- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-03-28
- Bylos Nr.
- 2A-592-370/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-01981-2012-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danguolė Martinavičienė (pirm.), Irma Čuchraj, Alvydas Žerlauskas
- Ieškovas
- V. G.
- Atsakovas
- UAB „Gaudronė“
- Kategorijos
- 11.5.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 14.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 18.2.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėja Danguolė Martinavičienė Civilinė byla Nr. 2A-592-370/2013
2013 m. kovo 28 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Danguolės Martinavičienės, kolegijos teisėjų Irmos Čuchraj, Alvydo Žerlausko, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-4183-613/2012 pagal ieškovo V. G. ieškinį atsakovei UAB „Gaudronė“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, bei ieškovo apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-11-29 sprendimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas ieškiniu prašė jo atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu, grąžinti jį į darbą, priteisti iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos bei visas bylinėjimo išlaidas. Nurodė, kad nuo 2011-11-17 pagal neterminuotą 2011-11-15 darbo sutartį Nr. 8 dirbo UAB „Gaudronė“ valytoju. Aptariant būtinąsias sutarties sąlygas darbo sutarties 4 punkte buvo nurodytas 3 mėnesių išbandymo laikotarpis. Nors ieškovas vykdė visus darbdavio nurodymus, 2012-01-04 darbdavys pranešė, kad ieškovas yra atleidžiamas iš darbo nuo 2012-01-06, nors išbandymo laikotarpis baigiasi tik 2012-02-17. Darbdavys nepaaiškino atleidimo priežasčių, nutraukė su ieškovu darbo sutartį nuo 2012-01-17.
Atsakovė su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad laikėsi DK 107 str. 1 d. įtvirtinto įspėjimo termino, nes apie darbo sutarties nutraukimą ieškovas buvo įspėtas 2012-01-04, o atleistas tik 2012-01-17. Įstatymas nenumato pareigos darbdaviui prieš nutraukiant darbo sutartį DK 107 str. pagrindu, įforminti drausminę nuobaudą DK 240 str. 3 d. pagrindu. Atsakovė sprendimą nutraukti darbo sutartį su ieškovu priėmė ne vien dėl tos priežasties, kad ieškovas, neinformavęs darbdavio apie priežastis, nebuvo darbe visą darbo dieną, tačiau ir dėl netinkamo darbuotojo elgesio, prieštaravimo darbdavio pavedimams, ginčų su darbdaviu, nuolatinių klientų skundų blogu ieškovo darbu.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2012-11-29 sprendimu ieškovo ieškinį tenkino iš dalies: pripažino ieškovo atleidimą iš darbo DK 107 straipsnio 1 dalies pagrindu neteisėtu ir grąžino ieškovą į darbą UAB „Gaudronė“ valytojo pareigose, priteisė ieškovui iš atsakovės 1 600 Lt vidutinio darbo užmokesčio (neatskaičius mokesčių) sumą už 2 mėnesių priverstinės pravaikštos laiką, 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidų. Kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas konstatavo, jog atsakovė neįrodė, kad ieškovas neišlaikė išbandymo, t. y. kad dėl savo dalykinių ir asmeninių savybių nesugeba ar negali dirbti darbo, dėl kurio atlikimo buvo sulygta sudarant sutartį, todėl teismas pripažino, kad ieškovas iš darbo buvo atleistas neteisėtai, pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, apie atleidimą iš darbo įspėjus laikino nedarbingumo laikotarpiu, pažeidžiant 3 dienų įspėjimo terminą, nurodant jog ieškovas atleidžiamas nuo 2012-01-06, nors šią dieną ieškovui irgi buvo laikino nedarbingumo laikotarpis, įspėjime nenurodant kokių darbo funkcijų ieškovas neatliko ar jas atliko netinkamai, todėl yra pagrindas grąžinti ieškovą į darbą UAB „Gaudronė“ valytojo pareigose.
Spręsdamas DK 297 str. 3 dalyje numatytos sankcijos taikymo klausimą teismas nurodė, kad atsižvelgtina į tai, kad ieškovas pas atsakovę dirbo trumpai, įmonė yra nedidelė, atsakovės atstovai nurodė, kad dirba tik jie ir dirbo ieškovas iki jo atleidimo iš darbo, įmonė teikia valymo paslaugas. Remdamasis šiomis aplinkybėmis bei vadovaujantis bendraisiais teisingumo, protingumo, sąžiningumo ir proporcingumo principais, teismas padarė išvadą, kad vidutinio darbo užmokesčio priteisimas už visą priverstinės pravaikštos laiką būtų neadekvati sankcija atsakovės padarytam teisės pažeidimui, todėl ieškovui iš atsakovės priteistinas vidutinis darbo užmokestis už 2 mėnesių priverstinės pravaikštos laikotarpį – 1 600 Lt.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl ieškovo grąžinimo į darbą, šio sprendimo dalies vykdymo skubiai bei 1 600 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką jam priteisimo ir naujuoju apeliacinės instancijos teismo sprendimu priteisti ieškovui vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, o kitą skundžiamo sprendimo dalį palikti nepakeistą. Nurodo, kad sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl netinkamo materialinių teisės normų aiškinimo ir taikymo. Pripažinęs ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu, teismas nepagrįstai sumažino DK 297 str. 3 dalyje numatytą sankciją mokėti darbuotojui vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Įstatymo numatytos sankcijos sumažinimo ar jos neskyrimo kriterijų Darbo kodeksas nenumato, todėl pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas negali turėti aukštesnių galių, kurios yra griežtai nustatytos, aptarinėjamos ir keičiamos improvizuojant teisingumo, protingumo, šiuo atveju adekvatumo vertinimo kriterijais. Be to, esant teismo konstatuotiems darbo įstatymų pažeidimams, darbdaviui atsiranda pareiga panaikinti juos bei materialiai atsakyti, atlyginant turtinę ir neturtinę žalą, nes dėl tokio darbdavio elgesio ieškovas yra pažemintas ir netikėtai paliktas likimo valiai, dėl neteisėtų darbdavio veiksmų ir pažeminimo ieškovas patyrė emocinę depresiją ir dvasinį sukrėtimą. Todėl, ateityje svarstytinas klausimas dėl neturtinės žalos iš atsakovo priteisimo. Be to, teismui nepritaikius numatytos sankcijos, nėra tiksliai nustatytas ir priverstinės pravaikštos laikotarpio terminas, kuriam pasibaigus ieškovas skubiai turi būti grąžintas į darbą. Darytina išvada, kad teismo sprendimo vykdymas šioje dalyje yra negalimas, pirmosios instancijos teismui sugriovus nusistovėjusių darbo santykių seką. Atitinkamai, atsižvelgiant į aukščiau išsakytą darbdavio nuomonę (susiklosčiusias konfliktines situacijas išbandymo terminu) 2012-05-14 pareiškime dėl teismo sprendimo už akių peržiūrėjimo, darytina išvada, kad ieškovui nebus sudarytos darbui sąlygos ir jis iš anksto yra pasmerktas bet kokiu pagrindu būti atleistas iš darbo UAB „Gaudronė“. Vadinasi, Darbo kodekso 297 str. 4 dalies taikymas yra neišvengiamas, teismui nustačius, kad darbuotojas į ankstesnį darbą negali būti grąžinamas į darbą dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti. Ir šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos su visomis iš to sekančiomis pasekmėmis, atleidimas nuo kurių nesvarstytinas ir šiuo atveju (LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2009). Taip pat apeliantas atkreipia dėmesį, kad apskaičiuojant vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, ir ieškovui išdirbus 35 dienas, kiekvienos dienos vidutinį darbo užmokestis laikytinas 41,67 Lt.
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepime prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad vykdydama sprendimą pervedė ieškovui 800 Lt, taip pat jam registruotu laišku pakvietė atvykti į darbą, tačiau atsakymo iš ieškovo nesulaukė. Taip pat norėjo su ieškovu aptarti likusių pinigų išmokėjimo galimybes ir terminus, tačiau dėl ieškovo nepasirodymo to padaryti negalėjo. Mano, kad pirmosios instancijos teismas priėmė protingą ir adekvatų sprendimą, atsižvelgdamas į įmonės dydį. Kadangi atsakovė yra smulki įmonė (5 darbuotojai), teikia paslaugas, kurioms smarkiai įtakos turi metų laikai, paslaugos nėra pirmo būtinumo, ir šiuo metu įmonės finansinė būklė yra prasta, didesnė priteista suma privestų įmonę prie bankroto.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Apeliantas skundžia tik sprendimo dalis, kuriomis, pripažinus jo atleidimo iš darbo neteisėtu, jis buvo grąžintas į darbą, bei buvo sumažinta kompensacijos už priverstinės pravaikšto laiką dydis.
Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais. Ieškovas ieškinyje aiškiai suformulavo reikalavimą pripažinus jo atleidimą iš darbo neteisėtu, grąžinti jį į darbą. Toks ieškovo reikalavimas buvo išreikštas ir teismo posėdyje – baigiamosiose kalbose (b. l. 67). Todėl teismas neturėjo protingo pagrindo prieš paties ieškovo valią negrąžinti jo į darbą, taikyti DK 297 str. 4 dalį.
Taip pat teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais ir priteistos kompensacijos už priverstinę pravaikštą klausimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad DK 297 str. 3 dalyje nustatytos išmokos už priverstinės pravaikštos laiką paskirtis – kompensuoti darbuotojui, kurio atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu, dėl neteisėto atleidimo iš darbo negautas lėšas. Vidutinio darbo užmokesčio darbuotojui už priverstinės pravaikštos laikotarpį priteisimas atlieka socialinę funkciją, saugo darbuotojus nuo pajamų netekimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2010, 2011-04-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276/2011, 2011-10-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2011, 2012-05-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245/2012). Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad iš šios įstatyme įtvirtintos vidutinio darbo užmokesčio priteisimo garantijos darbuotojui paskirties ir tikslų logiškai išvestinas jos esminis požymis – tai yra kompensavimas už praradimus, todėl ji negali būti neadekvati, o jos dydis negali paneigti socialinės funkcijos kompensuoti tai, kas buvo prarasta. Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad kompensavimas turėtų būti proporcingas nukentėjusios šalies (darbuotojo) patirtiems netekimams. Tuo atveju, kai byloje keliamas klausimas dėl DK 297 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos išmokos dydžio atitikties jos tikslams, esmei ir bendriesiems teisingumo, sąžiningumo, proporcingumo principams, teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, turi svarstyti, ar konkretus priteistinas dydis nepaneigia šio instituto socialinės funkcijos, t. y. kompensuoja darbuotojo dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtus praradimus, tačiau nėra neadekvatus įstatyme nustatyto kompensavimo tikslui, nelemia darbdaviui pernelyg sunkių padarinių, dėl kurių būtų pažeisti kitų darbuotojų teisėti interesai (pavyzdžiui, kai kuriais atvejais dėl neproporcingai didelių išmokų darbdavys galėtų tapti nemokus, dėl to nukentėtų kiti įmonės darbuotojai ir pan.), nepaneigia darbo teisinių santykių šalių sąžiningumo ir nesukelia kolizijos su kitų darbuotojų garantijomis (DK 36 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008, 2011-10-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2011, 2012-05-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245/2012). Pažymėtina, kad kasacinis teismas, formuodamas naujausią praktiką nagrinėjamu klausimu, yra tiesiogiai nurodęs, jog, atsižvelgiant į pirmiau nurodytas aplinkybes, kompensacijos už priverstinę pravaikštą dydis gali būti mažinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2010, 2011-10-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2011, 2011-12-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-542/2011, 2012-05-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245/2012, 2012-07-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2012). Dėl to atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad įstatyme įtvirtintos ginčo išmokos dydis negali būti mažinamas. DK 297 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta darbuotojui garantija, kuria siekiama kompensuoti jo praradimus, ir ji negali būti suprantama kaip nuobauda darbdaviui. Teismas, spręsdamas dėl priteistino kompensacijos dydžio atitikties tokios kompensacijos tikslui ir paskirčiai, atsižvelgia ir į tokias reikšmingas aplinkybes, kaip darbdavio turtinė padėtis ir galimybė sumokėti tam tikro dydžio kompensaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2010), darbuotojo pareigų ypatumus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-10-04 nutartis civilinėje Nr. 3K-3-363/2011), į šalis siejusių darbo teisinių santykių trukmę, t. y. darbuotojo nepertraukiamo darbo stažą, šalių tarpusavio santykių pobūdį, konfliktiškumą, taip pat į aplinkybes, susijusias su teisminio ginčo nagrinėjimo laikotarpio trukme ir jos priežastis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-05-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245/2012).
Byloje nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į aplinkybes, kad ieškovas pas atsakovę dirbo trumpai, įmonė yra nedidelė, atsakovės atstovai nurodė, jog dirba tik jie ir dirbo ieškovas iki jo atleidimo iš darbo, įmonė teikia valymo paslaugas. Teisėjų kolegija su šių aplinkybių teisiniu įvertinimu ir jų pagrindu padaryta išvada dėl ieškovui priteistinos kompensacijos dydžio sutinka, kadangi ji atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo naujausią praktiką. Apelianto argumentai, kad teismui nepritaikius DK 297 str. 3 dalyje numatytos sankcijos pilna apimtimi, nėra tiksliai nustatytas ir priverstinės pravaikštos laikotarpio terminas, kuriam pasibaigus ieškovas skubiai turi būti grąžintas į darbą, yra nesuprantamas, nes teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje aiškiai nurodyta, kad sprendimo dalis dėl ieškovo grąžinimo į darbą vykdytina skubiai. Skubaus vykdymo atveju teismo sprendimas ar nutartis (ar jų dalys) pradedami vykdyti dar jiems neįsiteisėjus, skubiai vykdytinų sprendimų ar nutarčių apskundimas jų vykdymo nesustabdo (CPK 282 str. 1 d.). Apeliantas apeliaciniame skunde nenurodo, dėl kokių priežasčių minėtos teismo sprendimo dalies vykdymas yra negalimas (pav., ieškovas įsidarbino, neteko darbingumo ar kt.). Atsakovė atsiliepime nurodo, kad ieškovas į raštus nereaguoja.
Dėl apelianto argumentų vidutinio dienos darbo užmokesčio dydžio klausimu teisėjų kolegija nepasisako, kadangi kompensacija ieškovui priteista konkrečia suma, todėl vidutinio dienos darbo užmokesčio dydžio nustatymas yra nereikalingas.
Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo nutarties apeliacinio skundo motyvais keisti nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p., 331 str. 6 d.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.