Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. liepos 5 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste - BK) 138 str. 1 d. ir nubaustas laisvės apribojimu devyniems mėnesiams, įpareigojant kiekvieną dieną nuo 23.00 val. iki 06.00 val. būti namuose gyvenamosios vietos adresu.

Iš Ž. B. Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos priteista 1848, 08 Lt (vienas tūkstantis aštuoni šimtai keturiasdešimt aštuoni litai 08 ct) patirtų nukentėjusiojo D. B. gydymo išlaidų. Kolegija, išnagrinėjusi bylą,nustatė :

Ž. B. nuteistas už tai, kad padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, t. y. jis 2011 m. vasario 22 d., apie 20.00 val., bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, asmeninio konflikto metu ištempė nukentėjusįjį D. B. į prieškambarį, kur, jam bandant atsistoti, vieną kartą kumščiu sudavė D. B. į nosį, o šiam nuo minėto smūgio nukritus ant grindų, ne mažiau kaip penkis kartus spyrė į sėdmenis, į liemens sritį ir į pilvą, tokiais veiksmais padarydamas nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį trauminiu kairio inksto plyšimu, lydimu kraujo išsiliejimo ir hematomos susidarymo bei išorinio kraujavimo su šlapimu, ir šono odos nubrozdinimu bei poodinėmis kraujosruvomis veido poakių srityse, dėl ko nukentėjusiojo D. B. sveikata sutriko ilgiau kaip dešimt dienų, bet jam nebuvo nustatyta Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. nurodytų padarinių.

Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. liepos 5 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-68-784/2012 ir nutraukti bylą.

Nuteistasis skunde nurodo, jog nukentėjusysis D. B. parodė, kad bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, jis buvo nuo Valentino dienos (vasario 14 d.), pastoviai gėrė ir rezultate „paskui jam buvo pusiau koma, tas dienas tai atsimena, tai neatsimena, „veidai eina ten, pora žmonių iš matymo prisimena, jis atsikeldavo, išgerdavo ir vėl eidavo miegoti.“ Apklausta teisiamajame posėdyje liudytoja S. Ž. parodė, kad ji gyvena bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir yra šio buto savininkė. Ji ir E. Š. bei D. B. turi alkoholizmo problemų, ji stengiasi gydytis, bet tuo metu jos bute buvo užgėrimas. Apklausta teisiamajame posėdyje liudytoja E. Š., buvusi apelianto sugyventinė, parodė, kad ji padarė loginę išvadą, kad D. B. sumušė apeliantas, nes daugiau nebuvo kam jo sumušti. Skunde taip pat teigiama, jog nuosprendyje nėra nurodyti visi liudytojo R. Š., kuris septynis kartus teistas, parodymai, nes jis nurodė, kad jis pro praviras buto lauko duris, stovėdamas laiptinėje, matė kaip Ž. B., buto koridoriuje gulinčiam D. B. spyrė koja kelis kartus į galvą ir petį, o kad buvo spirta į juosmenį ar pilvą nenurodė. Apelianto vertinimu, neįtikėtina, kad septynis kartus teistas asmuo, matydamas, kad spardo jo draugą, neįsikištų ir nebandytų jo apginti. Neaišku ir tai, kodėl jis, jeigu ir nenorėjo įsikišti, nekvietė ir nesulaukė policijos. Kaip liudytojas ikiteisminiame tyrime jis atsirado vėliau, todėl, apelianto nuomone, šio liudytojo parodymai turėjo būti vertinami kritiškai.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apeliantas ir E. Š. (buvusi apelianto sugyventinė) buvo pardavę bendrą butą. Už bendrai parduotą butą pirkėjai po 1/2 dalį pinigų pervedė į asmenines sąskaitas E. Š. ir apeliantui. Parduodami bendrą butą, pirkėjams jie įsipareigojo, kad esamas buto skolas (komunalines paslaugas ir kitas) padengs kiekvienas po 1/2 dalį skolos, kai gaus pinigus už parduodamą butą. Gavęs pinigus apeliantas savo dalį už komunalines paslaugas susidariusios buto skolos padengė, tačiau E. Š. savo skolos dalies nepadengė ir dingo. Pirkėjai, nerasdami jos, pradėjo reikšti pretenzijas apeliantui, kad jis sąmoningai nesako, kur slapstosi jo buvusi sugyventinė. Apeliantui susisiekus su E. Š. tėvu - A. K., gyvenančiu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, jis nurodė, kad E. Š. gali būti pas S. Ž., kuri gyvena (duomenys neskelbtini) 2-ojo namo pirmame aukšte. Atvykus minėtu adresu ir paklausus name gyvenančių kaimynų ar nežino, kur gyvena Simona, jie nurodė name butą Nr. 46, kaip butą landynę. S. Ž. priklausančiame bute buvo girtaujama nebe pirmą savaitę. To neneigia ir S. Ž., E. Š., R. Š., D. B.. Per tą girtavimą kažkas buvo paėmęs E. Š. banko kortelę ir nuo jos sąskaitos bankomate nuėmė pinigus. Dėl šio fakto yra pradėtas ikiteisminis tyrimas. Šią baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teismas prašė prokuratūros pateikti, tačiau prokuratūra atsisakė tai padaryti. Minėtoje baudžiamojoje byloje buvo pateikti įtarimai ir apeliantui, tačiau jie vėliau buvo panaikinti. Kiek apeliantui yra žinoma, minėtoje byloje iš banko yra gautas videoįrašas, kuriame matyti, kad S. Ž. nuima pinigus iš bankomato nuo E. Š. sąskaitos su E. Š. banko kortele. Apeliantas nurodo, jog šioje byloje yra pareikšti įtarimai visai kompanijai, kuri girtuokliavo S. Ž. bute. S. Ž. šias aplinkybes teisme neigė, tačiau vėliau pripažino, kad po to, kai D. B. išvežė policiją, ji tikrai buvo išėjusi kartu su apeliantu ir jis ją palydėjo iki bankomato pasiimti pinigų. Apie tai, kad banko kortelė yra E. Š. ji apeliantui nesakiusi.

Apelianto įsitikinimu, yra akivaizdi liudytojų parodymų vertinimo problema, nes abejotina, kad savaitėmis geriantys asmenys gali ką nors realiai prisiminti, be to, kaip matosi iš bylos medžiagos, yra glaudžiai tarpusavyje susiję bendru pomėgiu alkoholiniams gėrimams. Teismas, vertindamas D. B. padarytą sužalojimą, turėjo įvertinti ir tai, jog apklaustas teisiamajame posėdyje teismo medicinos ekspertas Jonas Mindaugas Paliulis nurodė, kad negali tiksliai atsakyti į klausimą, ar galima besąlygiškai konstatuoti, kad D. B. buvo sužalotas 2011 m. vasario 22 d., nes neturi duomenų, kad galėtų atsakyti teigiamai arba neigiamai. Galima spręsti, kad daug dienų po traumos nebuvo praėję, nes vyko kraujavimas, jei praeina daugiau dienų, kraujavimas sustoja, dažniausiai į šlapimą patenka jau seni eritrocitai. Po tokio sužalojimo D. B. galėjo vaikščioti, jam operacijos nereikėjo. Iš šio specialisto teiginio galima daryti išvadą, kad neatmetama galimybė, jog D. B. sužalojimas galėjo būti padarytas kitų asmenų, kurie ilgą laikotarpį girtuokliavo šiame bute.

Apeliantas skunde dar kartą patvirtina, kad jokių veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu neatliko, nei D. B., nei S. Ž., nei R. Š. iki apsilankymo S. Ž. bute nepažinojo ir jokio pykčio jiems neturėjo. Buvo blaivus, nors liudytojas - policininkas nurodo, kad jautėsi alkoholio kvapas, tačiau neaišku nuo ko, nes minėtame bute buvo nebe pirmą savaitę girtuokliaujama, alkoholio tvaiką teigia jautęs ir pats apeliantas, todėl suprantama, kad tą alkoholio tvaiką turėjo jausti ir atvykę policijos pareigūnai.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras ir nukentėjusysis prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste BPK) 320 str. 3 d. nuostatas, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, ginčija savo kaltę bei stengiasi sumenkinti liudytojų parodymus.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, neturi pagrindo išvadai, kad šioje byloje buvo nesilaikyta įrodymų vertinimo taisyklių (Lietuvos Respublikos BPK 20 str.), t. y. kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, vadovavosi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, ignoravo kokias nors svarbias bylos aplinkybes. Priimtas nuosprendis pakankamai motyvuotas. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl nuteistojo kaltumo nagrinėjamoje byloje padarytos įvertinus surinktų įrodymų visumą: nukentėjusiojo D. B., liudytojų E. Š., S. Ž., R. Š., D. G. parodymus, eksperto Jono Mindaugo Paliulio parodymus, rašytinius bylos duomenis (teismo medicinos specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 23-25) ir kt.) bei paties nuteistojo parodymus.

Akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatyta, jog teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad turi būti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas tiek liudytojų, tiek nuteistojo duotus parodymus įvertino visų bylos duomenų bei parodymų patikimumo kontekste, ir dalį jų motyvuotai atmetė iš nuteistajam pareikšto kaltinimo pašalindamas tas aplinkybes, kurios nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, pilnai nepasitvirtino. Akcentuotina ir tai, kad atlikdamas šiuos veiksmus, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tą aplinkybę, kad įvykio metu tiek nukentėjusysis, tiek liudytojos E. Š. ir S. Ž. buvo ilgą laiką vartoję alkoholį. Dar kartą atsižvelgti į minėtą aplinkybę ir skirtingai vertinti liudytojų parodymus apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nuosprendyje pagrįstai buvo remtasi ir nuosekliais liudytojo R. Š. parodymais, nes jie iš dalies sutampa su kitų liudytojų parodymais, be to, ankstesni teistumai nėra pagrindas konstatuoti juos turinčio asmens parodymų nepatikimumą ar juos vertinti kritiškai. Pažymėtina ir tai, kad nors apeliaciniame skunde teigiama, neva liudytojas R. Š. nurodė matęs kaip Ž. B. buto koridoriuje gulinčiam D. B. spyrė koja kelis kartus į galvą ir petį, o kad buvo spirta į juosmenį ar pilvą nenurodė, šiuos apeliacinio skundo argumentus visiškai paneigia pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokole užfiksuoti minėto liudytojo parodymai, kur jis nurodo, kad matė kaip nuteistasis sudavė nukentėjusiajam du smūgius – vieną į klubą ir vieną aukščiau nei klubas (t. 1 b. l. 166-167).

Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. yra numatyta baudžiamoji atsakomybė už tyčinį nesunkų sveikatos sutrikdymą, kuris apima ir tokį asmens sužalojimą, dėl kurio nukentėjęs asmuo ilgai sirgo. Šioje baudžiamojoje byloje teismo medicinos ekspertas specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatavo nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo mastą, t. y., kad D. B. buvo nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Kaip matyti iš medicinos specialisto išvados, D. B. nustatytas trauminis kairio inksto plyšimas, lydimas kraujo išsiliejimo ir hematomos susidarymo bei išorinio kraujavimo su šlapimu, ir šono nubrozdinimas (tikėtina kairio) bei poodinės kraujosruvos veido poakių srityse. Tai padaryta smūginiais kietų bukų riboto paviršiaus daiktų poveikiais (visumoje būdinga smūgių sudavimui) neužilgo prieš kreipiantis medicininės pagalbos. D. B. diagnozuoti kūno sužalojimai lokalizuoti dviejose skirtingose kūno dalyse, todėl tikėtina, kad jie padaryti kūną žalojančiais daiktais paveikus ne mažiau kaip du kartus. D. B. padarytas kūno sužalojimas tiek visumoje, tiek inksto plyšimas (atskirai nuo kraujosruvų veide) kvalifikuojamas nesunkiu sveikatos sutrikdymu, nes inksto plyšimo gijimas paprastai užtrunka ir sveikata būna sutrikdyta ilgalaikiai, o kraujosruvos veide atitiktų nežymaus masto sveikatos sutrikdymą. D. B. diagnozuoti kūno sužalojimai paties sužalojimui (griuvinėjant ant kietų daiktų), ypač kraujosruvos veide, nebūdinga ir mažai tikėtina (t. 1, b. l. 23-25). Šias savo išvadas ekspertas Jonas Mindaugas Paliulis patvirtino ir duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme. Jis taip pat nurodė, kad šiuo atveju, buvo smūginis poveikis į D. B.. Tas daiktas, su kuriuo kontaktavo D. B. kūnas, liemuo, buvo mažesnio paviršiaus negu pats liemuo, juosmuo. Patirtis rodo, kad toks sužalojimas būdingas smūgiams, dažniau pasitaiko suduodant smūgį, o ne krentant. Klausimas apie griuvimą užduotyje pateikti išvadą nebuvo užduotas, jei toks klausimas būtų užduotas, jis pasakytų, kad trauma nebūdinga griuvimui. Jis negali tiksliai atsakyti į klausimą, ar galima besąlygiškai konstatuoti, kad D. B. buvo sužalotas 2011 m. vasario 22 d., nes neturi duomenų, kad galėtų atsakyti teigiamai arba neigiamai. Tačiau, kad būtent Ž. B. 2011 m. vasario 22 d., apie 20 val., buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, koridoriuje kojomis sudavė smūgius nukentėjusiajam D. B., patvirtino pats nukentėjusysis, liudytoja S. Ž., liudytojas R. Š. bei netiesiogiai liudytoja E. Š.. Nukentėjusysis, duodamas parodymus nurodė, kad nelabai atsimena, kaip jį ištraukė iš lovos, atsimena, kad Ž. B. jį nutempė į koridorių ir ten apspardė. Liudytoja S. Ž. parodė, kad koridoriuje kaltinamasis Ž. B. smogė nukentėjusiajam D. B. kumščiu bei nukentėjusįjį spardė. Ž. B. nukentėjusiajam spyrė daugiau, nei vieną kartą. Taip pat parodė, kad Ž. B. koridoriuje kumščiu vieną kartą smogė D. B. į nosį, po šio smūgio D. B. nukrito koridoriuje ant grindų, o jam iš nosies pradėjo bėgti kraujas. Tada Ž. B. pradėjo spardyti D. B. kojomis į įvairias kūno vietas – sėdmenis, liemens sritį, pilvą spyrė ne mažiau kaip penkis kartus. Liudytoja E. Š. patvirtino, kad įvykio dieną į S. Ž. butą buvo atėjęs nuteistasis Ž. B., kuris ją įstūmė į kitą kambarį, tačiau ji girdėjo muštynių garsus. Liudytojas R. Š. parodė, kad jis buvo užėjęs į S. Ž. butą, atvažiavęs išvakarėse, „baliavojo“. D. B. buvo sveikas, o kuomet jis atvažiavo kitos dienos vakare ir atidarė S. Ž. buto duris, pamatė kaip Ž. B. sudavė koja du smūgius D. B.. Akcentuotina ir tai, kad liudytojas, policijos pareigūnas D. G., nurodė, kad atvykus į įvykio vietą, tarp įėjimų į kambarius, koridoriuje matėsi kraujas. D. B. kraujavo, bet iš kurios vietos, nepamena. Pažymėtina, kad šias aplinkybes patvirtina ir rašytiniai baudžiamosios bylos dokumentai, kuriuos detaliai aptarė ir tinkamai įvertino pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir nukentėjusiajam padaryto sveikatos sutrikdymo mastą, pirmosios instancijos teismas Ž. B. veiką tinkamai kvalifikavo, taikydamas Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d., ir nuteistojo atžvilgiu pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, nes būtent Ž. B. tyčiniai, smurtinio pobūdžio veiksmai buvo priežastiniame ryšyje su nukentėjusiajam D. B. padarytu nesunkiu sveikatos sužalojimu. Su šia pirmosios instancijos teismo išvada pilnai sutinka ir apeliacinės instancijos teismas.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, byla buvo nagrinėjam būtent dėl Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos, todėl kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai, susiję su piniginių lėšų iš E. Š. banko sąskaitos išėmimu yra atskiro baudžiamojo proceso dalykas ir, sprendžiant nuteistojo kaltės klausimą dėl nesunkaus D. B. sveikatos sutrikdymo, nėra reikšmingi. Be to, nuteistojo skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su jo apsilankymo S. Ž. bute priežastimis, yra reikšmingos tik tuo aspektu, jog patvirtina, kad nuteistasis nusikalstamos veikos padarymo metu buvo įvykio vietoje.

Skirdamas bausmę nuteistajam, apylinkės teismas Lietuvos Respublikos BK 41 str. įtvirtintų bausme siekiamų tikslų ir Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą, kaltininko asmenybę. Ž. B. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė, jų, kolegijos manymu, ir nėra. Nuteistasis padarė nesunkų nusikaltimą, jis praeityje neteistas, tačiau baustas administracine tvarka, niekur nedirbo. Esant šių aplinkybių visumai, apylinkės teismo nuteistajam paskirta švelniausia baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikaltimą, sankcijoje nustatyta laisvės apribojimo bausmė bei jos terminas laikytinas tinkamai parinktu.

Atsižvelgiant į tai, kad išdėstyta, teisėjų kolegija, konstatuoja, kad spręsdamas Ž. B. kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas surinktus įrodymus įvertino bendrame bylos duomenų kontekste ir išvadas, kad būtent nuteistasis padarė jam inkriminuojamą veiką, grindė remiantis ne vienu kuriuo nors įrodymu, bet remiantis įrodymų visetu. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo ištirtų įrodymų, abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Be to, nagrinėjamu atveju, apylinkės teismas nepažeidė Lietuvos Respublikos BK 41 str. įtvirtintų bausme siekiamų tikslų ir Lietuvos Respublikos BK 54 str. nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, o nuteistajam paskirta bausmė atitinka teisingumo ir proporcingumo principų reikalavimus, todėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. liepos 5 d. nuosprendis paliekamas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo Ž. B. apeliacinį skundą atmesti. Kolegijos pirmininkė Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė Teisėjai Artūras Pažarskis Laureta Ulbienė