Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko teisėjo Vytauto Piesliako, teisėjo Albino Sirvydžio ir pranešėjo teisėjo Jono Prapiesčio,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. N. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 1 d. nuosprendžio, kuriuo M. N. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 24 straipsnio 3 dalį, 181 straipsnio 1 dalį dvejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šią bausmę subendrinus dalinio sudėjimo būdu su Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. gegužės 20 d. nuosprendžiu paskirta bausme, galutinė subendrinta bausmė M. N. paskirta laisvės atėmimas trejiems metams. Pritaikius BK 75 straipsnį, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant M. N. per bausmės vykdymo atidėjimo laiką be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Taip pat skundžiamas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 2 d. nuosprendis, kuriuo Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 1 d. nuosprendis pakeistas. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, prie M. N. Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. gegužės 20 d. nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį paskirtos dvejų metų devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridėjus Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. balandžio 28 d. nuosprendžiu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį ir to paties teismo 2005 m. gruodžio 1 d. nuosprendžiu pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 181 straipsnio 1 dalį paskirtų bausmių dalį, galutinė bausmė M. N. paskirta laisvės atėmimas trejiems metams trims mėnesiams. Panaikinta Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 1 d. nuosprendžio dalis dėl M. N. paskirtos trejų metų laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo dvejiems metams. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. N. nuteistas už tai, kad 2003 metų spalio 17–20 dienomis, veikdamas bendrininkų grupe su tyrimo metu nenustatytu asmeniu, iš tyrimo metu nenustatyto telefono abonento ne mažiau kaip keturiolika kartų skambino nukentėjusiajam M. V. ir, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai reikalavo už tyrimo metu nenustatyto asmens 2003 m. spalio 13 d. pagrobto UAB (duomenys neskelbtini) priklausančio baltos spalvos automobilio „VW Transporter“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) sugrąžinimą 1200 eurų (4140 Lt) sumos. Priešingu atveju M. N. grasino automobilio negrąžinti.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 1 d. nutartyje (kasacinė byla Nr. 2K-92) nurodyta, jog tuo atveju, kai nuosprendžiu atskirai už kelias nusikalstamas veikas paskirtas bausmes reikia bendrinti pagal BK 63 straipsnio 9 dalį su kitu nuosprendžiu taip pat už kelias nusikalstamas veikas paskirtomis bausmėmis, tai bendrinamos ne šiais nuosprendžiais jau subendrintos bausmės (išskyrus BK 63 straipsnio 6 dalyje numatytą išimtį), o abiem nuosprendžiais už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės. Todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo 2005 m. gruodžio 1 d. nuosprendžiu M. N. pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 181 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė turi būti bendrinama su Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. gegužės 20 d. nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį bei to paties teismo 2004 m. balandžio 28 d. nuosprendžiu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį paskirtomis bausmėmis, prie griežčiausios bausmės, paskirtos už vieną iš padarytų nusikalstamų veikų, iš dalies pridedant švelnesnes bausmes.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo M. N. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinio skundo teiginių apie tyrimo veiksmų ir įrodymų teisėtumą

Ekspertas, atsakydamas į pirmąjį klausimą nurodė, kad pateikti tyrimui kompaktiniuose diskuose „Verbatim“ garso įrašai nėra sumontuoti. Priešingai, nei tvirtina kasatorius, ekspertas atsakė ir į antrąjį klausimą, pateikdamas išvadą, jog „tikėtina, kad pateiktuose tyrimui dviejuose kompaktiniuose diskuose „Verbatim“ esančiuose garso įrašuose Nr. 1–11 yra užfiksuotas M. N. balsas. Tikėtina, kad frazės, kurios pateiktose tyrimui šių garso įrašų suvestinėse yra pažymėtos „P“, yra pasakytos M. N.“. Ekspertizės akto tiriamojoje dalyje nurodyta, kad labai skiriasi lyginamųjų M. N. balso pavyzdžių ir tiriamojo įrašų garso perdavimo kanalų charakteristikos, todėl negalima atlikti statistinių–parametrinių balso parametrų palyginimo ir galutinė išvada duodama tik tikėtina, remiantis audityvine analize. Be to, ekspertas nurodė, kad tikėtina, jog garso įrašuose Nr. 1–5 daugelyje vietų balsas sąmoningai iškraipomas. Vadinasi, ekspertas, kaip ir reikalauja BPK 88 straipsnio 4 dalis, ekspertizės akto išvadose pateikė atsakymus į visus jam pateiktus klausimus, taip pat nurodė objektyvias priežastis, dėl kurių negali pateikti kategoriškos išvados. Taigi ekspertizės aktas šioje byloje iš esmės yra išsamus.

Pažymėtina, kad pagal BPK 286 straipsnio 7 dalį teismas turi teisę paskirti naują ekspertizę ir tuo atveju, jei ekspertizės aktą įvertina kaip nepakankamai išsamų. Tuo tarpu šioje nutartyje konstatuota, kad ekspertizės aktas šioje byloje yra išsamus, todėl teismas, nepaskirdamas naujos ekspertizės, minėtų BPK 286 straipsnio nuostatų nepažeidė. Kita vertus, BPK 286 straipsnio 7 dalyje numatyta teismo teisė, bet ne pareiga, esant įstatyme nurodytiems pagrindams, paskirti naują ekspertizę.

3. Kartu kasatorius teigia, jog ekspertui nurodžius, kad jis negali pateikti konkrečios išvados, yra laikoma, jog išvada nepateikta (BPK 86 straipsnio 2 dalis).

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą ekspertas atsisako pateikti išvadą, jeigu: skiriant ekspertizę jam nebuvo pateikta pakankamai medžiagos išvadai padaryti, o prašymas pateikti papildomą medžiagą nebuvo patenkintas; ekspertui pateikti klausimai neatitinka specialių jo žinių; nėra moksliškai pagrįstos metodikos atsakyti į ekspertui pateiktus klausimus. Šiais atvejais ekspertas surašo aktą, kad negalima pateikti išvados (BPK 86 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, nekategoriškų (tikėtinų) išvadų pateikimas nėra atsisakymas pateikti išvadą, nes pirmuoju atveju ekspertas vis tik pateikia išvadas, nors ir tikėtinas, o, atsisakius pateikti išvadas, jos iš viso nepateikiamos. Tuo tarpu ekspertas šioje byloje neatsisakė pateikti išvadų, ekspertizės akte nurodė, kokiomis metodikomis vadovavosi, taip pat neprašė pateikti papildomos medžiagos, nenurodė, kad jam pateikti klausimai neatitinka jo kompetencijos, ir, kaip minėta, atsakė į jam pateiktus klausimus, nurodydamas konkrečias priežastis, kodėl pateikia tikėtinas išvadas.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Šiuo atveju nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai nesuabejojo fonoskopinės ekspertizės akto išvadomis. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad šis ekspertizės aktas nėra vienintelis M. N. kaltės įrodymas. Jo kaltės įrodymais taip pat yra nukentėjusiojo M. V., liudytojų V. L., A. J., A. R. parodymai bei byloje esantys rašytiniai įrodymai. Pažymėtina, kad iš liudytojų A. J., A. R. parodymų, taip pat liudytojo A. S. (S.) ikiteisminio tyrimo metu duotų ir pirmosios instancijos teisme perskaitytų parodymų matyti, jog šiems liudytojams – policijos pareigūnams nuvykus susitikti su asmeniu, reikalavusiu išpirkos už automobilį, prie A. J. ir A. R. automobilio atėjo vyriškis, kurį minėti liudytojai iš karto atpažino kaip M. N., nes jis anksčiau jiems, kaip policijos pareigūnams, buvo žinomas. Be to, liudytojas A. J. parodė, kad priėjęs vyriškis paklausė, „ar jie dėl automobilio „VW Transporter“. Tai, kad priėjęs M. N., kažką sakė patvirtino ir liudytojas A. R. Atpažinęs policijos pareigūną A. J., M. N. ėmė bėgti.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, kolegija konstatuoja, kad M. N. byloje įrodymai surinkti bei įvertinti, bylos faktinės aplinkybės nustatytos nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo, o baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Dėl kasacinio skundo teiginių apie teisės į gynybą pažeidimą

Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teisme net nebuvo klausomasi padarytų garso įrašų ir jo (M. N.) įrašyto balso pavyzdžio – teismui ir taip viskas buvo aišku. Kasatoriaus nuomone, taip buvo pažeista jo teisė į gynybą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teisme, priešingai, nei teigia nuteistasis M. N., telefoninių pokalbių garso įrašai buvo perklausyti. Tačiau pirmosios instancijos teismas iš tiesų neperklausė lyginamajam tyrimui paimtų M. N. balso pavyzdžių garso įrašų. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas patenkino nuteistojo M. N. prašymą, atnaujino įrodymų tyrimą ir teismo posėdyje perklausė tiek telefoninių pokalbių garso įrašus, tiek lyginamajam tyrimui paimtų M. N. balso pavyzdžių garso įrašus. Pažymėtina, kad nuteistasis M. N. savo argumentus dėl minėtų įrašų išdėstė apeliaciniame skunde, o jo gynėja – apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo M. N. skundą, nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl jo esmės, kartu išnagrinėdamas ir jo argumentus dėl minėtų įrašų. Taigi šiuo atveju M. N. teisė į gynybą nebuvo pažeista.

Dėl kasacinio skundo argumentų, kurie nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas

Kasatorius taip pat nurodo, kad iš telefoninių pokalbių įrašų girdėti, kad tai yra ne jo, o šiek tiek pro nosį kalbančio, švepluojančio žmogaus balsas; skambinusio telefonu žmogaus balso tembras, tarmė skiriasi nuo jo balso tembro, tarmės; skambinusio asmens balsas duslesnis nei jo. Taigi kasatorius iš esmės neigia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadas dėl įrodymų vertinimo.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Baudžiamosios bylos nagrinėjamos kasacine tvarka ir įsiteisėję teismų sprendimai tikrinami teisės taikymo aspektu pagal pagrindus, numatytus BPK 369 straipsnyje, t. y. jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Vadinasi, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų išdėstytos išvados dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Todėl minėti nuteistojo M. N. kasacinio skundo argumentai teisėjų kolegijos paliekami nenagrinėti, nes pagal baudžiamojo proceso įstatymą jie negali būti kasacinio skundo dalykas ir todėl yra už kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo M. N. kasacinį skundą atmesti.