Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno, Nijolės Piškinaitės (pirmininkė ir pranešėja) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. kovo 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1010-259/2014 pagal ieškovo D. S. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Bankrovita, dalyvaujant tretiesiems asmenims BTA akcinės draudimo bendrovės filialui Lietuvoje, akcinei bendrovei Šiaulių bankui ir R. K., dėl žalos atlyginimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovo įsitikinimu, dėl AB Šiaulių banko ir bankroto administratoriaus UAB „Bankrovita“ veiksmų ir balsų klastojimo, surašant kreditorių susirinkimų protokolus, įkeisto ilgalaikio turto pardavimo pusvelčiui (už 80 000 Lt) buvo priimami neteisėti sprendimai, padaryta 186 900 Lt turtinė žala kreditoriams ir laiduotojams. Keliskart pigiau pardavus turtą, UAB „NBG grupė“ laiduotojams (jam – ieškovui D. S., ir trečiajam asmeniui R. K.) gali tekti atlyginti skirtumą AB Šiaulių bankui iš savo asmeninių lėšų ir turimo turto.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Dėl ieškinio senaties termino

Dėl žalos priteisimo

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir procesinės teisės normas, reglamentuojančias bankroto administratoriaus teisinį statusą bankroto procese, bankroto procedūrų teisėtumą ir reikalavimą atlyginti bankrutavusios įmonės kreditoriams administratoriaus veiksmais padarytą žalą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Teismas sprendime nepasisakė dėl visų esminių ieškovo reikalavimų, sprendime pateikti argumentai neaiškūs, nenuoseklūs ir prieštaringi, išvados nemotyvuotos;Atsakovas UAB „Bankrovita“ neteisėtai be varžytynių pardavė vertingą BUAB „NBG grupė“ turtą už 80 000 Lt, t. y. už kelis kartus mažesnę kainą. Kreditorių susirinkimuose, priimant sprendimus dėl nekilnojamojo turto kainos sumažinimo, tyčia buvo klastojami kreditorių balsai. Dėl administratoriaus tyčia pusvelčiui parduoto AB Šiaulių bankui įkeisto turto, valstybei teko išmokėti net 139 290 Lt AB Šiaulių bankui. Keliskart pigiau pardavus nekilnojamąjį turtą, žala buvo padaryta ir UAB „NBG grupė“ laiduotojams, nes jiems teks atlyginti skirtumą AB Šiaulių bankui iš savo asmeninių lėšų ir turto. Administratorius tyčia neteisingai skaičiavo susirinkimuose balsavusių kreditorių balsus, siekdamas asmeninės naudos. Administratorius nepaneigė, kad įkeisto turto rinkos vertė buvo ne mažesnė kaip 490 000 Lt;Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl esminių ir reikšmingų aplinkybių. AB „NBG grupė“ bankroto bylos iškėlimo metu įmonė turėjo daugiau realaus turto, nei įsipareigojimų, tačiau administratoriui nesiėmus šio turto tinkamai saugoti ir valdyti, dalis jo buvo sunaikinta ir (ar) prarasta, o vertingas nekilnojamasis turtas be varžytynių parduotas pusvelčiui. Nepriklausomų turto vertintojų nustatyta parduoto turto rinkos vertė – 490 000 Lt. Dėl nusikalstamų AB Šiaulių banko ir administratoriaus veiksmų, balsų klastojimo surašant protokolus, buvo priimti neteisėti sprendimai;Pirmosios instancijos teismas ex officio nevertino, ar administratoriaus surašyti nekilnojamojo turto be varžytynių dokumentai, neatitinkantys imperatyviųjų teisės aktų reikalavimų, nėra niekiniai ir negaliojantys nuo jų surašymo momento;Nepagrįsti pirmosios instancijos teiginiai, kad BUAB „NBG grupė“ kreditoriai patys turėjo skųsti tyčia klastojamus susirinkimo nutarimus. Šios įstatyminės pareigos administratorius neturi teisės perkelti kitiems asmenims, nes pats privalo veikti teisėtai ir sąžiningai. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šioje situacijoje nėra administratoriaus kaltės, nes jis vykdė daugumos kreditorių priimtus sprendimus;Pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Konstitucijos ir CPK nuostatas, nustatančias, jog sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas (CPK 263 str., 265 str.); pažeidė ir netinkamai taikė įrodymų rinkimo, tyrimo, įrodinėjimo ir vertinimo taisykles (CPK 14 str., 176-185 str., 235 str., 250-251 str.), todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą;Nesutinka su priteistomis bylinėjimosi išlaidomis. Išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, gali būti pripažintos teismo išlaidomis, jeigu jos realios, būtinos, pagrįstos, atitinka Rekomendacijose nustatytus dydžius. Atsakovas UAB „Bankrovita“ yra juridinis asmuo, kuris turi nuolat dirbantį teisininką. Atsakovo direktorė ir akcininkė R. T. turi aukštąjį teisinį išsilavinimą, tačiau papildomai naudojasi advokato teisine pagalba ir neteisėtai naudoja BUAB „NBG grupė“ kreditorių lėšas, švaisto ir savinasi įmonės turtą.

Skunde nurodyti argumentai nepagrįsti įrodymais. Neįrodžius, kad atsakovas elgėsi neteisėtai, nėra pagrindo spręsti ir civilinės atsakomybės klausimo. Teismas sprendime nurodytus motyvus pagrindė byloje esančiais įrodymais. Ieškovas tik deklaratyviai teigia, kad teismas nepasisakė dėl visų jo argumentų;Nesutinka su apeliantu, jog žalos padarymas pasireiškė tuo, kad kartu su AB Šiaulių banku, R. K. ir kitais kreditoriais, atsakovas klastojo susirinkimo nutarimus. Iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kuriomis yra paneigiami šie apelianto argumentai;Tam, kad taikyti atsakomybę administratoriui, būtina įrodyti visas civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, kaltę, žalą, priežastinį ryšį.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Byloje nustatyta, kad UAB „NBG grupė“ ir AB Šiaulių bankas 2005 m. gruodžio 14 d. sudarė kreditavimo sutartį, pagal kurią bankas suteikė įmonei 300 000 Lt kreditą (1 t., 35-41 b. l.). Tinkamas prievolių pagal kreditavimo sutartį įvykdymas buvo užtikrintas UAB „NBG grupė“ priklausančio nekilnojamojo turto (žemės sklypo ir pastatų) įkeitimu, UAB „NBG grupė“ paprastuoju vekseliu 300 000 Lt, už kurį laidavo įmonės akcininkai D. S. (apeliantas) ir R. K. (trečiasis asmuo) bei UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ 2005 m. gruodžio 21 d. paskolos garantija. Kauno apygardos teismo 2007 m. gegužės 10 d. nutartimi UAB „NBG grupė“ iškelta bankroto byla. Administratoriumi paskirta UAB „Bankrovita“. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad bankroto administratorius UAB „Bankrovita“, vykdydamas BUAB „NBG grupė“ 2009 m. lapkričio 12 d. kreditorių susirinkimo nutarimą, 2009 m. lapkričio 26 d. pardavė bankrutavusiai įmonei priklausantį ir AB Šiaulių bankui įkeistą nekilnojamąjį turtą už 80 000 Lt (1 t., 95-96 b. l.).

Nors ieškinyje bei apeliaciniame skunde apeliantas D. S. užsimena, kad dėl bankroto administratoriaus neteisėtų veiksmų, pardavus bankrutuojančios įmonės turtą aiškiai per maža kaina, padaryta žala ne tik bankrutuojančios įmonės laiduotojams, bet ir kreditoriams, tačiau iš suformuluoto reikalavimo teismui bei argumentų, akivaizdu, kad apelianto tikslas gauti žalos atlyginimą sau kaip laiduotojui. Iš to sprendžiama, kad apeliantas pareikštu reikalavimu gina ne bankrutuojančios įmonės kreditorių ar įmonės interesus, o asmeninius interesus.

Reikalaujamą žalą (nuostolius) apeliantas kildina iš, jo nuomone, neteisėtų atsakovo – bankroto administratoriaus UAB „Bankrovita“, veiksmų, pasireiškusių kreditorių susirinkimo protokolų suklastojimu ir be varžytynių už 80 000 Lt (per maža kaina) pardavus vertingą - 490 000 Lt vertės, BUAB „NBG grupė“ priklausantį ir AB Šiaulių bankui įkeistą nekilnojamąjį turtą. Žalą, apelianto įsitikinimu, sudaro 186 900 Lt skirtumas, kurį jis – laiduotojas, privalės atlyginti iš asmeninių lėšų ir turto AB Šiaulių bankui.

Pagal Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 straipsnio 1 dalį bankrutuojančios įmonės administratorius yra teismo paskirtas fizinis ar juridinis asmuo, ĮBĮ nustatyta tvarka valdantis, naudojantis bankrutuojančios įmonės turtą, bankuose esamas lėšas ir jomis disponuojantis, privalantis užtikrinti bankrutuojančios įmonės turto apsaugą, vadovaujantis įmonės ūkinei komercinei veiklai, privalantis ginti visų kreditorių ir bankrutuojančios įmonės interesus, organizuojantis ir vykdantis visus būtinus bankroto procedūros darbus. Kasacinio teismo pažymėta, kad bankroto administratorius yra itin plačius įgaliojimus įmonės bankroto procese turintis asmuo, nuo kurio veiksmų sąžiningumo ir aktyvumo priklauso tinkama pačios įmonės, kartu ir visų kreditorių teisėtų interesų apsauga, bankroto procedūrų vykdymo sklandumas ir skaidrumas. Kasacinis teismas yra pažymėjęs ir tai, kad administratorius yra savo srities profesionalas, kuriam teisės aktų nustatyti specialūs kvalifikaciniai reikalavimai, taikomi aukštesni veiklos bei atsakomybės standartai, jį saisto specialios etikos taisyklės ir bendrieji teisės principai. Dėl to bankroto administratorius, atstovaudamas kreditoriui ir bankrutuojančios įmonės interesams, turi veikti itin sąžiningai, rūpestingai, atidžiai ir kvalifikuotai tam, kad bankroto procedūros būtų maksimaliai naudingos kreditoriams ir skolininkui – bankrutuojančiai įmonei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-508/2010; 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2011; 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2008; kt.).

ĮBĮ 11 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad administratorius įstatymų nustatyta tvarka privalo atlyginti nuostolius, kurie atsirado dėl jo ir (arba) jo padėjėjo pareigų nevykdymo ar netinkamo vykdymo. Pagal kasacinio teismo praktiką, kadangi bankroto administratoriaus civilinė atsakomybė priskirtina profesinės civilinės atsakomybės kategorijai, tai sprendžiant dėl bankroto administratoriaus civilinės atsakomybės ir veiksmų teisėtumo, bankroto administratoriaus veikla ir elgesys turi būti įvertinti pagal bankroto administratoriui taikytinus profesinės veiklos standartus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-6/2012).

Civilinė atsakomybė bankroto administratoriui yra taikoma CK pagrindu. Jai (civilinei atsakomybei kilti) būtinas įstatyme nustatytų sąlygų visetas: neteisėti veiksmai (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, kaltė (išskyrus įstatymų ar sutarčių išimtis), žala (nuostoliai) (CK 6.246–6.249 str.). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad asmens veiksmai gali būti pripažinti neteisėtais ne tik tais atvejais, kai šie veiksmai prieštarauja teisės aktų reikalavimams, bet ir tada, kai asmuo nevykdo, netinkamai vykdo ar pažeidžia bendrojo pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Bankroto administratoriui civilinė atsakomybė kyla ne tik atlikus veiksmus, kurie prieštarauja teisės aktams, bet ir nevykdant ar netinkamai vykdant pareigas, kurių pagrindą sudaro teisės aktų nustatyti specialūs kvalifikaciniai reikalavimai, aukštesni veiklos bei atsakomybės standartai, specialiosios etikos taisyklės ir bendrieji teisės principai. Tokio pobūdžio bylose iš aptartų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovai privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktų ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 str.). Teismui nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.). Paneigti šią prezumpciją bei įrodyti, kad nėra jo (atsakovo) kaltės dėl atsiradusios žalos, turi atsakovas (CPK 178 str., 182 str. 4 d.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-173/2013).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi byloje esančius faktinius duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas D. S. neįrodė nei vienos būtinos atsakovo UAB „Bankrovita“ civilinės atsakomybės sąlygos.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2007 m. rugsėjo 14 d. įvykusiame pirmajame BUAB „NBG grupė“ kreditorių susirinkime balsų dauguma buvo nutarta atlikti patikslintą bankrutuojančiai įmonei priklausančio ir AB Šiaulių bankui įkeisto nekilnojamojo turto vertinimą (1 t., 61-62 b. l.). UAB „Liturta“ 2007 m. spalio 29 d. turto vertės išvadoje nustatyta BUAB „NBG grupė“ priklausančio nekilnojamojo turto (žemės sklypo ir pastatų) rinkos vertė – 490 000 Lt (1 t., 49 b. l.). 2007 m. lapkričio 9 d. ir 2008 m. sausio 14 d. vykusių susirinkimų metu kreditoriai įpareigojo bankroto administratorių pardavinėti BUAB „NBG grupė“ nekilnojamąjį turtą varžytynėse, nustatę pradinę pardavimo kainą – 490 000 Lt (1 t., 65-66, 71 b. l.). Nustatyta, kad nepavykus už nustatytą kainą šio turto parduoti nei pirmosiose, nei antrosiose varžytynėse, o AB Šiaulių bankui nesutikus perimti šio jam įkeisto turto už 490 000 Lt, BUAB „NBG grupė“ kreditoriai nutarė sumažinti šio turto kainą ir pardavinėti jį be varžytynių: 2008 m. vasario 25 d. kreditorių susirinkimas nutarė nekilnojamąjį turtą pardavinėti už ne mažiau kaip 441 000 Lt; 2008 m. balandžio 2 d. – už ne mažiau kaip 308 700 Lt; 2008 m. liepos 1 d. – už 250 000 Lt; 2008 m. rugsėjo 18 d. – už 210 000 Lt, 2009 m. gegužės 27 d. – už 100 000 Lt, o 2009 m. lapkričio 12 d. – jau už 80 000 Lt. Šie duomenys įrodo, kad turto kaina buvo mažinama nuosekliai, ilgą laiką, kreditorių valia, nepavykus ginčo turto realizuoti didesnėmis kainomis. Paskutinis kreditorių susirinkimo nutarimas buvo realizuotas 2009 m. lapkričio 26 d. (1 t., 95-96 b. l.). Apeliantas neįrodė ir apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad paminėti kreditorių susirinkimo nutarimai bei turto pardavimas be varžytinių buvo neteisėti (suklastoti ar priimti pažeidus imperatyvias ĮBĮ nuostatas). Iš byloje esančių duomenų sprendžiama, kad apeliantas D. S. dalyvavo BUAB „NBG grupė“ kreditorių susirinkimuose ir balsavo už juose priimtus nutarimus. Jis taip pat dalyvavo ir balsavo 2009 m. lapkričio 12 d. įvykusiame BUAB „NBG grupė“ kreditorių susirinkime, kuriame nutarta ginčo nekilnojamąjį turtą pardavinėti už 80 000 Lt, pats siūlė nekilnojamąjį turtą pardavinėti tik šiek tiek didesne - 100 000 Lt, kaina (1 t., 89 b. l.). Tai įrodo, kad apeliantas turėjo galimybę pareikšti savo nuomonę dėl kiekvieno susirinkime priimamo nutarimo, taip pat ir dėl nekilnojamojo turto pardavimo tvarkos ir turto kainų, o nesutikdamas su priimtais nutarimais, juos turėjo teisę skųsti teismui ĮBĮ nustatyta tvarka. Apeliantas teigia, kad jis neskundė kreditorių susirinkimų nutarimų, taip pat ir nutarimo parduoti turtą už 80 000 Lt, nes, jo įsitikinimu, tai turtėjo padaryti bankroto administratorius. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tai, jog bankroto administratorius turi teisę apskųsti kreditorių susirinkimo nutarimus, nepaneigia ĮBĮ įtvirtintos kreditorių teisės apskųsti kreditorių susirinkimų nutarimus (ĮBĮ 11, 23, 24 str.). Apeliantas pripažįsta, kad šia teise nepasinaudojo. BUAB „NBG grupė“ kreditorių susirinkimų nutarimai nenuginčyti, galioja, todėl privalėjo būti vykdomi.

CPK 178 straipsnis nustato šalių pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Apeliantas, teigdamas, jog bankroto administratorius klastojo ginčo kreditorių susirinkimo protokolus, tyčia neteisingai skaičiavo kreditorių balsus dėl turto kainos mažinimo ir tuo padarė žalos įmonės kreditoriams bei valstybei, nepateikė šiuos teiginius pagrindžiančių įrodymų (CPK 184 str. 1 d.). Argumentus dėl tariamo dokumentų klastojimo apeliantas grindžia tik deklaratyviais teiginiais. Jis nenurodė nei vieno konkretaus BUAB „NBG grupė“ kreditorių susirinkimo, kuriame balsai buvo suskaičiuoti neteisingai, bei kuo tai įrodo, ir kad tai tyčia padarė atsakovas (neteisingai suskaičiavo balsus).

Apeliantas teigia, kad jei ginčo turtas būtų parduotas brangiau, jam, kaip laiduotojui, nebūtų pareikštas reikalavimas. Teisėjų kolegija pažymi, jog tai, kad bankrutavusiai bendrovei priklausantis nekilnojamasis turtas buvo įvertintas 490 000 Lt, nereiškia, kad už tokią kainą jis bus parduotas, ir bankroto administratorius neturi priemonių užtikrinti, kad pirkėjas įsipareigotų sumokėti už ginčo turtą turto vertintojų nustatytą rinkos kainą. Bankrutavusiai bendrovei priklausiusio nekilnojamojo turto vertė buvo nustatyta dar 2007 m. spalio 29 d. Taigi neabejotina, kad po dviejų metų (2009 m. lapkričio mėnesį) realizuojant šį nekilnojamąjį turtą, jo kainai turėjo įtakos ir prasidėjęs ekonominis sunkmetis, dėl kurio nekilnojamojo turto kainos ne kilo, o kirto, ir tai visuotinai žinoma aplinkybė.

Apeliacinės instancijos teismas nenustatė faktinių aplinkybių, dėl kurių ginčo kreditorių nutarimą (nutarimus) būtų pagrindas pripažinti niekiniais (CK 1.78, 1.80 str.) ir prieina išvadą, kad apeliantas neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų (ĮBĮ 11 str. 6 d., CK 246 str.).

Paminėta, kad nors apeliantas D. S., siekdamas iš bankroto administratoriaus žalos atlyginimo, užsimena apie kreditorių ir valstybės interesų tariamą pažeidimą, tačiau reikalauja iš atsakovo 186 900 Lt žalos atlyginimo sau, o ne bankrutavusiai bendrovei ar jos kreditoriams, t. y. siekia apginti savo tariamą asmeninį turtinį interesą. Tai apeliantas patvirtinto apeliacinės instancijos teismui, pateikęs papildomus rašytinius paaiškinimus, teisėjų kolegijai paprašius patikslinti interesą. Šios faktinės aplinkybės leidžia teigti, kad apelianto ieškinys pareikštas ne bankrutavusios bendrovei ir jos kreditorių interesais, o ginant savo asmeninį turtinį interesą (CK 6.66, 6.68 str.). Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų (jų nepateikė ir apeliantas), įrodančių, kad apeliantas D. S. yra įvykdęs laiduotojo prievolę ir sumokėjęs AB Šiaulių bankui 186 900 Lt, kuriuos, kaip patirtą žalą, reikalauja priteisti iš atsakovo. CK 6.83 straipsnio 1 dalis nustato, kad laiduotojui, įvykdžiusiam už pagrindinį skolininką prievolę, pereina visos kreditoriaus teisės. Taigi apeliantas, kaip laiduotojas, patenkinęs AB Šiaulių banko reikalavimą, turėtų teisę atgręžtinio reikalavimo būdu reikalauti savo sumokėtos skolos, tačiau ne iš atsakovo – bankroto administratoriaus UAB „Bankrovita“, o iš BUAB „NBG grupė“ turto ĮBĮ nustatyta tvarka (CK 6.83 str. 3 d.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas neįrodė ne tik neteisėtų atsakovo veiksmų, bet ir žalos (nuostolių) (CK 6. 249 str.).

Apeliantas pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą taip pat grindė CPK 14, 176-185, 235, 250-251 straipsnių, reglamentuojančių įrodymų rinkimo, tyrimo, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, pažeidimu. Teisėjų kolegija nenustatė, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, būtų pažeidęs paminėtas įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog apelianto nurodytos CPK nuostatos buvo pažeistos. Priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias civilinę atsakomybę, teisingai įvertino bylos įrodymus, nepažeidė įrodinėjimą reglamentuojančių procesinių teisės normų.

Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Keisti ar naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu priteisti iš jo 1 000 Lt teisinės pagalbos išlaidų atsakovui, nes tokios išlaidos turi būti realios, būtinos, pagrįstos ir atitikti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalius dydžius (toliau – Rekomendacijos). Atsakovas yra juridinis asmuo, turintis nuolat dirbantį teisininką, todėl, apelianto įsitikinimu, jis (atsakovas) nepagrįstai naudojasi advokato paslaugomis, švaisto bankrutavusios įmonės ir kreditorių lėšas.

CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose. Jų 2 punktas, nustatantis priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduoja atsižvelgti į 8 punkte nurodytus maksimalius dydžius ir į bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, turto ar pinigų sumų dydį (priteistinų ar ginčijamų), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, kitas svarbias aplinkybes. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad atsakovo UAB „Bankrovita“ pirmosios instancijos teisme patirtos 1 000 Lt teisinės pagalbos išlaidos, kurios pagrįstos teismui pateiktais dokumentais (sąskaita, pinigų priėmimo kvitu), viršytų Rekomendacijose nustatytus maksimalius dydžius, todėl naikinti ar keisti teismo sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Netenkinus apelianto D. S. apeliacinio skundo, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos.

Nustatyta, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 17 d. nutartimi ieškovui D. S. buvo atidėtas 100 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimas iki teismo sprendimo (nutarties) priėmimo ir paskelbimo apeliacinės instancijos teisme, tačiau 2014 m. spalio 31 d. buvo gauti dokumentai, įrodantys, jog D. S. atidėtą 100 Lt žyminį mokestį už apeliacinį skundą sumokėjo 2014 m. spalio 30 d.

Atsakovas UAB „Bankrovita“, pateikęs atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašo priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, tačiau nepateikė jų dydį pagrindžiančių dokumentų, todėl patenkinti tokį prašymą nėra pagrindo (CPK 177, 178 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, remdamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2014 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.