- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-02-12
- Bylos Nr.
- I-547-811/2018
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Violeta Petkevičienė
- Pareiškėjas
- V. K.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Violeta Petkevičienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2017 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. (23.24-08)-327-7264 „Atidėti / išdėstyti mokestinės nepriemokos / baudos už administracinį nusižengimą sumokėjimą“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti VMI iš naujo išnagrinėti jo 2017 m. rugpjūčio 21 d. prašymą dėl mokestinės nepriemokos išdėstymo (b. l. 1–6, 33).
Pareiškėjas skundą grindžia tuo, kad jo atžvilgiu buvo atliktas mokestinis patikrinimas, kurio metu jam apskaičiuotos papildomos mokestinės prievolės. Su VMI sudarė mokestinės paskolos sutartį, dėl ko galutinė grąžintina suma išaugo iki (duomenys neskelbtini) Lt. 2013 m. kreipėsi į VMI dėl dokumentų, susijusių su atliktu mokestiniu tyrimu, pateikimu. Susipažinęs su jais suprato, jog mokestinio tyrimo metu buvo padarytos grubios klaidos, dėl to ir atsirado lėšų trūkumas, kuris buvo apmokestintas. Kreipėsi į VMI bei į teismą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 10 d. nutartimi išieškojimą sustabdė. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 7 d. priėmė jam palankų sprendimą, tačiau šis sprendimas yra apskųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (toliau – ir LVAT). Nurodo, kad mokestinio tyrimo metu jam buvo daromas spaudimas, taip pat buvo padaryta grubių skaičiavimo klaidų.
Atsiliepimas
Pateiktame atsiliepime atsakovė VMI su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 48–51).
Nurodė, kad VMI, priimdama Sprendimą, išnagrinėjo tiek pareiškėjo prašymą ir su juo pateiktus dokumentus, tiek surinktą papildomą informaciją. Nurodo teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, susijusią su mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimu arba išdėstymu. Paaiškino, kad 2017 m. birželio 22 d. gavo pareiškėjo prašymą išdėstyti pagal mokesčio patikrinimą papildomai priskaičiuotą už 2007–2008 metus likusią mokestinę nepriemoką išdėstyti per vienuolika mėnesių, t. y. nuo 2017 m. liepos mėn. ik i2018 m. gegužės 31 d. VMI 2017 m. liepos 3 d. raštu informavo pareiškėją, kad prašymas dėl mokestinės nepriemokos mokėjimo išdėstymo neatitinka Mokestinės nepriemokos ar baudos už administracinį teisės pažeidimą mokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 1998 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 268 „Dėl Mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės) ir Prašymo atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą, sudarant mokestinės paskolos sutartį, reikalavimų aprašo, patvirtinto VMI viršininko 2014 m. rugpjūčio 8 d. įsakymu Nr. VA-63 „Dėl mokestinės paskolos sutarties ir fizinių asmenų anketos formų bei prašymo atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą, sudarant mokestinės paskolos sutartį, reikalavimų aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas) nustatytų reikalavimų, todėl nebus nagrinėjamas.
Šalies argumentai
Rašte nurodė, kad Pareiškėjas gali pakartotinai pateikti prašymą ir papildomus duomenis (dokumentus) dėl mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimo arba išdėstymo. 2017 m. rugpjūčio 25 d. gavo patikslintą prašymą dėl minėtos mokestinės nepriemokos išdėstymo. Pareiškėjas pateikė užpildytą Fizinių asmenų anketą, papildomus dokumentus, t. y. kredito sutartis ir Pareiškėjo 2016-2017 sudarytas pirkimo–pardavimo sutartis. Šiuo konkrečiu atveju pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad jis atitinka Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 88 straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas bei patvirtinančių, kad nedelsiant sumokėjus mokestinę nepriemoką, jo finansinė būklė taptų kritine arba mokesčių mokėtojas turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, tačiau šios mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiktų jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau.
Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas Fizinių asmenų anketoje 12 punkte: Kitas turtas (lėšos, esančios bankų įstaigose, grynieji pinigai, brangenybės) duomenų nenurodė, banko sąskaitų išrašų nepateikė. Be to, pareiškėjas nurodė ženkliai mažesnes pajamas, negu nustatė VMI. Pareiškėjas nepagrindė, kodėl jam turi būti leista sumokėti nepriemoką vėliau, negu nustatyta įstatyme. Išnagrinėta pareiškėjo finansinė būklė leidžia manyti, kad pareiškėjas iš dalies galėjo mokėti įsiskolinimą biudžetui, tačiau, galimai pažeisdamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, prioritetą mokėti skyrė kitiems kreditoriams. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, jog pareiškėjas turėjo / turi galimybių sumokėti prašomą išdėstyti mokestinę nepriemoką. Tai, kad pareiškėjas visas pinigines lėšas investuoja į nekilnojamą turtą, kad gautų daugiau pajamų, nėra teisinis pagrindas išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą. Vadovaujasi LVAT suformuota praktika ir nurodo, kad pareiškėjo argumentas, jog jo prašymas galėjo būti patenkintas dėl to, kad jo mokestinės prievolės įvykdymas yra užtikrintas hipoteka, yra nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
byloje ginčas kilo dėl atsakovės 2017 m. rugsėjo 19 d. sprendimo Nr. (23.24-08)-327-7264 „Atidėti / išdėstyti mokestinės nepriemokos / baudos už administracinį nusižengimą sumokėjimą“ teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, jog pareiškėjas skunde taip pat nurodė argumentus dėl 2007–2008 metais mokestinio patikrinimo metu padarytų klaidų ir Šiaulių AVMI pareigūnės V. K. nekompetencijos, tačiau atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės buvo išnagrinėtos Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. sprendime Nr. I-2432-289/2016, kuris apeliacine tvarka apskųstas LVAT, taip pat į tai, kad tai nėra nagrinėjamos bylos dalykas, teismas dėl šių pareiškėjo argumentų nepasisako.
Byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad VMI 2017 m. birželio 22 d. gavo pareiškėjo prašymą išdėstyti pagal mokestinio patikrinimo papildomai priskaičiuotą už 2007–2008 metus likusią mokestinę nepriemoką, t. y. nuo 2017 m. liepos mėn. iki 2018 m. gegužės mėn. (b. l. 54–55).
Pareiškėjas 2017 m. rugpjūčio 25 d. pateikė prašymą dėl minėtos mokestinės nepriemokos išdėstymo 36 mėnesiams. Pareiškėjas kartu su prašymu pateikė užpildytą Fizinių asmenų anketą, kredito sutartį ir 2016–2017 metais sudarytas pirkimo–pardavimo sutartis (b. l. 66–141).
VMI 2017 m. rugsėjo 19 d. išvadoje Nr. (23.31-08)-326-6266 (toliau – ir Išvada), atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas 2011 m. sausio 18 d. sudarė Mokestinės paskolos sutartį Nr. 9 dėl (duomenys neskelbtini) Lt ((duomenys neskelbtini) Eur) mokestinės nepriemokos mokėjimo išdėstymo iki 2016 m. spalio 7 d. (toliau – ir Mokestinės paskolos sutartis), kuri 2013 m. gegužės 14 d. buvo nutraukta pareiškėjui nevykdžius sutarties sąlygų, į tai, kad pareiškėjas 2017 metais sudarė (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sandorius, kuriais perleido 7 nekilnojamojo turto objektus (sandorių suma sudarė (duomenys neskelbtini) Eur), į pareiškėjo turtinė padėtį, 2015–2017 metais gautas pajamas, nurodytas Metinėje pajamų deklaracijoje ir Fizinių asmenų anketoje, darė išvadą, jog pareiškėjas iš dalies galėjo sumokėti įsiskolinimą biudžetui, tačiau, galimai pažeisdamas CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymą grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, prioritetą mokėti skyrė kitiems kreditoriams. Todėl siūlė pareiškėjo prašymo netenkinti ir neišdėstyti pareiškėjo (duomenys neskelbtini) Eur mokestinės nepriemokos mokėjimo (b. l. 10–11).
VMI, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 88 straipsniu ir 14 straipsnio 7 dalimi, Taisyklėmis, ir VMI 2017 m. rugsėjo 19 d. išvada Nr. (23.31-08)-326-6266 nusprendė pareiškėjui neatidėti (duomenys neskelbtini) Eur GPM mokestinės nepriemokos (b. l. 9). Sprendimas ir Išvada pareiškėjui išsiųsti 2017 m. rugsėjo 20 d. raštu (b. l. 8).
Pareiškėjas, nesutikdamas su VMI Sprendimu ir jo motyvuojamąja dalimi laikytina Išvada, skunde teismui teigia, jog neatidėjus mokestinės nepriemokos sumokėjimo penkių mėnesių laikotarpiui ir priverčiant ją sumokėti nedelsiant, pareiškėjo finansinė padėtis taptų kritiška. Pareiškėjas visas finansines lėšas investuoja į nekilnojamąjį turtą, kad gautų daugiau pajamų. Be to VMI yra įkeistas nekilnojamas turtas kaip garantas, mokestinės nepriemokos įkeisto turto suma kelis kartus viršija pareiškėjo mokestinę nepriemoką.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja MAĮ 88 straipsnis, kurio 1 dalyje numatyta, kad mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą finansų ministro nustatyta tvarka mokesčių administratorius gali atidėti arba išdėstyti. Mokestinės nepriemokos mokėjimas atidedamas arba išdėstomas mokesčių administratoriaus sprendimu. Šio sprendimo pagrindu sudaroma mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus mokestinės paskolos sutartis. Vadovaujantis MAĮ 88 straipsnio 2 dalimi, sprendimas atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimą ar jį išdėstyti gali būti priimtas tik nustačius, kad nedelsiant ją sumokėjus mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų kritine arba mokesčių mokėtojas turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, tačiau šios mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiktų jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau.
Taigi sprendimas dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo ar išdėstymo gali būti priimtas esant dviem kumuliatyvioms sąlygoms, t. y. kai nustatoma, jog nedelsiant sumokėjus mokesčio nepriemoką mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų kritine arba jis turėtų didelių sunkumų, vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, taip pat nustatoma, jog mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiks mokesčių mokėtojui galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau. Toks MAĮ 88 straipsnio 2 dalies aiškinimas pateikiamas ir nuosekliai formuojamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, pavyzdžiui 2011 m. gruodžio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-575-3585/2011, 2014 m. vasario 24 d. nutartyje administracinėje byloje A602-220/2014, 2015 m. rugsėjo 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1918-575/2015 ir kt. Pažymėtina, kad minėtų abiejų sąlygų buvimą turi pagrįsti pats mokesčių mokėtojas (LVAT 2017 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje A-1250-442/2017).
Aptariamus visuomeninius santykius reglamentuoja ne tik MAĮ, bet ir poįstatyminiai teisės aktai, tuo pačiu ir Taisyklės. Taisyklių 7 punkte nurodyta, jog, priimant sprendimą atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą, vertinama mokesčių mokėtojo finansinė būklė pagal Mokesčių mokėtojo finansinės būklės vertinimo rekomendacijas, nustatytas centrinio mokesčių administratoriaus. Pagal Taisyklių 19 punktą, mokesčių mokėtojas prie prašymo atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą turi pridėti centrinio mokesčių administratoriaus nustatytus dokumentus, kuriais apibūdinama mokesčių mokėtojo finansinė būklė ir kuriais pagrindžiami prašyme nurodyti duomenys ir aplinkybės.
Taigi nurodytas teisinis reguliavimas yra pakankamai aiškus: mokesčių administratorius gali priimti sprendimą dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo ar išdėstymo tik tuo atveju, kai yra įsitikinęs, jog nedelsiant sumokėjus mokestinę nepriemoką mokesčių mokėtojo finansinė padėtis taps kritine, taip pat yra įsitikinęs mokesčių mokėtojo galimybe mokestinę nepriemoką sumokėti, bet sumokėti ne iš karto, o tą įsitikinimą pagrindžia esantys rašytiniai įrodymai (dokumentai).
LVAT 2014 m. vasario 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-220/2014 yra išaiškinęs, jog įrodinėjimas ne teismo administraciniame procese priklauso nuo ginčo santykių pobūdžio, nuo teisinio minėto santykio reglamentavimo. Tokiais atvejais, kai viešojo administravimo subjektui yra pateikiamas fizinio ar juridinio asmens prašymas, kuriuo prašoma taikyti jų atžvilgiu tam tikras išimtis, paprastai įrodinėjimo pareiga tenka prašymą teikiančiam asmeniui. Teisės normos, reglamentuojančios mokestinės nepriemokos atidėjimą ar išdėstymą, įtvirtina aiškią mokesčio mokėtojo pareigą pateikti įrodymus, patvirtinančius tokio prašymo pagrįstumą. Taigi pagrindinė pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžiamas prašymo išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą pagrindas, tenka pareiškėjui, tuo tarpu mokesčio administratoriaus įrodinėjimo pareiga yra daugiau papildomo pobūdžio.
Minėta, jog pareiškėjas VMI 2017 m. rugpjūčio 25 d. pateikė užpildytą Fizinių asmenų anketą, kredito sutartis ir 2016–2017 metais sudarytas pirkimo–pardavimo sutartis (b. l. 66–141). Kaip teisingai nurodė VMI atsiliepime į skundą, pareiškėjas Fizinio asmenų anketoje 12 punkte: Kitas turtas (lėšos, esančios bankų įstaigose, grynieji pinigai, brangenybės) duomenų nenurodė, banko sąskaitų išrašų nepateikė. Minėtos anketos 18 punkte nurodė, kad 2018 m. gautos pajamos sudarė (duomenys neskelbtini) Eur, o 9 punkte nurodė, kad nuosavybės teise priklauso dešimt žemės sklypų bei keletas butų (b. l. 66–71). Mokesčių administratorius, sulyginęs Fizinių asmenų anketoje ir 2016 metų Metinėje pajamų deklaracijoje nurodytas pajamų sumas, padarė išvadą, jog pareiškėjo Fizinių asmenų anketoje nurodytos gautos pajamos yra mažesnės. Pareiškėjo vardu nuosavybės teise įregistruoti (duomenys neskelbtini) nekilnojamojo turto objektai ((duomenys neskelbtini) iš jų taikoma hipoteka, (duomenys neskelbtini) – areštas), per 2017 metus pareiškėjo vardu nuosavybės teise užregistruoti (duomenys neskelbtini) nekilnojamojo turto objektai (b. l. 10–11). Pareiškėjo Fizinių asmenų anketoje 18 punkte nurodyta 2016 m. gautų pajamų suma nepatvirtina aplinkybės, jog būtent 2016 m. pareiškėjas gavo (duomenys neskelbtini) (Eur), kadangi iš 2016 m. Metinės pajamų deklaracijos matyti, kad 2016 m. pareiškėjo gautos pajamos sudarė (duomenys neskelbtini) Eur suma. Nagrinėjamo ginčo aspektu svarbu pažymėti ir tai, kad pareiškėjas 2011 m. sausio 18 d. buvo sudaręs Mokestinės paskolos sutartį, kuri 2013 m. gegužės 14 d. buvo nutraukta pareiškėjui nevykdžius sutarties sąlygų. Ginčo dėl šių aplinkybių nėra.
Įvertinus rašytinę bylos medžiagą, konstatuotina, kad pareiškėjas VMI nepateikė dokumentų, pagrindžiančių, jog jis atitinka MAĮ 88 straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas, t. y. nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad nedelsiant sumokėjus (duomenys neskelbtini) Eur mokestinę nepriemoką, jo finansinė būklė taptų kritine. Be to, kaip matyti iš Išvados turinio, pareiškėjas 2017 metais sudarė (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sandorius, kuriais perleido (duomenys neskelbtini) nekilnojamojo turto objektus (sandorių suma – (duomenys neskelbtini) Eur) (b. l. 10–11). Ginčo dėl šių aplinkybių nėra, todėl, teismo vertinimu, išvadoje pagrįstai nurodoma, kad pareiškėjas, nesilaikydamas CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintos atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo tvarkos, į valstybės biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą mokesčių nemokėjo.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas tiek kartu su pirminiu skundu, tiek su teismui 2017 m. spalio 18 d. pateiktu pranešimu pateikė dokumentus, galimai patvirtinančius, jog jis atitinka MAĮ 88 straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas, tačiau teismas šių dokumentų nagrinėjamoje byloje nevertina, kadangi pirmiausia tokie dokumentai turėjo būti pateikti VMI – kaip subjektui, pagal kompetenciją priimančiam sprendimą dėl mokestinės nepriemokos atidėjimo arba išdėstymo.
Nepagrįsti yra pareiškėjo argumentai, jog jo prašymas galėjo būti patenkintas dėl to, kad jo mokestinės prievolės įvykdymas yra užtikrintas hipoteka, o įkeisto turto suma viršija pareiškėjo mokestinę nepriemoką. LVAT 2014 m. vasario 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-220-14 išaiškino, jog mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo ir mokestinės nepriemokos išdėstymo taikymas yra skirtingi veiksmai, kuriuos reguliuoja atskiros mokesčių teisės normos, todėl šių institutų taikymas yra sprendžiamas savarankiškai esant įstatyme nustatytoms sąlygoms. Mokesčių administratorius, nagrinėdamas mokestinės nepriemokos išdėstymo klausimą, visų pirma turi nustatyti, ar yra įstatyme nustatyti pagrindai, kuriems esant gali būti tenkinamas mokesčio mokėtojo prašymas, taip pat gali atsižvelgti ir į kitas reikšmingas nagrinėjamo atvejo aplinkybes, pvz., į tai, kad yra pritaikytas mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimas, tačiau ši aplinkybė savaime nesudaro pagrindo tenkinti mokesčių mokėtojo prašymo, nes įstatymas to nepriskiria prie mokestinės prievolės išdėstymo pagrindų. Be to, tai, kad pareiškėjas visas pinigines lėšas investuoja į nekilnojamąjį turtą, kad gautų daugiau pajamų, vadovaujantis aukščiau nurodyta LVAT praktika, taip pat nėra teisinis pagrindas išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas bei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje pabrėžia, kad mokesčių surinkimas yra susijęs su viešojo intereso apsauga, nes taip yra gaunama lėšų visos visuomenės poreikiams tenkinti. Mokesčių teisės prasme, subjektas, tiesiogiai ar netiesiogiai prisidedantis prie mokesčių nemokėjimo, elgiasi nesąžiningai, nemokant mokesčių yra pažeidžiamas viešasis interesas. Taip yra pažeidžiami ir mokesčių visuotinio privalomumo, mokesčių mokėtojų lygybės principai, nes mokesčių nemokantys subjektai konkurencine prasme atsiduria geresnėje padėtyje nei juos mokantys (Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimas; LVAT 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-2255/2011; LVAT 2014 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-220-14; LVAT 2015 m. rugsėjo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1918-575/2015).
Įvertinus nustatytas aplinkybes, taip pat nustačius, kad pareiškėjas perpardavinėja nekilnojamąjį turtą ir gauna pajamas, spręstina, jog viešojo administravimo institucija, įgyvendinanti viešąjį interesą mokesčių surinkimo srityje, tinkamai atliko savo funkcijas. Mokesčių administratorius turi teisę priimti sprendimą, leidžiantį taikyti mokesčių mokėtojo atžvilgiu tam tikrą išimtį, tik įstatyme nustatytais atvejais ir tokiu būdu, kad nebūtų pažeidžiamas valstybės fiskalinis interesas. Nagrinėjamu atveju VMI, atsisakydama išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą, siekė užtikrinti tiek viešojo intereso surinkti mokesčius, tiek pareiškėjo intereso stabilizuoti finansinę padėtį tinkamą balansą, inter alia (lot. be kita ko), garantuojantį visuotinio privalomumo ir mokesčių mokėtojų lygybės principų (MAĮ 7, 8 str.) realų įgyvendinimą.
Apibendrinant konstatuotina, kad mokesčių administratorius, įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo, nepažeidė bendrųjų teisės (draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą) ir gero administravimo (objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia), apmokestinimo teisinio reglamentavimo ir taikymo (mokesčių mokėtojų lygybės, teisingumo ir visuotinio privalomumo) principų, todėl tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo pateiktus dokumentus ir paties mokesčių administratoriaus surinktus duomenis ir padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas neįrodė MAĮ 88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos pirmos imperatyvios sąlygos, t. y. kad pareiškėjui nedelsiant sumokėjus (duomenys neskelbtini) Eur mokestinę nepriemoką, jo finansinė būklė taptų kritine.
Ginčijamas atsakovės sprendimas savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, jį priėmė kompetentingas viešojo administravimo subjektas, šį sprendimą priimant pagrindinės procedūros nebuvo pažeistos, dėl to naikinti pareiškėjo ginčijamą administracinį aktą nėra pagrindo.
Atmetus pareiškėjo skundą, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinio pareiškėjo reikalavimo įpareigoti atsakovę iš naujo nagrinėti klausimą dėl (duomenys neskelbtini) Eur mokestinės nepriemokos atidėjimo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo V. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.