Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Danutės Kutrienės ir Vytauto Zeliankos, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės G. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Č. K. ieškinį atsakovei G. S., dėl vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo ir išlaikymo vaikams priteisimo, išvadas teikiančios institucijos Trakų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas Č. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 4 d. sprendimu nustatytą nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą ir nustatyti nepilnamečių vaikų L. K., gim. (duomenys neskelbtini) ir R. K., (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su ieškovu Č. K., ieškovo gyvenamojoje vietoje; nepilnamečių vaikų L. K., (duomenys neskelbtini)ir R. K., (duomenys neskelbtini), išlaikymui priteisti iš atsakovės G. S. po 150,00 EUR periodinių išmokų kiekvienam vaikui kas mėnesį, nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki vaikų pilnametystės; priteisti bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, kad ieškovo ir atsakovės santuokoje, kuri buvo sudaryta 2005 m. spalio 15 d. gimė du vaikai – 2006 m. balandžio 14 d. gimė dukra L. K. ir 2010 m. liepos 16 d. sūnus R. K.. Šalių santuoka nutraukta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 4 d. sprendimu, kuriuo nepilnamečių vaikų L. K. ir R. K. gyvenamoji vieta nustatyta su atsakove, priteisiant iš ieškovo išlaikymą vaikams po 86,89 EUR per mėnesį kiekvienam vaikui. Po santuokos nutraukimo ieškovas gavo socialinį būstą – dviejų kambarių butą Lentvario mieste, bute yra reikalingi patogumai, pakankamai vietos ieškovui ir vaikams. Ieškovo žiniomis, 2015 m. prieš sūnų R. K. atsakovės sugyventinis vartojo seksualinę prievartą, atsakovė nepakankamai dėmesio skiria vaikų gyvenamajai aplinkai. Ieškovas turi galimybes pasirūpinti vaikais, todėl vaikų gyvenamoji vieta nustatytina su juo. Iš atsakovės nepilnamečių vaikų išlaikymui priteistina po 150 EUR periodinių išmokų kiekvienam vaikui kas mėnesį.Atsakovė G. S. su pareikštu ieškiniu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą. Nepagrįstais laikė atsakovo teiginius, kad vaikams su ja gyventi nesaugu ir kad ieškovas gali sudaryti geresnes sąlygas vaikams augti. Ieškovas, motyvuodamas, kad vaikams atsakovės šeimoje nesaugu remiasi vieninteliu įvykiu, tuo tarpu iki šio įvykio atsakovės sugyventinis rūpinosi ir išlaikė vaikus. Sūnus ir pati atsakovė atleido atsakovės sugyventiniui, šiuo metu yra viską pamiršęs ir jaučiasi gerai. Aplinkos keitimas sukels vaikams emocinius išgyvenimus. Ieškovas turi problemų dėl alkoholio vartojimo, neturi tinkamų vaikams gyvenamųjų sąlygų. Atsakovės namuose vaikams suteiktos tinkamos sąlygos augti ir vystytis. Atsakovė šiuo metu yra motinystės atostogose, todėl tuo atveju jei teismas tenkintų ieškovo ieškinį, priteistinas išlaikymas mažintinas iki 75 EUR.Išvadą teikianti institucija Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius pateikė išvadą, kurioje nurodė, kad atsakovė nesudaro vaikams saugių ir ramių gyvenimo sąlygų, neatsižvelgia į jų interesus leisdama vaikų gyvenamojoje vietoje lankytis sugyventiniui. Ieškovo namuose sudarytos tinkamos sąlygos vaikams gyventi ir ilsėtis.

Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. liepos 28 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, pakeitė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 4 d. sprendimu patvirtinta sutartimi dėl santuokos nutraukimo pasekmių nustatytą nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą ir vaikų išlaikymą, nustatė nepilnamečių šalių vaikų gyvenamąją vietą su ieškovu, priteisė iš atsakovės išlaikymą vaikams periodinėmis išmokomis po 100 EUR kiekvienam vaikui kas mėnesį nuo 2016 m. vasario 19 d. iki vaikų pilnametystės, išlaikymo sumas kasmet indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, priteisė iš atsakovės iš Vaikų išlaikymo fondo gautą 285 EUR išlaikymą sūnui ir 285 EUR išlaikymą dukrai, vaikų išlaikymo lėšų tvarkytoju paskyrė ieškovą. Nustatė atsakovės bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką: atsakovė bendrauja su nepilnamečiais šalių vaikais vieną kartą per savaitę darbo dienomis, susitikimo dieną, laiką ir vietą suderindama su ieškovu, paimdama vaikus iš jų gyvenamosios vietos ar iš ugdymo įstaigų pasibaigus pamokoms, užsiėmimams, ir tą pačią dieną iki 20.00 val. grąžindama vaikus į jų gyvenamąją vietą, atsakovė bendrauja su vaikais kas antro savaitgalio šeštadienį ar sekmadienį, pasirinktoje viešoje vietoje, vaikus paimdama iš jų gyvenamosios vietos po 11.00 val. ir tą pačią dieną iki 20.00 val. grąžindama vaikus į jų gyvenamąją vietą, atsakovė su vaikais gali bendrauti kiekvieną dieną telefonu ar kompiuterinėmis priemonėmis tik laisvu nuo vaikų pamokų ar kitų užsiėmimu laiku, ne vėliau kaip iki 20.00 val. Priteisė iš atsakovės 20 EUR bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą; priteisti iš atsakovės 20 EUR antrinės teisinės pagalbos išlaidų į valstybės biudžetą.Pirmosios instancijos teismas, remdamasis šalių paaiškinimais, rašytiniais bylos įrodymais, Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 29 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, kuriuo atsakovės sugyventinis A. G. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 150 straipsnio 4 dalyje (seksualinis prievartavimas, atliktas mažamečiam asmeniui) prieš šalių nepilnametį sūnų, konstatavo, kad atsakovė nesugeba tinkamai auklėti ir prižiūrėti savo vaikų, rūpintis jų sveikata ir poreikiais, sudaryti vaikams sąlygų, būtinų vaikams visapusiškai ir harmoningai vystytis, taip pat saugių gyvenimo sąlygų, saugios aplinkos, kurioje nebūtų grėsmės vaikų fiziniam ir psichologiniam saugumui. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog byloje surinkti įrodymai pakankami pripažinti, kad geriausiai vaikų interesus atitinka vaikų gyvenamosios vietos nustatymas su tėvu. Tam netrukdo ieškovo turimos gyvenamosios sąlygos socialiniame būste. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog vaikų tėvas Č. K. yra pajėgus sudaryti vaikams reikiamas gyvenimo sąlygas, užtikrinti jiems saugią aplinką. Taip pat Č. K. yra teigiamai charakterizuojamas darbdavio bei byloje apklaustų kaimynų. Atsakovės turimos gyvenamosios sąlygos nuolatiniam gyvenimui pritaikytame vagonėlyje, teismo vertinimu, nėra akivaizdžiai geresnės, be to, į bylą nėra pateikta duomenų, kam vagonėlis priklauso nuosavybės teise, nėra žinoma, ar jis pastatytas leistinoje vietoje. Įvertinęs šalių pateiktus duomenis, pagrindžiančius turtinę padėtį, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė šiuo metu yra vaiko A. G., gimusio 2016-01-27, priežiūros atostogose, atostogų metu atsakovė trumpai dirbo, neturi nuosavybės teise nekilnojamojo turto, transporto priemonių, gyvena nuolatiniam gyvenimui pritaikytame vagonėlyje, teismas tikslingu priteisti iš atsakovės 100 EUR išlaikymą, kuris yra pakankamas tenkinti minimalius būtinus tokio amžiaus vaikų poreikius ir yra proporcingas šalių turtinei padėčiai. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis šeimos bylose suteikta teise viršyti pareikštų reikalavimų ribas bei Vaiko teisių apsaugos skyrių atstovų teismo posėdyje padarytomis išvadomis, pripažino, kad yra tikslinga nustatyti atsakovės bendravimo su vaikais tvarką, siekiant, kad nenutrūktų vaikų ir skyrium gyvenančios motinos ryšiai. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė negali sudaryti vaikams tinkamų sąlygų, apsaugoti jų nuo prievartos, konstatavo, jog atsakovės pasiūlyta bendravimo su vaikais tvarka negalima, kadangi ji numato atsakovės bendravimą su vaikais jos gyvenamojoje vietoje, ilgalaikį bendravimą atostogų metų ir nustatė atsakovės bendravimo su vaikais tvarką atitinkančią jų interesus.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė G. S. prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 28 d. sprendimą; apeliacinės instancijos teismui palikus galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 28 d. sprendimo dalį dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo su ieškovu, apeliantė prašė pakeisti teismo sprendimą ir patvirtinti jos apeliaciniame skunde nurodytą bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką pilna apimtimi. Apeliantė pažymėjo, jog spręsdamas vaikų gyvenamosios vietos klausimą teismas atsisakė išklausyti vaikų nuomonės dėl jų noro gyventi su atsakove. Teismas nevertino byloje pateiktų įrodymų, kad vaikai nenorėjo pakeisti gyvenamosios vietos ir prašė mamos paimti juos iš tėvo namų, nes jis buvo neblaivus. Byloje nebuvo pateikta įrodymų, išskyrus kito asmens padaryto nusikaltimo mažamečio R. K. atžvilgiu fakto, kurie teismui leistų spręsti, jog atsakovės elgesys vertintinas kaip visiškai neatsakingas vaikų atžvilgiu. Apeliantė pažymi, kad byloje yra Vilniaus miesto savivaldybės Vaikų teisių apsaugos skyriaus išvada, jog vaikams pas atsakovę yra sudarytos geros sąlygos vaikams gyventi, jais pasirūpinta. Kad pas atsakovė tinkamai rūpinasi vaikais patvirtina faktas, jog vaiko teisių apsaugos institucijos nesiėmė jokių veiksmų prieš atsakovę ir nesikreipė dėl tėvų valdžios apribojimo.Apeliantės nuomone, nepagrįsti pirmosios instancijos teismo teiginiai apie baudžiamojoje byloje buvusį draudimą A. G. bylos nagrinėjimo metu lankytis pas apeliantę. Apeliantės sugyventiniui skirtos kardomosios priemonės apėmė tik rašytinį pasižadėjimą neišvykti, dokumento paėmimą, įpareigojimą registruotis policijos įstaigoje. Pirmosios instancijos teismas neįvertino fakto, kad iki nusikaltimo vaiko atžvilgiu padarymo negirtavo, nebuvo baustas net administracine tvarka, abu ieškovo vaikus palaikė materialiai. Atsakovė net negalėjo numatyti, kad sugyventinis galėtų taip pasielgti vaiko atžvilgiu. Byloje nepateikta duomenų, kad tolimesnis A. G. lankymasis pas atsakovę būtų kaip nors neigiamai paveikęs nepilnamečius vaikus. Būtent ieškovas ir jo mama mažamečiam vaikui darė psichologinį poveikį, primindami praeitų metų įvykius. Iš surinktų įrodymų akivaizdu, kad ieškovas negalėjo ir negalės sudaryti tinkamų sąlygų vaikams vystytis. Net ir nustačius laikinąją vaikų gyvenamąją vietą su ieškovu, jis ir toliau piktnaudžiavo alkoholiu, neteko vairuotojo pažymėjimo dėl vairavimo išgėrus, jam būnant namuose iškviesta policija, kuri užfiksavo net 1,96 promilių girtumą. Ieškovas iki šiol nepadengė vaikų išlaikymo įsiskolinimo, kas liudija apie jo negalėjimą materialiai išlaikyti nepilnamečius vaikus.Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas nustatė ribotą apeliantės bendravimo su vaikais tvarką, taip neteisėtai apribodamas atsakovės teises bendrauti su nepilnamečiais vaikais, ilgalaikį atsakovės ir vaikų bendravimą atostogų metu ir kt. Atsakovės teigimu, nustačius atsakovės kaltę, teismo teiginiai prieštaravo Vaikų teisių skyriaus išvadai, jog nesant A. G. (jam atliekant laisvės atėmimo bausmę) vaikams ne nuolatos gyventi ir būti pas atsakovę yra saugu. Ieškovas Č. K. atsiliepimu į apeliacinį skundą su juo nesutiko, prašė atmesti kaip nepagrįstą. Ieškovo nuomone, pirmosios instancijos teismas visapusiškai išnagrinėjo visas aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismas nustatė pakankamą apeliantės bendravimo su vaikais tvarką, tačiau atsakovė nesinaudoja net ir ja, nelanko vaikų gyvenamojoje vietoje. Atkreipė dėmesį, kad atsakovė nepasmerkė savo sugyventinio, nubausto laisvės atėmimo bausme, skundė teismo nuosprendį, siekdama sušvelninti jam bausmę. Ieškovas Č. K. yra pajėgus vaikams sudaryti tinkamas gyvenimo sąlygas, užtikrinti saugią aplinką. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad byloje nėra duomenų, kad ieškovas nuolat vartotų alkoholį, kaip nepagrįstai teigia apeliantė.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Ši byla nagrinėjama atsakovės pateikto apeliacinio skundo ribose.Nagrinėjamoje apeliacinėje byloje kilo ginčas dėl šalių nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir atsakovės bendravimo su vaikais tvarkos.Bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovo ir atsakovės santuokoje, sudarytoje 2005 m. spalio 15 d., gimė du vaikai – L. K. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir R. K. ((duomenys neskelbtini)) Šalių santuoka nutraukta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 4 d. sprendimu, kuriuo nepilnamečių vaikų L. K. ir R. K. gyvenamoji vieta nustatyta su atsakove, priteisiant iš ieškovo išlaikymą vaikams po 86,89 EUR per mėnesį kiekvienam vaikui. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei G. S., prašydamas pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 4 d. sprendimu nustatytą nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą ir nustatyti ją su ieškovu, motyvuodamas tuo, kad atsakovė nesugeba užtikrinti tinkamų ir saugių gyvenimo sąlygų vaikams. Vilniaus miesto apylinkės teismas ieškinį tenkino iš dalies, įvertinęs tai, kad vienas iš šalių nepilnamečių vaikų gyvendamas atsakovės šeimoje patyrė jos sugyventinio seksualinę prievartą ir buvo už tai nuteistas. Atsižvelgdamas į atsakovės gyvenimo sąlygas ir parodymus teismo posėdžio metu, konstatavo, jog atsakovė negali tinkamai pasirūpinti vaikais ir suteikti jiems saugių ir tinkamų gyvenimo sąlygų, todėl remdamasis byloje surinktais įrodymais patvirtinančiais ieškovo galimybes tinkamai pasirūpinti vaikais, nustatė nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su ieškovu, priteisė iš atsakovės išlaikymą vaikams periodinėmis išmokomis po 100 EUR kiekvienam vaikui kas mėnesį ir nustatė atsakovės bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką ribojančią ilgalaikį vaikų ir atsakovės bendravimą atostogų metų bei jos gyvenamojoje vietoje.Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, motyvuodama tuo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino jos galimybes pasirūpinti vaikais, priimdamas sprendimą neatsižvelgė į vaikų nuomonę bei nustatė ribojančią jos kaip motinos teises bendravimo su vaikais tvarką. Kolegija nesutinka su šiais apeliantės argumentais ir atmeta juos kaip nepagrįstus.

Dėl vaikų gyvenamosios vietos

Pažymėtina, jog vaiko interesus kiekvienoje byloje būtina individualizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. P. v. V. P., bylos Nr. 3K-3-49/2009). Juos pirmiausiai nulemia teigiama vaiko, kaip sveikos, dorovingos, tvirtos bei intelektualios asmenybės, raida, jo poreikiai turėti saugią asmeninę (tiek fizine, tiek socialine prasme) aplinką, kurioje jis galėtų būti, užsiimti jam reikalingais dalykais, žaisti, lavinti savo gabumus, būti apsaugotas nuo suaugusių kasdienių rūpesčių ir pan.Nagrinėjamu atveju bylos medžiaga nustatyta, jog nuo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 4 d. šalių nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta nustatyta su atsakove. Remiantis Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 29 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-143-562/2016 atsakovės sugyventinis A. G. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 150 str. 4 d. (t.y. seksualinis prievartavimas, atliktas mažamečiui asmeniui) ir nuteistas laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams dėl to, kad 2015-08-29 seksualiai prievartavo mažametį šalių vaiką R. K.. Bylos duomenys patvirtina, jog atsakovė ir po minėtų įvykių toliau palaikė ryšius su sugyventiniu. Atsakovė neturi nuosavybės teise nekilnojamojo turto, transporto priemonių, gyvena nuolatiniam gyvenimui pritaikytame vagonėlyje. Byloje nėra duomenų kam priklausančiame žemės sklype minėtas vagonėlis pastatytas ir kam jis priklauso.Kolegija nesutinka su apeliantės argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog vaikams nesaugu gyventi su atsakove nenustatęs jokių atsakovės veiksmų, kurie būtų priešingi vaikų interesams. Atkreiptinas apeliantės dėmesys, jog vien faktas, kad įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu patvirtina, jog vaikams gyvenant su atsakove, vienas iš šalių nepilnamečių vaikų buvo seksualiai išnaudojimas, sudaro pagrindą konstatuoti, jog atsakovė negali tinkamai pasirūpinti vaikais ir jos gyvenamojoje aplinkoje jiems nėra saugu. Kolegijos vertinimu, apeliantės pozicija bylos nagrinėjimo metu sumenkinant jos vaiko atžvilgiu naudotą seksualinę prievartą, teigiant, kad sugyventinis atsiprašė ir tai nepadarė jokios žalos nepilnamečiam sūnui, sudaro pagrindą vertinti, kad jos kaip motinos požiūris į vaikų priežiūrą ir rūpinimąsi jais yra neatsakingas. Kritiškai vertintini apeliacinio skundo teiginiai, jog atsakovė neketina sieti savo ateities su buvusiu sugyventiniu A. G., atliekančiu laisvės atėmimo bausmę. Pažymėtina, jog bylos nagrinėjimo metu atsakovė nesilaikė nuoseklios pozicijos dėl savo ateities planų su jauniausio vaiko tėvu A. G., kuris naudojo seksualinę prievartą prieš kitą jos sūnų R. K.. Bylos medžiaga patvirtina, jog atsakovė baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu, kurioje jis buvo kaltinamas, o po to nuteistas už jos sūnaus seksualinę prievartą, palaikė sugyventinį, teikė apeliacinį skundą dėl priimto nuosprendžio siekdama bausmės sušvelninimo. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis atsakovės paaiškinimais, nustatė, kad ji savo ateitį sieja su A. G., planuoja bendrą gyvenimą po laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Atsiliepime į ieškinį atsakovė nurodė, jog sugyventiniui atsiprašius, ji jam atleido. Bylos medžiaga taip pat nustatyta ir apeliantė to neneigia, jog atsakovės sugyventinis ir toliau po šalių nepilnamečio sūnaus seksualinio išnaudojimo, lankėsi ir nakvojo pas atsakovę. Atkreiptinas apeliantės dėmesys, jog net ir nesant kardomosios priemonės, atsakovės sugyventiniui lankytis jos gyvenamojoje vietoje, bet kuris atidus ir protingas asmuo suvoktų atsakovo padarytų veiksmų žalą vaiko psichikai ir pasekmes, kurias sukelia tolimesnis tokio asmens buvimas šalia vaiko. Kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės pavirtina atsainų apeliantės požiūrį į jos kaip motinos pareigas bei į sugyventinio veiksmus nepilnamečio sūnaus atžvilgiu. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad ieškovas turi gyvenamąją vietą – jam suteiktą socialinį būstą, kuriame yra reikalingi patogumai ir sudarytos palankios sąlygos vaikų vystymuisi. Ieškovas yra dirbantis, tiek jo darbdavys, tiek nagrinėjimo metu apklausti ieškovo kaimynai patvirtino, kad Č. K. yra nekonfliktiškas, neturi problemų su alkoholio vartojimu, kas sudaro pagrindą pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, jog ieškovo namuose yra sudarytos tinkamos sąlygos augti vaikams. Apeliantė nesutikdama su tokiomis teismo išvadomis, nepateikė įrodymų, jog šalių nepilnamečių vaikų gyvenimas su ieškovu kenktų jų interesams. Iš Trakų rajono savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriaus pateiktos išvados matyti, jog ieškovo namuose lankėsi Trakų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja, kuri išvadoje patvirtino, kad vaikai yra prižiūrimi, linksmi, be to, mažametė dukra L. K. darbuotojai pasakė, jog jos motina, t.y. atsakovė, liepė jai skambinti, kai ieškovas bus neblaivus. Kaip pagrįstai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, atsakovė gyvena nuolatiniam gyvenimui pritaikytame vagonėlyje, byloje nėra pateikti įrodymai, kam jis priklauso nuosavybės teise, taip pat, kieno žemės sklype jis pastatytas, dėl to konstatuotina, kad vaikai būtų neužtikrinti dėl pastovios gyvenamosios vietos, o mažamečiams vaikams, kaip pažymima ir kasacinio teismo praktikoje, būtina stabili, nuolatinė namų aplinka. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad byloje pateikta Vilniaus miesto savivaldybės Vaikų teisių apsaugos skyriaus išvada patvirtina, jog vaikams pas atsakovę sudarytos geros sąlygos gyvenimui, jais pasirūpinta, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog teismas pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą pagrįstai vertino ne tik šį pavienį įrodymą, bet įrodymų visetą. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog atsakovės turimos gyvenimo sąlygos nuolatiniam gyvenimui pritaikytame vagonėlyje nėra geresnės nei ieškovo gautame socialiniame būste. Taigi, byloje surinktų įrodymų visuma sudaro pagrindą konstatuoti, jog esant tokiai faktinei situacijai šalių nepilnamečių vaikų gyvenimas kartu su atsakove prieštarauja jų interesams. Kolegija taip pat nesutinka su apeliantės argumentais, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui turėjo įtakos aplinkybė, jog nebuvo išklausyta vaikų nuomone dėl gyvenamosios vietos. Pažymėtina, jog pagal CPK 503 straipsnio 5 dalį, teismas, priimdamas sprendimą, turi atsižvelgti į vaiko nuomonę, jeigu tai neprieštarauja paties vaiko interesams. Atkreiptinas apeliantės dėmesys, jog šiuo atveju abu šalių vaikai yra mažamečiai, prieš vieną iš vaikų, t.y. mažametį R. K. buvo panaudota seksualinė prievarta. Pažymėtina, jog dėl savo amžiaus nei vienas iš vaikų tokios pobūdžio nusikalstamos veikos gali tinkamai nesuvokti ir nesugebėti suformuoluoti savo pažiūrų dėl to kas geriausiai atitinka jų interesus. Kaip matyti iš bylos duomenų, Trakų rajono savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyrius 2015-06-08 išvadoje teismui nurodė, kad apklausti vaikus teismo posėdyje nėra tikslinga. Nurodyta, kad mergaitė keičia savo nuomonę, yra įtraukiama į tėvų nesutarimus, o tai kelia įtampą, stresinė situacija, dalyvaujant teismo posėdyje, šį neigiamą poveikį dar padidintų. Ričardas ikimokyklinio amžiaus, buvo apklausiamas baudžiamojoje byloje, patyrė neigiamus išgyvenimus dėl seksualinės prievartos, o apklausa jam gali sukelti neigiamų išgyvenimų. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymų visumą, šalių argumentus bei išvadą teikiančios institucijos nuomonę bei vadovaudamasis prioritetiniu vaikų interesų principu, pagrįstai sprendė, jog atsakovė neužtikrina fiziškai ir psichologiškai saugių ir pastovių gyvenimo sąlygų sūnui ir dukrai, o ieškovas turi tokias galimybes, todėl pagrįstai nustatė vaikų gyvenamąją vietą su ieškovu.

Dėl bendravimo tvarkos

Apeliantė nesutinka su teismo nustatyta bendravimo su vaikais tvarka, kadangi taip neteisėtai apribotos atsakovės teisės bendrauti su nepilnamečiais vaikais. Kolegija atmeta šiuos argumentus kaip nepagrįstus.Pažymėtina, jog CK 3.175 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Minimalus bendravimas gali būti nustatomas tik tuomet, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams. Aplinkos, kurioje vaikas gyvena, stabilumas yra reikšmingas, vaiko psichologinei būklei įtaką turintis veiksnys. Tėvų teisių ir pareigų lygybės bei maksimalaus abiejų tėvų dalyvavimo auklėjant vaiką principai teismui nustatant skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką reiškia, kad apribojimai bendrauti su vaiku daromi jeigu jie reikalingi vaiko interesams užtikrinti. Tačiau tai nereiškia, kad, net ir nesant priežasčių riboti skyrium gyvenančio tėvo (motinos) dalyvavimą auklėjant vaiką, teismas visada privalo nustatyti tokią skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką, pagal kurią vaiko praleidžiamas laikas su abiem tėvais būtų vienodas. Pažymėtina, kad CK 3.170 straipsnio 1 dalyje nustatyta vaiko tėvų teisė ir pareiga bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant tėvams negyvenant kartu, nėra pažeidžiama nustatant minimalų bendravimas, nes pastarasis nustatomas atsižvelgiant į vaiko interesus kaip prioritetinius. Kolegijos vertinimu, apeliantės siūloma nustatyti bendravimo su vaikais tvarka yra maksimali ir nustatoma tais atvejais, kai byloje nėra nustatoma jokių grėsmių vaikų bendravime su vienu iš tėvų. Tačiau kolegija atsižvelgdama į šios bylos aplinkybes ir 24 punkte nurodytus argumentus, nustačius, jog atsakovė negali tinkamai pasirūpinti vaikais ir jos namuose nėra sukurtos sąlygos vaikų fiziniam ir psichologiniam saugumui tokios apimties atsakovės bendravimo su vaikais tvarka neatitinka nepilnamečių šalių vaikų interesų.Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikydamas vaikų gyvenamosios vietos nustatymą reglamentuojančias teisės normas, tinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, priėmė teisėtą ir pagrįstą, vaikų interesus atitinkantį sprendimą, kurio naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu kolegija,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.