Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pranešėja Bronė Vidzėnienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-624-134/2008m.

Teisėjas Donatas Jatužis Procesinio sprendimo kategorija : 2.4.2.

2008 m. gruodžio 22 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Bronės Vidzėnienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. D. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 10 d. nuosprendžio, kuriuo A. D. nuteistas :

- pagal BK 178 str. 2 d. – laisvės atėmimu 4 metams;

- pagal BK 214 str. 1 d – laisvės atėmimu 3 metams 3 mėnesiams;

- pagal BK 302 str. 1 d. – laisvės atėmimu 3 metams 3 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 5 d. 1 p., šias bausmes subendrinus apėmimo būdu, paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 metams.

Priteista iš A. D. L. O. 535,8 Lt turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. D. nuteistas už tai, kad 2008 m. balandžio 19 d., nuo 17 val. 00 min. iki 23 val. 30 min., Panevėžyje, įsibrovė į patalpą - butą, priklausantį L. O., esantį (duomenys neskelbtini) iš kurio pagrobė L. O. priklausantį 300 litų vertės turtą, AB banko „Hansabankas“ mokėjimo instrumentą „Maestro“ Nr. 6763 7650 0041 – 325, bei dokumentus: asmens pasą (serija LC Nr. 427567), Panevėžio miesto savivaldybės pažymą apie suteiktą butą, asmens pasą (Nr. 20895915) ir asmens tapatybės kortelę (Nr. 11058754), išduotą S. M., gimimo liudijimą (serija AB Nr. 054266), asmens pasą (Nr. 21200474), kompensuojamųjų vaistų pasą (Nr. 1430673), išduotus D. O..

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Teismas, teisiamajame posėdyje ištyręs ir įvertinęs bylos įrodymus, teisingai nustatė faktines nusikaltimo padarymo aplinkybes ir apeliantą pagrįstai pripažino kaltu padarius vagystę, mokėjimo instrumento ir dokumento pagrobimą. Apeliantas skunde teisingai nurodo, kad byloje nėra tiesioginių jo kaltės įrodymų, tačiau nuosprendyje išanalizuoti netiesioginiai įrodymai - nukentėjusiųjų L. O. ir S. M., liudytojo Ž. T. parodymai, specialistų išvados – nekelia abejonių nuosprendžio pagrįstumu ir teisėtumu. Vieni pagrindinių įrodymų, kuriais teismas grindė nuteistojo kaltę, yra daktiloskopinio tyrimo išvada, kuria nustatyta, kad ant apvogtajame bute rasto plastikinio maišelio yra apelianto dešiniojo bevardžio piršto pėdsakas, ir trasologinio tyrimo išvada, kad vagystės vietoje rasti du avalynės pėdsakai palikti tokio pat tipo avalyne, kaip ir apelianto. Nuteistasis skunde ginčija šių abiejų išvadų patikimumą. Nesutikimą su daktiloskopinį tyrimą atlikusio specialisto išvada jis argumentuoja tuo, kad įvykio vietos apžiūros protokole nenurodyti daiktai, paimti šio tyrimo veiksmo atlikimo metu, be to, iš įvykio vietos nebuvo paimtas daiktinis rodymas - plastikinis maišelis, ant kurio rastas jo piršto pėdsakas. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog analogiški klausimai kilo bylą nagrinėjusiam teismui. Teismas, siekdamas išsiaiškinti šiuos klausimus, apklausė įvykio vietos apžiūrą atlikusią tyrėją J. B. ir apžiūroje dalyvavusį specialistą L. K.. Nuosprendyje įvertinęs šių liudytojų parodymus, iš kurių matyti, kad nuėmus pirštų pėdsakus nuo maišelio ir juos nukopijavus ant daktiloplokštelių, jų ant maišelio nebeliko, todėl nebuvo tikslo jo imti iš įvykio vietos, atsižvelgdamas į tai, jog nors įvykio vietos apžiūros protokole neįrašyti po apžiūros paimti vokai su daktiloplokštelėmis, tačiau protokole aprašyta pėdsakų radimo ir nukopijavimo daktiloplokštelėse vieta ir tvarka, visi vokai su daktiloplokštelėmis specialistams pateikti nepažeistu įpakavimu, teismas padarė pagrįstą išvadą, jog protokolo turinio trūkumai nėra esminiai, įvykio vietos apžiūra atlikta, nepažeidžiant BPK nustatytos šio tyrimo veiksmo atlikimo tvarkos, todėl nėra pagrindo nesiremti specialistų, atlikusių iš įvykio vietos paimtų, daktiloplokštelėse plokštelėse užfiksuotų pėdsakų tyrimą, išvadomis. Pažymėtina, kad įvykio vietos apžiūrą atlikusios tyrėjos ir specialisto veiksmai, kuomet nebuvo paimtas maišelis, nuo kurio nukopijuoti pirštų pėdsakai, atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, pagal kurią daiktai, ant kurių yra įvairūs pėdsakai, kuriuose matyti juos palikusių objektų individualios savybės, paimami kartu su pėdsakais tik tuo atveju, kai šių pėdsakų negalima paimti įvykio vietoje (kasacinė byla Nr.2K-454/2006).

A. D. parodė, kad 2008 m. balandžio mėn. jis prieš vagystę lankėsi nukentėjusiosios bute, kur vaikščiojo ir lietė daiktus, todėl pirštų pėdsakas ant maišelio galėjo atsirasti ne vagystės, o šio apsilankymo metu. Iš nukentėjusiosios parodymų matyti, kad maišelis(nuo kurio rasta piršto pėdsakas) su dokumetais buvo rankinėje, o ši iki vagystės buvo sekcijos stalčiuje, todėl nepagrįstas nuteistojo teiginys, kad piršto pėdsaką galėjo palikti būdamas bute ir liesdamas daiktus, nes tam, kad paliti pėdsaką ant maišelio reikėjo atidaryti stalčių ir rankinę. Pats nuteistasis nenurodė, kad atliko tokius veiksmus.

Apeliantas skunde teigia, jog trasologinio tyrimo išvados nepatvirtina jo kaltės įvykdžius vagystę, nes specialisto išvadoje tėra nurodyta, jog vagystės vietoje rasti du avalynės pėdsakai palikti tokio tipo avalyne, kaip ir A. D., o iš jo paimtus ir specialisto tirtus sportinio tipo batus avi daug žmonių. Šis skundo argumentas nepagrįstas. Trasologinį tyrimą atlikęs specialistas iš tiesų negalėjo pateikti kategoriškos išvados, jog įvykio vietoje pėdsakai yra palikti jam tyrimui pateiktais apelianto avėtais batais, todėl specialisto išvada yra tikimybinė. Kategoriška išvada formuluojama tuomet, kai tiriamas objektas turi pakankamai individualių požymių, ir yra informatyvesnė už tikimybinę, tačiau ir tikimybinės išvados pateikimas nereiškia, kad teismas neturi vertinti jos įrodomosios reikšmės. Pirmosios instancijos teismas, trasologinio tyrimo išvadą įvertinęs kartu su nuosprendyje išnagrinėtais įrodymais, atsižvelgęs į apelianto elgesį, pateikiant avalynę lyginamajam tyrimui – jis bandė pakeisti batų pado struktūrą, nesutiko jų savo noru pateikti pareigūnams – pagrįstai šią išvadą laikė vienu iš apelianto kaltę patvirtinančiu įrodymu.

Teismas nuosprendyje rėmėsi apelianto asmens kratos protokolo ir UAB ,,Bitė Lietuva“ pateiktos pažymos duomenimis, iš kurių matyti, jog iš apelianto paimtas telefonas nusikaltimo metu buvo prisijungęs prie artimiausio vagystės vietai telefoninį ryšį prduodančio bokšto. Apeliantas skunde teigia, kad telekomunikacijų bendrovės pažymoje pateikta informacija negali būti laikoma patikima, nes joje nurodyta, kad telefono numeriu, kuriuo esą naudotasi vagystės metu, buvo naudojamasi iki 2008-04-30, t.y. tada, kai jis jau buvo sulaikytas ir suimtas. Šis apelianto teiginys neteisingas, nes iš UAB ,,Bitė Lietuva“ pateiktų telefoninių skambučių išklotinės matyti, kad SIM kortele ,,Labas“, abonentinis Nr. 37063073196, veikusia iš apelianto paimtame telefone, buvo naudojamasi tik iki 2008-04-20, 23 val. 20 min., t.y. iki A. D. sulaikymo 2008-04-24 (1 t., 198-200 b.l.). Teismas, įvertinęs telekomunikacijų bendrovės pateiktus duomenis ir paties A. D., negalėjusio nurodyti jokio asmens, kuris nusikaltimo metu būtų galėjęs naudotis jo telefonu ir SIM kortele, šiuos duomenis pagrįstai laikė vienu apelianto kaltę patvirtinančių įrodymų.

Teismas, skirdams A. D. bausmes, tinkamai vadovavosi BK 54 str. 1-2 d. numatytais bendraisiais bausmės paskyrimo pagrindais ir bausmės skyrimo taisykles, numatytas BK 27 str. 1 d. ir 56 str. 1 d. Apeliantas tyčinius nusikaltimus, už kuriuos nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė, turėdamas neišnykusį teistumą už tyčinį nusikaltimą, todėl teismas jam, kaip recidyvistui, teisingai parinko laisvės atėmimo bausmės rūšį (BK 27 str. 1 d., 56 str. 1 d.). Teismas, nustatydamas laisvės atėmimo bausmės dydį, nuosprendyje nurodė motyvus, įvertindamas BK 54 str. 2 d. numatytų aplinkybių reikšmę : apeliantas padarė tris tyčinius apysunkius, baigtus, savanaudiškus nusikaltimus. Įvertinęs apelianto asmenybę apibūdinančius požymius : jie nusikaltimo padarymo metu nedirbo, anksčiau penkis kartus teistas už nusikaltimus nuosavybei, teismas padarė teisingą išvadą, jog padaryti nusikaltimai yra dėsinga apelianto susiformavusių antivisuomeninių nuostatų pasekmė. Atsižvelgiant į nuosprendyje išdėstytus bausmės skyrimo motyvus, A. D. paskirtos laisvės atėmimo bausmės, didesnės už sankcijose numatytą šių bausmių vidurkį, atitinka jo veikų ir asmenybės pavojingumą, todėl nėra aiškiai per griežtos. Apeliantas skunde savo teiginius dėl jam esą paskirtos per griežtos bausmės argumentuoja tuo, kad prokurorė baigiamųjų kalbų metu siūlė jam skirti mažesnes bausmes nei skyrė nuosprendį priėmęs teismas. Šis apelianto argumentas nepagrįstas, nes bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir prokuroras, gali tik siūlyti skirtinos bausmės rūšį ir dydį, tačiau teismui jų pasiūlymai nėra privalomi. Teismas vadovaujasi tik bausmės skyrimą reglamentuojančiomis normomis, kurias, kaip nurodyta šiame sprendime, taikė tinkamai. Apeliantas skunde neteisingai nurodo, kad teismas į jam paskirtos bausmės dydį neįskaitė jo laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūto laiko. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. D. buvo sulaikytas 2008-04-24, 2008-04-25 jam skirta kardomoji priemonė – suėmimas, kurio terminas vėlesnėmis nutartimis tęstas iki nuosprendžio priėmimo (1 t., 100 b.l., 121 b.l.). Nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad į bausmės laiką įskaitomas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2008-04-25 iki 2008-09-10 (nuosprendžio paskelbimo dienos). Taigi, šioje byloje dėl laikinojo sulaikymo ir suėmimo įskaitymo į bausmės laiką pažeidimų nepadaryta.

Tenkinti nuteistojo skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo A. D. apeliacinį skundą atmesti.