Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės (pranešėjos) Ritos Kisielienės,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo IĮ „Laimis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo SE „BTA Insurance Company“, veikiančio per filialą Lietuvoje, ieškinį atsakovui IĮ „Laimis“ dėl draudimo išmokos grąžinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 22661,27 Lt draudimo išmokos, 6 % metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad apdraudė atsakovui priklausančio automobilio DAF F AR 95 XF430 v/n CEB607 valdytojus transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. 2010-04-29 įvyko autoįvykis, kurio metu minėtu automobiliu apgadintos transporto priemonės DODGE vn DW131KN ir VOLVO v/n PP79222. 2010-12-07 ieškovas išmokėjo 21907,61 Lt dėl apgadintų automobilių. UAB "BTA DRAUDIMAS" apdraudė atsakovui priklausančio automobilio IVECO AS440S43 v/n BDD278 valdytojus transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. 2010-11-08 įvyko autoįvykis, kurio metu automobiliu IVECO AS40S43 v/n BDD278 apgadinti vartai. 2010-11-18 ieškovas išmokėjo 753,66 Lt draudimo išmoką dėl apgadintų vartų. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 str. 7d. nurodyta, kad jeigu per tą laikotarpį, kai draudėjas laiku nesumokėjo įmokos už teikiamą draudimo apsaugą, pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala, iš draudėjo bus pareikalauta grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas. IĮ „Laimis“ pažeidė įstatymu ir draudimo sutartimi nustatytą prievolę ir praleido draudimo sutartyje numatytus draudimo įmokos sumokėjimo terminus, nesumokėjo už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą, todėl draudikas įgyja 100% draudimo išmokos dydžio reikalavimo teisę į apdraustąjį.

2012-03-01 teismo posėdžio metu ieškovas atsisakė dalies ieškinio reikalavimų, t.y. nuo 753,66 Lt sumokėtos išmokos priteisimo ir 1 325 Lt pavėluotai sumokėtos privalomo draudimo įmokos pagal draudimo sutartį Nr. 12 2719020.

Atsakovas prašė ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad eismo įvykių metu, t.y. 2010-04-29 ir 2011-11-08, galiojo TPVCAPD sutartys, kuriomis buvo apdraustos transporto priemonės DAF FAR 95 XF 430, valst. Nr. CEB 607, ir IVECO AS440S43, valst. Nr. BDD 278. Atsakovui ieškovas išdavė draudimo liudijimus, kuriuose buvo nurodyti draudimo liudijimo galiojimo laikotarpiai, apimantys abu eismo įvykius. Aplinkybė, kad sutartos draudimo įmokos buvo mokamos dalimis, yra tik atsakovo ir ieškovo susitarimo dalykas, niekaip nekeičiantis draudimo apsaugos galiojimo visam draudimo sutarties laikotarpiui (nuo 2010-04-21 iki 2011-04-20 pagal sutartį Nr. 122719020 ir nuo 2010-07-06 iki 2011-07-05 pagal sutartį Nr. 122849424), todėl, išmokėdamas draudimo išmokas už 2010-04-29 įvykusio eismo įvykio metu sugadintus automobilius bei už vartus, ieškovas įvykdė pareigą. Nors 2010-04-29 ir 2011-11-08 dar nebuvo sumokėjęs eilinių draudimo įmokų pagal atitinkamas draudimo sutartis, tai nedaro savaime negaliojančių draudimo sutarčių. Draudikas, negavęs dalinės draudimo įmokos pagal atitinkamą draudimo sutartį, nepareiškė draudėjui raštiškos pretenzijos dėl galimo draudimo apsaugos sustabdymo, jeigu per 15 dienų nebus sumokėta draudimo įmoka. Ieškovas, jau po aptariamų draudžiamųjų įvykių, priėmė iš atsakovo visas likusias draudimo įmokas pagal abi draudimo sutartis, todėl preziumuotina, jog ieškovas nebeturi teisės susigrąžinti iš atsakovo sumas, ieškovo išmokėtas dėl 2010-04-29 ir 2010-11-08 eismo įvykių metu padarytos žalos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2012 m. kovo 21 d. sprendimu ieškinį tenkino. Priteisė iš atsakovo IĮ „Laimis“ ieškovui „BTA insurance company“ SE, veikiančiam per filialą Lietuvoje 22 661,27 Lt draudimo išmokos ir 6 % metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo 2011-09-20 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 680 Lt bylinėjimosi išlaidų. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo nutartys, priimtos civilinėse bylose Nr. 2A-1011-115/2008 ir 2A-792-275/2010, šioje byloje precedentinės galios neturi, nes nagrinėjamos bylos aplinkybės, nors ir ne iš esmės, tačiau skiriasi nuo bylos, kuriose buvo priimtos atsakovo minimos teismo nutartys. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje draudėjas (atsakovas) pažeidė savo prievolę mokėti draudimo įmokas draudimo sutartyse nustatytais terminais, todėl draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas IĮ „Laimis“ prašė Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme. Nurodė, kad nors pirmosios instancijos teismas pasirėmė ir citavo Lietuvos banko 2012-02-17 išvadą civilinėje byloje Nr.2-2529-866/2012, tačiau priėmė sprendimą, visiškai priešingą galiojančiai teismų praktikai. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad Vilniaus apygardos teismo nutartys civilinėse bylose Nr.2A-1011-115/2008 ir Nr.2A-792-275/2010 šioje byloje neturi precedentinės galios, nors šios, kaip ir civ. byla Nr.2A-1770-798/2011, yra analogiškos, skiriasi tik bylų šalių pavadinimai, eismo įvykių kaltininkų pavardės, transporto priemonių markės, valstybiniai numeriai. Apygardos teismai, nagrinėdami aukščiau nurodytas bylas, yra išaiškinę, jog draudėjui draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjus draudimo įmokos, tačiau ją sumokėjus pavėluotai ir draudikui įmoką priėmus, draudikas neturi teisės susigrąžinti iš draudėjo sumas, draudiko išmokėtas dėl padarytos žalos, remdamasis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau TPVCAPDĮ) 11 str. 7 d. Delspinigių reikalavimas už kiekvieną pavėluotą dieną nuo nesumokėtos sumos iš draudėjo būtų pati tinkamiausia sankcija draudėjui, labiausiai atitinkanti protingumo ir sąžiningumo kriterijus bei drausminanti draudėjus, vėluojančius mokėti draudimo įmokas. Apeliantas nesutiko su priteista 22 661,27 Lt suma, kai pats teismas nurodė, jog ieškovas dalies ieškinio reikalavimų (2 078,66 Lt) atsisakė.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašė apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, ištaisyti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 21 d. sprendime akivaizdų rašymo apsirikimą priteisiant 22 661,27 Lt pagal pradinį reikalavimą, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Nurodė, kad atsakovo minimose bylose buvo kitos aplinkybės, todėl nurodytose nutartyse nustatytos aplinkybės ir jų teisinis vertinimas negali būti tiesiogiai taikomi nagrinėjamoje byloje. Nagrinėjamoje byloje ieškovas atsižvelgė į Lietuvos banko pateiktą išvadą dėl įstatymo 11 str. 7 d. ir CK 1.5 str. taikymo, įskaitė pavėluotai sumokėtą įmoką, t.y. grąžino draudėjui jo pavėluotai sumokėtą įmoką. Teismo sprendime nurodyta priteista suma yra akivaizdus taisytinas rašymo apsirikimas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju jų nenustatyta.

Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas 2012-03-01 atsisakė dalies ieškinio reikalavimų, t.y. reikalavimo priteisti 2 078,66 Lt, ir patikslinęs ieškinio sumą, prašė priteisti 20 582,61 Lt (b.l. 60-61). Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad ieškovas dalies ieškinio reikalavimų atsisako, tačiau šio atsisakymo neišsprendė ir priteisė visą pradiniame ieškinyje nurodytą sumą.

CPK 140 str. 1 d. numato, kad ieškovui atsisakius ieškinio, teismas priima nutartį priimti ieškinio atsisakymą ir bylą nutraukia. Nagrinėjamu atveju buvo pagrindas bylą dalyje dėl 2 078,66 Lt nutraukti ir spręsti tik likusius ieškinio reikalavimus, tačiau pirmosios instancijos teismui to nepadarius, bylą dalyje dėl 2 078,66 Lt nutraukia apeliacinės instancijos teismas.

Byloje yra kilęs ginčas dėl TPVCAPDĮ 11 str. 7 d. taikymo nagrinėjamam atvejui. Pastaroji norma numato, kad jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba žala buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo pagal šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalį, draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas.

Tarp šalių nėra ginčo, kad automobilių DAR F AR 95 XF430 v/n ir IVECO AS440S43 v/n BDD278 valdytojų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartys autoįvykių, kurių metu buvo padaryta žala, metu buvo sudarytos ir galiojo tarp bylos šalių. Šią aplinkybę patvirtina ir sutartyse numatyta jų galiojimo pradžia – atitinkamai 2010-04-21 ir 2010-07-06 (b.l. 7,10). Šalys taip pat neginčija, kad įmokos pagal šias draudimo sutartis buvo sumokėtos, tačiau vėliau, nei buvo numatyta sutartyse. Nepaisant ieškovo vėlavimo mokėti draudimo įmokas, atsakovas sutarčių nenutraukė ir tik 2010-11-22 įspėjo ieškovą apie galimą jų nutraukimą (b.l.52). Atkreiptinas dėmesys, kad draudimo išmoką atsakovas pagal 2010-07-02 draudimo sutartį išmokėjo, kaip pats nurodo, 2010-11-18, t.y. negavęs eilinių įmokų pagal draudimo sutartį ir nesikreipęs į ieškovą dėl draudimo sutarties nturaukimo. Vadinasi, matydamas netinkamą ieškovo 2010-04-21 draudimo sutarties vykdymą, ieškovas tokį atsakovo elgesį (neveikimą) toleravo, sutarties nenutraukė, pavėluotai sumokėtas draudimo įmokas priėmė.

Draudimo išmoką pagal 2010-07-02 draudimo sutartį ieškovas nurodė išmokėjęs 2010-12-07. Taigi, ši išmoka išmokėta jau įspėjus atsakovą apie draudimo sutarties nutraukimą, t.y. atsakovui ėmusis veiksmų dėl sutarties pažeidimo - laiku nemokamų įmokų, tačiau ieškovas, nors nurodė gavęs įmokas (b.l. 46), nepateikė duomenų, kad šių įmokų nepriėmė, t.y. jas tuoj pat grąžino, ar kad jas įskaitė į jo atliktą išmoką tretiesiems asmenims. Nors jis 2012-03-01 teismo posėdžio metu pateikė atsisakymą nuo dalies ieškinio, nurodęs, kad atsisako pavėluotai sumokėtos 1 325 Lt įmokos, šis atsisakymas pateiktas praėjus dviems metams po įmokos sumokėjimo ir tik bylos nagrinėjimo iš esmės metu, ieškovui susipažinus su Lietuvos Banko 2012-02-17 išvada, kad kai draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumoka draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdraustąja transporto priemone buvo padaryta žala, ir draudikas nepriėmė pavėluotai sumokėtos draudimo įmokos arba ją įskaitė į reikalaujamą grąžinti išokėtą sumą bei laikėsi kitų jam teisės aktuose ir sutartyje nustatytų pareigų, draudikas, iškokėjęs išmoką, turėtų išsaugoti teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas TPVCAPDĮ 11 str. 7 d. pagrindu (b.l. 56-58). Įvertinusi pavėluotos 1 325 Lt įmokos pagal 2010-04-21 draudimo sutartį atsisakymo aplinkybes, teisėjų kolegija šį atsisakymą vertina kaip nesąžiningą, todėl nesuteikiantį ieškovui teisės pasinaudoti TRVCAPDĮ 11 str. 7 d. Sąžiningu galėtų būti pripažintas tik toks pavėluotos įmokos atsisakymas, kai įmoka tuoj pat po jos sumokėjimo grąžinama atsakovui nurodant jos grąžinimo priežastį, o tinkamas tokios įmokos įskaitymas galėtų būti įskaitymas įmokos išmokant draudimo išmoką tretiesiems asmenims bei tuo pačiu metu informuojant draudėją apie tokį įskaitymą.

LRTPVCAPDĮ 11 str. 5 d. numato, kad draudėjui laiku nesumokėjus draudimo įmokos, draudikas turi teisę reikalauti už kiekvieną pavėluotą dieną 0,04 proc. delspinigių nuo nesumokėtos sumos, jei draudimo sutartyje nenustatyta kitaip. Sutiktina su Lietuvos Banko išvada, kad būtent ši įstatymo norma numato galimybę draudikui išsireikalauti nuostolių atlyginimą iš draudėjo, laiku nevykdančio savo prievolės mokėti draudimo įmoką, tačiau galiausiai ją įvykdančio. Besąlyginis TPVCAPDĮ 11 str. 7 d. taikymas galėtų sudaryti sąlygas situacijai, kai draudėjas, sumokėjęs draudimo įmoką ir atlyginęs draudikui sumas, išmokėtas trečiajam asmeniui, galiausiai patirtų didesnių turtinių praradimų nei tuo atveju, jeigu jis apskritai nebūtų draudęs savo civilinės atsakomybės.

Pirmosios instancijos teismas neatsižvegė į aukštesnės isntancijos teismo – Vilniaus apygardos teismo formuojamą praktiką, taikant šią teisės norsmą, todėl priėmė sprendimą, neatitinkantį suformuotos teisminės praktikos analogiškose bylose. Ieškovo nurodytų nutarčių negalima laikyti taikytinu precedentu, nes vėliau priimtos tos pačios instancijos teismų nutartyse buvo suformuota kitokia LRTPCAPDĮ 11 str. 7 p. taikymo ir aiškinimo praktika. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. kovo 1 d. nutartyje civ. b. Nr. 2A-1353-467/2012, 2012 m. kovo 22 d. nutartyje civ. b. Nr. 2A-1073-560/2012 iš esmės išaiškino, kad TPVCAPDĮ 11 str. 7 d. nuostata, jog draudėjui draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjus draudimo įmokos, tačiau ją sumokėjus pavėluotai ir draudikui įmoką priėmus, draudikas neturi teisės susigrąžinti iš draudėjo sumas, draudiko išmokėtas dėl padarytos žalos. Nagrinėjamoje byloje teismas neturi pagrindo daryti priešingas išvadas, nei padarytos aukščiau minėtose analogiškose bylose.

Tenkinus apeliacinį skundą, perskirstytinos bylinėjimosi iškaidos. Priėmus dalies ieškinio atsisakymą, ieškovui grąžintina 46,77 Lt žyminio mokesčio iš valstybės biudžeto, iš ieškovo atsakovui priteistinas sumokėtas 680 Lt žyminis mokestis už apeliacinį skundą. Atsakovas pirmos instancijos teisme patyrė 2 000 Lt, o apeliacinės instancijos teisme 1 000 Lt atstovavimo išlaidų (b.l. 42-44; 81-82). Atsižvelgiant į tai, kad patirtos atstovavimo išlaidos neviršija LR teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu patvirtintose rekomendacijose nustatytų dydžių, jos priteistinos iš ieškovo.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 2 p., 331 str., teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Civilinę bylą pagal ieškovo SE „BTA Insurance Company“, veikiančio per filialą Lietuvoje, ieškinį atsakovui IĮ „Laimis“ dalyje dėl 2 078,66 Lt priteisimo nutraukti.

Ieškovo SE „BTA Insurance Company“, veikiančio per filialą Lietuvoje, ieškinį atsakovui IĮ „Laimis“ dėl 20 582,61 Lt draudimo išmokos priteisimo atmesti.

Grąžinti ieškovui SE „BTA Insurance Company“, veikiančiam per filialą Lietuvoje, iš valstybės biudžeto 46,77 Lt žyminio mokesčio.

Priteisti atsakovui IĮ „Laimis“ iš ieškovo SE „BTA Insurance Company“, veikiančio per filialą Lietuvoje, 680 Lt žyminio mokesčo ir 3 000 Lt atstovavimo išlaidų.