisinį reguliavimą, mokestinio ginčo pradžia turi būti siejama su pateiktu skundu dėl mokesčio administratoriaus priimto akto ar sprendimo, nurodyto minėtuose straipsniuose. Mokestinio ginčo nagrinėjimo nuostatos taikytinos tik prasidėjus mokestiniam ginčui. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teikė dokumentus iki mokestinio ginčo, tai yra mokestinio patikrinimo metu, todėl jam neturėjo būti taikomos mokestinio ginčo nagrinėjimo nuostatos bei Mokesčių administravimo įstatymo 153 straipsnio 3 dalis.
Mokestinio patikrinimo metu muitinės įstaiga ginčo apimtyje dėl dokumentų pateikimo ne valstybine kalba turėjo teisę vadovautis Muitinės departamento prie Finansų ministerijos direktoriaus 2004 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1B-414 patvirtintos Bendrojo administracinio dokumento muitinio įforminimo instrukcijos 33 punktu, kuriame nustatyta, kada muitinės pareigūnas privalo reikalauti su deklaracija muitiniam tikrinimui pateiktų dokumentų vertimo. Nesant pakankamo specialaus reguliavimo, muitinės įstaiga mokestinio patikrinimo metu turi teisę vadovautis ir kitais teisės aktais, reguliuojančiais panašius santykius, siekdama, kad patikrinimas užtikrintų mokesčių mokėtojo teises ir patikrinimo objektyvumą.
Įvertinusi paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo apeliacinis skundas atmestinas.
Pripažinus, kad atsakovas nepilnai ištyrė ginčo faktines aplinkybes, netenkintinas ir pareiškėjo apeliacinis skundas toje dalyje, kuria jis grindžiamas netinkamu faktinių bylos aplinkybių tyrimu bei vertinimu. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad nėra pagrindo vertinti Kauno teritorinės muitinės 2010-03-03 supaprastinto patikrinimo ataskaitos Nr. 0KM19/21-0278S teisėtumo, kol to tinkamai neatliko centrinis mokesčių administratorius, nagrinėdamas ginčą privaloma ikiteismine tvarka.
Taip pat teisėjų kolegija konstatuoja, kad netenkintinas pareiškėjo apeliacinis skundas ir dalyje, kurioje jis grindžiamas argumentais dėl teisės taikymo, nes pirmiausia ginčą, įskaitant ir materialinės teisės taikymo klausimus, privalo išnagrinėti mokestinių ginčų nagrinėjimo ikiteisminė institucija. Kol atsakovas neištyrė ginčo faktinių aplinkybių, nėra galimybės vertinti, ar tinkamai ginčo santykiams buvo taikyti teisės aktai.
Remdamasi nurodytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Todėl apeliaciniai skundai netenkinami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Apeliacinius skundus atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.