- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-01-22
- Bylos Nr.
- I-780-609/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02285-2018-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Eglė Kiaurakytė
- Pareiškėjas
- R. A.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
- Kategorijos
- 17.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėja Eglė Kiaurakytė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. A. prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), jam priteisti 118000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Skunde (b. l. 3-6) nurodė, jog laikotarpiais nuo 2006 m. gegužės mėnesio iki 2006 m. lapkričio 24 d., nuo 2008 m. liepos mėnesio iki 2011 m. liepos 19 d., nuo 2014 m. gegužės mėnesio iki 2015 m. lapkričio mėnesio, jis buvo laikomas Marijampolės PN sąlygomis, neatitinkančiomis sveikatos ir higienos normų reikalavimų, prilygstančiomis žmogaus kankinimui. Teigia, jog jis buvo laikomas perpildytose, pažeidžiant vienam asmeniui turintį tekti gyvenamąjį plotą, karantino patalpose, kuriose dalį ploto užėmė ir patalpoje esantys baldai ir kitas inventorius. Nurodo, jog karantino patalpa visada buvo užrakinta, nebuvo lango, mechaninė ventiliacijos sistema veikė silpnai, todėl buvo tvanku, trūko šviežio oro, kaupėsi drėgmė, atsirado pelėsis. Nurodo, jog jis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, patalpose dirbtinis ir natūralus apšvietimas buvo labai prastas. Nurodo, jog iš karantino patalpų jis buvo perkeltas į lokalinio sektoriaus 5 būrio gyvenamąsias patalpas – sekcijas. Teigia, jog dėl didelio nuteistųjų skaičiaus bei patalpoje esančių baldų jis negalėjo laisvai judėti, dirbtinis ir natūralus apšvietimas buvo netinkamas, nebuvo ventiliacijos, kaupėsi drėgmė, pelėsis. Nurodo, jog trūko sanitarinių mazgų, todėl tekdavo laukti eilėje, sanitariniai mazgai buvo atskirti sienelėmis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, nebuvo užuolaidų ar durų, todėl gamtinius reikalus tekdavo atlikti kitų asmenų akivaizdoje. Teigia, jog dušo patalpos buvo nehigieniškos, dušai nebuvo atskirti, todėl maudytis tekdavo kitų nuteistųjų akivaizdoje, nebuvo veidrodžių, lentynėlių, kilimėlių. Pareiškėjo teigimu, jam padaryta neturtinė žala pasireiškė garbės ir orumo pažeminimu, dvasiniu skausmu, depresija, psichologiniais išgyvenimais, nepatogumais, sveikatos sutrikimais, kas sudaro pagrindą neturtinės žalos atlyginimo priteisimui. Pažymi, jog dėl teisinių žinių stokos į teismą nesikreipė anksčiau, todėl prašo netaikyti ieškinio senaties termino ir skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, atsiliepime į skundą (b. l. 10-17) nurodyta, jog ji su skundu nesutinka ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Teigia, jog pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad pažeidimų darymo metu jis nesuvokė apie subjektinių teisių pažeidimą, todėl skundo reikalavimo dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2006 m. gegužės mėnesio iki 2015 m. spalio 7 d. prašo taikyti ieškinio senatį. Nurodo, jog laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 20 d. iki 2015 m. lapkričio 24 d. pareiškėjas buvo laikomas 5 būrio patalpoje Nr. 4, kurios plotas 45, 64 kv. m.. Kadangi nurodytoje patalpoje buvo laikoma iki 14 nuteistųjų, kiekvienam nuteistajam teko po 3,26 kv. m, todėl gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui buvo užtikrinta. Pažymi, jog dėl netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjas su skundais ar prašymais nesikreipė, taip pat nepateikė įrodymų, jog jo nurodytas neigiamas pasekmes nulėmė netinkamos laikymo. Teigia, jog pareiškėjas bausmę atliko bendrabučio tipo patalpose, po kurias galėjo laisvai judėti nuo 6.30 val. iki 22.30 val., o kitose teritorijose ir erdvėse – pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka. Nurodo, jog patalpų atitikimas higienos normoms yra periodiškai tikrinamas kompetentingų valstybės institucijų teisės aktų nustatyta tvarka. Pripažįsta, jog sanitariniuose mazguose buvo 3 unitazai ir 3 pisuarai, o jais naudojosi apie 60 nuteistųjų, todėl praustuvių, klozetų ir pisuarų skaičius neatitiko Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos. Nurodo, jog unitazai yra įrengti atskiroje patalpoje, vienas nuo kito atskirti dalinėmis pertvaromis. Teigia, jog teisės aktai nenumato reikalavimų dušo patalpų įrengimui, sienelių dušo patalpoje. Nurodo, jog pareiškėjas dušu naudojosi kartą per savaitę pagal dienotvarkėje nustatytą laiką. Pažymi, jog Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų, negali kilti ir deliktinė atsakomybė. Nenustačius bent vienos iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio tarp jų, valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nekyla prievolė atlyginti žalą.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų jo laikymo Marijampolės PN sąlygų, atlyginimo priteisimo. Pareiškėjo teigimu, patirta neturtinė žala pasireiškė garbės ir orumo pažeminimu, dvasiniu skausmu, depresija, psichologiniais išgyvenimais, nepatogumais, sveikatos sutrikimais.
Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos konvencijos (toliau – ir Konvencija) priėmimu buvo siekiama garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.). EŽTT yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jos protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).
Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties terminu, pažymėtina, jog EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).
Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.).
Šioje byloje svarbu tai, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per 3 metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).
CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo.
Nagrinėjamu atveju yra siekiama, jog pareiškėjui būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Marijampolės PN laikotarpiais nuo 2006 m. gegužės mėnesio iki 2006 m. lapkričio 24 d., nuo 2008 m. liepos mėnesio iki 2011 m. liepos 19 d., nuo 2014 m. gegužės mėnesio iki 2015 m. lapkričio mėnesio. Atsižvelgiant į pareiškėjo nurodytų teisės pažeidimų pobūdį bei aplinkybes, kuriomis remiantis teigiama, kad jis patyrė neturtinę žalą, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, jog jam neužtikrinama teisė į minimalų kameros plotą ar galbūt yra varžomos kitos jo teisės. Kadangi skundas teismui išsiųstas 2018 m. spalio 8 d. (b. l. 7), darytina išvada, jog su reikalavimu dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2006 m. gegužės mėnesio iki 2015 m. spalio 8 d. pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą. Kadangi nėra duomenų apie ieškinio termino praleidimą sąlygojusias priežastis, pagrindo praleistam terminui atnaujinti nėra.
Konstatavus, jog reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį nuo 2006 m. gegužės mėnesio iki 2015 m. spalio 8 d. ieškinio senaties terminas yra pasibaigęs, atsakovei prašant taikyti ieškinio senatį, skundas dalyje netenkintinas.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje (2010 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-614/2010) laikosi nuostatos, jog valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų/neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo būtina nustatyti, kad asmuo tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. „Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. „Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, atlyginimo, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galbūt neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų konkrečią išraišką (galbūt kilsiančias pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme” (LVAT 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1168/2013). Nurodytos nuostatos suponuoja tvirtinimą, kad neturtinės žalos atsiradimui reikalinga nustatyti tokius pat, kaip ir turtinės žalos atlyginimo atveju, būtinus sudėtinius tarpusavyje organiškai susijusius elementus be kurių neturtinės žalos atlyginimas yra negalimas.
Kadangi neturtinė žala kildinama iš netinkamų pareiškėjo laikymo Marijampolės PN sąlygų, nagrinėjamoje byloje aktualus Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ 3 straipsnio prasme, EŽTT atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu (EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas Peers prieš Graikiją pareiškimo Nr. 28524/95).
Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Dėl šios priežasties pirmiausia vertinama, ar atsakovė atliko neteisėtus veiksmus. EŽTT, vertindamas įkalinimo sąlygas, atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tokių kaip galimybės nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos, įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę, fizines ir psichines įkalintojo savybes, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę ir kt. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98).
Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t..
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-2072/2013).
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam asmeniui.
Iš byloje esančios Marijampolės PN socialinės reabilitacijos skyriaus 2018 m. spalio 23 d. pažymos Nr. 14/07-5462 (b. l. 18) matyti, jog laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 20 d. iki 2015 m. lapkričio 24 d. pareiškėjas buvo laikomas 5 būrio (52 brigada) patalpoje Nr. 4, kurios plotas 45,64 kv. m.. pažymėta, kad patalpoje Nr. 4 buvo iki 14 nuteistųjų.
Įvertinus tai, jog Marijampolės PN socialinės reabilitacijos skyriaus 2018 m. spalio 23 d. pažymoje Nr. 14/07-5462 nėra nurodyti laikotarpiai, kada patalpoje Nr. 4 buvo mažiau nei 14 asmenų, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį patalpos Nr. 4 plotą vertintina, kad visą ginčo laikotarpį patalpoje Nr. 4 buvo 14 asmenų.
Atlikus skaičiavimus nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 8 d. iki 2015 m. lapkričio 24 d. 5 būrio patalpoje Nr. 4, kurios plotas 45,64 kv. m., vienam asmeniui tenkantis patalpos plotas sudarė 3,26 kv. m..
Nors dalį ploto pareiškėjo gyvenamosiose patalpose užėmė baldai, tačiau Vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į jose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas turi būti neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, atsižvelgiama tik tada, kai nustatomas teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas, t. y. nustatomi neteisėti veiksmai (neveikimas), ir sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinamas asmeniui realiai tenkantis asmeninės erdvės plotas (LVAT 2017 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3130-662/2017).
Kadangi patalpos, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, vienam asmeniui tenkantis plotas sudarė 3,26 kv. m., darytina išvada, jog pareiškėjo atžvilgiu Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punkto reikalavimas nebuvo pažeistas.
Ginčo laikotarpiu higienos normas policijos areštinėse reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos ir saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015).
Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2014 m. spalio 10 d. patikrinimo akte Nr. PT-342 nurodyta, jog 2014 m. rugsėjo 30 d. atlikus patikrinimą Marijampolės PN nustatyta, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, todėl HN 76:2010 24 punkto pažeidimo nenustatyta, dušinės patalpų sienos, grindys ir kiti paviršiai lengvai valomi, grindys neslidžios (atitinka HN 76:2010 39.1, 39.3 papunkčius). Dušinėje įrengta šalto ir karšto vandens tiekimo sistema (atitinka HN 76:2010 27 punktą).
Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2016 m. lapkričio 14 d. patikrinimo akte Nr. PA.4-432(23.22.4.14.4.12) nurodyta, jog 2016 m. spalio 25 d. atlikus patikrinimą Marijampolės PN nustatyta, kad dušo patalpos ir jose esantys įrenginiai yra tvarkingi ir prižiūrimi (atitinka HN134:2015 12 punktą), dušinės, prausyklos patalpos kasdien valomos ir dezinfekuojamos (atitinka HN 134:2015 28.2 papunktį).
Iš to, kas nurodyta aukščiau, matyti, jog atliktų patikrinimų metu pažeidimų nebuvo nustatyta.
Be kita ko, prašydamas priteisti neturtinę žalą, pareiškėjas nurodo, kad sanitariniuose mazguose ir prausykloje buvo per mažas kiekis įrengimų, dėl ko tekdavo laukti eilėje.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normoje (toliau – ir Aprūpinimo norma) nustatyta, kad bendrabučio gyvenamojoje patalpoje turi būti įrengta prausykla, tualetas, kuriame turi būti praustuvė (1 vnt. dešimčiai asmenų), klozetas arba unitazas (1 vnt. dvylikai asmenų).
Iš byloje esančios pažymos (b. l. 18) matyti, kad 5 būryje 2015 m. IV ketvirtyje buvo iki 61 nuteistojo, taip pat nurodyta, kad 5 būrio sanitariniame mazge įrengti 3 klozetai, 3 pisuarai ir 5 vandens čiaupai.
Įvertinus tai, jog 5 būryje buvo iki 61 nuteistųjų, darytina išvada, jog 2015 m. spalio - lapkričio mėnesiais pareiškėjui nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, kadangi atsakovas neaprūpino 5 būrio tinkamu skaičiumi sanitarinių įrenginių, vadovaujantis Aprūpinimo normos nuostatomis.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės) nenustato reikalavimų pataisos namų tualeto patalpoms, esančioms ne kamerų tipo patalpose, įrengimui.
LVAT yra nurodęs, kad aplinkybės, kai pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant EŽTT paprastai konstatuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje (LVAT 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018).
Įvertinus aplinkybę, jog unitazai, kuriais naudojosi pareiškėjas, vienas nuo kito buvo atskirti dalinėmis pertvaromis, pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai tam skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, darytina išvada, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui.
Pažymėtina, jog Taisyklės nereglamentuoja dušo vietų atskyrimo sienelėmis ar atskirų kabinų. Pagal EŽTT praktiką (EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimas V. prieš Lietuvą), matyti, kad nors pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo. Šiuo aspektu pabrėžtina ir tai, kad tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.
Kadangi skunde tik nurodytas teisės į privatumą pažeidimas pareiškėjui naudojantis dušu, tačiau nepagrįsta, kaip nurodytas pažeidimas sąlygojo skunde nurodytas pasekmes, nėra pagrindo konstatuoti, jog privatumo naudotis dušu neužtikrinimas pažeidė galiojančius teisės aktus.
Marijampolės pataisos namų sveikatos priežiūros tarnybos 2018 m. spalio 30 d. pažyma Nr. 14/07-5565 (b. l. 25) patvirtina, jog laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 8 d. iki 2015 m. lapkričio 24 d. dėl pablogėjusios sveikatos ar netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas nesikreipė. Iš byloje esančios Marijampolės pataisos namų psichologinės tarnybos 2018 m. spalio 23 d. pažymos Nr. 55/04-779 (b. l. 26) matyti, jog ginčo laikotarpiu dėl psichologinių problemų, kurias galėjo sukelti prastos gyvenimo sąlygos, pareiškėjas nesikreipė.
LVAT laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus ginčo laikotarpiu, pažymėtina, kad pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų ir negali pateikti (LVAT 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015).
Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 straipsnio 6 punktas). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
EŽTT, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99).
Kadangi įrodymų, kad pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis būtų siekiama sąmoningai, byloje nėra, darytina išvada, jog yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Tokiu būdu pripažintina, pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas (sanitarinių įrenginių aprūpinimo) buvo pažeista, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 8 d. iki 2015 m. lapkričio 24 d. imtinai pareiškėjo R. A. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista.
Kitoje dalyje skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.