Kauno apygardos teismo sprendimas

2019-12-05 · Administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla Nr. AN2-531-966/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. A13.-368-598/2019Nutarimas · 2019-10-10Kauno apylinkės teismas
  2. AN2-531-966/20192019-12-05Kauno apygardos teismas
Teismas
Kauno apygardos teismas
Data
2019-12-05
Bylos Nr.
AN2-531-966/2019
Teisminio proceso Nr.
4-17-3-00018-2019-6
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Jurga Vasiliauskienė
Pažeidėjas
A. K.
Kategorijos
Administracinio nusižengimo byla Nr. AN2-531-966/2019Teisminio proceso Nr. 4-17-3-00018-2019-6Procesinio sprendimo kategorijos: 21.1.7; 21.11.10; 21.11.11 (S)
Kauno apygardos teismasNutarTIsLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gruodžio 5 d.Kaunas
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Jurga Vasiliauskienė,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto A. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2019 m. spalio 10 d. nutarimo A. K. administracinio nusižengimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Žemesnės instancijos teismas

1. A. K. Kauno apylinkės teismo 2019 m. spalio 10 d. nutarimu pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 346 straipsnio 4 dalyje ir jam paskirta 150 Eur bauda už tai, kad jis neužtikrino, kad jo laikomas šuo nekeltų grėsmės žmonių, kitų gyvūnų gyvybei, sveikatai ar turtui, nes šuo 2018 m. balandžio 6 d. apie 12.00 val. išbėgo iš A. K. žemės sklypo (duomenys neskelbtini) šaligatviu pro šalį ėjusį mažametį P. J., gim. (duomenys neskelbtini) m., padarant jam kastines žaizdas abiejose šlaunyse, dėl to atsirado žala P. J. sveikatai. Tokiais veiksmais A. K. pažeidė Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 3 punkto reikalavimus.

2. Kauno apylinkės teismas skundžiamame nutarime konstatavo, kad byloje surinkti įrodymai neginčijamai patvirtina, kad A. K., būdamas šuns laikytoju, neužtikrino, kad jo laikomas šuo nekeltų grėsmės, dėl šios pareigos nevykdymo atsirado žala mažamečio sveikatai. Teismas sprendė, kad abejoti byloje surinktais įrodymais nėra pagrindo, A. K. padarytas administracinis nusižengimas kvalifikuotas teisingai. Spręsdamas administracinės nuobaudos skyrimo klausimą teismas atsižvelgė į su padaryto administracinio nusižengimo pavojingumu susijusias, nusižengimą padariusį asmenį charakterizuojančias aplinkybes ir įvertinęs jų visumą padarė išvadą, kad administracinės nuobaudos tikslai bus pasiekti paskyrus mažesnę, negu vidurkis, baudą.

Šalies argumentai

3. Apeliaciniame skunde A. K. (toliau – apeliantas) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. spalio 10 d. nutarimą ir administracinę bylą nutraukti, kadangi nepadarytas administracinis nusižengimas. Taip pat prašo skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir atlikti dalinį įrodymų tyrimą: atlikti telefoninių pokalbių tarp N. K. ir E. J. garso įrašų fonoskopinę teismo ekspertizę siekiant nustatyti, ar įrašas nėra sumontuotas, suklastotas ir ištisinis, nepertraukiamas; įpareigoti protokolą surašiusią instituciją su liudytoju E. R. atlikti eksperimentą, siekiant atkurti įvykio situaciją ir nustatyti, ar liudytojas iš įvykio vietos turėjo galimybę matyti apelianto kiemo vartus.

3.1. Skunde teigiama, kad teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą, padarė esminius proceso normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą, duomenų pripažinimą įrodymais ir jų vertinimą, pažeidimus, neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes. Kaltę grindė neteisėtais būdais gautais, neobjektyviais, prieštaringais ir nepatikimais įrodymais. Atsakomybę šalinančius įrodymus tik aprašė, tačiau jų nevertino, nepateikė motyvuotų išvadų, kodėl jais nesivadovauja ir juos atmeta. Teismas neteisingai pritaikė ir materialiosios teisės normas. Šie pažeidimai yra esminiai ir sukliudė teismui priimti teisingą ir pagrįstą nutarimą.

3.2. Apelianto nuomone, teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos yra esminiai proceso įstatymo pažeidimai, dėl to yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad teismas išnagrinėjo bylą šališkai, nes byloje pakanka duomenų, faktų, rodančių teismo suinteresuotumą bylos baigtimi. 2019 m. rugsėjo 26 d. teismo posėdžio metu teisėjai buvo pareikštas nušalinimas dėl to, kad liudytoja N. K. viename iš ikiteisminių tyrimų bylą nagrinėjančią teisėją apklausė kaip liudytoją byloje dėl teisėjos sūnaus galimai padarytos nusikalstamos veikos. Ši aplinkybė teisėjai trukdė priimti teisingą sprendimą byloje ir neatmetama galimybė, jog teisėja pati ar jos giminaičiai galėjo būti suinteresuoti šios bylos baigtimi. Teismas prašymą atmetė ir nenusišalino nuo bylos nagrinėjimo. Pateiktas nušalinimo prašymas nebuvo perduotas teismo pirmininkui, jis prašymo dėl teisėjos nušalinimo negavo, neturėjo galimybės su juo susipažinti, negalėjo pasisakyti ar patvirtinti ar nepatvirtinti nušalinimą nuo nagrinėjamos bylos.

3.3. Skunde apeliantas tvirtina, kad teismo šališkumą rodo ir ta aplinkybė, kad byloje nėra įrodymų, jog apelianto augintinis padarė nukentėjusiajam žalą. Dėl inkriminuoto nusižengimo yra ne vienas prieštaravimas, todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo įrodymus vertinti laikydamasis nekaltumo prezumpcijos principo, taip pat principo, kad visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai. Teismas šių pamatinių procesinių nuostatų nepaisė. Įstatymo reikalavimų nevykdymas, padaryti pažeidimai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

3.4. Skunde teigiama, kad skundžiamo nutarimo aprašomoji dalis neatitinka ANK 636 straipsnio 3 dalies, 635 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų. Teismas tik perrašė veiką iš institucijos surašyto administracinio nusižengimo protokolo nelabai ją konkretizuodamas ir detalizuodamas. Kvalifikuodamas veiksmus pagal ANK 346 straipsnio 4 dalį teismas tik abstrakčiai nurodė, kad apeliantas padarė administracinį nusižengimą, tačiau nutarime nenurodyta, kokiu būdu apeliantas padarė administracinį nusižengimą, kai tuo metu namuose nebuvo nei vieno suaugusio asmens. Šuo saugiai uždarytas voljere, jokių laužimo ar sugadinimo pėdsakų ant voljero nesimatė. Nutarime neaprašytos konkrečios esminės įvykio aplinkybės, iš nutarimo neaišku, už kokius konkrečius veiksmus apeliantas yra nubaustas. Teismas nenustatė, kas yra liudytojų nurodyta moteris ir kodėl apeliantui inkriminuota veika išnyksta, jie kitas asmuo be leidimo šunį galėjo paleisti. Nėra nustatyta, kad pats apeliantas ar jo šeimos nariai išleido šunį iš voljero ir dėl to buvo padaryta žala. Nukentėjusiajam ir liudytojui teisme buvo pateiktos spalvotos šunų nuotraukos, tačiau minėti asmenys apelianto šuns neatpažino, parodė kitus šunis kaip tą, kuris užpuolė nukentėjusįjį. Nesuprantama, kodėl nebuvo imtasi jokių priemonių, kad nustatyti tą moterį, kurią nukentėjusysis nurodė kaip šuns šeimininkę. Ta moteris nebuvo ieškoma. Liudytojas E. R. turėjo pareigą pranešti bendruoju pagalbos telefono numeriu policijai apie įvykį, galėjo pasiteirauti moters, kas ji tokia ir kur gyvena, kodėl neatsiprašo vaiko už šuns sukeltas pasekmes. Apelianto manymu, minėtas liudytojas visiškai nematė kuria kryptimi moteris po įvykio pasišalino. Taip pat apeliantas yra įsitikinęs, kad moteris nuėjo ne į jo kiemą, o (duomenys neskelbtini) g. link. Teismas privalėjo bylą grąžinti institucijai nusižengimo tyrimui atlikti, nes yra esminiai įrodymų tyrimo trūkumai, nėra nustatytas nukentėjusiojo ir liudytojo nurodytas asmuo ir gyvūnas, kuris sukėlė nukentėjusiajam pasekmes. Nutarime aprašyti vien tik apelianto veiksmai, kuriais jis neva realizavo visus ANK 346 straipsnio 4 dalyje aprašytos veikos privalomuosius požymius, bet neaprašyti ir nenustatyti liudytojo ir nukentėjusiojo minėtos moters veiksmai.

3.5. A. K. atkreipia dėmesį ir į tai, kad teismas pripažino, kad tyrimo metu atliekant procesinį veiksmą – šuns parodymą atpažinti nukentėjusiajam ir liudytojui, buvo pažeistos procesinės taisyklės. Tačiau teismas nurodytų pažeidimų nevertino kaip esminių. Policijos pareigūnai atpažinimui pateikė juodai baltas šunų nuotraukas. Tiek nukentėjusysis, tiek liudytojas protokoluose nurodė, kad šunį įsidėmėjo pagal jo šviesią, šviesiai rudą spalvą, snukį, kuris skiriasi nuo kitų šunų snukių. Tačiau nei liudytojas, nei nukentėjusysis nenurodė kitų svarbių požymių, kuo šuo ypatingas ir skiriasi nuo kitų šunų. Iš pateiktų spalvotų nuotraukų minėti asmenys šuns neatpažino. Be to, nespalvotose nuotraukose pateikti šunys net nėra tos pačios veislės. Pateiktoje atpažinti nuotraukoje Nr. 5 matosi, jog šuo yra mišrūnas. Tiek liudytojui, tiek nukentėjusiajam nuotraukos buvo pateiktos išdėstant jas tokia pačia tvarka. Minėti asmenys atpažinimo metu nenurodė svarbiausių požymių, kad apelianto šuo yra juodo atspalvio, ant kaklo turi 2-3 cm pločio metalo grandinėlę. Be to, atpažinimo veiksmas su liudytoju ir nukentėjusiuoju buvo atliktas po to, kai liudytojui, atliekant jo parodymų patikrinimą vietoje, buvo parodytas apelianto šuo. Policijos pareigūnai prieš tai parodė šunį, o vėliau liepė jį atpažinti. Dėl šių aplinkybių atpažinimo pagal nuotrauką metu gauti duomenys negali būti laikomi įrodymu.

3.6. Skunde nurodoma ir tai, kad nebuvo ištirtos visos aplinkybės, nepašalinti prieštaravimai tarp liudytojo E. R. ir nukentėjusiojo parodymų, neatliktas eksperimentas atkuriant įvykio situaciją. Teisme su liudytoju E. R. buvo atliktas parodymų patikrinimas vietoje. Šio procesinio veiksmo atlikimo metu paaiškėjo, kad reikalinga atlikti eksperimentą, atkurti įvykio situaciją, tačiau teismas šiam veiksmui nebuvo pasiruošęs. Teismas, atmesdamas prašymą dėl įrodymų tyrimo atlikimo, eksperimento atlikimo, neleistinai suvaržė procesines teises. Teismas nutarime patvirtino gynybos abejones, kad nukentėjusysis ir liudytojas negalėjo adekvačiai vertinti situaciją ir teisingai nurodyti visas aplinkybes dėl objektyvių priežasčių, tokių kaip išgąstis šuns užpuolimo atveju, patirtas šokas, stresas. Šie asmenys galėjo sąžiningai klysti ir klaidingai nurodyti gynybai svarbias aplinkybes. Liudytojo ir nukentėjusiojo parodymai akivaizdžiai skiriasi dėl aplinkybių apie moters elgesį po to, kai šuo užpuolė vaiką, dėl vartų (ar jie uždaryti, ar ne). Nebuvo pašalintos abejonės dėl to, ar liudytojas iš viso iš savo buvimo vietos galėjo matyti kiemo vartus, nes tam buvo įvairių kliūčių, trukdančių matyti įvykio aplinkybes. Paties liudytojo parodymai apie tai, iš kur išbėgo šuo, yra prieštaringi. Be to, liudytojas E. R. apklausoje nurodė priešingas aplinkybes dėl nukentėjusiojo judėjimo krypties ir šuns judėjimo krypties, negu nurodė pats nukentėjusysis. Analizuojant nukentėjusiojo parodymus, duotus beveik iš karto po įvykio, aišku, kad jį užpuolė ne apelianto šuo: namuose nebuvo jokio suaugusio žmogaus (moters), kuris atitiktų liudytojo aprašytus požymius; dėl patirto streso tiek liudytojas, tiek nukentėjusysis šunį matė išbėgantį ne iš apelianto kiemo, o bėgantį nuo (duomenys neskelbtini) g., t. y. nuo apelianto namo sklypo pabaigos; 2018 m. balandžio 19 d. apklaustas nukentėjusysis nurodė, kad šunį (duomenys neskelbtini) g. matė su šeimininke bėgantį nuo (duomenys neskelbtini) g. link jo, o ne išbėgantį iš apelianto kiemo. Neaišku dėl kokių priežasčių ir dėl kieno įtakos liudytojas vėliau šiuos parodymus pakeitė. Liudytojas E. R. dėl patirto šoko, didelio atstumo, suteikdamas vaikui pagalbą negalėjo matyti, ar šuo išbėgo iš apelianto kiemo, ar nuo (duomenys neskelbtini) g. (sklypo pabaigos), dėl to klydo. Kelia abejonių ir tai, kodėl liudytojas E. R., apklaustas praėjus septynioms dienoms po įvykio, nenurodė labai svarbios aplinkybės, kad jis neva matė, kaip moteris šunį uždarė kieme įrengtame voljere, ko jis iš principo negalėjo matyti dėl nuo (duomenys neskelbtini) g. pusės esančios augmenijos ir sklypo ypatumų. Šią aplinkybę liudytojas dėl neaiškių priežasčių nurodė praėjus daigiau kaip pusantrų metų nuo įvykio. Atlikus eksperimentą visas abejones dėl galėjimo matyti tas aplinkybes, apie kurias parodymus davė liudytojas, būtų galima pašalinti. Liudytojo ir nukentėjusiojo parodymai šioje byloje yra vieninteliai įrodymai, kuriais teismas pagrindė savo išvadas, tačiau esminiai prieštaravimai šių asmenų parodymuose nebuvo pašalinti. Be to, liudytoja I. P. nurodė, kad moteris minėjo, jog jos sūnų namo palydėjo artimas draugas, o ši aplinkybė sudaro pagrindą manyti, kad liudytojas E. R. gali būti suinteresuotas bylos baigtimi. Šiuo atveju teismo išvada, kad nukentėjusįjį užpuolė apelianto šuo, padaryta nesiėmus visų įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti.

3.7. Skunde A. K. kelia abejones ir E. R. parodymų apie moterį, neva nusivedusią šunį, patikimumu. Atkreipiamas dėmesys, kad liudytojas labai smulkiai nurodė moterį apibūdinančius požymius, tačiau negalėjo nurodyti svarbios aplinkybės – ar vartai įvykio metu buvo atidaryti, ar uždari. Parodymuose minimos nežinomos moters apibūdinimas atitinka apelianto sutuoktinės požymius ir toks apibūdinimas nėra atsitiktinis, nes su liudytoju E. R. 2018 m. rugpjūčio 9 d. namo kieme buvo atliekamas parodymų patikrinimas vietoje. Tuo metu apelianto sutuoktinė buvo namuose. Ji kieme kalbėjosi su tyrėja, ėmė aiškintis, kas čia vyksta, susiginčijo, tarp jų kilo konfliktas. Tuo metu liudytojas iki smulkmenų nužiūrinėjo apelianto sutuoktinę. Tikėtina, kad iš tyrėjos sužinojo ir jos amžių, o požymius pamatė pats. Byloje yra neginčijamai nustatyta, kad apelianto sutuoktinė įvykio dieną 2018 m. balandžio 6 d. buvo darbe, todėl manytina, kad liudytojas pakeitė savo parodymus ir apelianto sutuoktinės iš jam pateiktų nuotraukų neatpažino. Lieka neaišku, kas buvo ta moteris, kuri ir turėtų būti pripažinta kalta dėl įvykio.

3.8. Pasak apelianto, teismas nevertino jo parodymų, kaip įrodymo, parodymus iš viso ignoravo. Teismų praktikoje ne kartą pasisakyta, kad asmens, traukiamo atsakomybėn, parodymai, nors ir galintys būti gynybine versija, turi būti vertinami. Juos atmesti kaip nepatikimus galima tik tuomet, kai juos paneigia kiti bylos įrodymai. A. K. pažymi, kad jo pozicija dėl įvykio buvo nuosekli viso proceso metu ir jis nuosekliai aiškino, kad administracinio nusižengimo, dėl kurio kaltinamas, nepadarė. Jo parodymuose jokių prieštaravimų nėra. Tačiau teismas apelianto paaiškinimus atmetė, jais nesivadovavo, nors juos visiškai patvirtino ir kiti teisme apklausti liudytojai, o jų parodymų nepaneigė jokie kiti teisėtais būdais ir teisme ištirti įrodymai, išskyrus klaidingus ir nepatikimus nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus.

3.9. Skunde nurodoma ir tai, kad teismas, N. K. ir E. J. telefoninius pokalbius pripažindamas įrodymais, jų, kaip įrodymų, neištyrė. Telefoniniai pokalbiai nebuvo išklausyti, neištirti specialisto/eksperto, neįvertinta, ar jie neturi klastojimo, montažo požymių, ar jie ištisiniai. N. K. ir E. J. yra moterys, emocingos, jų jausmai buvo pagrįsti paties įvykio sukeltų pasekmių, jos pačios įvykio nematė, įvykio aplinkybes girdėjo iš skirtingų šaltinių. Neginčijamai nustatyta, kad apelianto šuo niekada nėra niekam įkandęs, tačiau teismas šių aplinkybių nepaminėjo, neaptarė, nenagrinėjo. Teismas, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, neteisėtai ir neleistinai pripažino N. K. ir E. J. telefoninius pokalbius kaip leistiną kaltės įrodymą. Telefoninių pokalbių autentiškumas nebuvo patikrintas, jie net neapžiūrėti, nepateiktas originalus įrenginys, su kuriuo buvo padarytas telefoninio pokalbio garso įrašas. Teismas kaltę pagrindė neteisėtais būdais gautais, neobjektyviais, prieštaringais ir nepatikimais bylos įrodymais.

3.10. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad prie liudytojo E. R. 2019 m. rugpjūčio 9 d. atlikto parodymų patikrinimo vietoje protokolo pridėta schema nėra informatyvi, nėra nurodyta, kokia tai schema, nenurodytos svarbiausios aplinkybės – gatvių išdėstymas įvykio vietoje. Nėra nurodytas atstumas ir (duomenys neskelbtini) g. kampas, kur nukentėjusysis pamatė moterį su šuniuku. Pridėtoje nuotraukoje Nr. 1 matyti, kad liudytojas E. R. stovi ne (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) g. sankirtos viduryje, kur su savo automobiliu darė kairį posūkį, o ant (duomenys neskelbtini) g. kitoje kelio pusėje įrengto šaligatvio ir ranka rodo ne į (duomenys neskelbtini) g. namą Nr. (duomenys neskelbtini), o tiesiai į (duomenys neskelbtini) g. Nuotraukoje Nr. 2 liudytojas, būdamas (duomenys neskelbtini) g. kitoje kelio pusėje, rodo iš kur išėjo moteris pasiimti šuns. Vertinant šias nuotraukas konstatuotina, kad liudytojas E. R. klydo ir klaidino teismą nurodydamas įvykio metu savo buvimo vietas. Liudytojas 2018 m. balandžio 13 d. duodamas paaiškinimus negalėjo nurodyti, ar kiemo vartai atidaryti. Iš 2019 m. rugpjūčio 9 d. parodymų patikrinimo vietoje protokole pateiktų priedų, nuotraukų, vertinant E. R. matomumo kampą, nėra abejonių, jog vartus jis galėjo matyti. Tačiau žiūrint į 2019 m. rugpjūčio 9 d. parodymų patikrinimo vietoje protokolo priedus, kitas nuotraukas, pvz. nuotrauką Nr. 5, kur liudytojas nurodo įvykio vietą, o tolumoje link (duomenys neskelbtini) g. tiesiosios nuo jo namo tvoros vartų matosi, jog yra didelis atstumas, kuris nėra išmatuotas. Esant tokiam matomumo kampui ir atstumui liudytojas ne tik nematė ar vartai atidaryti ar uždaryti, bet jokiu būdu negalėjo matyti išeinančių iš kiemo ar į kiemą įeinančių asmenų. Protokolas surašytas ranka, aprašymai virš nuotraukų jau daryti kompiuterio pagalba. Iš to neaišku, kada surašytas protokolas, kur ir kada aprašytos nuotraukos. Prie protokolo yra priedas, kuriame nurodyta, kad dalyvavo vertėjas, yra parašas, tačiau nėra aišku kieno parašas ir kodėl atliekant parodymų patikrinimą vietoje daugiau niekas nepasirašė. Kyla klausimas, kas iš viso dalyvavo atliekant parodymų patikrinimo vietoje veiksmą. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad teisme atliekant liudytojo parodymų patikrinimą vietoje, liudytojas nurodė visai kitą vietą, kurioje buvo užpultas vaikas, t. y. parodė vietą, kuri atstumu yra ženkliai arčiau iki apelianto namo tvoros vartų. Iš naujai nurodytos liudytojo vietos jau galima matyti kiemo vartus, t. y. ir įėjimą į kiemą ir išėjimą iš jo. Vertinant nukentėjusiojo 2018 m. spalio 26 d. atliktą parodymų patikrinimą vietoje, matyti, kad nukentėjusysis nurodė vietą, iš kurios dėl augmenijos apelianto tvoros vartų matyti negalima ir iš kurios neįmanoma įžiūrėti, kas yra kieme. Nukentėjusiojo parodymai apie įvykio aplinkybes 2018 m. balandžio 19 d. apklausos protokole ir 2018 m. spalio 26 d. parodymų patikrinimo vietoje protokole skiriasi. Galima daryti prielaidą, kad vaiku buvo manipuliuojama, jis buvo verčiamas keisti 2018 m. balandžio 19 d. duotus parodymus. Teismas esminių prieštaravimų nukentėjusiojo parodymuose nepašalino, svarbiais klausimais iš viso nepasisakė, nepatikrino įrodymų rinkimo procesinių veiksmų teisėtumo ir atitikimo įstatymų reikalavimams.

3.11. Skunde pabrėžiama, kad apelianto augintinis buvo ir yra laikomas tinkamai. Tai patvirtino teisme apklausti liudytojai, pvz. V. R., kuri yra šuns elgesio specialistė. Apelianto veiksmuose šiuo atveju nei tyčios, nei neatsargumo nėra. Kieme įrengtas voljeras yra tinkamas laikyti šunį, apeliantas yra rūpestingas šuns laikytojas, jo augintinis grėsmės niekam nekelia, apeliantas savo pareigą gyvūną laikyti tinkamai ir jį prižiūrėti vykdo. Teismas šiuo atveju nepatikrino, ar tinkamai surašytas administracinio nusižengimo protokolas, surašyto protokolo esminių trūkumų nepaisė, bylą nagrinėjo imperatyviems reikalavimams neatitinkančio protokolo ribose, taip padarė esminį procesinių teisės normų pažeidimą, suvaržė apelianto konstitucinę teisę į gynybą, nes apeliantas buvo priverstas gintis nuo nekonkrečių kaltinimų. Pasak apelianto, teismas neįrodė, kad jis realizavo visus ANK 346 straipsnio 4 dalyje numatyto administracinio nusižengimo objektyviosios ir subjektyviosios pusės požymius, padarė esminį materialiosios teisės pažeidimą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

4. A. K. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Remiantis ANK 652 straipsnio 1 dalimi apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Skunde ginčijamas byloje atliktas įrodymų vertinimas, nesutinkama su nutarime padarytomis išvadomis dėl A. K. kaltės padarius ANK 346 straipsnio 4 dalyje numatytą administracinį nusižengimą. Apygardos teismas Kauno apylinkės teismo 2019 m. spalio 10 d. nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą patikrina skundo ribose.

Dėl įrodymų vertinimo.

6. Skundžiamu Kauno apylinkės teismo 2019 m. spalio 10 d. nutarimu A. K. pripažintas kaltu dėl ANK 346 straipsnio 4 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymo. Aptariamoje ANK normoje numatyta administracinė atsakomybė už Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo ir kitų gyvūnų gerovės ir apsaugos, atskirų rūšių gyvūnų ženklinimo ir registravimo reikalavimus reglamentuojančių teisės aktų pažeidimą, dėl kurio atsirado žalos asmens sveikatai ar turtui. ANK 346 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta blanketinė norma, nukreipianti į kitus teisės aktus, šiuo konkrečiu atveju į Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymą (toliau – Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymas). A. K. pripažintas kaltu pažeidęs Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 3 punktą, įtvirtinantį gyvūnų laikytojų pareigą užtikrinti, kad jų laikomi gyvūnai nekeltų grėsmės žmonių, kitų gyvūnų gyvybei, sveikatai ar turtui. Nors skunde nesutinkama su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir išvadomis dėl A. K. kaltės padarius jam inkriminuotą administracinį nusižengimą, apygardos teismas, išanalizavęs administracinio nusižengimo bylą ir dar kartą įvertinęs įrodymus, neturi pagrindo konstatuoti, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ar padarė kitus procesinius pažeidimus, sutrukdžiusius teismui išsamiai ir visapusiškai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą procesinį sprendimą.

7. Bendrosios duomenų pripažinimo įrodymais ir įrodymų vertinimo nuostatos įtvirtintos ANK 569 straipsnyje. Remiantis šio straipsnio 4 dalimi įrodymais gali būti bet kokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, sprendžia teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas). Tiek duomenų pripažinimas įrodymais, tiek jų vertinimas yra teismo ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka nagrinėjančios institucijos (pareigūno) teisė, kurią šie subjektai įgyvendina įrodymus įvertindami pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (ANK 569 straipsnio 5 dalis). Paminėtų reikalavimų nagrinėjant A. K. administracinio nusižengimo bylą buvo laikomasi.

8. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas A. K. kaltės klausimą, rėmėsi tyrimo metu surinktais ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, kuriuos skundžiamame nutarime išsamiai aprašė, išanalizavo ir įvertino. Skundžiamo nutarimo turinys patvirtina, kad vieni iš pagrindinių įrodymų šioje byloje buvo nukentėjusiojo P. J. ir liudytojo E. R. parodymai, kuriuose, priešingai, negu skunde įrodinėja apeliantas, esminiai prieštaravimai dėl šiai bylai reikšmingų aplinkybių nėra nustatyti, šių asmenų parodymus patvirtina kiti įrodymai. Nors skirtingu proceso metu duoti nukentėjusiojo P. J. ir liudytojo E. R. parodymai savo turiniu nėra identiški, tai nesudaro pagrindo jų nurodytomis įvykio aplinkybėmis netikėti ir jų parodymais, sprendžiant A. K. kaltės klausimą, nesivadovauti.

9. Nukentėjusysis P. J. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad 2018 m. balandžio 6 d. įvykis, kai jį užpuolė ir apkandžiojo šuo, įvyko (duomenys neskelbtini) g., jį užpuolė vilkinis šuo, kuris buvo smėlio spalvos su juoda dėme, apvaliomis ausimis, daugiau išvaizdos požymių neatsimena. Taip pat nurodė, kad po to, kai sustojęs jam padėti vyras nuvijo šunį, šis nubėgo pas šeimininkę, kuri su šunimi nuėjo. Šuns šeimininkė šunį šaukė vardu. Ji stovėjo prie kiemo vartelių. Atsisukęs matė, kaip šuns šeimininkė su šunimi ėjo kieme, arčiau prie namo. Nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes patvirtino ir nukentėjusiajam pagalbą suteikęs asmuo – liudytojas E. R.. Šis liudytojas patvirtino, kad šuns užpultą vaiką pamatė prie kioskelio (duomenys neskelbtini) g., šuo išbėgo iš kiemo. Kiemą gali parodyti, tai antras namas nuo (duomenys neskelbtini) g., naujas namo stogas, namas renovuotas. Nuvytą šunį sugriebusi už sprando nusivedė iš to namo kiemo išėjusi, chalatu apsirengusi moteris/mergina, jos veido nematė, dėmesį buvo sutelkęs į vaiką. Šuo buvo vilkšunis. Šį šunį buvo matęs ir anksčiau bėgiojantį to namo kieme ir lojantį. Iš aptartų parodymų matyti, kad tiek nukentėjusysis, tiek liudytojas dėl esminių šiai bylai aplinkybių – įvykis įvyko (duomenys neskelbtini) g. prie kiosko, nukentėjusįjį užpuolė iš namo (duomenys neskelbtini) g. kiemo išbėgęs šuo, kurį atgal į kiemą nusivedė iš to paties namo kiemo išėjusi moteris – buvo nuoseklūs. Be to, liudytojo parodymai atitinka aplinkybes, užfiksuotas 2018 m. rugpjūčio 9 d. atlikto parodymų patikrinimo vietoje protokole, kuriame, be kita ko, liudytojas patvirtino, kad namo (duomenys neskelbtini) g., kurio Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo voljere esantis šuo yra tas pats, kuris 2018 m. balandžio 6 d. užpuolė nukentėjusįjį. Nukentėjusiojo parodymus apie įvykio aplinkybes, be liudytojo E. R., patvirtina ir nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą E. J., apklaustos kaip liudytoja, parodymai. Nors ši liudytoja pati įvykio nematė, apklausiama teismo posėdyje patvirtino, kad įvykio aplinkybes, t. y. tai, kad iš kiemo į gatvę pirmyn-atgal lakstęs šuo (vilkšunis) užpuolė, apkandžiojo, prie vartų stovėjo moteris su rožiniu chalatu, šaukė šunį vardu, namo palydėjo nepažįstamas vyras, pirmiausia sužinojo iš savo sūnaus P. J.. Taip pat liudytoja nurodė, kad sūnus namo numerio nežinojo, tačiau pats parodė kiemą, iš kurio išbėgo šuo. Liudytoja prie namo (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini) esančiame prekybos kioske buvusiai moteriai paliko savo telefono numerį, kad susisiektų namo savininkai, vėliau sulaukė skambučio iš šuns šeimininkės, kuri pranešė, kad šuo skiepytas. Tokios pačios aplinkybės užfiksuotos ir E. J. kitą dieną po įvykio, 2018 m. balandžio 7 d., surašytame protokole-pareikšime (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato tyrėjui. Liudytojos E. J. parodymai nelaikytini tiesioginiu įrodymu, tačiau jos nurodytos aplinkybės sutampa su aplinkybėmis, kurias nurodė nukentėjusysis P. J., liudytojas E. R. ir šias aplinkybes liudytoja netrukus po įvykio sužinojo iš tame įvykyje betarpiškai dalyvavusio savo sūnaus P. J., o vėliau ir iš liudytojo E. R.. Dėl paminėto šios liudytojos parodymų nelaikyti įrodymu ANK 569 straipsnio 4 dalies prasme nėra pagrindo.

10. Asmenų parodymų vertinimo jų patikimumo aspektu kontekste atmetamai, kaip nepagrįsti, apelianto teiginiai dėl galimo liudytojo E. R. suinteresuotumo, taigi ir parodymų neobjektyvumo, šioje byloje. Skunde akcentuojami I. P. parodymai apie tai, kad nukentėjusiojo mama (E. J.) neva jai sakiusi, jog sūnų į namus palydėjo artimas draugas. Tačiau šios aplinkybės jokie objektyvūs duomenys nepatvirtina. Nukentėjusysis nurodė, kad jį namo palydėjo nepažįstamas vyras. Liudytoja E. J. I. P. parodymus apie šią aplinkybę kategoriškai paneigė, nurodė vyro, palydėjusio jos sūnų, nepažįstanti, su juo kalbėjo tik telefonu ir jo nėra mačiusi. Pats liudytojas E. R. viso proceso metu taip pat tvirtino, kad nukentėjęs berniukas, jo šeima, jam nepažįstami. Esant šioms aplinkybėms abejoti liudytojo E. R. parodymų objektyvumu nėra pagrindo. Tokią išvadą suponuoja ir ta aplinkybė, kad liudytojas, palydėjęs nukentėjusįjį į namus, užrašė savo telefono numerį ir vardą tam, kad su juo būtų galima susisiekti, kas būtų visiškai nelogiška ir neįtikima, jei liudytojas su nukentėjusiojo šeima būtų pažįstami.

11. Byloje nustatyta, kad tuo metu, kai P. J. buvo užpultas šuns ir jo sužalotas, prie namo (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini) esančiame kioske buvo I. P.. Tačiau ši liudytoja teigė mačiusi tik prabėgantį šunį, gatvėje stovintį vyrą su vaiku, automobilį, tvirtino jokio triukšmo, pagalbos šauksmo negirdėjusi. Šios liudytojos nurodytos aplinkybės prieštarauja tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje buvusių nukentėjusiojo ir liudytojo nurodytoms aplinkybėms, kurias, kaip minėta, patvirtina ir kiti šioje nutartyje jau aptarti įrodymai. Todėl liudytojos I. P. parodymai, kartu įvertinus ir tai, kad ši liudytoja yra administracinėn atsakomybėn patraukto asmens sutuoktinės mama, pagrįstai nelaikyti turinčiais reikšmės šioje byloje nustatytų aplinkybių teisiniam vertinimui.

12. Apygardos teismas, dar kartą įvertinęs pirmosios instancijos teismo nutarime išdėstytus ir išanalizuotus bei šioje nutartyje dar kartą aptartus įrodymus, neturi jokio pagrindo abejoti A. K. veiksmų kvalifikavimo pagal ANK 346 straipsnio 4 dalį teisingumu ir jo kaltės padarius šį administracinį nusižengimą įrodytumu. Nors administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo viso proceso metu savo kaltę neigė, tvirtino, kad jo šuo įvykio metu buvo uždarytas voljere, iš jo nebuvo pabėgęs ar kitų asmenų išleistas, šie jo parodymai yra paneigti kitais bylos įrodymais, kurie pirmosios instancijos teismo buvo įvertinti laikantis ANK 569 straipsnio 5 dalies reikalavimų, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Dėl esminių aplinkybių nuoseklūs nukentėjusiojo P. J., liudytojo E. R. parodymai, šiuos parodymus patvirtinantys liudytojos E. J. parodymai, duomenys užfiksuoti liudytojo E. R. parodymų patikrinimo vietoje (tiek tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo) metu, yra pakankami A. K. paaiškinimus vertinti kaip jo siekį išvengti administracinės atsakomybės ir juos atmesti. A. K. paaiškinimų, kaip gynybinės pozicijos siekiant išvengti administracinės atsakomybės, vertinimą suponuoja ir liudytojų E. J. bei N. K. telefoninių pokalbių garso įrašai, fiksuoti 2018 m. rugpjūčio 6 d. apžiūros protokole. Šių pokalbių turinys rodo, kad N. K. neneigia, jog nukentėjusįjį galėjo apkandžioti jos šeimos šuo, pokalbis iš esmės susijęs su priekaištavimu nukentėjusiojo mamai, kad ši kreipėsi į policiją, padarytos žalos vertinimu. Taigi, šis įrašas, vertinant jį kartu su kitais aptartis įrodymais, taip pat pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo laikytas vienu iš įrodymų, turinčių reikšmės teismo vidiniam įsitikinimui dėl A. K. kaltės.

13. Skunde dėl minėtų telefoninių pokalbių garso įrašų įrodomosios reikšmės abejojama teigiant, kad šių įrašų autentiškumas, vientisumas nebuvo ištirtas ir patikrintas, todėl jais remtis negalima. Atmetant šiuos teiginius, kaip nepagrįstus, visų pirma atkreipiamas dėmesys, kad E. J. pareigūnui pateikti telefoninių pokalbių garso įrašai buvo apžiūrėti ir užfiksuoti laikantis nustatytų reikalavimų, šiuos pokalbius teismas ištyrė pagarsindamas jų turinį iš apžiūros protokolo, dėl šių įrašų turinio apklausdamas liudytoją N. K.. Be to, šių įrašų autentiškumo teismo posėdyje neginčijo ir pati pokalbyje su E. J. dalyvavusi N. K., patvirtinusi, kad toks pokalbis buvo. Nesant jokių pagrįstų abejonių dėl telefoninių pokalbių autentiškumo, jų fiksavimo protokole tikslumo, pirmosios instancijos teismas, neišklausydamas šių pokalbių garso įrašo, o apsiribodamas tik jų turinio pagarsinimu, procesinio pažeidimo nepadarė.

14. Skundžiamame nutarime yra aiškiai nurodyta, kuriais įrodymais teismas vadovaujasi spręsdamas dėl A. K. kaltės, o kuriuos atmeta, pateikti tokio vertinimo motyvai. Vien tai, kad A. K. nesutinka su byloje surinktų įrodymų vertinimu juos savaip interpretuodamas, nutarime padarytų išvadų teisingumo ir pagrįstumo nepaneigia. Iš skundo turinio matyti, kad savo nesutikimą su nutarime padarytomis išvadomis apeliantas grindžia savo subjektyviu manymu, ką liudytojas E. R. ir nukentėjusysis P. J. įvykio metu galėjo matyti ar nematyti, taip pat atskiromis iš minėtų asmenų parodymų konteksto, procesinių veiksmų atlikimo protokolų turinio išskirtomis frazėmis ir teiginiais. Tačiau vertinant visus byloje surinktus įrodymus jų visumos aspektu, o ne išskiriant atskirus įrodymus ar jų dalis, kaip tai daroma skunde, jokių pagrįstų abejonių dėl teismo atlikto įrodymų vertinimo atitikimo ANK 569 straipsnio 5 dalies reikalavimams nekyla.

15. Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad P. J. 2018 m. balandžio 6 d. apie 12.00 val. buvo užpultas ir sužalotas šuns. Šios aplinkybės neginčija ir A. K.. Taip pat, priešingai, negu tvirtinama skunde, nekelia abejonių faktas, kad nukentėjusįjį užpuolė ir jį sužalojo iš namo (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini) kiemo išbėgęs šuo (vilkšunis), kurio laikytojas yra būtent A. K.. Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinta pareiga yra numatyta būtent šuns laikytojui, kuriuo šiuo atveju yra apeliantas, taigi jis nagrinėjamu atveju pagrįstai patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 346 straipsnio 6 dalį ir nubaustas. Būtent A. K. kilo pareiga užtikrinti, kad jo laikomas šuo nekeltų grėsmės žmonių, kitų gyvūnų gyvybei, sveikatai ar turtu. Ta aplinkybė, kad šuo užpuolė nukentėjusįjį ir jį sužalojo A. K. nebūnant namuose, jo atsakomybės pagal minėtą ANK normą nešalina, kadangi Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytos pareigos vykdymas nėra siejamas su gyvūno laikytojo fiziniu buvimu toje pačioje vietoje, kurioje yra ir jo laikomas gyvūnas. Tai yra bendro pobūdžio pareiga, kurios privalo laikytis visų gyvūnų turėtojai. A. K. veiksmų teisiniam vertinimui reikšmės neturi ir tai, kad tyrimo metu nebuvo nustatytas asmuo, pasak liudytojo E. R. ir nukentėjusiojo P. J., nusivedęs šunį į namo (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini) kiemą, kadangi, kaip minėta, atsakomybė pagal ANK 346 straipsnio 6 dalį šiuo atveju kyla būtent gyvūno laikytojui. Šiame kontekste atkreipiamas dėmesys ir tai, kad įvykio dieną namuose, kaip nurodė A. K. ir N. K., buvo jų vaikai (septyniolikos ir dešimties metų dukros ir keturiolikos metų sūnus), A. K. šunį nukentėjusiojo ir liudytojo nurodytas asmuo, vilkintis chalatu, nusivedė būtent į A. K. namų kiemą ir, kaip nurodė liudytojas E. R., uždarė į šio namo kieme esantį voljerą. Paminėtos aplinkybės suponuoja manymą, kad tas šunį nusivedęs asmuo nebuvo svetimas, kaip tai savo skunde bando įrodyto apeliantas. Dėl galimybės iš įvykio vietos matyti kiemo vartus ir patį kiemą, jame esantį voljerą pažymima, kad nukentėjusysis ir liudytojas šuns ėjimo kieme su jį nusivedusiu asmeniu, jo uždarymo į voljerą momentą matė ne būdami toje vietoje, kur vaiką užpuolė šuo (prie kiosko), o praeidami pro namo (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini) kiemo vartus, lydint namo nukentėjusįjį. Atsižvelgiant į tai, A. K. skundo argumentai, kad matyti šias aplinkybes nukentėjusysis P. J. ir liudytojas E. R. neturėjo galimybės, atmetami, kaip nepagrįsti.

16. Skunde nemažai dėmesio skiriama 2018 m. spalio 23 d. ir 2018 m. spalio 26 d. Šuns parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolų, kaip įrodymo, vertinimui, atkreipiant dėmesį į šio procesinio veiksmo atlikimo trūkumus taip pat į tai, kad teismo posėdyje liudytojui ir nukentėjusiajam parodžius spalvotas šunų nuotraukas nei vienas iš jų A. K. šuns neatpažino. Atkreipiamas apelianto dėmesys, kad 2018 m. spalio 23 d. ir 2018 m. spalio 26 d. Šuns parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolų pirmosios instancijos teismas, sutikdamas su administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens atstovo pozicija, nelaikė ANK reikalavimus atitinkančiu įrodymu ir juo spręsdamas A. K. administracinė atsakomybės klausimą nesivadovavo. Dėl minėtų protokolų, kaip įrodymo, vertinimo skundžiamame nutarime yra išsamiai pasisakyta, nutarime pateiktam vertinimui apygardos teismas pritaria. Tai, kad iš teismo posėdyje pateiktų spalvotų šunų nuotraukų nukentėjusysis ir liudytojas A. K. šuns neatpažino, jų duotų parodymų, kaip objektyvių ir patikimų vertinimui, esminės reikšmės neturi. Atkreipiamas dėmesys, kad šioje byloje analizuojamas įvykis įvyko 2018 m. balandžio 6 d., šunų nuotraukos asmenims buvo parodytos praėjus daugiau kaip metams nuo įvykio, todėl logiškai paaiškinama, kad dėl praėjusio laiko tarpo, atminties ypatumų liudytojas nurodė šuns neatpažįstantis, o nukentėjusysis, kaip panašiausią į užpuolusį, nurodė ne A. K. priklausantį šunį. Kaip jau minėta, A. K. kaltė šioje byloje yra grindžiama byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais, ir šie įrodymai pirmosios instancijos teismo buvo įvertinti teisingai, kaip pakankami pripažinti A. K. kaltu dėl jo, kaip gyvūno laikytojo, pareigos, numatytos Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 3 punkte, nevykdymo. A. K., būdamas atsakinga už savo šunį, už tinkamą jo laikymą, už tai, kad jis neišbėgtų iš uždaros teritorijos ir nepadarytų žalos kitiems asmenims, jų turtui, privalėjo imtis visų įmanomų ir pakankamų priemonių, kad jo šuo neišeitų iš uždaros žemės valdos, nepadarytų žalos kitiems asmenims. Kaip nustatyta šioje byloje, šuns savininkas pakankamų priemonių nesiėmė, todėl jo veiksmai buvo tinkamai įvertinti kaip ANK 346 straipsnio 4 dalyje numatytas administracinis nusižengimas.

Dėl kitų skunde keliamų klausimų.

17. Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl teismo šališkumo. Teismo šališkumo klausimas buvo iškeltas ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. 2019 m. rugsėjo 26 d. teismo posėdyje A. K. pateikė teismui prašymą dėl teisėjos nušalinimo. Dėl šio prašymo 2019 m. rugsėjo 26 d. buvo priimta nutartis, kuria prašymas atmestas nenustačius aplinkybių, keliančių pagrįstas abejones bylą nagrinėjančios teisėjos nešališkumu. Apeliaciniame skunde A. K. teismo šališkumą sieja su tomis pačiomis aplinkybėmis, kurios buvo nurodytos jo 2019 m. rugsėjo 26 d. prašyme dėl teisėjos nušalinimo ir kurios, atmetant prašymą dėl nušalinimo, buvo įvertintos. Jokių naujų aplinkybių, sudarančių pagrindą pripažinti teismą buvus šališku, skunde nėra nurodyta.

18. Pažymima, kad nušalinimo pagrindai ir pareikšto nušalinimo išsprendimo tvarka yra aiškiai reglamentuoti teisės aktuose – ANK ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – BPK). Remiantis ANK 576 straipsnio 2 dalimi teisėjams <...> taikomi BPK nustatyti nušalinimo pagrindai ir tvarka. BPK nušalinimą reglamentuoja 50–61 straipsnių normos. Nušalinimo pagrindai įtvirtinti BPK 58 straipsnyje, nušalinimo teisme pareiškimo ir išsprendimo tvarka – BPK 60 straipsnyje. Apygardos teismas, įvertinęs apelianto argumentus dėl teisėjos šališkumo BPK 58 straipsnio kontekste, pagrindų, kuriems esant bylą nagrinėjusi teisėja privalėjo nusišalinti, neįžvelgia. Ta aplinkybė, kad administracinio nusižengimo byloje kaip liudytoja apklausta A. K. žmona anksčiau kitoje byloje buvo atlikusi teisėjos, kaip liudytojos, apklausą, nėra pagrindas teisėjai nusišalinti. Jokios kitos objektyviais duomenimis pagrįstos aplinkybės, rodančios teisėjos ar jos šeimos narių, artimųjų giminaičių suinteresuotumą šioje byloje, nėra nustatytos. Iš skundo turinio matyti, kad teisėjos šališkumą apeliantas sieja ir su jam nepalankiu byloje surinktų įrodymų vertinimu, įrodymų vertinimu ne taip, kaip juos vertina pats administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo. Tačiau ši aplinkybė, pati savaime, nėra ir negali būti pagrindas pripažinti, kad teismas buvo šališkas. Tuo labiau, kad nagrinėjamu atveju įrodymą vertinimą reglamentuojančių ANK normų pažeidimai nėra nustatyti.

19. A. K. skunde taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad prašymas dėl teisėjai pareikšto nušalinimo nebuvo įvertintas teismo pirmininko, jis dėl šio prašymo negalėjo pasisakyti, negalėjo jo patvirtinti ar nepatvirtinti. Atmetant šiuos skundo teiginius pažymima, kad BPK yra aiškiai įtvirtina, jog tuo atveju, kai bylą nagrinėja vienas teisėjas, dėl jam pareikšto nušalinimo nusprendžia jis pats (BPK 59 straipsnio 3 dalis). Teismo pirmininko patvirtinimas ar nepatvirtinimas yra reikalingas tik tuo atveju, jei teisėjas priima sprendimą nusišalinti (BPK 59 straipsnio 4 dalis). Jokių išimčių, numatančių teismo pirmininko pareigą patvirtinti ar nepatvirtinti teisėjo nenusišalinimą, BPK nėra numatyta. Iš administracinio nusižengimo bylos medžiagos akivaizdu, kad aptarti BPK įtvirtinti reikalavimai pažeisti nebuvo.

20. Apygardos teismas, kaip nepagrįstus, atmeta A. K. skundo argumentus dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. spalio 10 d. nutarimo neatitikimo ANK 636 straipsnio 3 dalies reikalavimams. ANK 636 straipsnio 3 dalyje numatyti reikalavimai nutarimo (nutarties) aprašomajai daliai. Pagal šią normą nutarimo (nutarties) aprašomojoje dalyje aprašoma veika, kurią padarė administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, nurodoma, kaip nusižengimo faktą ir aplinkybes aiškina administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo ir nukentėjusysis. Nutarimo turinys patvirtina, kad priešingai, negu teigiama apeliaciniame skunde, veika, kurią padarė A. K., yra aprašyta, nurodyta, kuo šiuo konkrečiu atveju pasireiškė A. K., kaip šuns laikytojo, Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytos pareigos nevykdymas – šuo išbėgo iš A. K. žemės sklypo, užpuolė gatve pro šalį ėjusį nukentėjusįjį P. J., jį apkandžiojo. Taip pat nutarime išdėstyti tiek administracinėn atsakomybėn patraukto asmens, tiek nukentėjusiojo paaiškinimai dėl įvykio.

21. A. K. teiginiai, kad iš jam pareikšto kaltinimo nėra aišku, už kokius konkrečius veiksmus jis yra pripažintas kaltu ir nubaustas, vertintini kaip deklaratyvūs. Nei administracinio nusižengimo tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą teisme A. K. nenurodė nesuprantantis jam pareikšto kaltinimo esmės, teikė paaiškinimus dėl jam inkriminuoto administracinio nusižengimo. Kitos apelianto skunde nurodytos aplinkybės, kuriomis jis grindžia skundžiamo nutarimo neatitikimą ANK 363 straipsnio 3 dalies reikalavimams (šuo buvo uždarytas voljere, laužimo pėdsakų nebuvo, nenustatytas nukentėjusiojo ir liudytojo minėtas šunį nusivedęs asmuo, šio asmens veiksmais nevertinti administracinės atsakomybės aspektu, neįrodyta, kad apeliantas ar kitas jo šeimos narys paleido šunį iš voljero, ar tai buvo padaryta jo sutikimu) yra susijusios ne su veikos, atitinkančios konkrečiame ANK specialiosios dalies straipsnyje numatytus požymius, aprašymu, o su byloje surinktų įrodymų vertinimu. Kaip minėta, įrodymų vertinimą reglamentuojančių ANK normų pažeidimai šioje byloje nenustatyti. Visus byloje surinktus įrodymus teismas ištyrė ir įvertino, ir pagrįstai nustatęs, kad surinktų įrodymų pakanka daryti abejonių nekeliančią išvadą dėl A. K. kaltės padarius ANK 346 straipsnio 4 dalyje numatytą administracinį nusižengimą, paskyrė jam administracinę nuobaudą. Tai, kad nagrinėjant bylą teisme ne visi administracinėn atsakomybėn patraukto asmens atstovo prašymai dėl papildomų įrodymų rinkimo buvo patenkinti, nereiškia, kad įrodinėjimo procesas šiuo atveju turėjo esminių trūkumų, lėmusių neteisingą bylos išsprendimą. Įrodymų rinkimo procesas negali būti begalinis. Jų turi būti surinkta tiek, kad būtų galima daryti pagrįstas ir abejonių nekeliančias išvadas dėl administracinio nusižengimo požymių asmens veiksmuose buvimo ar nebuvimo. A. K. administracinio nusižengimo byloje jo kaltei pagrįsti įrodymų surinkta pakankamai, esminiai prieštaravimai nustatyti nebuvo, todėl atmetamai, kaip nepagrįsti ir apelianto argumentai dėl tikslingumo bylą grąžinti administracinio nusižengimo protokolą surašiusiai institucijai tyrimui atlikti.

22. Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, pagal vidinį įsitikimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Administracinė nuobauda A. K. paskirta nepažeidus ANK 32, 34 straipsnių reikalavimų, nėra per griežta, ji proporcinga padarytam administraciniam nusižengimui, atitinka nuobaudų skyrimo pagrindus ir yra tinkama administracinės nuobaudos tikslams pasiekti. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2019 m. spalio 10 d. nutarimas laikytinas pagrįstu ir teisėtu, todėl jį naikinti nėra pagrindo.

23. Apeliaciniame skunde buvo prašoma nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Remiantis ANK 651 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu bylos dėl apeliacinių skundų nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytus atvejus. Nagrinėjamu atveju aplinkybės, suponuojančios reikalingumą šią bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nėra nustatytos. Apeliacinio nagrinėjimo metu naujos bylos aplinkybės nepaaiškėjo, nauji įrodymai, neištirti ir neįvertinti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nebuvo pateikti, apeliacinio nagrinėjimo metu naujų įrodymų rinkimo būtinybės taip pat nekilo. Apeliacinis skundas iš esmės yra susijęs su byloje surinktų įrodymų vertinimu. Vien tai, kad skunde, be kitų prašymų, buvo reiškiamas prašymas paskirti telefoninių pokalbių garso įrašų fonoskopinę ekspertizę, savaime neįpareigoja bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Dėl telefoninių pokalbių vertinimo yra pasisakyta šios nutarties 12 punkte. Nesant pagrindo abejoti minėto įrodymų šaltinio autentiškumu, ekspertizės skyrimas šioje byloje netikslingas. Atsižvelgiant į tai, tenkinti A. K. prašymą ir administracinio nusižengimo bylą nagrinėti ne įprasta rašytinio, o išimtine žodinio proceso tvarka, nebuvo pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu,

nutaria:

palikti Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2019 m. spalio 10 d. nutartį administracinio nusižengimo byloje nepakeistą ir A. K. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėja Jurga Vasiliauskienė