- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-03-09
- Bylos Nr.
- 2A-146/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Kazys Kailiūnas, Alė Bukavinienė
- Ieškovas
- akcinės bendrovės ,,Turto bankas“
- Atsakovas
- J. R. M.
- Kategorijos
- 24.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 63.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Alės Bukavinienės, Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Kazio Kailiūno,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo akcinės bendrovės ,,Turto bankas“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. birželio 20 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-263-622/2008 pagal ieškovo akcinės bendrovės „Turto bankas“ ieškinį atsakovui J. R. M. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas AB „Turto bankas“ kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo J. R. M. 1 990 163,15 Lt skolą, 1 337 000,09 Lt palūkanas, penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškinyje nurodė, jog AB „Vakarų bankas“ 1995 m. sausio 25 d. kreditinės linijos sutartimi suteikė J. R. M. 1 990 163,15 Lt paskolą su 16 procentų dydžio metinėmis palūkanomis iki 1996 m. sausio 25 d. Suėjus paskolos grąžinimo terminui – 1996 m. kovo 31 d., nei paskolos, nei palūkanų atsakovas negrąžino. AB „Vakarų bankas“ 1998 m. sausio 5 d. pareiškimu kreipėsi į Klaipėdos miesto prokuratūrą dėl baudžiamosios bylos atsakovui iškėlimo. Klaipėdos m. VPK ENTT 1998 m. sausio 26 d. iškėlė atsakovui baudžiamąją bylą pagal LR BK 273 straipsnio 3 dalį dėl patikėtų piniginių lėšų iššvaistymo. Šioje baudžiamojoje byloje 2000 m. spalio 30 d. AB „Vakarų bankas“ pareiškė atsakovui 3 327 163,24 Lt civilinį ieškinį. Likviduojama AB „Vakarų bankas“ perleido AB „Turto bankas“ 3 921 549,78 Lt skolos reikalavimo teisę į atsakovą. 2004 m. birželio 11 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžiu minėtoje baudžiamojoje byloje AB „Turto banko“ 3 327 163,24 Lt civilinis ieškinys buvo paliktas nenagrinėtas, kadangi J. R. M. pagal LR BK 275 straipsnio 3 dalį dėl jam patikėtų 1 990 163,15 Lt pasisavinimo išteisintas. AB „Vakarų bankas“, kreipdamasis dėl baudžiamosios bylos iškėlimo bei joje pareikšdamas civilinį ieškinį, taip pat dalyvaudamas baudžiamosios bylos, iškeltos skolininkui J. R. M., tyrimo bei teisminio nagrinėjimo procese, aktyviai siekė skolos priteisimo iš J. R. M., t. y. bankas atliko veiksmus, kurie pagal teisinę prasmę atitinka 1964 m. redakcijos CK 89 straipsnio 1 dalį. Todėl, ieškovo teigimu, ieškinio senaties eiga nutrūko 1998 m. sausio 5 d. bankui pateikus pareiškimą Klaipėdos miesto prokuratūrai dėl baudžiamosios bylos iškėlimo, o baudžiamąją bylą užbaigus Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2004 m. birželio 11 d. nuosprendžiu ieškinio senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas iš naujo nuo nuosprendžio priėmimo dienos. Nagrinėjant baudžiamąją bylą atsakovas pripažino, kad gavo paskolą, nurodė, kad dėl paskolos grąžinimo tarėsi su AB „Klaipėdos mediena“, todėl kreditorius pagrįstai galėjo tikėtis, kad jo teisės gali būti apgintos baudžiamojoje byloje.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos apygardos teismas 2008 m. birželio 20 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas sprendime nurodė, kad ieškovo teisė į ieškinį atsirado atsakovui sutartyje numatytu terminu negrąžinus paskolos, t. y. nuo 1996 m. balandžio 1 d. Pagal tuo metu galiojusio 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalį bendras ieškinio senaties terminas buvo treji metai, todėl senatis baigėsi 1999 m. balandžio 1 d. Teismas sprendė, kad ieškovas nepateikė ieškinio įstatymų nustatyta tvarka ir nepagrįstai teigė, kad ieškinio senaties termino eigą nutraukė pareiškimo dėl baudžiamosios bylos iškėlimo padavimas. Teismo nuomone, nėra jokio pagrindo teigti, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą atsakovas būtų besąlygiškai pripažinęs savo prievolę grąžinti skolą. 2000 m. spalio 17 d. įtariamojo apklausos protokole yra nurodyta, kad, atsakovo teigimu, gautas kreditas buvo panaudotas bendrovės „Klaipėdos mediena“ veiklai vystyti, atsakovui perduodant vadovavimą kitam direktoriui, buvo sutarta, kad bendrovė sumokės jo skolą bendrovei „Vakarų bankas“. Civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje AB „Vakarų bankas“ pareiškė 2000 m. spalio 30 d., t. y. praleidęs ieškinio senaties terminą. Teismas nurodė, kad likviduojama AB „Vakarų bankas“, reiškusi civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje, buvo juridinis asmuo, kurio viena iš veiklos sričių ir buvo skolų išieškojimas teismine tvarka. Remdamasis minėtomis aplinkybėmis ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, teismas padarė išvadą, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas, jo atnaujinti nėra pagrindo, ir ieškinį CK 1.131 straipsnio 1 dalies pagrindu atmetė.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas AB „Turto bankas“ prašo Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. birželio 20 d. sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą ir ieškinį tenkinti. Apeliantas nurodo, kad:
1. AB „Vakarų bankas“, kreipdamasi dėl baudžiamosios bylos iškėlimo, reikšdama civilinį ieškinį, dalyvaudama J. R. M. iškeltos baudžiamosios bylos tyrimo bei teisminio nagrinėjimo procese, aktyviai siekė skolos priteisimo iš atsakovo, t. y. bankas atliko veiksmus, kurie pagal teisinę prasmę atitinka 1964 m. CK 89 straipsnio 1 dalį. 1998 m. sausio 5 d. banko pareiškimas buvo ne tik prašymas iškelti baudžiamąją bylą atsakovui, bet ir pirminis ieškinys, kuris vėlesniais kreditoriaus procesiniais dokumentais buvo tik tikslinamas. Minėtame prašyme bankas nurodė, kad baudžiamosios bylos iškėlimas siejamas su piktybiniu atsakovo J. R. M. vengimu grąžinti skolą, susidariusią nevykdant 1995 m. sausio 25 d. kreditinės sutarties sąlygų. Dėl šių aplinkybių laikytina, kad ieškinio senaties terminas nutrūko 1998 m. sausio 5 d.
2. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2004 m. birželio 11 d. nuosprendyje nustatyta, kad atsakovas pripažino, jog iš AB „Vakarų bankas“ gavo 1 990 163,15 Lt kreditą. Tokie skolininko veiksmai liudija, kad jis pripažįsta prievolę, todėl pagal CK 1.130 straipsnio 2 dalį (1964 m. CK 89 str. 2 d.) ieškinio senaties terminą nutraukia. Be to, minėtas nuosprendis įsiteisėjo jau galiojant 2000 m. Civiliniam kodeksui, numatančiam 10 metų bendrąjį ieškinio senaties terminą.
3. AB „Vakarų bankas“ sprendimą kreiptis dėl baudžiamosios bylos iškėlimo lėmė skolininko vengimas bendrauti su banko atstovais, išsiregistravimas iš gyvenamosios vietos. Teisę kreiptis dėl skolos išieškojimo bankas realizavo tinkamai, todėl tokiu atveju skolininkui nebuvo pagrindo tikėtis, kad bankas savo reikalavimo atsisako ar mano, jog jo subjektinė teisė nėra pažeista (LAT senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimas Nr. 39).
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstosios dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.
Byloje tarp šalių kilo ginčas dėl ieškinio senaties taikymo ir praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas AB „Turto bankas“ praleido ieškinio senaties terminą, atnaujinti jį nėra pagrindo, todėl, vadovaudamasis CK 1.131 straipsnio 1 dalimi, ieškinį atmetė.
Ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Šis terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, kuri siejama su teisės pažeidimo faktu (objektyvusis momentas) ir su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti (subjektyvusis momentas) apie savo teisės pažeidimą (CPK 1.127 str. 1 d.). Ieškinio senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. Siekiant užtikrinti civilinių santykių stabilumą, teisė nustato ilgesnį ir trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis terminas ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai civilinio teisinio santykio šaliai, jog po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista (tokia situacija civilinės teisės teorijoje vadinama ,,miegančios teisė“ doktrina). Vadinasi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti tiek į abiejų civilinio teisinio santykio šalių interesus, tiek ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus. Ir nurodytieji interesai, ir tikslai patvirtina, kad praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimas negali būti sprendžiamas atsižvelgiant išimtinai tik į ieškovo interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-856/2000).
Spręsdamas, ar ieškinio senaties terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas turi nustatyti ginčo šalių materialinių teisinių santykių pobūdį, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes. Bylos duomenimis nustatyta, kad 1995 m. sausio 25 d. kreditinės linijos sutartimi AB „Vakarų bankas“ suteikė atsakovui J. R. M. 1 990 163,15 Lt paskolą, kuri turėjo būti grąžinta iki 1996 m. kovo 31 d. Nustatytu terminu skolininkui paskolos negrąžinus, 1998 m. sausio 5 d. BAB „Vakarų bankas“ bankroto administratorius kreipėsi į Klaipėdos miesto prokuratūrą dėl baudžiamosios bylos J. R. M. iškėlimo, baudžiamoji byla dėl patikėtų piniginių lėšų iššvaistymo buvo iškelta 1998 m. sausio 26 d. Šioje baudžiamojoje byloje civilinį ieškinį J. R. M. dėl 3 327 163,24 Lt skolos priteisimo kreditorius AB „Vakarų bankas“ pareiškė 2000 m. spalio 30 d. 2002 m. rugsėjo 26 d. reikalavimo perleidimo sutartimi likviduojama dėl bankroto AB „Vakarų bankas“ perleido AB ,,Turto bankas“ skolos iš J. R. M. reikalavimo teisę. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2004 m. birželio 11 d. nuosprendžiu J. R. M. buvo išteisintas dėl to, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių, o AB „Vakarų bankas“ ieškinys paliktas nenagrinėtas. Civilinio proceso tvarka į teismą su ieškiniu atsakovui J. R. M. dėl 3 327 163,24 Lt skolos ir palūkanų priteisimo ieškovas AB Turto bankas kreipėsi tik 2007 m. spalio 8 d.
Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas, tuo, kad, ieškovo teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino1964 m. CK 89 straipsnio 1 dalį. Apelianto teigimu, 1998 m. sausio 5 d. banko pareiškimas dėl baudžiamosios bylos iškėlimo nutraukė ieškinio senatį, o 2004 m. birželio 11 d. teismo nuosprendis, kuriuo baudžiamojoje byloje pareikštas ieškinys paliktas nenagrinėtas, įsiteisėjo jau galiojant 2000 m. Civiliniam kodeksui, numatančiam 10 metų ieškinio senaties terminą, todėl nagrinėjamoje byloje ieškinio senaties terminas yra nepraleistas. Teisėjų kolegijos nuomone, sutikti su tokiais apelianto argumentais nėra jokio pagrindo. Remiantis bylos duomenimis, teisė į ieškinį pagal 1995 m. sausio 25 d. kreditinės linijos sutartį bankui atsirado 1996 m. balandžio 1 d. (b. l. 7). 1964 metų redakcijos CK 84 straipsnis numatė bendrą 3 metų ieškinio senaties terminą, todėl nagrinėjamu atveju ieškinio senaties terminas baigėsi 1999 m. balandžio 1 d. Teisėjų kolegijos nuomone, 1998 m. sausio 5 d. pareiškimą, kuriame išdėstytas prašymas kelti atsakovui baudžiamąją bylą (taikyti baudžiamąją atsakomybę), apeliantas nepagrįstai tapatina su baudžiamojoje byloje pareikštu ieškiniu dėl žalos atlyginimo ir nepagrįstai teigia, kad pareiškimo pradėti baudžiamąjį persekiojimą padavimas nutraukė ieškinio senaties terminą.
1964 m. redakcijos CK 89 straipsnio 1 dalis numatė, kad ieškinio senaties termino eigą nutraukia ieškinio pareiškimas nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į šią normą darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju tinkamas ieškinio pareiškimas laikytinas arba ieškinio pareiškimas civilinio proceso nustatyta tvarka, arba ieškinio pareiškimas baudžiamojoje byloje. AB ,,Vakarų bankas“ ieškinio atsakovui dėl skolos priteisimo Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka nereiškė. Pareiškimo dėl baudžiamosios bylos iškėlimo pateikimo metu galiojusio BPK 155 straipsnis numatė, kad tardytojas, iš bylos matydamas, kad nusikaltimu piliečiui, įmonei, įstaigai ar organizacijai padaryta materialinės žalos, privalo išaiškinti jiems ar jų atstovams teisę pareikšti civilinį ieškinį ir apie tai surašo protokolą arba praneša raštu. Ši teisė ieškovui išaiškinta tik 2000 m. spalio 25 d. raštu Nr. 5/6319 (b. l. 65), ieškinys J. R. M. dėl skolos priteisimo baudžiamojoje byloje pareikštas 2000 m. spalio 30 d., t. y. ieškinio senaties terminui jau pasibaigus. Vertinant apeliacinio skundo argumentus pažymėtina, kad ieškinio senaties termino eiga gali būti nutraukta tik tuo atveju, jei ieškinio senaties terminas dar nėra pasibaigęs. Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškimas dėl baudžiamosios bylos iškėlimo ir ieškovo veiksmai jos tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu ieškinio senaties nenutraukė, nes ji buvo jau pasibaigusi iki ieškinio baudžiamojoje byloje pareiškimo. Nurodytos aplinkybės nagrinėjamu atveju galėtų būti reikšmingos sprendžiant ne ieškinio senaties termino nutraukimo, o ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą. Tokią poziciją patvirtina ir Lietuvos apeliacinio teismo formuojama teismų praktika (Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-235/2006).
Minėta, kad 2004 m. liepos 1 d. įsiteisėjusiu Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2004 m. birželio 11 d. nuosprendžiu atsakovas J. R. M. dėl jam patikėtų 1 990 163,15 Lt pasisavinimo stambiu mastu išteisintas, o banko ieškinys paliktas nenagrinėtas. AB „Turto bankas“ civilinio proceso tvarka su ieškiniu atsakovui J. R. M. dėl 3 327 163,24 Lt skolos ir palūkanų priteisimo kreipėsi tik 2007 m. spalio 8 d.
CK arba kiti įstatymai nenurodo aplinkybių (ieškinio senaties termino praleidimo svarbių priežasčių), kurias nustačius yra pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti. Įstatymuose taip pat nėra įvardyti ir kriterijai, iš kurių galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti (CK 1.131 str. 2 d.), teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį (CK 1.5 str. 3, 4 d., CPK 3 str. 6 d.) bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Sprendžiant ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, reikėtų nustatyti svarbių aplinkybių atsiradimo momentą (ar šios aplinkybės atsirado ieškinio senaties termino eigos pradžioje ar pabaigoje), jų egzistavimo trukmę, taip pat ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą. Vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai. Nagrinėjamoje byloje ieškinį pareiškė juridinis asmuo, kurio viena iš veiklos sričių yra skolų išieškojimas teismine tvarka. Teisėjų kolegijos nuomone, tokią veiklą vykdančiam juridiniam asmeniui taikytini aukštesni atidumo ir rūpestingumo standartai realizuojant reikalavimo teisę, kylančią iš profesinės veiklos. AB „Turto bankas“ ieškinį civilinio proceso tvarka pareiškė praėjus daugiau kaip 3 metams nuo nuosprendžio, kuriuo baudžiamojoje byloje pareikštas ieškinys buvo paliktas nenagrinėtas, įsiteisėjimo. Ieškovas nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių tokį ilgą delsimą kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Byloje taip pat nėra jokių duomenų apie aplinkybes, sudarančias pagrindą svarstyti praleistos ieškinio senaties atnaujinimo klausimą. Apeliacinės instancijos teisme ieškovo atstovas pripažino, kad po baudžiamosios bylos išnagrinėjimo buvo nepateisinamai ilgai delsiama pareikšti atsakovui ieškinį civiline tvarka. Įvertinus ieškovo statusą, minėtas 3 metų terminas po nuosprendžio įsiteisėjimo, teisėjų kolegijos nuomone, negali būti laikomas protingu laiko tarpu, per kurį asmuo galėjo kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Atsižvelgiant į teisės į ieškinį pagal 1995 m. sausio 25 d. kreditavimo linijos sutartį atsiradimo momentą (1996 m. balandžio 1 d.), laikotarpį iki pareiškimo dėl baudžiamosios bylos iškėlimo padavimo bei į laikotarpį nuo priimto nuosprendžio įsiteisėjimo ir ieškinio civilinio proceso tvarka padavimo, darytina išvada, kad ieškovas nebuvo pakankamai atidus, savo teises gynė nerūpestingai ir aplaidžiai.
Apeliantas teigia, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2004 m. birželio 11 d. nuosprendyje konstatuota, jog atsakovas pripažino gavęs iš AB ,,Vakarų bankas“ pagal kredito linijos sutartį 1 990 163,15 Lt kreditą, ir toks faktas pagal 1964 m. redakcijos CK 89 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį nutraukė. Sutikti su tokiu minėto nuosprendžio aiškinimu negalima. Nuosprendyje nurodyta, kad atsakovas pripažino kredito suteikimo faktą, o ne savo prievolę ieškovui grąžinti skolą. Aplinkybę, kad skolininkas atliko veiksmus, liudijančius skolos pripažinimą, turi įrodyti kreditorius (ieškovas), kuris šia aplinkybe grindžia ieškinio senaties termino nutraukimo faktą. Kokius skolininko veiksmus galima laikyti patvirtinančiais skolos pripažinimą ir nutraukiančiais ieškinio senaties termino eigą, priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Tokiais gali būti pripažinti, pavyzdžiui, šie skolininko veiksmai: skolininkas pripažįsta kreditoriaus pretenziją, skolininkas sumoka dalį pagrindinės skolos ir (arba) netesybų sumos, skolininkas sumoka palūkanas už pagrindinę skolą, šalys pakeičia (papildo) sutartį, iš kurios turinio matyti, kad skolininkas pripažįsta skolą, skolininkas prašo pakeisti sutartį atidedant ar išdėstant mokėjimus, skolininkas akceptuoja inkaso pavedimą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 39 14.12 p.). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra jokio pagrindo teigti, jog nagrinėjant baudžiamąją bylą atsakovas būtų pripažinęs savo prievolę grąžinti skolą ieškovui. Jau pasibaigus ieškinio senaties terminui, 2000 m. spalio 17 d. apklausiamas kaip įtariamasis atsakovas nurodė, kad jo gautas kreditas buvo panaudotas bendrovės ,,Klaipėdos mediena“ veiklai vystyti, o perduodant įmonės vadovavimą kitam direktoriui, buvo sutarta, kad bendrovė sumokės jo skolą AB ,,Vakarų bankas“ (Baudžiamosios bylos Nr. 1-190-37/2004 4 t., b. l. 95). Kitų duomenų dėl veiksmų, kuriais atsakovas būtų pripažinęs skolą bankui, atsakovas nepateikė ir šio argumento neįrodė (CPK 178 str.). Byloje taip pat nėra duomenų, kad po atsakovą išteisinusio nuosprendžio įsiteisėjimo iki ieškinio civilinio proceso tvarka pateikimo paskolos davėjo teisių perėmėjas, kurio viena iš funkcijų skolų išieškojimas teismine tvarka, aktyviais ir teisėtais veiksmais siekė atgauti iš atsakovo suteiktą kreditą, o atsakovas per visą tą laiką skolą pripažino ir žadėjo ją grąžinti. Todėl yra pagrindas nuostatai, kad atsakovas galėjo tikėtis, jog paskolos davėjo teisių perėmėjas atsisako savo teisės į pinigų grąžinimą, o bankas neturėjo pagrindo manyti, kad atsakovas paskolą grąžins gera valia.
Atsižvelgdama į išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad apelianto argumentai nesudaro pagrindo naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo 2008 m. birželio 20 d. sprendimą (CPK 263 str.).
Pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 11 punktą ieškovas yra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo, tačiau pagal šią normą jis neįgyja teisės būti atleistas nuo kitų, su bylos nagrinėjimu susijusių, išlaidų mokėjimo. Todėl atmetus ieškovo apeliacinį skundą, iš apelianto priteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir atsakovo turėtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme. Atsakovas pateikė teismui dokumentus, patvirtinančius, kad advokatui už teisines paslaugas apeliacinėje instancijoje sumokėjo 2 300 Lt (b. l. 114-116). Remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teiktą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatomis bei atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas apeliacinėje instancijoje, taip pat į tai, kad ir pirmoje instancijoje, ir apeliacinėje instancijoje atsakovui atstovavo tas pats advokatas, atsakovui J. R. M. už advokato pagalbą priteistina suma mažintina iki 1 000 Lt (CPK 93, 98 str.). Taip pat iš ieškovo valstybės naudai priteisiamos 33,50 Lt išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (CPK 88 str. 1 d. 3 p.) (t. 2, b. l. 98).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo akcinės bendrovės „Turto bankas“ atsakovo J. R. M. naudai 1 000 Lt (vieną tūkstantį litų) išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti ir 33,50 Lt (trisdešimt tris litus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, valstybei.