Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sauliaus Jakaičio, Ivetos Pelienės, Faustos Vitkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. V. (M. V.), atstovaujamo pagal įstatymą I. V. (I. V.), skundą atsakovams Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl įsakymo ir teikimo dalies panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Įsakymo, kuriuo nuspręsta, jog pareiškėjas neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, ir Teikimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) Prancūzijoje gimė pareiškėjas. Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyrius 2017 m. balandžio 15 d. išdavė gimimo įrašą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, kad pareiškėjas yra Lietuvos Respublikos pilietis. Pareiškėjui 2017 m. spalio 9 d. buvo išduotas Lietuvos Respublikos piliečio pasas.

2019 m. spalio 1 d. pranešimu apie kitos valstybės pilietybės įgyjimą, pareiškėjo tėvas I. V. pranešė Departamentui, kad pareiškėjas įgijo Rusijos Federacijos pilietybę. Departamentui buvo pateiktas pareiškėjui 2017 m. lapkričio 2 d. išduotas Rusijos Federacijos piliečio pasas ir Rusijos Federacijos ambasados Lietuvos Respublikoje 2019 m. spalio 3 d. raštas Nr. 1843/KO, kuriuo pareiškėjo motinai pranešta, kad vadovaujantis Rusijos Federacijos 2002 m. gegužės 31 d. federalinio įstatymo Nr. 62-FZ „Dėl Rusijos Federacijos pilietybės“ 14 straipsnio 6 dalies „a“ punktu pareiškėjas yra Rusijos Federacijos pilietis (2017 m. lapkričio 1 d. sprendimas).

Byloje nustatyta, kad Departamento 2020 m. balandžio 8 d. Teikimu pasiūlyta Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui priimti sprendimą, kad pareiškėjas neteko Lietuvos Respublikos pilietybės. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2020 m. balandžio 20 d. Įsakymu nuspręsta, kad pareiškėjas neteko Lietuvos Respublikos pilietybės įgijus kitos valstybės pilietybę.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – ir Konstitucija) ir Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas.

Konstitucijos 12 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais (1 dalis); išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis (2 dalis); pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas (3 dalis).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas dvigubos pilietybės draudimas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d., 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimai, 2013 m. kovo 13 d. sprendimas). Šiuo aspektu Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio nuostata, jog asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis tik atskirais įstatymo numatytais atvejais, reiškia, kad tokie įstatymo numatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), t. y., kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti – išimtiniai, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys. Konstitucinėje jurisprudencijoje taip pat konstatuota, kad pagal Konstituciją negalimas ir toks įstatymo nuostatų, įtvirtinančių galimybę tuo pat metu būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu, plečiamas aiškinimas, pagal kurį dviguba pilietybė būtų ne atskiros, ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimai).

Įstatymo 24 straipsnio 2 punktu nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama įgijus kitos valstybės pilietybę, išskyrus šiame įstatyme numatytus atvejus.

Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, netenka Lietuvos Respublikos pilietybės nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos, išskyrus asmenis, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 1–5, 7 ir 9 punktus gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai.

Atvejus, kuriems esant, Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis numato Įstatymo 7 straipsnis: 1) Lietuvos Respublikos pilietybę ir kitos valstybės pilietybę įgijo gimdamas; 2) yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d.; 3) yra asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.; 4) yra šio straipsnio 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis; 5) sudarydamas santuoką su kitos valstybės piliečiu dėl to savaime (ipso facto) įgijo tos valstybės pilietybę; 7) yra asmuo – Lietuvos Respublikos pilietis, jeigu jį, iki jam sukako 18 metų, įvaikino kitos valstybės piliečiai (pilietis) ir dėl to jis įgijo kitos valstybės pilietybę; 9) yra asmuo, kuris išsaugojo Lietuvos Respublikos pilietybę arba kuriam Lietuvos Respublikos pilietybė buvo grąžinta dėl to, kad jis turi ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei; 10) Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo turėdamas pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje.

Pagal Įstatymo 14 straipsnio 1 dalį, vaikas, kurio abu tėvai arba vienas iš jų yra Lietuvos Respublikos piliečiai, gimdamas įgyja Lietuvos Respublikos pilietybę, nesvarbu, ar jis gimė Lietuvos Respublikos teritorijoje, ar už jos ribų.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nesutinka su Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2020 m. balandžio 20 d. Įsakymu, kuriuo nuspręsta, kad pareiškėjas neteko Lietuvos Respublikos pilietybės ir mano, kad jis turi teisę turėti dviejų valstybių pilietybę pagal Įstatymo 7 straipsnio 1 punktą.

Aiškindamas aptartą Pilietybės įstatymo 7 straipsnį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. kovo 29 d. nutartyje (administracinėje byloje Nr. A-3067-492/2017) yra padaręs išvadą, kad įstatymo leidėjas dvigubą pilietybę sieja ne su bet kokiomis, bet išskirtinėmis aplinkybėmis – tremtimi, persekiojimu ar kitomis išimtinėmis, paprastai nuo asmens valios nepriklausančiomis aplinkybėmis.

Pažymėtina, jog Rusijos Federacijos ambasados Lietuvos Respublikoje 2019 m. spalio 3 d. rašte Nr. 1843/KO, kurį pareiškėjo tėvas pateikė Departamentui, nurodyta, jog pareiškėjui pilietybė suteikta vadovaujantis Rusijos Federacijos 2002 m. gegužės 31 d. federalinio įstatymo Nr. 62-FZ „Dėl Rusijos Federacijos pilietybės“ 14 straipsnio 6 dalies „a“ punktu. Pareiškėjas Rusijos Federacijos piliečiu tapo 2017 m. lapkričio 1 d., t. y. Rusijos Federacijos pilietybė įgyta jau pareiškėjui esant Lietuvos Respublikos piliečiu.

Pateiktuose papildomuose paaiškinimuose pareiškėjas pripažino, kad Rusijos Federacijos piliečiu tapo ne dėl gimimo, o dėl pareiškėjo tėvų valinių veiksmų – motinos atitinkamo pareiškimo ir tėvo sutikimo, tačiau nurodo, jog pareiškėjo tėvai buvo įsitikinę, jog pareiškėjas atitinka visas sąlygas, kad galėtų turėti dvigubą pilietybę, o abi pilietybes įgijo gimimu.

Teismas pažymi, jog nagrinėjamu atveju nenustatyta nei vienos Įstatymo 7 straipsnio 1–5, 7 ir 9 punktuose nurodytos sąlygos, kurioms esant pareiškėjas, įgijęs Rusijos Federacijos pilietybę, galėtų kartu būti ir Lietuvos Respublikos piliečiu. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad dėl Rusijos Federacijos pilietybės buvo kreiptasi skubos, ypatingų aplinkybių tvarka, nes pareiškėjas labai sirgo, nelaikytinos išskirtinėmis, nuo asmens valios nepriklausančiomis aplinkybėmis, kurioms esant pareiškėjas galėtų būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu.

Dėl pareiškėjo argumento, kad Įsakymas yra nemotyvuotas, Įsakyme nėra detalizuotos ir aptariamos faktinės aplinkybės, kurių pagrindu Įsakymas priimtas, teismas pažymi, jog skunžiamas Įsakymas skelbiamas viešai Teisės aktų registre, todėl faktinių aplinkybių surašymas Įsakyme atskleistų asmens duomenis. Nagrinėjamu atveju, administracinio sprendimo pagrindai buvo išdėstyti Departamento Teikime, kuris yra sudedamoji skundžiamo Įsakymo dalis.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog skundžiamas Įsakymas ir Teikimas yra teisėti ir pagrįsti, priimti vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, visapusiškai išnagrinėjus surinktus duomenis, todėl jų naikinti skunde nurodytais pagrindais nėra teisinio pagrindo.

Pareiškėjo skundas atmestas, todėl jis neturi teisės į savo patirtas bylinėjimosi išlaidas; atsakovai duomenų apie savo patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, tad jų priteisimo klausimas nesvarstytinas (ABTĮ 40, 41 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 132 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo M. V. (M. V.), atstovaujamo pagal įstatymą I. V. (I. V.), skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo priėmimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.