Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mildos Vainienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Violetos Petkevičienės, Donato Vansevičiaus, vertėjaujant Nerijui Šatkauskui, dalyvaujant pareiškėjui O. B. A. (O. B. A.) ir jo atstovui advokato padėjėjui Valdui Rakauskui, atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo O. B. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjo nuomone, skundžiamame sprendime nepagrįstai konstatuota, jog jis galimai kelia grėsmę viešajai tvarkai, nes pareiškėjas pripažintas įtariamu padarius sunkų nusikaltimą. Pabrėžė, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. įtvirtinta nekaltumo prezumpcija yra viena svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų. Tai pamatinis teisingumo vykdymo baudžiamųjų bylų procese principas, svarbi žmogaus teisių ir laisvių garantija. Asmuo laikomas nepadariusiu nusikaltimo, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Pareiškėjo teigimu, atsakovas šiuo atveju pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą. Atsakovo teiginiai apie pareiškėjo keliamą grėsmę yra nekonkretūs, niekuo neparemti, deklaratyvūs, bendro pobūdžio. Be to, ir pačiame skundžiamame sprendime nurodoma „galimai keliama grėsmė“ leidžia konstatuoti, jog nėra jokių duomenų apie grėsmę viešajai tvarkai, o remiamasi tik pradėtu ikiteisminiu tyrimu. Pasak pareiškėjo, jis pateikė visus būtinus dokumentus, reikalingus leidimui laikinai gyventi pakeisti.

Migracijos departamentas pabrėžė, jog ginčijamame sprendime nenagrinėjo pareiškėjo kaltumo arba nekaltumo dėl jam inkriminuojamos veikos padarymo klausimo ir nekonstatavo, kad pareiškėjas yra kaltas dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų, o tik atsisakė pakeisti leidimą laikinai gyventi, atsižvelgdamas į Policijos departamento išvadą. Ginčijamas sprendimas nėra baudžiamosios atsakomybės taikymo aktas. Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti institucija, todėl galimybės detalizuoti pareiškėjo vaidmenį ir konkrečius veiksmus atliekant nusikalstamas veikas ar indėlį atskleidžiant nusikalstamas veikas yra ribotos. Taip pat pažymėjo, kad pagal UTPĮ 35 str. 1 d. 1 p. atsisakymui pakeisti leidimą gyventi nebūtina nustatyti, kad sprendimo priėmimo metu teismo sprendimu yra konstatuotas visuomenės intereso pažeidimas – užtenka įvertinti, ar užsieniečio elgesys praeityje sudaro realios bei akivaizdžios grėsmės viešajai tvarkai galimybę. Priešingu atveju valstybės institucijų galimybės operatyviai reaguoti į galimą grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai būtų itin apribotos.

Dėl pareiškėjo prašymo įpareigoti išduoti jam leidimą laikinai gyventi atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra konstatavęs, jog teismas negali pakeisti viešojo administravimo institucijos, kuriai pagal įstatymus pavesta spręsti dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo, ir, teismo sprendimo rezoliucine dalimi kategoriškai įpareigojant išduoti leidimą nuolat gyventi, iš esmės pačiam priimti sprendimą išduoti leidimą.

Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas prašė skundą tenkinti, remdamiesi skunde išdėstytais argumentais.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 2014 m. lapkričio 14 d. Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriaus sprendimo Nr. (15/4-4)31-1492(00220), kuriuo atsisakyti pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad pareiškėjui Nigerijos Respublikos piliečiui O. B. A. 2013 m. lapkričio 16 d. UTPĮ 40 str. 1 d. 5 p. ir 45 str. 1 d. 1 p. pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris galiojo iki 2014 m. lapkričio 15 d. (b. l. 51) .

2014 m. spalio 14 d. pareiškėjas pateikė Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Prašyme nurodyta, jog pareiškėjas ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, t. y. dirbti UAB „Jammo“, Vilniuje (b. l. 44–49).

Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius skundžiamu 2014 m. lapkričio 14 d. sprendimu Nr. (15/4-4)31-1492(00220) pareiškėjo prašymo netenkino, atsižvelgdamas į Policijos departamento išvadą, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai (b. l. 71–73).

Atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai yra įtvirtinti UTPĮ 35 str. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui nuspręsta atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje UTPĮ 35 str. 1 d. 1 p. pagrindu, kuriame nurodyta, jog išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

Pažymėtina, jog nei UTPĮ, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, tačiau LVAT praktikoje yra išaiškinta, jog negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar sveikatai iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės galimybė (LVAT 2015 m. birželio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1814-858/2015).

Be to, vienas iš UTPĮ įgyvendinamų Europos Sąjungos teisės aktų yra 1990 m. birželio 19 d. Konvencija dėl 1985 m. birželio 14 d. Šengeno susitarimo, sudaryto tarp Beniliukso ekonominės sąjungos valstybių, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos Vyriausybių, dėl laipsniško jų bendrų sienų kontrolės panaikinimo įgyvendinimo (toliau – ir Šengeno konvencija), kurios 99 str. 2 d. nustatyta, kad perspėjimas Šengeno informacinėje sistemoje gali būti duodamas siekiant, be kita ko, neleisti kilti grėsmei visuomenės saugumui, jeigu: a) yra aiškių įrodymų, kad atitinkami asmenys ketina padaryti arba daro daugelį itin sunkių nusikaltimų; arba b) jeigu bendras atitinkamo asmens įvertinimas, ypač atsižvelgiant į anksčiau jo padarytus nusikaltimus, leidžia manyti, kad tas asmuo ir ateityje darys itin sunkius nusikaltimus. Šengeno konvencijos 96 str. 1 d. nustatyta, kad duomenys apie užsieniečius, kuriems pagal duotą perspėjimą draudžiama įvažiuoti, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kuris grindžiamas kompetentingų administracijos institucijų arba teismų sprendimais pagal nacionalinės proceso teisės normas. Minėto straipsnio 2 d. nustatyta, kad sprendimai gali būti motyvuojami grėsme viešajai tvarkai, visuomenės saugumui arba nacionaliniam saugumui, kuri gali kilti dėl užsieniečio buvimo valstybės teritorijoje. Tokia padėtis gali susidaryti pirmiausia tokiais atvejais, kai: užsienietis yra nuteistas už nusikalstamą veiką, už kurią baudžiama ne mažesne kaip vienerių metų laisvės atėmimo bausme; užsienietis yra pagrįstai įtariamas padaręs sunkias nusikalstamas veikas, įskaitant tas, kurios nurodytos 71 str., arba yra aiškių įrodymų, kad jis ketina tokias nusikalstamas veikas padaryti Susitariančiosios Šalies teritorijoje.

Pažymėtina, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti leidimą gyventi, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl siekiant tinkamai pritaikyti UTPĮ 35 str. 1 d. 1 p., be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas.

Pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) (akto redakcija, galiojusi nuo 2014 m. liepos 12 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d.) 58 p. įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas, nagrinėjantis užsieniečio prašymą išduoti leidimą arba užsieniečio prašymą pakeisti leidimą privalo nustatyti, ar nėra UTPĮ nurodytų pagrindų, dėl kurių gali būti atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi. Pagal Aprašo 58.3 p. atsakingas Migracijos departamento tarnautojas turi patikrinti duomenis apie užsienietį: 1) Lietuvos nacionalinėje antrosios kartos Šengeno informacinėje sistemoje – ar kita Šengeno valstybė pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (OL 2006 L 381, p. 4) 24 str. nėra pateikusi perspėjimo dėl draudimo užsieniečiui atvykti ar apsigyventi 58.3.1 p.); 2) Užsieniečių registre – ar užsienietis neįtrauktas į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą (58.3.2 p.); 3) Administracinių teisės pažeidimų ir eismo įvykių registre, Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registre, Prevencinių poveikio priemonių taikymo registre ir Ieškomų asmenų, neatpažintų lavonų ir nežinomų bejėgių asmenų žinybiniame registre – ar užsienietis (vyresnis nei 14 metų) nebuvo padaręs administracinių teisės pažeidimų, ar jis nebuvo teistas, ar jis nėra pripažintas įtariamuoju, kaltinamuoju, ar jam nebuvo taikytos prevencinio poveikio priemonės, ar nėra paskelbta jo paieška Lietuvos Respublikoje (58.3.3 p.).

Iš į bylą pateiktų dokumentų matyti, kad Aprašo 58 p. pagrindu atlikto patikrinimo metu atsakovas nustatė, jog pareiškėjui yra pareikštas įtarimas padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 216 str. 1 d. ir 300 str. 3 d., t. y. kad pareiškėjas, nuo 2012 m. vasario 20 d. būdamas UAB „Jammo“ akcininku, turėdamas galimybę duoti nurodymus bendrovės direktoriui, veikdamas tyčia ir susitaręs su UAB „Jammo“ akcininku, turinčiu 50 proc. bendrovės akcijų, bei direktoriumi Nigerijos Respublikos piliečiu A. L. G., turinčiam galimybę kontroliuoti šio juridinio asmens veiklą ir priimti sprendimus šio juridinio asmens vardu, žinodami kad UAB „Jammo“ realiai jokios veiklos nevykdo ir buvo įsigyta tikslu nuslėpti daromą nusikalstamą veiką bei legalizuoti iš nusikalstamos veikos įgytas pinigines lėšas, žinodami kad UAB „Jammo“ jokių prekių ir paslaugų nepirks ir neparduos kitiems ūkio subjektams, neteisėtai siekdami įteisinti žinomai nusikalstamu būdu iš užsienio kompanijos „Sinovride Energy Limited“ įgytas pinigines lėšas bei siekdami pateisinti nusikalstamu būdu gautų piniginių lėšų kilmę veikdamas bendrai kartu su A. L. G. kompiuterinės technikos pagalba pagamino ir atspausdino žinomai netikrą prekių pirkimo-pardavimo sutartį, pasirašytą UAB „Jammo“ direktoriaus bei užsienio kompanijos „Sinowide Energy Limited“ atstovo, kurioje įrašyta žinomai neteisinga informacija dėl neva tai medienos, metalų ir mineralų pirkimo-pardavimo už 1 853 800 USD sumą, kurią bankui pateikė UAB „Jammo“ direktorius bei tokiu būdu juos legalizavo (b. l. 52–53).

Pažymėtina, kad pagal Aprašo 61 p., jeigu nustatoma, kad yra Aprašo 58.3.3 p. nurodytų duomenų apie užsienietį, tai Migracijos departamentas arba migracijos tarnyba išsiunčia paklausimą Policijos departamentui, ar užsienietis gali kelti grėsmę Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai. Policijos departamentas, patikrinęs turimus duomenis apie užsienietį ir išnagrinėjęs gautą informaciją apie užsieniečio padarytus teisėtvarkos pažeidimus, per 10 darbo dienų nuo paklausimo išsiuntimo dienos šį paklausimą atsiuntusiai įstaigai pateikia išvadą, ar užsienietis gali kelti grėsmę Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai.

Kadangi, kaip matyti atsakovas nustatė Aprašo 58.3.3 p. nurodytą aplinkybę, kad pareiškėjas pripažintas įtariamuoju baudžiamojoje byloje, buvo kreiptasi į Policijos departamentą dėl išvados apie pareiškėją pateikimo (b. l. 66). Policijos departamentas 2014 m. spalio 27 d. išvadoje Nr. 5-IL-1285 nurodė, kad pareiškėjui inkriminuojama nusikalstama veika pagal BK 11 str. 5 d. nuostatas kvalifikuojama kaip sunkus tyčinis nusikaltimas, todėl, vadovaujantis Duomenų apie užsienietį tikrinimo, siekiant nustatyti, ar jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai, ir išvados dėl grėsmės viešajai tvarkai rengimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos policijos generalinio komisaro 2013 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. 5-V-979, 11.4 p. nuostatomis, darytina išvada, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai (b. l. 68).

Nors pagal teismų praktiką aplinkybė, kad užsienietis yra įtariamas padaręs sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, savaime nesudaro pagrindo visais atvejais teigti, kad jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai UTPĮ 35 str. 1 d. 1 p. prasme, ir vien dėl to (tokių įtarimų pareiškimo) tokiam asmeniui turi būti atsisakoma išduoti ar pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (LVAT 2015 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015), tačiau teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju atsakovo sprendimas, atsižvelgiant į Policijos departamento išvadą, atsisakyti pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje yra pagrįstas ir teisėtas. Teismas pažymi, kad valstybė turi diskrecijos teisę nustatyti aiškius kriterijus, pagal kuriuos yra sprendžiama dėl leidimo gyventi šalyje užsieniečiui suteikimo / nesuteikimo ar pakeitimo / nepakeitimo, todėl pareiškėjui neigiamo atsakymo pagrindimas informacija apie galimai pareiškėjo įvykdytą nusikalstamą veiką negali būti vertinamas kaip nekaltumo prezumpcijos pažeidimas.

Kaip minėta, pareiškėjas įtariamas sunkaus tyčinio nusikaltimo padarymu, o pagal Šengeno konvencijos 96 str. 2 d. grėsmė viešajai tvarkai gali susidaryti, kai užsienietis yra pagrįstai įtariamas padaręs sunkias nusikalstamas veikas. Be to, nustatyta, kad pareiškėjui nuo 2014 m. liepos 16 d. iki 2014 m. rugsėjo 16 d. buvo taikoma kardomoji priemonė – suėmimas (b. l. 54). Atkreiptinas dėmesys, kad suėmimo, kaip ir kitų kardomųjų priemonių, būtina taikymo sąlyga yra tai, kad byloje būtų pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad būtent įtariamasis padarė nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 121 str. 2 d.).

Pažymėtina, kad valstybei taikant apsaugos priemones būtina atsižvelgti į užsieniečio ryšius su priimančiąja šalimi bei įvertinti, ar taikytos priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams. Teismas atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo gavęs teisėtos veiklos pagrindu, t. y. pagal UTPĮ 40 str. 1 d. 5 p. (kai užsienietis ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje). Byloje nustatyta, kad pareiškėjas yra UAB „Jammo“ akcininkas (b. l. 55), taigi nusikalstama veika, kuria įtariamas pareiškėjas, susijusi būtent su minėtos bendrovės veikla. Byloje nenustatyta, kad Lietuvos Respublikoje būtų susiklostę kokie kiti pareiškėjo socialiniai ryšiai (pvz.: šeiminiai). Nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjas, kurį su Lietuvos Respublikoje sieja vien ekonominiai ryšiai, yra įtariamas sunkiu tyčiniu nusikaltimu būtent finansų sistemai ir valdymo tvarkai, todėl ginčijamas sprendimas laikytinas proporcingu ir juo nėra pažeista teisinga valstybės interesų ir užsieniečio teisių ir teisėtų interesų pusiausvyra.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atsakovas pagrįstai atsisakė pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl nėra pagrindo panaikinti 2014 m. lapkričio 14 d. Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriaus sprendimą Nr. (15/4-4)31-1492(00220) ir tenkinti pareiškėjo 2014 m. spalio 14 d. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, taigi pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas. Netenkinus pareiškėjo skundo, nėra pagrindo atlyginti jam ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjo O. B. A. (O. B. A.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.