Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. gegužės 9 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 4 (keturiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 6 punktu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas V. P. atidėtas 1 (vieneriems) metams ir V. P. įpareigotas per 3 (tris) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Nukentėjusiojo D. P. atstovės pagal įstatymą D. K. pareikštas civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista iš V. P. 1 200 Lt (vienas tūkstantis du šimtai litų) nukentėjusiajam D. P. neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. P. nuteistas už tai, kad 2013 m. gruodžio 3 d., apie 17.30 val., bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), panaudodamas fizinį smurtą prieš mažametį D. P., gim. (duomenys neskelbtini), t. y. suduodamas vieną smūgį ranka D. P. į galvos sritį, taip padarė jam odos nubrozdinimą kairėje kaktos pusėje, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. P. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. gegužės 9 d. nuosprendį kaip nepagrįstą ir jį išteisinti.

Skunde apeliantas nurodo, kad teisiamajame posėdyje specialistui parodžius vestuvinį žiedą, turintį kampuotą paviršių, specialistas paaiškino, kad su tokiu žiedu sužalojimas galėjo būti padarytas braukiant ar glostant, t. y. specialistas nurodė, kad sužalojimas negalėjo būti padarytas smūgiuojant. Tačiau teismas, nevertindamas minėtų aplinkybių, neteisingai konstatavo, kad jis, t. y. V. P., odos nubrozdinimą D. P. padarė suduodamas vieną smūgį ranka.

Be to, pasak nuteistojo, teismas neatsižvelgė į tai, kad D. P. linkęs meluoti bei fantazuoti ir šią aplinkybę patvirtina tai, kad vaikas buvo nurodęs, jog jis, t. y. V. P., prekiauja narkotinėmis medžiagomis, nors, atlikus jo namuose kratą, minėtas faktas nepasitvirtino. Pastebi, kad nors teismui buvo pateiktas prašymas atlikti vaiko psichologinę – psichiatrinę ekspertizę, siekiant nustatyti, ar vaikas nėra linkęs fantazuoti, teismas šį prašymą atmetė. Nurodo nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme neneigęs, kad savo sūnui padarė sužalojimą, tačiau nesutinka su išvada, kad sužalojimą jis padarė tyčia, siekdamas sukelti jam skausmą ir taip nubausti dėl netinkamai atliekamų namų darbų. Apelianto manymu, nesant vieno iš būtinų nusikalstamos veikos sudėties požymių – tyčios, jo veiksmai negali būti traktuojami kaip nusikalstami.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiojo atstovės, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo V. P. apeliacinis skundas atmestinas.

Kolegija pažymi, kad atsižvelgusi į tai, jog nuteistasis apeliaciniame skunde bausmės ir iš jo priteisto civilinio ieškinio neginčijo, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė ir tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.

Nors apeliaciniame skunde nuteistasis neigia padaręs nusikalstamą veiką, už kurią yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, jo kaltė įrodyta nukentėjusiojo D. P., liudytojos D. K. parodymais, kitais teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais.

Apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusysis D. P. parodė, kad tuo metu, kai tėtė jam sudavė, jie gyveno kartu. Tai įvyko dėl to, kad jis nesuprato uždavinio. Tėtė jam pasakė: „Ką tu, debile, <...> negali suprasti <...> uždavinio ?“ ir trenkė jam ranka į galvą. Po suduoto smūgio jam nuo žiedo liko žymė. Tuomet tėtė sudavė vieną smūgį, anksčiau taip pat ne kartą buvo jam sudavęs. Jam nuo smūgio skaudėjo. Pasinaudodamas manekenu, nukentėjusysis D. P. parodė, kur jam sudavė tėvas V. P. (17-19 b. l.). Iš esmės analogiškas įvykio aplinkybės D. P. nurodė ir apklausiamas tyrėjo (6 b. l., parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme). Kadangi nukentėjusiojo parodymus patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, netikėti jais kolegija neturi pagrindo. Nukentėjusiojo D. P. atstovė pagal įstatymą D. K. teisiamajame posėdyje nurodė, kad jai 2013 m. gruodžio 4 d. susitikus su sūnumi D. P., sūnus pasakė, jog ruošiant pamokas tėvas jam vieną kartą skaudžiai sudavė ranka. Matė nubrozdinimą sūnaus kaktoje. Sūnus jai taip pat sakė, kad tėvas sužalojimą padarė su žiedu (119-120 b. l.). Minėtus liudytojos D. K. parodymus patvirtina ir jos ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, taip pat 2013 m. gruodžio 4 d. protokole – pareiškime užfiksuoti duomenys (3, 23-24 b. l., šie įrodymai ištirti teisiamajame posėdyje). Be to, nukentėjusiojo parodymus patvirtina byloje esančios specialisto išvados ir specialisto paaiškinimas teisme.

Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad D. P. padarytas sužalojimas – odos nubrozdinimas kairėje kaktos pusėje. Sužalojimas galėjo būti padarytas užduotyje nurodyto įvykio aplinkybėmis ir laiku, jis galėjo būti padarytas vieno trauminio poveikio pasekoje kietu buku paviršiumi paveikus kairę kaktos pusę. D. P. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Teisiamojo posėdžio metu specialistas H. Daujotas paaiškino, kad D. P. sužalojimas padarytas vieno trauminio poveikio pasekoje, rastas odos nubrozdinimas padarytas kietu buku daiktu ribotame paviršiuje. Glostant padaryti odos nubrozdinimą tikimybė yra labai maža, nes tokiu atveju sužalojimai būtų dažni. Į kaltinamojo gynėjo klausimą specialistas atsakė, kad tai, jog sužalojimas padarytas žiedu, yra maža tikimybė (125-126 b. l.). Neteisus apeliantas teigdamas, kad specialistas teisiamajame posėdyje nurodė, jog sužalojimas D. P. negalėjo būti padaromas smūgiuojant – nors specialistas paaiškino, kad kumščiu sužalojimas negalėjo būti padarytas, kaip jau minėta, kartu jis nurodė, kad sužalojimas padarytas vieno trauminio poveikio pasekoje, jis galėjo būti padarytas tiesiogiai, kietu buku daiktu ribotame paviršiuje. Atkreipiamas dėmesys, kad tas pats specialistas H. Daujotas savo išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodė, jog neatmetama galimybė, kad D. P. odos nubrozdinimas kairėje kaktos pusėje galėjo būti padarytas žiedu, kurio fotonuotraukos pridėtos prie užduoties (10 b. l.).

Įvertinusi minėtų įrodymų visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad V. P., suduodamas vieną smūgį ranka D. P. į galvos sritį, taip padarė jam odos nubrozdinimą kairėje kaktos pusėje. To, kad jis „perbraukė“ vaikui per galvą ranka, ant kurios piršto mūvėjo žiedą, teisiamajame posėdyje neneigė ir pats kaltinamasis (126 b. l.). Taigi, byloje neginčijamai įrodyta, kad V. P. padarė BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti V. P. skunde nurodytais motyvais ir priimti išteisinamąjį nuosprendį nėra teisinio pagrindo.

Atsakant į apelianto skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas netenkino jo prašymo skirti vaiko psichologinę – psichiatrinę ekspertizę, pažymima, kad teismas vertindamas bei svarstydamas pateiktus prašymus atsižvelgia į tai, ar šie prašymai turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui. Tuo atveju, jei teismas padaro išvadą, kad įvykio aplinkybės yra pakankamai aiškios, jis neprivalo besąlygiškai tenkinti visų prašymų. Akivaizdu, kad šiuo atveju teismas konstatavo, jog nukentėjusiojo D. P. parodymai yra pakankamai išsamūs, taigi, kaltinamojo prašymą skirti ekspertizę atmetė motyvuotai ir nesutikti su šiais motyvais teisėjų kolegija neturi pagrindo. Be to, kaip teisingai teisiamajame posėdyje pastebėjo prokurorė, pas ikiteisminio tyrimo teisėją D. P. buvo apklaustas dalyvaujant psichologui A. N. ir abejonių, kad vaikas galėtų fantazuoti ar meluoti, niekam nekilo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atmesti nuteistojo V. P. apeliacinį skundą.